56:0.1DIEVAS yra vienybė. Dievybė yra visuotinai koordinuota. Visatų visata yra vienas milžiniškas integruotas mechanizmas, kurį absoliučiai kontroliuoja vienas begalinis protas. Visuotinės kūrinijos fizinės, intelektualios, ir dvasinės sferos yra dieviškai abipusiškai susietos. Tai, kas yra tobula ir netobula, iš tikrųjų yra tarpusavyje susieta, ir dėl to ribinis evoliucinis tvarinys gali kilti į Rojų, paklusdamas Visuotinio Tėvo mandatui: "Būkite tokie tobuli, net koks tobulas esu aš."

56:0.2Visus skirtingus kūrinijos lygius suvienija Pagrindinės Visatos Architektų planai ir administravimas. Laiko-erdvės mirtingųjų apribotiems protams visata gali pateikti daug problemų ir situacijų, kurios akivaizdžiai demonstruoja disharmoniją ir rodo veiksmingo koordinavimo nebuvimą; bet tie iš mūsų, kurie sugeba stebėti platesnius visuotinės reiškinijos nusidriekimus, ir kurie yra labiau patyrę šitoje srityje nustatydami bazinę vienybę, kuri yra kūrybinės įvairovės pagrindas, ir atrasdami dieviškąją vienovę, kuri visą šitą daugiskaitinį veikimą plačiai užkloja iš viršaus, gali geriau suvokti dieviškąjį ir vienintelį tikslą, demonstruojamą visuose šituose įvairiapusiuose visuotinės kūrybinės energijos pasireiškimuose.

56:1.1Fizinė arba materiali kūrinija nėra begalinė, bet ji yra tobulai koordinuota. Yra jėga, energija, ir įtampa, bet kilme jos visos yra viena. Septynios supervisatos regis yra dualios; centrinė visata, trivienė; bet Rojus yra vienos struktūros. Ir Rojus yra visų materialių visatų—praeities, dabarties, ir ateities—tikrasis šaltinis. Bet šitas kosminis atsiradimas yra įvykis amžinybėje; jokiu laiku—praeities, dabarties, ar ateities—nei erdvė, nei materialus kosmosas tikrai nepasklinda iš Amžinosios Salos branduolio. Kaip kosminis šaltinis, Rojus yra anksčiau už erdvę ir iki laiko; dėl to jo vediniai atrodytų, jog yra beglobiai laike ir erdvėje, jeigu jie tikrai neatsirastų per Beribį Absoliutą, savo galutinę saugyklą erdvėje ir savo apreiškėją ir reguliuotoją laike.

56:1.2Beribis Absoliutas palaiko fizinę visatą, tuo tarpu Dievybės Absoliutas yra visos nuostabios materialios tikrovės virškontrolės priežastis; ir abu Absoliutus funkciškai suvienija Visuotinis Absoliutas. Šitą materialios visatos sukabinantį tarpusavio ryšį geriausiai supranta visos asmenybės—materialios, morontinės, absonitinės, ar dvasinės—stebėdamos visos bona fide materialios tikrovės traukos reagavimą į tą gravitaciją, kuri koncentruojasi apatiniame Rojuje.

56:1.3Gravitacijos suvienijimas yra visuotinis ir pastovus; grynosios energijos reagavimas yra lygiai taip visuotinis ir neišvengiamas. Grynoji energija (pirminė jėga) ir grynoji dvasia visiškai nereaguoja į gravitaciją. Šitas pirmines jėgas, esančias Absoliutuose, asmeniškai kontroliuoja Visuotinis Tėvas; ir dėl to iš tiesų visa gravitacija koncentruojasi grynosios energijos ir grynosios dvasios Rojaus Tėvo asmeniniame buvime ir viršmaterialioje jo buveinėje.

56:1.4Grynoji energija yra visų santykinių, nedvasinių funkcinių realybių protėvis, tuo tarpu grynoji dvasia yra visų bazinių energetinių sistemų dieviškosios ir iš viršaus nukreipiančiosios kontrolės potencialas. Ir šitos abi realybės, tokios įvairios, kaip jos pasireiškia per visą erdvę ir kaip yra pastebimos laiko judėjimuose, yra sukoncentruotos Rojaus Tėvo asmenyje. Jame jos yra viena—turi būti suvienytos—todėl, kad Dievas yra vienas. Tėvo asmenybė yra absoliučiai suvienyta.

56:1.5Dievo Tėvo begalinėje prigimtyje neįmanoma, kad egzistuotų tikrovės, tokios, kaip fizinė ir dvasinė, dualumas; bet tą patį akimirksnį, kai tik pažvelgiame į šalį nuo Rojaus Tėvo asmeninių vertybių begalinių lygių ir absoliučios tikrovės, mes pastebime šitų dviejų realybių egzistavimą ir matome, kad jos visiškai reaguoja į jo asmeninį buvimą; viskas yra jame.

56:1.6Tą patį akimirksnį, kai tik jūs atsitraukiate nuo Rojaus Tėvo begalinės asmenybės beribės sampratos, tuomet jūs turite postuluoti PROTĄ kaip neišvengiamą metodą, suvienijantį pirminio monoteistinio Kūrėjo asmenybės, Pirmojo Šaltinio ir Centro—AŠ ESU—šitų dualistinių pasireiškimų visatoje visą laiką besiplečiančią įvairovę.

56:2.1Mintis-Tėvas dvasinę išraišką realizuoja Žodyje-Sūnuje ir tikrovės išplėtimą pasiekia per Rojų toli nusidriekusiose materialiose visatose. Amžinojo Sūnaus dvasinės išraiškos yra abipusiškai susietos su kūrinijos materialiais lygiais veikiant Begalinei Dvasiai, kurios į dvasią reaguojančio proto tarnavimo dėka, ir kurios fiziškai reguliuojančiuose proto veiksmuose, vienos su kitomis yra abipusiškai susietos Dievybės dvasinės realybės ir Dievybės materialios pasekmės.

56:2.2Protas yra Begalinės Dvasios funkcinė dovana, todėl yra begalinė potencialu ir visuotinė padovanojimu. Visuotinio Tėvo pirminė mintis tampa amžina dualioje išraiškoje: Rojaus Saloje ir jam lygioje Dievybėje, dvasiniame ir Amžinajame Sūnuje. Toks amžinosios tikrovės dualumas padaro proto Dievą, Begalinę Dvasią, neišvengiamu. Protas yra nepakeičiamas bendravimo kanalas tarp dvasinės ir materialios tikrovės. Materialus evoliucinis tvarinys gali suvokti ir suprasti viduje gyvenančią dvasią tiktai proto tarnavimo dėka.

56:2.3Šitas begalinis ir visuotinis protas laiko ir erdvės visatose tarnauja kaip kosminis protas; ir nors nusidriekia nuo pagalbinių proto dvasių primityvios tarnystės iki visatos pagrindinio vykdytojo nuostabaus proto, bet net ir šitas kosminis protas yra adekvačiai suvienytas Septynių Pagrindinių Dvasių priežiūroje, kurios savo ruožtu yra suderintos su laiko ir erdvės Aukščiausiuoju Protu ir yra tobulai abipusiškai susietos su viską aprepiančiu Begalinės Dvasios protu.

56:3.1Kaip visuotinė proto gravitacija yra koncentruojama Begalinės Dvasios asmeniniame buvime Rojuje, taip visuotinė dvasinė gravitacija yra koncentruojama Amžinojo Sūnaus asmeniniame buvime Rojuje. Visuotinis Tėvas yra vienas, bet laikui-erdvei jis yra atskleidžiamas dualiais grynosios energijos ir grynosios dvasios reiškiniais.

56:3.2Rojaus dvasinės realybės lygiai taip yra viena, bet visose laiko-erdvės situacijose ir ryšiuose šitą vieną dvasią atskleidžia Amžinojo Sūnaus dvasinių asmenybių ir esybių ir Begalinės Dvasios ir susietų kūrinių dvasinių asmenybių ir poveikių dualūs reiškiniai; yra dar ir trečiasis—grynai dvasinių fragmentų—Tėvo Minties Derintojų ir kitų dvasinių esybių, kurios yra ikiasmenės, padovanojimas.

56:3.3Nesvarbu, kokiame visatos veiklos lygyje jūs galite susidurti su dvasiniais reiškiniais arba užmegzti ryšį su dvasiniais tvariniais, jūs galbūt žinote, jog, veikiant Dvasiai Sūnui ir Begalinei Proto Dvasiai, jie visi yra kilę iš Dievo, kuris yra dvasia. Ir šita toli nusidriekianti dvasia laiko evoliuciniuose pasauliuose kaip reiškinys veikia taip, kaip ji yra reguliuojama iš vietinių visatų būstinių. Iš šitų Sūnų Kūrėjų sostinių atvyksta Šventoji Dvasia ir Tiesos Dvasia, drauge su pagalbinių proto dvasių tarnyste, į materialių protų žemesniuosius ir besivystančius lygius.

56:3.4Nors protas yra labiau suvienytas Pagrindinių Dvasių lygmenyje susijungdamas su Aukščiausiąja Būtybe ir kaip kosminis protas paklusdamas Absoliučiam Protui, bet dvasinis tarnavimas besivystantiems pasauliams yra labiau tiesiogiai suvienytas tose asmenybėse, kurios gyvena vietinių visatų būstinėse, ir vadovaujančių Dieviškųjų Tarnų asmenyse, kurie savo ruožtu yra beveik tobulai abipusiškai susieti su Amžinojo Sūnaus Rojaus gravitacijos grandine, kurioje vyksta visų laiko-erdvės dvasinių pasireiškimų baigiamasis suvienijimas.

56:3.5Ištobulintą tvarinio egzistenciją galima pasiekti, palaikyti, ir įamžinti savimoningam protui susiliejus su ikitrejybinės dvasinės dovanos fragmentu, kurį padovanoja kuris nors vienas iš Rojaus Trejybės asmenų. Mirtingas protas yra Amžinojo Sūnaus ir Begalinės Dvasios Sūnų ir Dukrų kūrinys, ir, kada yra susiliejęs su Minties Derintoju iš Tėvo, tada turi evoliucinių sferų trikartį dvasinį apdovanojimą. Bet šitas tris dvasines išraiškas tobulai suvienija užbaigtieji, net ir taip, kaip jos buvo amžinybėje suvienytos Visuotiniame AŠ ESU prieš tai, kada tapo Amžinojo Sūnaus ir Begalinės Dvasios Visuotiniu Tėvu.

56:3.6Dvasia visada ir galutinai savo išraiška turi būti trikartė ir Trejybės suvienyta baigiamajame realizavime. Dvasia atsiranda iš vieno šaltinio per trikartę išraišką; ir užbaigtume ji turi pasiekti ir tikrai pasiekia savo visišką realizavimą tame dieviškajame suvienijime, kuris yra patiriamas surandant Dievą—vienovę su dieviškumu—amžinybėje, ir Tėvo visuotinės minties amžinojo žodžio begalinės išraiškos kosminio proto tarnavimo pagalba.

56:4.1Visuotinis Tėvas yra dieviškai suvienyta asmenybė; dėl to jo visi kylantieji vaikai, kuriuos į Rojų veda Minties Derintojų, kurie paklusdami Tėvo madatui, išvyko iš Rojaus tam, kad apsigyventų materialiuose mirtinguosiuose, reaguojanti varomoji jėga, lygiai taip bus visiškai suvienytos asmenybės iki to meto, kada pasieks Havoną.

56:4.2Asmenybei yra įgimta stengtis suvienyti visas sudėtines realybes. Pirmojo Šaltinio ir Centro, Visuotinio Tėvo, begalinė asmenybė suvienija visus septynis sudedamuosius Begalybės Absoliutus; o mirtingojo žmogaus asmenybė, būdama išskirtinė ir tiesioginė Visuotinio Tėvo dovana, lygiai taip pat turi potencialą suvienyti mirtingojo tvarinio sudedamuosius faktorius. Toks visos tvarinio asmenybės vienijantis kūrybingumas rodo, kad ji yra kilusi iš aukšto ir išskirtinio šaltinio, ir taip pat liudija jos nenutrūkstamą ryšį su šituo pačiu šaltiniu per asmenybės grandinę, kurios pagalba tvarinio asmenybė turi tiesioginį ir sustiprinantį ryšį su visų asmenybių Tėvu Rojuje.

56:4.3Nepaisant to, kad Dievas yra pasireiškiantis iš Septinkarčio sferų į viršų per aukštybę ir galutinybę iki Dievo Absoliuto, bet asmenybės grandinė, besikoncentruojanti Rojuje ir Dievo Tėvo asmenyje, pasirūpina, jog visos šitos dieviškosios asmenybės įvairios išraiškos būtų visiškai ir tobulai suvienytos tiek, kiek tai yra susiję su visomis tvarinių asmenybėmis visuose protingos egzistencijos lygiuose ir tobulų, ištobulintų, ir tobulėjančių visatų visose sferose.

56:4.4Nors Dievas visatoms ir visatose yra visa tai, ką mes pavaizdavome, bet nežiūrint šito, jums ir visiems kitiems Dievą pažįstantiems tvariniams, jis yra vienas, jūsų Tėvas ir jų Tėvas. Asmenybei Dievas negali būti daugiskaitinis. Dievas yra Tėvas kiekvienam iš savo tvarinių, ir tiesiogine žodžio prasme bet kuriam vaikui neįmanoma turėti daugiau negu vieną tėvą.

56:4.5Filosofiškai, kosmiškai, ir skirtingų pasireiškimo lygių ir vietovių požiūriu, jums galima ir neišvengiamai būtina suvokti daugiskaitinių Dievybių veikimą ir postuluoti daugiskaitinių Trejybių egzistavimą; bet per visą pagrindinę visatą kiekvienos garbinančios asmenybės, turinčios asmeninį ryšį garbinimo patyrime, Dievas yra vienas; ir ta suvienyta ir asmenė Dievybė yra mūsų Rojaus gimdytojas, Dievas Tėvas, padovanotojas, saugotojas, ir visų asmenybių Tėvas, pradedant mirtinguoju žmgumi apgyvendintuose pasauliuose ir baigiant Amžinuoju Sūnumi centrinėje Šviesos Saloje.

56:5.1Rojaus Dievybės vienumas, nedalomumas, yra egzistencialus ir absoliutus. Dievybės yra trys amžini įasmeninimai—Visuotinis Tėvas, Amžinasis Sūnus, ir Begalinė Dvasia—bet Rojaus Trejybėje jie yra realiai viena Dievybė, neišskaidyta ir nedalinama.

56:5.2Iš egzistencijos tikrovės pirminio Rojaus-Havonos lygio išsiskyrė du ikiabsoliutūs lygiai, ir tuoj pat Tėvas, Sūnus, ir Dvasia ėmė kurti gausų kiekį asmeninių partnerių ir pavaldinių. Ir nors sąsajoje su tuo netinka pradėti svarstyti absonitinės dievybės suvienijimo galutinybės transcendentiniuose lygiuose, bet pravartu pažvelgti į tų įvairių Dievybės įasmeninimų, kuriuose dieviškumas funkciškai pasireiškia įvairiems kūrinijos sektoriams ir protingų būtybių skirtingoms kategorijoms, suvienijančios funkcijos kai kuriuos aspektus.

56:5.3Dabartinis dieviškumo veikimas supervisatose aktyviai pasireiškia veikiant Aukščiausiesiems Kūrėjams—vietinių visatų Sūnums Kūrėjams ir Dvasioms, supervisatų Dienų Seniesiems, ir Rojaus Septynioms Pagrindinėms Dvasioms. Šitos būtybės sudaro Dievo Septinkarčio tris pirmuosius lygius, vedančius į vidų link Visuotinio Tėvo, ir šita ištisa Dievo Septinkarčio sfera derinasi patirtinės dievybės pirmajame lygyje atsirandančioje Aukščiausiojoje Būtybėje.

56:5.4Rojuje ir centrinėje visatoje, Dievybės vienybė yra egzistencijos faktas. Per visas besivystančias laiko ir erdvės visatas, Dievybės vienybė yra pasiekimas.

56:6.1Kada Dievybės šie trys amžinieji asmenys veikia kaip nepadalinta Dievybė Rojaus Trejybėje, tada jie pasiekia tobulą vienybę; lygiai taip, kada jie kuria, kartu arba atskirai, tada jų Rojaus palikuonys turi tą būdingą dieviškumo vienybę. Ir šitas tikslo dieviškumas, kurį išreiškia laiko ir erdvės sferų Aukščiausieji Kūrėjai ir Valdovai, atsiranda patirtinės aukštybės aukščiausiosios valdžios vienijančios galios potenciale, kuris, visatos neasmenės energijos vienybės akivaizdoje, sudaro tikrovės įtampą, kurią galima pašalinti tiktai adekvačiu susivienijimu su patirtinės Dievybės patirtinėmis asmenybės realijomis.

56:6.2Aukščiausiosios Būtybės asmenybės realijos kyla iš Rojaus Dievybių, ir Havonos išorinės grandinės pagrindiniame pasaulyje susivienija su Visagalio Aukščiausiojo, kylančio iš didžiosios visatos Kūrėjų dieviškumo, galios išimtinėmis teisėmis. Dievas Aukščiausiasis kaip asmuo egzistavo Havonoje iki septynių supervisatų sukūrimo, bet jis veikė tiktai dvasiniuose lygiuose. Aukštybės Visagalio galios evoliucija įvairios dieviškumo sintezės dėka atvedė į tai, jog besivystančiose visatose atsirado Dievybės naujos galios buvimas, kuris Havonoje susiderino su Aukščiausiojo dvasiniu asmeniu Aukščiausiojo Proto dėka, kuris tuo pačiu metu iš potencialo, gyvenančio Begalinės Dvasios begaliniame prote, virto Aukščiausiosios Būtybės aktyviu funkciniu protu.

56:6.3Septynių supervisatų evoliucinių pasaulių materialiai mąstantys tvariniai sugeba suvokti Dievybės vienybę tiktai taip, kaip ji vystosi šitoje Aukščiausiosios Būtybės galios-asmenybės sintezėje. Bet kuriame egzistencijos lygyje Dievas negali viršyti tų būtybių, kurios gyvena tokiame lygyje, suvokimo potencialo. Mirtingasis žmogus turi, per tiesos suvokimą, grožio supratimą, ir gėrio garbinimą, išvystyti meilės Dievo suvokimą, o tada žengti pirmyn per kylančius dievybės lygius į Aukščiausiojo suvokimą. Dievybė, kada yra šitokiu būdu suvokta kaip suvienyta galioje, tada gali būti įasmeninta dvasioje tam, kad ją suprastų ir pasiektų tvariniai.

56:6.4Nors kylantieji mirtingieji Visagalio galios suvokimą pasiekia supervisatų sostinėse, o Aukščiausiojo asmenybės suvokimą pasiekia išorinėse Havonos grandinėse, bet jie Aukščiausiosios Būtybės iš tikrųjų nesuranda taip, kaip turi likimą surasti Rojaus Dievybes. Net ir užbaigtieji, šeštosios pakopos dvasios, nėra suradę Aukščiausiosios Būtybės, ir nepanašu, kad ją surastų tol, kol nebus pasiekę septintojo etapo dvasinio statuso, ir kol Aukščiausiasis nebus realiai pradėjęs veikti ateities išorinėse visatose.

56:6.5Tačiau kada kylantieji suranda Visuotinį Tėvą kaip Dievo Septinkarčio septintąjį lygį, tada jie yra pasiekę dievybės asmeninių ryšių su visatos tvariniais visų lygių Pirmojo Asmens asmenybę.

56:7.1Tvirtą evoliucijos žengimą pirmyn laiko-erdvės visatose lydi visą laiką besiplečiantys Dievybės atskleidimai visiems protingiems tvariniams. Evoliucinės pažangos aukščiausiojo taško pasiekimas pasaulyje, sistemoje, žvaigždyne, visatoje, supervisatoje, arba didžiojoje visatoje rodo atitinkamus dievybės funkcijos išplėtimus šitoms žengiančioms pirmyn kūrinijos dalims ir šitose dalyse. Ir kiekvieną tokį vietinį dieviškumo realizavimo išplėtimą lydi padidinto dievybės pasireiškimo visiems kitiems kūrinijos sektoriams gerai apibrėžtos pasekmės. Nusitęsianti iš Rojaus į išorę, kiekviena nauja realizuotos ir pasiektos evoliucijos sfera sudaro naują ir išplėstą patirtinės Dievybės atskleidimą visatų visatai.

56:7.2Kada vietinės visatos sudėtinės dalys vis daugiau įsitvirtina šviesoje ir gyvenime, tada Dievas Septinkartis ima vis labiau pasireikšti. Laiko-erdvės evoliucija prasideda planetoje, vadovaujant Dievo Septinkarčio pirmajai išraiškai—Sūnaus Kūrėjo-Kuriančiosios Dvasios susivienijimui. Kada sistema įsitvirtina šviesoje, tada šitas Sūnaus-Dvasios ryšys pasiekia veikimo pilnatvę; o kada šitaip įsitvirtina visas žvaigždynas, tada Dievo Septinkarčio antroji fazė tampa aktyvesne visoje tokioje sferoje. Vietinės visatos užbaigtą administracinę evoliuciją lydi supervisatos Pagrindinių Dvasių naujas ir labiau tiesioginis tarnavimas; ir ties šita riba taip pat prasideda tas amžinai besiplečiantis Dievo Aukščiausiojo atskleidimas ir realizavimas, kuris kulminaciją pasiekia kylančiajam suvokus Aukščiausiąją Būtybę tuo metu, kada jis eina per Havonos šeštosios grandinės pasaulius.

56:7.3Visuotinis Tėvas, Amžinasis Sūnus, ir Begalinė Dvasia yra egzistencialūs dievybės pasireiškimai protingiems tvariniams, ir, dėl to, panašiu būdu asmenybės ryšių su visos kūrinijos protingais ir dvasiniais tvariniais neišplečia.

56:7.4Reikėtų pastebėti, jog kylantieji mirtingieji gali patirti Dievybės vienas po kito einančių lygių neasmenį buvimą likus daug laiko iki to, kada jie tampa pakankamai dvasingais ir adekvačiai išlavintais tam, jog pasiektų patirtinį asmeninį šitų Dievybių kaip asmenių būtybių suvokimą, ir jog su šitomis Dievybėmis kaip su asmenėmis būtybėmis užmegztų patirtinį asmeninį ryšį.

56:7.5Kiekvieną naują evoliucinį pasiekimą tarp kūrinijos sektoriaus ribų, o taip pat kiekvieną naują dieviškumo pasireiškimų įsiveržimą į erdvę tuo pačiu metu lydi Dievybės funkcinio atskleidimo išplėtimai visuose tuo metu egzistuojančiuose ir anksčiau organizuotuose kūrinijos vienetuose. Šitas naujas įsiskverbimas į visatų ir į jų sudėtinių dalių administracinį darbą nevisada gali atrodyti, jog yra vykdomas tiksliai pagal čia apibūdintą metodą, nes yra įprasta išsiųsti parengiamąsias administratorių grupes tam, kad parengtų kelią administracinės virškontrolės vėlyvesnėms ir viena po kitos einančioms eroms. Net ir Dievas Galutinysis visatoms pranašauja savo transcendentinę virškontrolę per vietinės visatos, įsitvirtinusios šviesoje ir gyvenime, vėlesniuosius etapus.

56:7.6Tai yra faktas, kada laiko ir erdvės kūriniai vis daugiau įsitvirtina savo evoliuciniame statuse, tada yra pastebimas Dievo Aukščiausiojo naujas ir pilnesnis veikimas, tuo pačiu atitinkamai pasitraukiant Dievo Septinkarčio trims pirmiesiems pasireiškimams. Jeigu ir kada didžioji visata įsitvirtins šviesoje ir gyvenime, tai kokia tada bus Dievo Septinkarčio Kūrėjo-Kūrybinių pasireiškimų funkcija ateityje, jeigu Dievas Aukščiausiasis prisiims tiesioginę kontrolę šitiems laiko ir erdvės kūriniams? Ar laiko-erdvės visatų šitie organizatoriai ir pionieriai turi būti išlaisvinti panašiai veiklai išorinėje erdvėje? Mes šito nežinome, bet daug svarstome apie šituos ir su jais susijusius dalykus.

56:7.7Kada patirtinės Dievybės ribos yra išplečiamos į Beribio Absoliuto sferas, tada mes įsivaizduojame Dievo Septinkarčio veiklą šitų ateities kūrinių ankstyvųjų evoliucinių epochų metu. Mes nevisi laikomės vieningos nuomonės dėl Dienų Senųjų ir supervisatų Pagrindinių Dvasių statuso ateityje. Mes taip pat nežinome, ar Aukščiausioji Būtybė tenai veiks ar ne, taip, kaip septyniose supervisatose. Bet mes visi laikomės nuostatos, jog Mykolai, Sūnūs Kūrėjai, turi likimą veikti šitose išorinėse visatose. Kai kurie laikosi tokio požiūrio, jog ateities amžiai paliudys kažkokią artimesnę sąjungos formą tarp susietų Sūnų Kūrėjų ir Dieviškųjų Tarnų; netgi yra įmanoma, jog iš tokios Kūrėjų sąjungos gali atsirasti galutinės prigimties suvienyto kūrėjo tapatybės kažkokia nauja išraiška. Bet mes tikrai nieko nežinome apie šitas neatskleistos ateities galimybes.

56:7.8Tačiau mes tikrai žinome, jog Dievas Septinkartis, laiko ir erdvės visatose, suteikia augantį prisiartinimą prie Visuotinio Tėvo, ir jog šitą evoliucinį prisiartinimą patirtiškai suvienija Dievas Aukščiausiasis. Mes galėtume spėlioti, jog toks planas turi vyrauti išorinėse visatose; iš kitos pusės, tos naujos būtybių kategorijos, kurios kada nors gali gyventi šitose visatose, gali būti pajėgios prie Dievybės prisiartinti galutiniuose lygiuose ir absonitinio metodo dėka. Trumpai sakant, mes neturime nė mažiausio supratimo, koks prisiartinimo prie dievybės metodas galės veikti išorinės erdvės ateities visatose.

56:7.9Nežiūrint šito, mes manome, jog ištobulintos visatos tam tikra prasme taps kilimo į Rojų karjeros dalimi toms būtybėms, kurioms teks gyventi šituose išoriniuose kūriniuose. Visiškai yra įmanoma, jog tame ateities amžiuje mes pamatysime išorinius erdviečius, prie Havonos artėjančius per septynias supervisatas, administruojamas Dievo Aukščiausiojo, bendradarbiaujant arba nebendradarbiaujant su septyniomis Pagrindinėmis Dvasiomis.

56:8.1Aukščiausioji Būtybė turi trigubą funkciją mirtingojo žmogaus patyrime. Pirma, ji yra laiko-erdvės dieviškumo vienytojas, Dievas Septinkartis; antra, ji yra maksimali Dievybė, kurią ribiniai tvariniai gali realiai suvokti; trečia, mirtingajam žmogui ji yra vienintelis kelias prisiartinti prie transcendentinio patyrimo, kad susivienytų su absonitiniu protu, amžinąja dvasia, ir Rojaus asmenybe.

56:8.2Pakilusieji užbaigtieji, gimę vietinėse visatose, išmokyti supervisatose, ir parengti centrinėje visatoje, savo asmeniniuose patyrimuose apima Dievo Septinkarčio, susivienijančio Aukščiausiajame, laiko-erdvės dieviškumo suvokimo visą potencialą. Užbaigtieji paeiliui tarnauja supervisatose, išskyrus savo gimtąsias—tuo klodami patyrimą ant patyrimo tol, kol būna pasiekta įmanomo tvarinio patyrimo septinkarčio skirtingumo pilnatvė. Viduje gyvenančių Derintojų tarnavimo pagalba užbaigtieji yra įgalinami surasti Visuotinį Tėvą, tačiau būtent šituo patyrimo metodu tokie užbaigtieji ima realiai pažinti Aukščiausiąją Būtybę, ir jiems yra lemta tarnauti ir atskleisti šitą Aukščiausiąją Dievybę išorinės erdvės ateities visatose ir šitoms ateities visatoms.

56:8.3Turėkite omeny, viskas, ką Dievas Tėvas ir jo Rojaus Sūnūs daro mums, tą savo ruožtu ir dvasioje mes turime galimybę padaryti atsirandančiai Aukščiausiajai Būtybei ir Aukščiausiojoje Būtybėje. Meilės, džiaugsmo, ir tarnystės patyrimas yra abipusis. Dievui Tėvui nereikia, kad jo sūnūs tikrai sugrąžintų jam viską, ką jis padovanojo jiems, bet jie iš tikrųjų savo ruožtu padovanoja (arba gali padovanoti) visa tai savo bičiuliams ir besivystančiai Aukščiausiajai Būtybei.

56:8.4Visi kuriantieji reiškiniai atspindi ankstesniąją kūrėjo-dvasios veiklą. Jėzus sakė, ir tai yra tiesa tiesiogine prasme, "Sūnus daro tiktai tą, ką jis mato Tėvą darant." Su laiku jūs, mirtingieji, galėsite pradėti Aukščiausiojo atskleidimą savo bičiuliams, ir šitą atskleidimą jūs galėsite išplėsti vis daugiau, kada kilsite link Rojaus. Amžinybėje jums gali būti leista vis didesniu laipsniu šitą evoliucinių tvarinių Dievą atskleisti aukščiausiuose lygiuose—net galutiniuose—kaip septintojo etapo užbaigtiesiems.

56:9.1Beribis Absoliutas ir Dievybės Absoliutas yra suvienyti Visuotiniame Absoliute. Absoliutai yra koordinuoti Galutiniajame, sąlygoti Aukščiausiajame, ir laiko-erdvės modifikuoti Dieve Septinkarčiame. Ikibegaliniuose lygiuose yra trys Absoliutai, bet begalybėje jie pasirodo, jog yra vienas. Rojuje yra trys Dievybės įasmeninimai, bet Trejybėje jie yra vienas.

56:9.2Pagrindinės visatos esminis filosofinis uždavinys yra toks: Ar Absoliutas (šie trys Absoliutai begalybėje kaip vienas) egzistavo iki Trejybės? ir, ar Absoliutas yra protėvinis Trejybei? arba, ar Trejybė yra ankstesnė už Absoliutą?

56:9.3Ar Beribis Absoliutas yra toks jėgos buvimas, kuris nepriklauso nuo Trejybės? Ar Dievybės Absoliuto buvimas reiškia Trejybės neribotą funkciją? ir, ar Visuotinis Absoliutas yra Trejybės galutinė funkcija, net Trejybių Trejybė?

56:9.4Iš pirmo žvilgsnio, samprata apie Absoliutą kaip ankstesnį už visus dalykus—net ir už Trejybę—atrodo, jog suteikia laikiną pasitenkinimą, atitinkantį logiškumą ir filosofinį vientisumą, tačiau bet kokią tokią išvadą paneigia Rojaus Trejybės amžinybės realybė. Mus moko, ir mes manome, jog Visuotinis Tėvas ir jo parneriai Trejybėje yra amžini prigimtimi ir egzistencija. Tuomet, yra tiktai viena vienintelė logiška filosofinė išvada, o būtent: Absoliutas, visiems visatų intelektams, yra beasmenė ir lygiavertė (Trejybių) Trejybės reakcija į visas bazines ir pirmines erdvės situacijas, intravisatines ir ekstravisatines. Visiems didžiosios visatos asmenybių intelektams Rojaus Trejybė amžinai yra kaip baigiamybė, amžinybė, aukštybė, ir galutinybė, o visais praktiniais asmeninio suvokimo ir tvarinio supratimo tikslais, kaip absoliutas.

56:9.5Taip, kaip į šitą problemą gali žvelgti tvarinių protai, tai jie yra vedami į Visuotinio AŠ ESU tiek kaip Trejybės, tiek kaip Absoliuto pirminės priežasties ir beribio šaltinio galutinį postulavimą. Todėl, kada mes norime turėti Absoliuto asmeninę sampratą, tada mes atsigręžiame atgal į savo idėjas ir idealus apie Rojaus Tėvą. Kada trokštame palengvinti supratimą ar padidinti suvokimą šito kitais atžvilgiais neasmenio Absoliuto, tada mes sugrįžtame prie to fakto, jog Visuotinis Tėvas yra absoliučios asmenybės egzistencialus Tėvas; Amžinasis Sūnus yra Absoliutus Asmuo, nors, patirtine prasme, nėra Absoliuto įasmeninimas. Ir tuomet mes toliau įsivaizduojame patirtines Trejybes tokias, kurios kulminaciją pasiekia Dievybės Absoliuto patirtiniu įasmeninimu, tuo tarpu Visuotinį Absoliutą suvokiame kaip sudarantį aukštybės, galutinybės, ir begalybės—Trejybių Trejybės—suvienytų ir koordinuotų Dievybės susivienijimų neasmenės veiklos pasireiškiančio buvimo visatinius ir ekstravisatinius reiškinius.

56:9.6Dievas Tėvas yra suvokiamas visuose lygiuose nuo ribinio iki begalinio, ir nors jo tvariniai nuo Rojaus iki evoliucinių pasaulių jį suvokia įvairiai, bet kaip begalybę jį pažįsta tiktai Amžinasis Sūnus ir Begalinė Dvasia.

56:9.7Dvasinė asmenybė yra absoliuti tiktai Rojuje, ir Absoliuto samprata yra beribė tiktai begalybėje. Dievybės buvimas yra absoliutus tiktai Rojuje, ir Dievo apreiškimas visada turi būti dalinis, santykinis, ir augantis tol, kol jo galia empiriškai tampa begaline Beribio Absoliuto erdvės potenciale, tuo tarpu jo asmenybės pasireiškimas tampa empiriškai begaliniu Dievybės Absoliuto pasireiškiančiame buvime ir tuo metu, kada šituos du begalybės potencialus tikrovė suvienija į Visuotinį Absoliutą.

56:9.8Bet už ikibegalybės lygių šitie trys Absoliutai yra vienas, ir šituo Dievybė realizuoja begalybę, nepriklausomai nuo to, ar bet kuri kita egzistencijos kategorija kada nors pati realizuoja begalybės sąmonę.

56:9.9Egzistencialus statusas amžinybėje numato begalybės egzistencialią savimonę, nors galbūt prireiktų kitos amžinybės tam, kad būtų pasiekta patirtinių potencialų, neatskiriamų nuo begalybės amžinybės—amžinybės begalybės—saviraiška.

56:9.10Ir Dievas Tėvas yra visų Dievybės pasireiškimų asmenis šaltinis ir tikrovė visiems protingiems tvariniams ir dvasinėms būtybėms per visą visatų visatą. Kaip asmenybės, dabar ar vienas po kito einančiuose visatos patyrimuose amžinojoje ateityje, nesvarbu, ar jūs pasieksite Dievą Septinkartį, suvoksite Dievą Aukščiausiąjį, surasite Dievą Galutinįjį, ar mėginsite suvokti Dievo Absoliuto sampratą, bet savo amžinam pasitenkinimui jūs pamatysite, jog užbaigdami kiekvieną jaudinantį patyrimą, jūs esate iš naujo atradę, naujuose patirtiniuose lygiuose, amžinąjį Dievą—visų visatų asmenybių Rojaus Tėvą.

56:9.11Visuotinis Tėvas yra visuotinės vienybės paaiškinimas, kaip ji turi būti aukščiausiai, net ir galutinai, įgyvendinta absoliučių vertybių ir prasmių pogalutinėje vienybėje—beribėje Tikrovėje.

56:9.12Pagrindiniai Jėgos Organizatoriai iškeliauja į erdvę ir jos energijas mobilizuoja tam, kad jos imtų reaguoti į gravitaciją, į Visuotinio Tėvo Rojaus traukimą; o vėliau atvyksta Sūnūs Kūrėjai, kurie šitas reaguojančias į trauką jėgas organizuoja į apgyvendintas visatas, ir ten atsiranda protingi tvariniai, kurie priima į save Rojaus Tėvo dvasią ir vėliau pakyla pas Tėvą, kad taptų tokiais, kaip jis visais įmanomais dieviškumo požymiais.

56:9.13Rojaus kūrybinių jėgų nepertraukiamas ir besiplečiantis judėjimas per erdvę atrodo pranašauja Visuotinio Tėvo gravitacijos grybšnio visą laiką besiplečiančią sferą ir niekada nesibaigiantį dauginimą įvairių protingų būtybių, kurios sugeba mylėti Dievą ir būti jo mylimos, ir kurios, šitokiu būdu tapdamos Dievą pažįstančiomis, gali pasirinkti tai, jog taptų tokiomis, kaip jis, gali priimti sprendimą siekti Rojaus ir surasti Dievą.

56:9.14Visatų visata yra visiškai suvienyta. Dievas yra vienas valdžioje ir asmenybėje. Yra visų energijos lygių ir visų asmenybės fazių koordinavimas. Filosofiškai ir empiriškai, sampratoje ir tikrovėje, visi daiktai ir visos būtybės koncentruojasi Rojaus Tėve. Dievas yra viskas ir visuose, ir jokie daiktai ar būtybės be jo neegzistuoja.

56:10.1Kada pasauliai, įsitvirtinę gyvenime ir šviesoje, vystosi pirmyn nuo pirmojo etapo į septintąją epochą, tada jie paeiliui suvokia Dievo Septinkarčio tikrovės įgyvendinimą, nusidriekiantį nuo to, kad nepaprastai yra mylimas Sūnus Kūrėjas, ir iki to, kad yra garbinamas Rojaus Tėvas. Per tokio pasaulio istorijos ilgalaikį septintąjį etapą visą laiką progresuojantys mirtingieji vis daugiau žino apie Dievą Aukščiausiąjį, tuo tarpu jie miglotai atskiria Dievo Galutiniojo nustelbiančio tarnavimo tikrovę.

56:10.2Per šitą šlovingą amžių visą laiką besivystančių mirtingųjų pagrindinis siekis yra ieškojimas, kaip geriau suprasti ir pilniau įgyvendinti suvokiamus Dievybės elementus— tiesą, grožį, ir gėrį. Tai išreiškia žmogaus pastangas pastebėti Dievą prote, materijoje, ir dvasioje. Ir kada mirtingasis siekia šito ieškojimo, tada jis pamato, jog vis daugiau jis pasinėria į empirinį filosofijos, kosmologijos, ir dieviškumo studijavimą.

56:10.3Filosofiją jūs dar kažkaip suprantate, ir dieviškumą jūs suvokiate garbinime, visuomeninėje tarnystėje, ir asmeniniame dvasiniame patyrime, bet grožio— kosmologijos—siekimą jūs visi perdaug dažnai apribojate žmogaus primityvių meninių pastangų studijavimu. Grožis, menas, didele dalimi yra kontrastų suvienijimo dalykas. Įvairovė yra esminė grožio sampratai. Aukščiausiasis grožis, ribinio meno viršūnė, yra Kūrėjo ir tvarinio kosminių kraštutinumų platybės suvienijimo drama. Žmogus, surandantis Dievą, ir Dievas, surandantis žmogų—tvarinys, tampantis tokiu tobulu, kokiu tobulu yra Kūrėjas—tai yra dieviškasis pasiekimas to, kas yra nuostabiausiai gražu, kosminio meno aukščiausios viršūnės pasiekimas.

56:10.4Todėl materializmas, ateizmas, yra bjaurumo maksimumas, to, kas yra gražu, ribinės antitezės aukščiausia viršūnė. Aukščiausiąjį grožį sudaro panorama iš vienijamų variacijų, kurios yra kilusios iš ikiegzistencinės harmoningos tikrovės.

56:10.5Minties kosmologinių lygių pasiekimą sudaro:

56:10.61. Žingeidumas. Alkis harmonijai ir troškulys grožiui. Atkaklūs mėginimai atrasti naujus harmoningų kosminių ryšių lygius.

56:10.72. Estetinis suvokimas. Meilė tam, kas yra gražu, ir visų kūrybinių pasireiškimų visuose tikrovės lygiuose meninio sąlyčio visą laiką besivystantis suvokimas.

56:10.83. Etinis jautrumas. Per tiesos supratimą grožio suvokimas veda į tokį jausmą, kad amžinai tinkami yra tie dalykai, kurių dėka imama suvokti dieviškąjį gėrį Dievybės ryšiuose su visomis būtybėmis; ir šitokiu būdu net ir kosmologija veda į tai, jog būtų siekiama dieviškosios tikrovės vertybių—į Dievo-sąmonę.

56:10.9Pasauliai, įsitvirtinę šviesoje ir gyvenime, yra tiek iki galo atsidavę tiesos, grožio, ir gėrio suvokimui, kadangi šitos kokybinės vertybės sudaro Dievybės atskleidimą laiko ir erdvės sferoms. Amžinosios tiesos prasmės pateikia sujungtą apeliavimą į mirtingojo žmogaus intelektualią ir dvasinę prigimtį. Visuotinis grožis apima kosminės kūrinijos harmoningus ryšius ir ritmus; tai yra aiškesnis intelektualus apeliavimas, ir jis veda į meterialios visatos suvienytą ir sinchronišką suvokimą. Dieviškasis gėris sudaro begalinių vertybių atskleidimą ribiniam protui, kad jo viduje jis būtų suvoktas ir iškeltas iki žmogiškojo suvokimo dvasinio lygio paties slenksčio.

56:10.10Tiesa yra mokslo ir filosofijos pagrindas, sudaranti intelektualų religijos pamatą. Grožis kuria viso žmogiškojo patyrimo meną, muziką, ir prasmingus ritmus. Gėris apima etikos, moralės, ir religijos jausmą—patirtinį alkį tobulumui.

56:10.11Grožio egzistavimas numato suprantančio tvarinio proto buvimą tiesiog lygiai taip tikrai, kaip ir besivystančios evoliucijos faktas pažymi Aukščiausiojo Proto viešpatavimą. Grožis yra reiškinijos tikrovės toli nusidriekiančios įvairovės, kuri visa iškyla iš ikiegzistencinės ir amžinosios vienovės, harmoningos laiko-erdvės sintezės intelektualus suvokimas.

56:10.12Gėris yra dieviškojo tobulumo įvairių lygių santykinių vertybių protinis suvokimas. Gėrio suvokimas reiškia moralinio statuso protą, asmenį protą, sugebantį atskirti gėrį nuo blogio. Bet gėrio, didingumo, turėjimas yra realaus dieviškumo pasiekimo matas.

56:10.13Tikrųjų ryšių suvokimas pažymi protą, sugebantį atskirti tiesą nuo suklydimo. Tiesos Dvasios dovana, kuri prasiskverbia į Urantijos žmonių protus, neklystamai reaguoja į tiesą—į gyvą dvasinį ryšį visų daiktų ir visų būtybių, kaip jos yra koordinuotos amžinajame kilime link Dievo.

56:10.14Kiekvieno elektrono, kiekvienos minties, arba kiekvienos dvasios kiekvienas impulsas yra veikiantis vienetas visoje visatoje. Tiktai nuodėmė yra izoliuota, o blogis priešinasi gravitacijai protiniu ir dvasiniu lygiu. Visata yra visuma; nė vienas dalykas ar būtybė neegzistuoja ir negyvena izoliacijoje. Saviraiška potencialiai yra blogis, jeigu ji yra antivisuomeninė. Tiesiogine prasme tai yra tiesa: "Nė vienas žmogus negyvena pats sau." Kosminis suvisuomeninimas sudaro aukščiausią asmenybės suvienijimo formą. Sakė Jėzus: "Tas, kuris nori būti didžiausias tarp jūsų, tegul tampa visų tarnų."

56:10.15Net tiesa, grožis, ir gėris—žmogaus intelektualus požiūris į proto, materijos, ir dvasios visatą—turi būti apjungti į vieną suvienytą sampratą apie dieviškąjį ir aukščiausiąjį idealą. Tiek, kiek mirtingojo asmenybė žmogiškąjį patyrimą suvienija su materija, protu, ir dvasia, tiek iš tiesų šitas dieviškasis ir aukščiausiasis idealas tampa galios dėka suvienytas Aukštybėje, o tada būna įasmenintas kaip tėviškosios meilės Dievas.

56:10.16Visa įžvalga apie dalių ryšius su bet kuria konkrečia visuma reikalauja supratingo suvokimo apie visų dalių ryšį su ta visuma; o visatoje tai reiškia sukurtų dalių ryšį su Kuriančiąja Visuma. Šitokiu būdu Dievybė tampa visuotinio ir amžino pasiekimo transcendentiniu, net begaliniu, tikslu.

56:10.17Visuotinis grožis yra Rojaus Salos atspindžio suvokimas materialioje kūrinijoje, tuo tarpu amžinoji tiesa yra Rojaus Sūnų, kurie ne tik save padovanoja mirtingųjų rasėms, bet net ir išlieja savo Tiesos Dvasią visoms tautoms, ypatingas tarnavimas. Dieviškasis gėris daug labiau pasireiškia Begalinės Dvasios daugybės asmenybių kupiname meilės tarnavime. Bet meilė, šitų trijų savybių bendroji suma, yra tai, kada žmogus Dievą suvokia kaip savo dvasinį Tėvą.

56:10.18Fizinė materija yra absoliučių Dievybių Rojaus energijos-spindėjimo laiko-erdvės šešėlis. Tiesos prasmės yra Dievybės amžinojo žodžio atspindys mirtingojo intelekte— aukščiausiųjų sąvokų laiko-erdvės suvokimas. Dieviškumo gėrio vertybės yra Visuotinio, Amžinojo, ir Begaliniojo dvasinių asmenybių gailestingas tarnavimas evoliucinių sferų laiko-erdvės ribiniams tvariniams.

56:10.19Šitos prasmingos dieviškumo tikrovės vertybės yra susiliejusios į Tėvo ryšį su kiekvienu asmeniu tvariniu kaip dieviškoji meilė. Jos yra suderintos Sūnuje ir jo Sūnuose kaip dieviškasis gailestingumas. Savo savybes jos demonstruoja per Dvasią ir jos dvasinius vaikus kaip dieviškąjį tarnavimą, kupino meilės gailestingumo atskleidimą laiko vaikams. Šituos tris dieviškumus pirmiausia demonstruoja Aukščiausioji Būtybė kaip galios asmenybės sintezę. Dievas Septinkartis juos įvairiai parodo dieviškųjų prasmių ir vertybių septyniuose skirtinguose susivienijimuose septyniuose kilimo lygiuose.

56:10.20Ribiniam žmogui tiesa, grožis, ir gėris sudaro dieviškosios tikrovės visą atskleidimą. Kada šitas kupinas meilės Dievybės suvokimas yra dvasiškai išreiškiamas Dievą suvokiančiųjų mirtingųjų gyvenime, tada būna duodami dieviškumo vaisiai: intelektuali ramybė, visuomeninė pažanga, moralinis pasitenkinimas, dvasinis džiaugsmas, ir kosminė išmintis. Išsivystę mirtingieji tokiame pasaulyje, kuris yra šviesos ir gyvenimo septintajame etape, sužinojo, kad meilė yra didingiausias dalykas visatoje—ir jie žino, kad Dievas yra meilė.

56:10.21Meilė yra troškimas daryti gėrį kitiems.

56:10.22[Pateikta Galingojo Žinianešio, besilankančio Urantijoje, Nebadono Apreiškimo Korpuso pageidavimu ir bendradarbiaujant su vienu iš Melkizedekų, Urantijos Planetos Princo vicegerentu.]

56:10.23Šitas dokumentas apie Visuotinę Vienybę yra dvidešimt penktasis iš serijos perteikimų, kuriuos parengė įvairūs autoriai į grupę organizuoti Nebadono asmenybių komisijos, susidedančios iš dvylikos narių ir veikiančios vadovaujant Mantutijai Melkizedekui. Mes sudarėme šituos pasakojimus ir pateikėme juos anglų kalba, tokiu metodu, kurį patvirtino mūsų vyresnybė, Urantijos laiku 1934 metais.