84:0.1MATERIALI būtinybė sukūrė santuoką, lytinis alkis ją papuošė, religija ją sankcionavo ir išaukštino, valstybė jos reikalavo ir ją reguliavo, tuo tarpu vėlesniaisiais laikais besivystanti meilė santuoką ima pateisinti ir šlovinti kaip civilizacijos naudingiausio ir drąsiausio instituto, šeimos, protėvį ir kūrėją. Ir šeimos sukūrimas turėtų būti visų švietimo pastangų centras ir esmė.

84:0.2Lytinis susiporavimas yra grynai savojo aš įamžinimo aktas, susijęs su savojo aš patenkinimo besikeičiančiu laipsniu; vedybos, šeimos sukūrimas, didele dalimi yra savęs išsaugojimo dalykas ir jos pažymi visuomenės evoliuciją. Pati visuomenė yra šeimyninių vienetų bendras statinys. Individai yra labai laikini kaip planetiniai faktoriai—visuomenės evoliucijoje tiktai šeimos yra ilgalaikės agentūros. Šeima yra tas kanalas, per kurį kultūros ir žinių upė teka iš vienos kartos į kitą.

84:0.3Šeima iš esmės yra sociologinis institutas. Santuoka išsivystė iš bendradarbiavimo savąjį aš aprūpinant ir iš partnerystės savąjį aš pratęsiant; savojo aš patenkinimo elementas didele dalimi buvo neesminis. Nepaisant šito, šeima iš tikrųjų apima visas tris esmines žmogiškosios egzistencijos funkcijas, tuo tarpu gyvenimo pratęsimas ją padaro fundamentaliu žmogiškuoju institutu, o lytiniai santykiai ją atskiria nuo visų kitų visuomeninės veiklos rūšių.

84:1.1Vedybos nebuvo sukurtos remiantis lytiniais santykiais; jie buvo neesminiai. Vedybų nereikėjo primityviam žmogui, kuris savo lytinį apetitą patenkindavo laisvai, neapsunkindamas savęs pareigomis, susijusiomis su žmona, vaikais, ir šeima.

84:1.2Moteris, dėl fizinio ir emocinio prieraišumo savo palikuoniui, yra priklausoma nuo bendradarbiavimo su vyru, ir tai ją stumia į vedybinės apsaugos prieglobstį. Bet nebuvo jokio tiesioginio biologinio akstino, kuris verstų vedybų siekti vyrą— tuo labiau, kuris jį išlaikytų vedusį. Vyrui vedybos tapo patraukliomis ne dėl meilės, bet dėl alkio maistui, kuris laukinį vyrą iš pradžių pritraukė prie moters ir primityvios pastogės, kurioje buvo ir jos vaikai.

84:1.3Vedybų priežastis nebuvo ir įsipareigojimų, susijusių su lytiniais santykiais, sąmoningas suvokimas. Primityvus žmogus nesuvokė ryšio tarp lytinio pasitenkinimo ir vėliau gimstančio vaiko. Kažkada buvo visuotinai tikima, jog pastoti gali ir nekalta mergina. Laukiniai anksti suvokė tą mintį, jog kūdikiai yra sutveriami dvasios žemėje; buvo tikima, jog nėštumas yra dėl to, jog į moterį patenka dvasia, besivystanti vėlė. Taip pat buvo tikima, kad nekaltos merginos arba netekėjusios moters nėštumą gali sukelti tiek dieta, tiek bloga akis, tuo tarpu vėlesnieji tikėjimai gyvybės pradžią siejo su kvėpavimu ir saulės šviesa.

84:1.4Daugelis ankstyvųjų tautų vėles siejo su jūra; dėl to nekaltoms merginoms buvo labai smarkiai ribojamas maudymasis; jaunos moterys maudytis jūros potvynio metu bijojo nepalyginamai labiau negu lytiškai santykiauti. Deformuoti arba pirmalaikiai kūdikiai, buvo manoma, kad yra gyvulių jaunikliai, kurie į moters kūną pateko dėl to, kad buvo nerūpestingai maudomasi arba dėl blogos dvasios veiklos. Laukiniai, žinoma, nieko negalvodami, tokius palikuonis ką tik jiems gimus pasmaugdavo.

84:1.5Pirmasis žingsnis švietimo srityje buvo žengtas su tikėjimu, jog lytiniai santykiai atveria kelią tam, kad nėštumą sukelianti vėlė įeitų į moterį. Nuo to laiko žmogus suvokė, kad tėvas ir motina lygiomis dalimis paaukoja gyvuosius paveldėjimo faktorius, kurie pradeda palikuonį. Bet net ir dvidešimtajame amžiuje daug tėvų vis dar stengiasi savo vaikus laikyti didesnėje ar mažesnėje nežinomybėje, kas susiję su žmogiškosios gyvybės kilme.

84:1.6Tam tikros paprastos rūšies šeimą užtikrino tas faktas, kad reprodukuojanti funkcija būtinai apima motinos-vaiko ryšį. Motinos meilė yra instinktyvi; ji neatsirado dėl papročių, kaip atsirado vedybos. Visų žinduolių motinos meilė yra vietinės visatos pagalbinių proto dvasių neatskiriamas padovanojimas, ir savo stiprumu ir atsidavimu visada yra tiesiog proporcingas rūšių bejėgės kūdikystės trukmei.

84:1.7Motinos ir vaiko ryšys yra natūralus, stiprus, ir instinktyvus, ir toks, kuris, dėl to, primityvias moteris vertė nusileisti daugeliui keistų sąlygų ir iškęsti neapsakomus sunkumus. Šita dėmesinga motinos meilė yra supančiojantis jausmas, kuris moterį visada pastatydavo į tokią milžinišku laipsniu nepalankią padėtį jos visose kovose su vyru. Net ir šitokiu atveju, žmogiškųjų rūšių motiniškas instinktas nėra visagalis; jį gali nuslopinti ambicija, savanaudiškumas, ir religiniai įsitikinimai.

84:1.8Nors motinos-vaiko susivienijimas nėra nei santuoka, nei šeima, bet jis buvo tas branduolys, iš kurio kilo ir santuoka, ir šeima. Buvo žengtas didžiulis žingsnis pirmyn vedybinių ryšių evoliucijoje tada, kada šita laikina partnerystė trukdavo pakankamai ilgai, kad būtų išauginti iš jos atsiradę palikuonys, nes tai ir buvo šeimos kūrimas.

84:1.9Nepaisant šitų ankstyvųjų porų antagonizmų, nepaisant šito susivienijimo laisvumo, šita vyro-moters partnerystė labai smarkiai pagerino išlikimo galimybes. Vienas vyras ir viena moteris, bendradarbiaudami, net ir už šeimos ir palikuonių ribų, daugeliu atvejų yra daug pranašesni už du vyrus ir dvi moteris. Šitas lyčių suporavimas padidino išlikimą ir buvo žmogiškosios visuomenės pati pradžia. Darbo pasidalinimas tarp lyčių taip pat prisidėjo prie patogumo ir padidino laimę.

84:2.1Moters periodiškas kraujavimas ir tolesnis jos kraujo netekimas gimdymo metu anksti įdiegė mintį, jog kraujas yra vaiko kūrėjas (net dvasios buveinė), ir pagimdė sampratą apie žmogiškųjų santykių kraujo ryšį. Ankstyvaisiais laikais visa kilmė buvo nustatoma pagal moteriškąją liniją, nes tik apie šitą paveldėjimo pusę buvo galima spręsti kažkiek aiškiai.

84:2.2Primityvioji šeima, atsirandanti iš instinktyvaus biologinio kraujo ryšio tarp motinos ir vaiko, neišvengiamai buvo motinos šeima; ir daugelis genčių tokios tvarkos laikėsi ilgą laiką. Matriarchatas buvo vienintelis įmanomas perėjimas iš tos pakopos, kai grupinės vedybos vyko bandoje, į vėlesnę ir pagerintą poligaminės ir monogaminės patriarchalinės šeimos gyvenimą. Matriarchalinė šeima buvo natūrali ir biologinė; patriarchalinė šeima yra visuomeninė, ekonominė, ir politinė. Matriarchalinės šeimos išsilaikymas tarp Šiaurės Amerikos raudonųjų žmonių yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl šiaip jau pažangūs irokėzai niekada nesukūrė tikros valstybės.

84:2.3Pagal matriarchalinės šeimos papročius žmonos motina namuose turėjo praktiškai aukščiausiąją valdžią; šeimos reikaluose net žmonos broliai ir jų sūnūs buvo aktyvesni negu jos vyras. Tėvui dažnai iš naujo suteikdavo savo paties vaikų vardus.

84:2.4Ankstyviausios rasės tėvui teikė mažai svarbos, į vaiką žiūrėdavo kaip ateinantį vien tiktai iš motinos. Jie tikėjo, kad vaikai į tėvą buvo panašūs dėl artimo bendravimo, arba dėl to, kad jie šitaip buvo "pažymėti," nes jų motina troško, kad jie būtų panašūs į tėvą. Vėliau, kada įvyko posūkis nuo matriarchato į patriarchatą, tada visus nuopelnus dėl vaiko prisiėmė tėvas, ir didelė dalis tabu nėščiai moteriai vėliau buvo išplėsti, kad apimtų ir jos vyrą. Būsimasis tėvas nustodavo dirbęs, kada artėdavo gimdymo metas, o gimdymo metu jis guldavosi į lovą, kartu su žmona, ir gulėdavo nuo trijų iki aštuonių dienų. Žmona galėdavo kitą dieną keltis ir įsitraukti į sunkų darbą, bet vyras likdavo lovoje, kad priiminėtų sveikinimus; visa tai buvo dalis ankstyvųjų papročių, sumanytų tam, kad įtvirtintų tėvo teisę į vaiką.

84:2.5Iš pradžių, buvo įprasta, jog vyras eitų gyventi su savo žmonos giminaičiais, bet vėlesniaisiais laikais, kada vyras išmokėdavo arba atidirbdavo nuotakos kainą, tada jis galėjo savo žmoną ir vaikus pasiimti, ir parsivesti atgal pas savo giminaičius. Perėjimas nuo matriarchato prie patriarchato paaiškina šiaip jau beprasmius tam tikrų rūšių draudimus santuokai tarp pusbrolių ir pusseserių, nors tarp tokios pat giminystės kitų atstovų vedybos nebuvo draudžiamos.

84:2.6Medžioklės papročiams nykstant, kada bandos laikymas žmogui suteikė apsirūpinimo maistu pagrindinio šaltinio kontrolę, tada matriarchatas labai greitai priartėjo prie savo pabaigos. Jis žlugo tiesiog dėl to, kad nebepajėgė sėkmingai varžytis su naujesne patriarchaline šeima. Valdžia, priklausiusi motinos giminaičių vyriškiams, nebegalėjo varžytis su valdžia, sukoncentruota vyro-tėvo rankose. Moteris nebuvo pajėgi suderinti vaikų gimdymo, nuolatinio valdžios panaudojimo, ir didėjančios galios namuose užduočių. Atsiradęs žmonos vogimas, o vėliau ir žmonos pirkimas paspartino matriarchalinės šeimos išnykimą.

84:2.7Tas stulbinantis perėjimas iš matriarchato į patriarchatą yra vienas iš radikaliausių ir iki galo ratu apsisukusių prisiderinimų, kokius tik kada nors buvo įvykdžiusi žmogiškoji rasė. Šitas pasikeitimas iš karto atvedė į didesnį visuomeninį aktyvumą ir padidintą šeimos jaudinantį patyrimą.

84:3.1Galbūt motinystės instinktas atvedė moterį į santuoką, bet būtent didesnė vyro jėga, kartu su papročių įtaka, iš tikrųjų ją privertė likti santuokoje. Piemenų gyvenimas turėjo polinkį sukurti naują papročių sistemą, šeimyninio gyvenimo patriarchalinį tipą; ir esant piemenų ir ankstyvųjų žemdirbių papročiams šeimyninės vienybės pagrindas buvo neabejotina ir savavališka tėvo valdžia. Visa visuomenė, ar ji būtų nacionalinė, ar šeimyninė, perėjo per patriarchalinės tvarkos autokratinės valdžios etapą.

84:3.2Ribotas dėmesys, rodomas moteriai Senojo Testamento eroje, yra tikrasis piemenų papročių atspindys. Hebrajų patriarchai visi buvo gyvulių augintojai, kaip tą liudija pasakymas, "Viešpats yra mano Ganytojas."

84:3.3Bet praėjusiais amžiais vyras dėl savo prastos nuomonės apie moterį nebuvo kaltesnis už pačią moterį. Primityviaisiais laikais ji nepasiekė visuomeninio pripažinimo, nes ji neveikė ekstremaliomis sąlygomis; ji neatliko ryškių žygdarbių ir nebuvo krizinių situacijų didvyrė. Egzistencijos kovoje motinystė buvo aiški kliūtis; motinos meilė moterims sudarydavo kliūčių ginant gentį.

84:3.4Taip pat primityviosios moterys nesąmoningai sukūrė savo priklausomybę nuo vyro, reikšdamos susižavėjimą jo karingumu ir jėga ir jam plodamos. Šitas kario išaukštinimas iškėlė vyriškąjį ego, tuo tarpu moteriškąjį ego jis lygiai tiek pat prislėgė ir padarė ją labiau priklausoma; karinė uniforma vis dar sukelia stiprių moteriškų emocijų.

84:3.5Labiau išsivysčiusiose rasėse, moterys nėra tokios stambios arba tokios stiprios, kaip vyrai. Moteris, būdama silpnesnė, dėl to tapo taktiškesne; ji anksti išmoko pasinaudoti savosios lyties kerais. Ji tapo dėmesingesne ir konservatyvesne negu vyras, nors šiek tiek ne tokia gilia. Vyras pranoko moterį mūšio lauke ir medžioklėje, bet namuose moteris paprastai sumanumu pranokdavo bent jau pačius primityviausius vyrus.

84:3.6Kerdžius savo gyvuliais rūpindavosi dėl maisto, bet per visus šituos piemenų amžius moteris vis tiek turėjo aprūpinti augaliniu maistu. Primityvusis žmogus nenorėjo dirbti žemės; iš viso žemė buvo perdaug taiki, per daug nenuotykinga. Buvo taip pat senas prietaras, jog moterys gali išauginti geresnių derlių; jos buvo motinos. Daugelyje atsilikusių genčių šiandien vyrai verda mėsą, moterys verda daržoves, ir kada Australijos primityvios gentys būna kelionėje, tada moterys niekada neprisiliečia prie sumedžiotų paukščių ar žvėrių, tuo tarpu vyras nepasilenktų ir šaknies iškasti.

84:3.7Moteris visada turėjo dirbti; bent jau iki pat šiandieninių laikų moteris buvo tikrasis gamintojas. Vyrai paprastai pasirinkdavo lengviausią kelią, ir šitoji nelygybė egzistavo per ištisą žmogiškosios rasės istoriją. Moteris visada buvo naštos nešėja, nešdama šeimos nuosavybę ir prižiūrėdama vaikus, šitaip palikdama vyro rankas laisvas kovoms arba medžioklei.

84:3.8Moters pirmasis išlaisvinimas atėjo tada, kada vyras sutiko dirbti žemę, sutiko atlikti tai, kas iki tol, buvo manoma, yra moteriškas darbas. Buvo žengtas didžiulis žingsnis į priekį tada, kada daugiau nebebuvo žudomi vyrai belaisviai, kada jie buvo paverčiami vergais žemdirbiais. Tai atvedė į moters išlaisvinimą, taip, kad ji galėjo daugiau laiko paskirti namų židinio kūrimui ir vaiko kultūrai.

84:3.9Mažų vaikų aprūpinimas pienu atvedė į tai, jog kūdikio maitinimas krūtimi būdavo nutraukiamas anksčiau, todėl motinos šitaip išlaisvintos iš savo kartais laikino nevaisingumo ėmė gimdyti daugiau vaikų, tuo tarpu karvės pieno ir ožkos pieno vartojimas labai smarkiai sumažino kūdikių mirtingumą. Prieš tai, kada visuomenė pasiekė bandų auginimo pakopą, motinos kūdikius maitindavo krūtimi tol, kol jie sulaukdavo ketverių ar penkerių metų amžiaus.

84:3.10Mažėjant primityviems karams labai smarkiai sumažėjo nelygybė tarp darbo pasidalijimo, pagrįsto lytimi. Bet moterys vis dar turėjo dirbti tikrąjį darbą, tuo tarpu vyrai atliko sargybinio pareigą. Jokia stovykla, joks kaimas negalėjo būti paliktas nesaugomas dieną ar naktį, bet net ir šitą užduotį palengvino šuns prijaukinimas. Apskritai, žemdirbystės atsiradimas pakėlė moters prestižą ir visuomeninę padėtį, bent jau tai buvo tiesa iki to laiko, kada pats vyras tapo žemdirbiu. Ir kai tik vyras pats ėmėsi įdirbti žemę, iš karto prasidėjo didžiulis žemdirbystės metodų gerinimas, nusitęsęs tolyn, per vieną po kitos einančias kartas. Medžioklėje ir kare vyras įsisavino organizacijos reikšmę, ir šituos būdus jis įdiegė į savo veiklą, o vėliau, kada perėmė didelę dalį moters darbo, tada smarkiai pagerino jos darbo neorganizuotus metodus.

84:4.1Apskritai kalbant, bet kokiame amžiuje moters padėtis yra santuokos kaip visuomeninio instituto evoliucinės pažangos teisingas kriterijus; tuo tarpu pačios santuokos pažanga yra protingai tikslus matas, registruojantis žmogiškosios civilizacijos išsivystymą.

84:4.2Moters padėtis visada buvo visuomeninis paradoksas; ji visada buvo gudri vyrų valdytoja; ji visada vyro stipresnį lytinį potraukį panaudodavo savo ineresams ir savo pačios vystymui. Subtiliai manipuliuodama savo lyties kerais, ji dažnai sugebėdavo panaudoti savo galią, kuria valdydavo vyrą, net ir tada, kada jis laikė ją žeminančioje vergijoje.

84:4.3Ankstyvoji moteris vyrui nebuvo draugė, mylimoji, meilužė, ir partnerė, bet vietoje šito ji buvo nuosavybės dalis, tarnaitė, ar vergė ir, vėliau, ekonominė partnerė, pramogų objektas, ir vaikų gimdytoja. Nežiūrint šito, esant tinkamiems ir patenkinamiems lytiniams santykiams visada buvo pasirinkimo ir bendradarbiavimo elementas iš moters pusės, o išmintingoms moterims tas visada suteikdavo galimybę žymia dalimi įtakoti savo tiesioginę ir asmeninę padėtį, nepriklausomai nuo savosios kaip lyties visuomeninės padėties. Bet vyro nepasitikėjimas ir įtarumas nesumažėjo dėl to fakto, jog moterys buvo visą laiką verčiamos griebtis gudrumo besistengdamos savo vergovę palengvinti.

84:4.4Abiems lytims labai sunku buvo suprasti vienai kitą. Vyrui suprasti moterį buvo sunku, jis į ją žvelgė su neišmanėliško nepasitikėjimo ir baimingo susižavėjimo keistu mišiniu, jeigu ne su įtarumu ir panieka. Daug gentinių ir rasinių legendų dėl šito kaltino Ievą, Pandorą, ar kai kurias kitas moteriškosios lyties atstoves. Šitie pasakojimai visada būdavo iškreipiami taip, jog moterį priverstų atrodyti tokia, kuri vyrui atneša blogį; ir visa tai išreiškia kažkada buvusį visuotinį nepasitikėjimą moterimi. Tarp tų priežasčių, kurios būdavo pateikiamos paremti dvasininkijos celibatą, pagrindinė buvo moters menkesnis statusas. Tas faktas, jog dauguma tariamų raganų buvo moterys, šitos lyties senosios reputacijos nepataisė.

84:4.5Ilgą laiką vyrai moteris laikė keistomis, net nenormaliomis. Jie net tikėjo, kad moterys sielų neturi; dėl to joms neduodavo vardų. Ankstyvaisiais laikais egzistavo didžiulė baimė dėl pirmojo lytinio santykiavimo su moterimi; dėl to atsirado toks paprotys, kad su nekalta mergina pirmasis lytiškai santykiaudavo šventikas. Buvo manoma, jog pavojingas yra net ir moters šešėlis.

84:4.6Kažkada apskritai buvo manoma, jog vaiko gimdymas moterį padaro pavojinga ir nešvaria. Ir daugelio genčių papročiai reikalavo, jog po vaiko gimdymo motiną būtina apvalyti didžiulių ceremonijų pagalba. Išskyrus tas grupes, kuriose vyrai patys dalyvaudavo kartu gulėdami lovoje, būsimoji motina būdavo atstumiama, paliekama viena. Senovės žmonės netgi vengė, kad vaikas gimtų namuose. Galų gale, padėti motinai gimdymo metu būdavo leidžiama senoms moterims, ir iš šitos praktikos kilo pribuvėjos profesija. Gimdymo metu, būdavo pasakojama ir daroma gausybė kvailų dalykų tam, kad gimdymas būtų palengvinamas. Buvo paprotys naujagimį apšlakstyti švęstu vandeniu tam, kad būtų užkirstas kelias vėlės įsiterpimui.

84:4.7Tarp nesusimaišiusių genčių, vaiko gimdymas buvo palyginus lengvas, užtrunkantis tiktai dvi ar tris valandas; retai kada toks lengvas gimdymas būna tarp maišytų rasių. Jeigu moteris mirdavo gimdymo metu, ypač gimdydama dvynius, tai buvo tikima, kad ji buvo kalta dėl neištikimybės su dvasia. Vėliau labiau išsivysčiusios gentys į mirtį gimdymo metu žiūrėdavo kaip į dangaus valią, tokios moterys, buvo manoma, jog mirė už kilnų reikalą.

84:4.8Vadinamasis moterų kuklumas, susijęs su jų apranga ir asmens demonstravimu, atsirado iš mirtinos baimės būti pastebėtai menstruacinio periodo metu. Šitaip būti pastebėtai buvo laikoma didžiule nuodėme, tabu pažeidimu. Pagal senųjų laikų papročius, kiekviena moteris, nuo paauglystės iki vaikų gimdymo laikotarpio pabaigos, kiekvieną mėnesį privalėjo turėti vienos ištisos savaitės visišką šeimyninį ir visuomeninį karantiną. Viskas, ką ji galėtų paliesti, ant ko galėtų atsisėsti, ar atsigulti, buvo laikoma "suteptu." Ilgą laiką egzistavo paprotys merginą žiauriai primušti po kiekvieno mėnesinių periodo, stengiantis iš jos kūno išvaryti blogąsias dvasias. Tačiau, kada moteris pasiekdavo tokį amžių, kad gimdyti nebegalėdavo, tada su ja paprastai būdavo elgiamasi dėmesingiau, suteikiant jai daugiau teisių ir privilegijų. Visa tai turint omeny, nėra nieko keisto, kad į moterį būdavo žiūrima iš viršaus. Net ir graikai laikėsi tokios nuomonės, kad menstruacijų metu moteris yra viena iš trijų didžiųjų teršimo priežasčių, kitos dvi priežastys buvo kiauliena ir česnakas.

84:4.9Kad ir kokios kvailos buvo šitos senos sampratos, bet jos padarė ir šiek tiek gero, nes sunkiai persidirbančioms moterims, bent jau tol, kol buvo jaunos, kiekvieną mėnesį suteikdavo vieną savaitę pageidaujamam poilsiui ir naudingam pamąstymui. Tokiu būdu jos galėjo savo protą lavinti, kad galėtų bendrauti su savo partneriais vyrais likusį laiką. Šitas moterų karantinas vyrus taip pat apsaugojo nuo per didelio pasinėrimo į lytinius santykius, šituo netiesiogiai prisidėdamas prie gyventojų skaičiaus apribojimo ir savikontrolės padidinimo.

84:4.10Didžiulis žingsnis į priekį buvo žengtas tada, kada iš vyro buvo atimta teisė savo žmoną užmušti jam panorėjus. Lygiai taip pat, tai buvo žingsnis pirmyn, kada moteriai galėjo priklausyti vestuvinės dovanos. Vėliau ji gavo legalią teisę turėti, valdyti nuosavybę, ir net jos atsisakyti, bet ji ilgą laiką neturėjo teisės eiti pareigų nei bažnyčioje, nei valstybėje. Su moterimi visada buvo elgiamasi daugiau ar mažiau kaip su nuosavybe, iki pat dvidešimtojo amžiaus ir dvidešimtajame amžiuje po Kristaus. Ji dar nebuvo išsivadavusi iš vyro kontroliuojamo uždarumo pasauliniu mastu. Net ir išsivysčiusiose tautose, vyro mėginimas moterį apsaugoti visada buvo nebylus savojo pranašumo deklaravimas.

84:4.11Bet primityviosios moterys nejautė sau gailesčio, kaip tas būdinga ne taip seniai išvaduotoms jų sesėms. Galų gale, jos buvo gana laimingos ir patenkintos; jos nedrįso įsivaizduoti geresnio arba kitokio egzistavimo būdo.

84:5.1Giminės pratęsime moteris yra lygi vyrui, bet savęs aprūpinimo partnerystėje ji sunkiai dirba aiškiai prastesnėmis sąlygomis, ir už tą priverstinį motinystės suvaržymą jai gali atlyginti tiktai besivystančios civilizacijos apšviesti papročiai ir vis didėjantis vyro įgyto teisingumo jausmas.

84:5.2Visuomenei vystantis, moterys pasiekė aukštesnes lytinio bendravimo normas, nes jos daugiau kentėjo nuo pasekmių, kada lytiniams papročiams buvo nusižengiama. Vyro lytinio elgesio normos vystosi labai lėtai vien tiktai to teisingumo, kurio reikalauja civilizacija, jausmo dėka. Gamta nieko nežino apie teisingumą—gimdymo skausmus verčia kentėti vienas moteris.

84:5.3Lyčių lygybės šiuolaikinė idėja yra graži ir verta besivystančios civilizacijos, bet gamtoje šito nėra. Kada yra kas stiprus, tas teisus, tada vyras sėdi moteriai ant sprando; kada daugiau įsivyrauja teisingumo, taikingumo ir sąžiningumo, tada ji palaipsniui išsilaisvina iš vergovės ir tamsos. Moters visuomeninė padėtis apskritai keičiasi atvirkščiai proporcingai militarizmo laipsniui bet kokioje nacijoje arba bet kokiame amžiuje.

84:5.4Bet vyras ne sąmoningai ar tyčia atėmė moters teises ir tada palaipsniui ir nenoriai sugrąžino jas, visa tai buvo nesąmoningas ir neplanuotas visuomeninės evoliucijos epizodas. Kada iš tikrųjų atėjo laikas moteriai pasinaudoti naujomis teisėmis, tada jas ji gaudavo, ir gaudavo visas visiškai nepriklausomai nuo vyro sąmoningo požiūrio. Lėtai, bet tvirtai papročiai keičiasi taip, kad užtikrintų tuos visuomeninius pasikeitimus, kurie yra civilizacijos nuolatinės evoliucijos dalis. Besivystantys papročiai po truputį užtikrino vis geresnį elgesį su moterimis; tos gentys, kurios ir toliau su jomis elgėsi žiauriai, neišgyveno.

84:5.5Adomitai ir noditai moterims rodė padidintą dėmesį, o tos grupės, kurioms įtakos turėjo migruojantys anditai, turėjo polinkį pasiduoti Edeno mokymams, kas susiję su moters vieta visuomenėje.

84:5.6Ankstyvieji kiniečiai ir graikai su moterimis elgėsi geriau negu didžioji dauguma aplinkinių tautų. Bet hebrajai jomis labai nepasitikėjo. Vakaruose moters kilimas buvo sunkus esant Pauliaus doktrinoms, kurios buvo priskirtos krikščionybei, nors krikščionybė tikrai vystė papročius, primesdama griežtesnius lytinius įsipareigojimus vyrui. Moters padėtis yra tik truputėlį geresnė už beviltišką, kada ją ypatingai pažemina mohamedonizmas, o jos dalia yra dar blogesnė keletos kitų Rytų religijų mokymuose.

84:5.7Mokslas, ne religija, moterį iš tikrųjų emancipavo; būtent šiuolaikinis fabrikas didžiąja dalimi ją išlaisvimo iš namų įkalinimo. Vyro fiziniai sugebėjimai daugiau nebebuvo svarbiausias dalykas naujajame fizinio aprūpinimo mechanizme; mokslas tiek pakeitė gyvenimo sąlygas, kad vyro jėga daugiau nebebuvo tokia pranašesnė už moters jėgą.

84:5.8Šitie pasikeitimai turėjo polinkį moterį išlaisvinti iš namų vergovės ir jos statusą tiek pakeitė, kad dabar ji turi asmeninės laisvės ir lytinio apsisprendimo tokį laipsnį, kuris iš esmės prilygsta vyro laipsniui. Kažkada moters vertę sudarė jos sugebėjimas pagaminti maistą, bet išradimai ir turtas ją įgalino sukurti naują pasaulį, kuriame reikia veikti—grakštumo ir kerų sferas. Tokiu būdu pramonė laimėjo nesąmoningą ir netyčinę kovą dėl moters visuomeninio ir ekonominio išlaisvinimo. Ir vėl evoliucijai pavyko padaryti tą, ko net apreiškimui nepasisekė užbaigti.

84:5.9Apšviestų tautų reakcija į neteisingus papročius, valdančius moters padėtį visuomenėje, iš tikrųjų buvo kaip švytuoklė savo kraštutinėje padėtyje. Industrializuotose rasėse ji gavo beveik visas teises ir yra atleista nuo daugelio pareigų, kaip, pavyzdžiui, karinės tarnybos. Kiekvienas kovos už egzistenciją palengvinimas turėjo įtakos moters išlaisvinimui, ir ji patyrė tiesioginės naudos iš kiekvieno žingsnio link monogamijos. Silpnesnieji visada gauna neproporcingai daugiau naudos iš kiekvieno papročių suderinimo palaipsniui besivystančioje visuomenės evoliucijoje.

84:5.10Porinių vedybų idealuose, moteris pagaliau laimėjo pripažinimą, orumą, nepriklausomybę, lygybę, ir išsilavinimą; bet ar ji bus verta viso šito naujo ir beprecedentinio pasiekimo? Ar šiuolaikinė moteris atsakys į šitą didį visuomeninio išlaisvinimo pasiekimą tingumu, abejingumu, vaikų neturėjimu, ir neištikimybe? Šiandien, dvidešimtajame amžiuje, moteris patiria savo ilgos egzistencijos pasaulyje lemiamą išbandymą!

84:5.11Rasės reprodukcijoje moteris yra lygi vyro partnerė, dėl to ji yra lygiai tiek pat svarbi rasinei evoliucijai vystantis į priekį; todėl evoliucija vis didesne dalimi veikė ta kryptimi, jog įgyvendintų moterų teises. Bet moterų teisės joku būdu nėra vyrų teisės. Moteris negali kiek nors daugiau klestėti vyro teisių sąskaita, kaip ir vyras negali klestėti moters teisių sąskaita.

84:5.12Kiekviena lytis turi savo pačios savitas egzistencijos sferas, drauge su savo pačios teisėmis tos sferos viduje. Jeigu moteris tiesiogine prasme stengiasi pasinaudoti visomis vyro teisėmis, tuomet, anksčiau ar vėliau, negailestinga ir bejausmė konkurencija be jokios abejonės pakeis tą riteriškumą ir ypatingą dėmesį, kuriuo dabar naudojasi daug moterų ir kurį jos taip neseniai išsikovojo iš vyrų.

84:5.13Civilizacija niekada negali panaikinti tos elgesio bedugnės, kuri yra tarp skirtingų lyčių. Iš amžiaus į amžių papročiai keičiasi, bet instinktai nesikeičia niekada. Įgimta motiniška meilė niekada neleis emancipuotai moteriai tapti rimta konkurente vyrui pramonėje. Amžinai kiekviena lytis bus aukščiausia savo pačios sferoje, sferose, kurias nulėmė biologinis diferencijavimas ir protinis nepanašumas.

84:5.14Kiekviena lytis visada turės savo pačios atskirą sferą, nors kartas nuo karto viena sfera įsiterps į kitą. Tiktai visuomeniniu požiūriu vyrai ir moterys tikrai varžysis lygiomis sąlygomis.

84:6.1Potraukis reprodukuotis neabejotinai suburia vyrus ir moteris draugėn giminės pratęsimui, bet, tik jis vienas, negarantuoja, kad jie pasiliks kartu tam, jog abipusiškai bendradarbiautų—sukurtų šeimą.

84:6.2Kiekviename sėkmingame žmogiškajame institute yra asmeninio pobūdžio antagonizmų, kurie yra priderinti prie praktiškai veikiančios harmonijos, ir šeimos kūrimas nėra išimtis. Vedybos, šeimos sukūrimo pagrindas, yra aukščiausias pasireiškimas to antagonistinio bendradarbiavimo, kuris dažnai apibūdina gamtos ir visuomenės ryšius. Konfliktas yra neišvengiamas. Poravimasis yra įgimtas; jis yra natūralus. Bet vedybos nėra biologinės; jos yra visuomeninės. Aistra užtikrina, kad vyras ir moteris sueis draugėn, bet draugėje juos išlaiko silpnesnis tėviškas instinktas ir visuomeniniai papročiai.

84:6.3Vyras ir moteris, praktiniu požiūriu, yra tos pačios rūšies du skirtingi porūšiai, kurie gyvena artimai ir intymiai bendraudami. Jų požiūriai ir visas kompleksas gyvenimiškų reakcijų yra iš principo skirtingi; jie yra visiškai nepajėgūs iki galo ir realiai suvokti vienas kito. Visiškas supratimas tarp lyčių yra nepasiekiamas.

84:6.4Moterys atrodo, jog turi didesnę intuiciją negu vyrai, bet taip pat atrodo, kad jos yra kažkuria prasme mažiau logiškos. Tačiau, moteris visada buvo žmonijos moralinio standarto nešėja ir dvasinis vadovas. Ta ranka, kuri supa lopšį, vis dar bičiuliaujasi su likimu.

84:6.5Prigimties, reagavimo, požiūrio, ir mąstymo skirtumai tarp vyrų ir moterų, ne tiktai, kad neturėtų kelti susirūpinimo, bet turėtų būti laikomi labai naudingi žmonijai, tiek individualiai, tiek kolektyviai. Daugelis visatos tvarinių kategorijų yra sukurtos asmenybės pasireiškimo dualiose fazėse. Tarp mirtingųjų, Materialiųjų Sūnų, ir midsonitų, šitą skirtumą apibūdina vyriškoji lytis ir moteriškoji lytis; tarp serafimų, cherubimų, ir Morontinių Kompanionų, jį pažymi pozityvus arba aktyvus ir negatyvus arba pasyvus. Tokie dualistiniai susivienijimai labai smarkiai padidina visapusiškumą ir nugali įgimtus apribojimus, net kaip tą daro ir kai kurie trivieniai susivienijimai Rojaus-Havonos sistemoje.

84:6.6Vyrams ir moterims reikia vieniems kitų per savo morontinę ir dvasinę, o taip pat ir mirtingųjų karjerą. Požiūrio skirtumai tarp vyro ir moters išlieka net už pirmojo gyvenimo ribų ir per visą kilimą vietinėje visatoje ir supervisatoje. Ir net Havonoje, tie piligrimai, kurie kažkada buvo vyrai ir moterys, ir toliau padės vieni kitiems kylant į Rojų. Niekada, net ir Užbaigtųjų Korpuse, tvarinys nepatirs tokių didžiulių metamorfozių, kurios ištrintų asmenybės tuos bruožus, kuriuos žmonės vadina vyriškąja lytimi ir moteriškąja lytimi; visada šitos dvi žmonijos pagrindinės variacijos tikrai ir toliau intriguos, stimuliuos, skatins, ir padės viena kitai; visada jos bus abipusiškai priklausomos nuo bendradarbiavimo sprendžiant sudėtingas visatos problemas ir įveikiant daugialypius kosminius sunkumus.

84:6.7Nors abi lytys niekada negali tikėtis, jog viena kitą supras iki galo, bet jos veiksmingai viena kitą papildo, ir nors bendradarbiavimas dažnai yra daugiau ar mažiau asmeniškai antagonistinis, bet jis yra pajėgus visuomenę išsaugoti ir reprodukuoti. Santuoka yra toks institutas, kuris sumanytas tam, jog suderintų skirtumus tarp lyčių, tuo pačiu metu įgyvendindamas civilizacijos tęstinumą ir užtikrindamas rasės reprodukciją.

84:6.8Santuoka yra visų žmogiškųjų institutų motina, nes ji tiesiogiai veda į šeimos sukūrimą ir šeimos išlaikymą, o tai yra visuomenės struktūrinis pagrindas. Šeima yra gyvybiškai susieta su savęs išsaugojimo mechanizmu; ji yra pagrindinė rasių pratęsimo viltis veikiant civilizacijos papročiams, nors tuo pačiu metu ji kuo efektyviausiai suteikia tam tikras visiškai geras savęs patenkinimo formas. Šeima yra žmogaus didžiausias grynai žmogiškasis pasiekimas, sujungianti, kaip ji tą iš tiesų ir daro, vyro ir moters biologinių ryšių evoliuciją su vyro ir žmonos visuomeniniais ryšiais.

84:7.1Lytiniai santykiai yra instinktyvūs, vaikai yra natūrali pasekmė, ir šitokiu būdu automatiškai ima egzistuoti šeima. Kokias šeimas turi rasė ar nacija, tokia yra ir visuomenė. Jeigu šeimos yra geros, tai visuomenė lygiai taip pat yra gera. Žydų ir kiniečių tautų didžiulis kultūrinis stabilumas glūdi jų šeimyninių grupių stiprybėje.

84:7.2Moters instinktas mylėti ir rūpintis vaikais padarė taip, kad ją pavertė ta suinteresuota puse, kuri skatina vedybas ir primityvų šeimyninį gyvenimą. Vėlesniųjų papročių ir visuomeninių susitarimų spaudimas vyrą privertė kurti šeimą; jis neskubėjo rodyti susidomėjimo vedybomis ir šeimos sukūrimu, kadangi lytinis aktas jam neužkrauna jokių biologinių pasekmių.

84:7.3Lytinis susivienijimas yra natūralus, bet vedybos yra visuomeninės, ir visada jas reguliavo papročiai. Papročiai (religiniai, moraliniai, ir etiniai), kartu su nuosavybe, garbe, ir kilnumu, stabilizuoja santuokos ir šeimos institutus. Kada tik susvyruoja papročiai, tada susvyruoja ir šeimos-santuokos instituto stabilumas. Dabar santuoka pereina iš nuosavybės etapo į asmeninę erą. Anksčiau vyras moterį saugojo, nes ji buvo jo kilnojamasis turtas, ir dėl tos pačios priežasties ji paklusdavo jam. Nesvarbu, kokie bebūtų šitos sistemos nuopelnai, bet ji iš tiesų užtikrino stabilumą. Dabar, moteris daugiau nebelaikoma nuosavybe, ir atsiranda nauji papročiai tam, kad stabilizuotų santuokos-šeimos institutą:

84:7.41. Naujas religijos vaidmuo—tas mokymas, jog tėvų patyrimas yra esminis, idėja, kad gimdomi kosminiai piliečiai, praplėstas supratimas apie privilegiją gimdyti palikuonis—suteikti sūnūs Tėvui.

84:7.52. Naujas mokslo vaidmuo—vaikų gimdymas vis daugiau ir daugiau tampa savanorišku, pavaldžiu vyro kontrolei. Senovėje supratimo stoka užtikrino, jog vaikai atsirastų visiškai neturint jokio noro jų turėti.

84:7.63. Naujas malonumo pagundų veikimas—tai įveda naują faktorių į rasinį išlikimą; senovės žmogus leisdavo nepageidaujamiems vaikams numirti; šiuolaikiniai žmonės juos gimdyti atsisako.

84:7.74. Tėvų instinkto padidinimas. Dabar kiekviena karta yra linkusi iš rasės reprodukcinės srovės pašalinti tuos individus, kurie turi nepakankamai stiprų tėvų instinktą tam, kad gimdytų vaikus, būsimuosius kitos kartos tėvus.

84:7.8Bet šeima kaip institutas, partnerystė tarp vieno vyro ir vienos moters, konkretesnius kontūrus įgauna Dalamatijos laikais, maždaug prieš pusę milijono metų, Andono ir jo tiesioginių palikuonių monogaminės praktikos buvo atsisakyta likus daug laiko iki to meto. Tačiau, šeimyninis gyvenimas iki noditų ir vėlesniųjų Adomitų laikų nebuvo toks, kuriuo būtų galima pasigirti. Adomas ir Ieva tvirtai paveikė visą žmoniją; pirmą kartą pasaulio istorijoje buvo galima matyti, kaip vyrai ir moterys dirbo vieni šalia kitų Sode. Edeno idealas, visa šeima sodininkų vaidmenyje, buvo nauja idėja Urantijoje.

84:7.9Ankstyvoji šeima sudarė giminingą darbo grupę, įskaitant vergus, visus gyvenančius vienoje gyvenamojoje vietoje. Vedybinis ir šeimyninis gyvenimas nevisada buvo tapatus, bet neišvengiamai buvo glaudžiai susijęs. Moteris visada norėjo atskiros šeimos, ir galiausiai ji savo pasiekė.

84:7.10Meilė palikuoniui yra beveik visuotinė ir aiškai turi išlikimo vertės. Senovės žmonės visada motinos interesus aukodavo vaiko gerovės labui; eskimė motina net ir dabar vietoje to, kad savo kūdikį praustų, jį tebelaižo. Bet primityviosios motinos maitindavo ir rūpindavosi savo vaikais tiktai tol, kol jie buvo labai maži; kaip ir gyvuliai, jos atsiskirdavo nuo jų, vos tik jie užaugdavo. Ilgalaikiai ir nuolatiniai žmogiškieji susivienijimai niekada nebuvo kuriami vien tik biologinės meilės pagrindu. Gyvuliai myli savo vaikus; žmogus—civilizuotas žmogus—myli savo vaikų vaikus. Kuo aukštesnė civilizacija, tuo didesnis tėvų džiaugsmas dėl vaikų žengimo į priekį ir sėkmės; tokiu būdu ima egzistuoti naujas ir aukštesnis vardo garbės suvokimas.

84:7.11Senosiose tautose didelės šeimos nebūtinai buvo meilės pagrindu. Buvo norima daug vaikų, nes:

84:7.121. Jie buvo vertingi darbininkai.

84:7.132. Jie buvo senatvės draudimas.

84:7.143. Dukros buvo parduodamos.

84:7.154. Šeimos garbė reikalavo vardo pratęsimo.

84:7.165. Sūnūs suteikdavo apsaugą ir gynybą.

84:7.176. Vėlių baimė sukėlė baimę būti vienam.

84:7.187. Kai kurios religijos reikalavo palikuonių.

84:7.19Protėvių garbintojai manė, jog nesugebėjimas turėti sūnų yra aukščiausia nelaimė visam laikui ir per amžinybę. Jie daugiausia už viską troško turėti sūnų tam, kad atliktų pareigas pomirtinėse šventėse, kad pasiūlytų reikalaujamų aukų vėlės žengimui pirmyn per dvasių žemę.

84:7.20Senovės laukiniai, labai anksti iš vaikų pradėdavo reikalauti drausmės; ir vaikas anksti suprato, jog nepaklusnumas reiškė nemalonumus arba net mirtį lygiai taip, kaip tas atsitikdavo gyvuliams. Būtent civilizacijos siekimas vaiką apsaugoti nuo kvailo elgesio natūralių pasekmių tokia didele dalimi yra šiuolaikinio nepaklusnumo priežastis.

84:7.21Eskimų vaikai klesti, juos taip mažai drausminant ir pataisant, tiesiog dėl to, kad jie yra natūraliai paklusnūs mažyčiai gyvūnėliai; ir raudonojo, ir geltonojo žmogaus vaikai yra beveik tiek pat lengvai sukalbami. Bet rasėse, turinčiose anditų kraujo, vaikai nėra tokie ramūs; šitiems išradingesniems ir labiau rizikuojantiems vaikams reikia daugiau mokymo ir drausmės. Šiuolaikinės vaikų auklėjimo problemos yra sunkesnės dėl to, jog yra:

84:7.221. Didelis rasės susimaišymo laipsnis.

84:7.232. Dirbtinis ir paviršutiniškas švietimas.

84:7.243. Negalėjimas vaikui įgauti kultūros pamėgdžiojant tėvus—tokią didelę laiko dalį tėvų nebūna šeimyniniame portrete.

84:7.25Šeimyninės drausmės senosios idėjos buvo biologinės, atsiradusios iš supratimo, kad tėvai yra vaiko būties kūrėjai. Besivystantys šeimyninio gyvenimo idealai veda į sampratą, jog vaiko pagimdymas, vietoje to, jog suteiktų tam tikras tėviškas teises, užkrauna aukščiausią žmogiškosios egzistencijos atsakomybę.

84:7.26Civilizacija į tėvus žiūri kaip į tuos, kurie prisiima visas pareigas, o į vaiką žvelgia kaip į tą, kuris turi visas teises. Vaiko pagarba savo tėvams kyla ne dėl žinojimo, jog vaikai turi įsipareigojimų savo tėvams, bet vystosi natūraliai jų rūpesčio, mokymo, ir meilės dėka, ir visa tai pasireiškia su meile, kada vaikui padedama laimėti gyvenimo mūšį. Tikrieji tėvai yra įsitraukę į nuolatinę paslaugos tarnystę, kurią išmintingas vaikas ima suvokti ir įvertinti.

84:7.27Šiandieninėje industrinėje ir miestų eroje vedybos vystosi sutinkamai su naujomis ekonominėmis tendencijomis. Šeimyninis gyvenimas ėmė vis labiau brangti, tuo tarpu vaikai, kurie buvo turtas, tapo ekonomine prievole. Bet pačios civilizacijos saugumas priklauso nuo vienos kartos augančio noro investuoti į kitos kartos ir ateities kartų gerovę. Ir bet koks mėginimas tėvų atsakomybę perkelti valstybei ar bažnyčiai bus savižudiškas civilizacijos gerovei ir vystymuisi.

84:7.28Vedybos, su vaikais ir dėl to atsirandančiu šeimyniniu gyvenimu, žmogiškojoje prigimtyje skatina pačius aukščiausius potencialus ir tuo pačiu metu suteikia idealų kelią, kad būtų išreikštos mirtingojo asmenybės šitos sužadintos savybės. Šeima užtikrina žmogiškųjų rūšių biologinį pratęsimą. Šeima yra natūrali visuomeninė arena, kurioje kraujo brolystės etiką gali suvokti augantys vaikai. Šeima yra brolystės fundamentalus vienetas, kuriame tėvai ir vaikai išmoksta kantrybės, altruizmo, pakantumo, ir susilaikymo pamokų, kurios yra tokios esminės tam, kad būtų įgyvendinta brolystė tarp visų žmonių.

84:7.29Žmogiškoji visuomenė būtų labai smarkiai pagerinta, jeigu civilizuotos rasės didesniu mastu sugrįžtų prie anditų šeimyninės tarybos praktikos. Jie nesilaikė patriarchalinės ar autokratinės šeimos valdymo formos. Jie buvo labai broliški ir bendraujantys, laisvai ir atvirai svarstė šeimyninio pobūdžio kiekvieną pasiūlymą ir nurodymą. Jie buvo idealiai broliški savo visu šeimyniniu valdymu. Idealioje šeimoje tiek vaikų, tiek ir tėvų meilę padidina broliškas atsidavimas.

84:7.30Šeimyninis gyvenimas yra tikrosios moralės šaltinis, protėvis tokiai sąmonei, kuri yra ištikima pareigai. Šeimyninio gyvenimo primesti susivienijimai stabilizuoja asmenybę ir skatina jos augimą versdami būtinai prisiderinti prie kitų ir skirtingų asmenybių. Bet netgi ir dar daugiau, tikroji šeima—gera šeima—atskleidžia ją sukūrusiems tėvams Kūrėjo požiūrį į savo vaikus, tuo tarpu tuo pačiu metu tokie tikri tėvai savo vaikams pavaizduoja pirmąjį iš ilgos serijos vis augančių atskleidimų apie visų visatos vaikų Rojiškojo tėvo meilę.

84:8.1Didžiulis pavojus šeimyniniam gyvenimui yra gąsdinanti savęs patenkinimo, šiuolaikinių malonumų manijos, kylanti banga. Pirminis akstinas vedyboms buvo ekonominis; lytinis potraukis buvo antrinis. Vedybos, pagrįstos savęs aprūpinimu, vedė į giminės pratęsimą ir tuo pačiu užtikrino vieną labiausiai trokštamų savęs patenkinimo formų. Jos yra vienintelis žmogiškosios visuomenės institutas, kuris apima visas tris iš didžiųjų paskatų gyventi.

84:8.2Iš pradžių, nuosavybė buvo savęs aprūpinimo pagrindinis institutas, tuo tarpu vedybos veikė kaip uniklaus giminės pratęsimo institutas. Nors pasitenkinimas dėl maisto, poilsis, ir humoras, drauge su periodiškais lytiniais santykiais, buvo savęs patenkinimo priemonė, bet vis tiek reikia konstatuoti, jog besivystantys papročiai nesukūrė kokio nors atskiro savęs patenkinimo instituto. Ir būtent dėl to, kad nebuvo sukurta patiriamų malonumų specializuotų metodų, tai visi žmogiškieji institutai taip iki galo vaikosi šitų malonumų. Nuosavybės kaupimas tampa tokiu instrumentu, kuris didina visas savojo aš pasitenkinimo formas, tuo tarpu į santuoką labai dažnai žiūrima tiktai kaip į malonumų priemonę. Ir šitas per didelis susižavėjimas, šita plačiai išplitusi malonumų manija, dabar sudaro didžiausią pavojų, kuris kada nors buvo pakibęs virš visuomeninio šeimyninio gyvenimo evoliucinio instituto, virš namų.

84:8.3Violetinė rasė į žmonijos patyrimą įtraukė naują ir tiktai netobulai suvoktą būdingą bruožą—instinktą žaidimams, apjungtą su humoro jausmu. Šiek tiek jo turėjo sangikai ir Andonitai, bet Adominiai palikuonys šitą primityvų polinkį iškėlė į malonumo potencialą, naują ir pašlovintą savęs patenkinimo formą. Pagrindinė savęs patenkinimo rūšis, be alkio numalšinimo, yra lytinis pasitenkinimas, ir šitą juslinio malonumo formą milžinišku laipsniu išaukštino sangikų ir anditų susimaišymas.

84:8.4Iškyla tikras pavojus, kada susijungia poadominėms rasėms būdingas neramumas, smalsumas, nuotykių siekimas, ir malonumų neribojimas. Sielos alkio negalima numalšinti fiziniais malonumais; meilės šeimai ir vaikams negalima padidinti neišmintingu malonumo siekimu. Net jeigu jūs ir naudojate meno, spalvos, garso, ritmo, muzikos, ir asmens papuošimo resursus, jūs negalite turėti vilties, kad šituo pakelsite sielą arba pamaitinsite dvasią. Tuštybė ir mada negali pasitarnauti šeimos kūrimui ir vaikų kultūrai; garbė ir varžymasis yra bejėgiai padidinti ateinančių kartų išlikimo savybes.

84:8.5Besivystančios dangiškosios būtybės visos naudojasi poilsiu ir praeities vaizdo reguliuotojų tarnyste. Visos pastangos, nukreiptos į sveiką pramogą ir į poilsio pagerinimą, yra geros; gaivinantis miegas, poilsis, laisvalaikis, ir visos pasilinksminimo priemonės, kurios užkerta kelią monotonijos nuoboduliui, yra vertos dėmesio. Rungtyniavimo žaidimai, istorijų pasakojimai, ir net gero maisto skonis gali būti savojo aš patenkinimo formos. (Kada druską vartojate tam, kad paskanintumėte maistą, tada pamąstykite apie tai, jog beveik milijoną metų žmogus sūrumą galėjo pasiekti tiktai padažydamas maistą į pelenus.)

84:8.6Tegu žmogus džiaugiasi gyvenimu; tegu žmogiškoji rasė suranda malonumą tūkstančiais būdu; tegu evoliucinė žmonija tyrinėja visas teisėtas savęs patenkinimo formas, ilgos biologinės kovos žengiant į priekį vaisius. Žmogus tikrai nusipelnė kai kurių šiandieninių džiaugsmų ir malonumų. Bet tikrai neišleiskite iš akių likimo tikslo! Malonumai iš tikrųjų pražudo, jeigu jiems pavyksta sunaikinti nuosavybę, kuri yra tapusi savojo aš išsaugojimo institutu; ir savojo aš patenkinimas iš tikrųjų tampa pražūtingu, jeigu jis žlugdo santuoką, degraduoja šeimyninį gyvenimą, ir griauna namus—žmogaus aukščiausią evoliucinį pasiekimą ir vienintelę civilizacijos išlikimo viltį.

84:8.7[ Pateikta Serafimų, dislokuotų Urantijoje, Vadovo.]