116:0.1JEIGU žmogus suprastų, kad jo Kūrėjai—jo betrapiški prižiūrėtojai—nors būdami dieviški, bet tuo pačiu metu taip pat buvo ribiniai, ir, kad laiko ir erdvės Dievas buvo besivystanti ir neabsoliuti Dievybė, tada žemiškosios nelygybės prieštaravimai nebebūtų gilūs religiniai paradoksai. Religinis įtikėjimas tikrai daugiau nebebūtų pardavinėjamas nedorais tikslais tam, kad visuomenėje tarp laimingųjų skatintų pasitenkinimą savimi, tuo tarpu visuomenėje nepriteklius patiriančias nelaimingas aukas tiktai drąsintų stoiškai susitaikyti su padėtimi.

116:0.2Žvelgiant į nuostabiai tobulas Havonos sferas, tiek protinga, tiek logiška patikėti, kad jas sukūrė tobulas, begalinis, ir absoliutus Kūrėjas. Bet tas pats protas ir toji pati logika priverstų bet kokią sąžiningą būtybę, kada ji žvelgia į Urantijos suirutę, netobulumus, ir neteisingumą, padaryti išvadą, kad jūsų pasaulį sukūrė, ir valdė, Kūrėjai, kurie buvo ikiabsoliutūs, ikibegaliniai, ir netobuli.

116:0.3Patirtinis augimas numato tvarinio-Kūrėjo partnerystę—Dievo ir žmogaus susivienijimą. Augimas yra patirtinės Dievybės skiriamoji žymė: Havona neaugo; Havona yra ir visada buvo; ji yra egzistenciali, kaip ir amžinieji Dievai, kurie yra jos šaltinis. Bet augimas yra būdingas didžiajai visatai.

116:0.4Visagalis Aukščiausiasis yra galios ir asmenybės gyvoji ir besivystanti Dievybė. Jo dabartinė sfera, didžioji visata, taip pat yra auganti galios ir asmenybės valda. Jo likimas yra tobulumas, bet jo dabartinis patyrimas turi augimo ir neužbaigto statuso elementų.

116:0.5Aukščiausioji Būtybė pirmiausia veikia centrinėje visatoje kaip dvasinė asmenybė; toliau didžiojoje visatoje ji veikia kaip Dievas Visagalis, galios asmenybė. Aukščiausiojo trečioji funkcija pagrindinėje visatoje šiuo metu yra nematoma, egzistuoja tiktai kaip nežinomas proto potencialas. Niekas nežino tiesiog, ką gi atskleis šis trečiasis Aukščiausiosios Būtybės vystymasis. Vieni mano, jog, kada supervisatos įsitvirtins šviesoje ir gyvenime, tada Aukščiausiasis veiks iš Uversos kaip didžiosios visatos visagalis ir patirtinis valdovas, tuo pačiu metu plėsdamas galią kaip išorinių visatų viršvisagalis valdovas. Kiti mąsto, jog Aukštybės trečiasis etapas apims Dievybės pasireiškimo trečiąjį lygį. Bet niekas iš mūsų tikrai šito nežino.

116:1.1Kiekvieno besivystančio tvarinio asmenybės patyrimas yra Visagalio Aukščiausiojo patyrimo viena iš fazių. Supervisatų kiekvieno fizinio segmento išmintingas pajungimas yra Visagalio Aukščiausiojo augančio valdymo dalis. Kūrybinė galios ir asmenybės sintezė yra Aukščiausiojo Proto kūrybinio akstino dalis ir yra vienybės Aukščiausiojoje Būtybėje evoliucinio augimo pati ta esmė.

116:1.2Aukštybės galios ir asmenybės savybių sąjunga yra Aukščiausiojo Proto veikimas; ir Visagalio Aukščiausiojo užbaigta evoliucija sukurs vieną suvienytą ir asmenę Dievybę—ne kokį nors nestipriai suderintą dieviškųjų savybių susivienijimą. Platesnės perspektyvos požiūriu, be Aukščiausiojo nebus Visagalio, be Visagalio nebus Aukščiausiojo.

116:1.3Per evoliucinius amžius Aukščiausiojo fizinės energijos potencialas priklauso Septyniems Aukščiausiesiems Energijos Reguliuotojams, o intelekto potencialas ilsisi Septyniose Pagrindinėse Dvasiose. Begalinis Protas yra Begalinės Dvasios veikimas; kosminis protas yra Septynių Pagrindinių Dvasių tarnavimas; Aukščiausiasis Protas yra aktualizavimosi procese, susiderinant didžiajai visatai ir funkciškai susivienijant su Dievo Septinkarčio atsiskleidimu ir pasiekimu.

116:1.4Laiko-erdvės protas, kosminis protas, septyniose supervisatose veikia skirtingai, bet kažkokio nežinomo asociatyvaus metodo dėka jis yra koordinuojamas Aukščiausiojoje Būtybėje. Tai, kaip Visagalis didžiąją visatą valdo iš viršaus, nėra išimtinai fizinis ir dvasinis valdymas. Septyniose supervisatose pirmiausia jis yra materialus ir dvasinis, bet taip pat yra ir tokių Aukščiausiojo reiškinių, kurie yra tiek intelektualūs, tiek dvasiniai.

116:1.5Mes iš tikrųjų apie Aukštybės protą žinome mažiau negu apie bet kurį kitą besivystančios Dievybės aspektą. Be abejonės jis veikia per visą didžiąją visatą ir manoma, jog turi veikimo, kuris yra milžiniško laipsnio, pagrindinėje visatoje potencialų likimą. Bet šito mes nežinome: Tuomet, kai fizinis kūnas gali pasiekti užbaigtą augimą ir tuomet, kai dvasia gali pasiekti išsivystymo tobulumą, tai protas niekada nenustoja vystytis— tai begalinio vystymosi patirtinis metodas. Aukščiausiasis yra patirtinė Dievybė ir dėl to niekada nepasiekia proto išsivystymo užbaigtumo.

116:2.1Visagalio visatinės galios buvimo atsiradimas sutampa su evoliucinių supervisatų aukštųjų kūrėjų ir kontrolierių pasirodymu kosminio veiksmo arenoje.

116:2.2Dievas Aukščiausiasis savo dvasines ir asmenybės savybes gauna iš Rojaus Trejybės, bet savo galią aktualizuoja veikiant Sūnums Kūrėjams, Dienų Seniesiems, ir Pagrindinėms Dvasioms, kurių kolektyviniai veiksmai yra jo augančios galios kaip visagalio valdovo septynioms supervisatoms ir septyniose supervisatose šaltinis.

116:2.3Neapribota Rojaus Dievybė besivystantiems laiko ir erdvės tvariniams yra nesuvokiama. Amžinybė ir begalybė kartu reiškia ir tokį dievybės tikrovės lygį, kurio laiko-erdvės tvariniai suvokti negali. Dievybės begalybė ir suverenumo absoliutumas yra neatskiriami nuo Rojaus Trejybės, o Trejybė yra tokia realybė, kuri kažkuria prasme pranoksta mirtingojo žmogaus supratimą. Laiko-erdvės tvariniams būtinos pirminės priežastys, santykinumai, ir likimai tam, jog suvoktų visatos ryšius ir suprastų dieviškumo prasmines vertybes. Dėl to iš tikrųjų Rojaus Dievybė sumažina ir kitokiais būdais apriboja dieviškumo įasmeninimus, esančius ne-Rojuje, šitaip sukurdama Aukščiausiuosius Kūrėjus ir jų partnerius, kurie visą laiką neša gyvenimo šviesą tolyn ir tolyn nuo jos Rojaus šaltinio tol, kol savo tolimiausią ir gražiausią išraišką ji suranda save padovanojančių Sūnų žemiškojo gyvenimo metu evoliuciniuose pasauliuose.

116:2.4Šitaip yra kilęs Dievas Septinkartis, kurio vienas po kito einančius lygius mirtingasis žmogus sutinka tokia tvarka:

116:2.5Pirmieji trys lygiai yra Aukščiausieji Kūrėjai; paskutinieji trys lygiai yra Rojaus Dievybės. Aukščiausiasis visą laiką įsiterpia kaip Rojaus Trejybės patirtinis dvasinis įasmeninimas ir kaip Rojaus Dievybių vaikų kūrėjų evoliucinio visagalio galios patirtinis sukoncentravimas. Aukščiausioji Būtybė yra maksimalus Dievybės atskleidimas septynioms supervisatoms ir dabartiniame visatos amžiuje.

116:2.6Mirtingojo logikos metodo dėka galima būtų daryti išvadą, jog Dievo Septinkarčio pirmųjų trijų lygių kolektyvinių veiksmų patirtinis suvienijimas iš naujo prilygtų Rojaus Dievybės lygiui, bet yra ne taip. Rojaus Dievybė yra egzistenciali Dievybė. Aukščiausieji Kūrėjai, savo galios ir asmenybės dieviškojoje vienybėje, sudaro ir išreiškia patirtinės Dievybės naują galios potencialą. Ir šitas patirtinės kilmės galios potencialas būtinai ir neišvengiamai sudaro sąjungą su iš Trejybės kilusia patirtine Dievybe—Aukščiausiąja Būtybe.

116:2.7Dievas Aukščiausiasis nėra Rojaus Trejybė, taip pat jis nėra nė vienas iš tų supervisatų Kūrėjų, nėra jis ir visi tie supervisatų Kūrėjai, kurių funkcinė veikla tikrai sintezuoja jo visagalę besivystančią galią. Dievas Aukščiausiasis, nors yra kilęs iš Trejybės, bet evoliuciniams tvariniams kaip galios asmenybė pasireiškia tiktai per Dievo Septinkarčio pirmųjų trijų lygių koordinuotą veikimą. Visagalis Aukščiausiasis dabar aktualizuojasi laike ir erdvėje per Aukščiausiųjų Kūrėjų Asmenybių veiklą, net ir taip, kaip Bendrai Veikiantysis amžinybėje akimirksniu atsirado Visuotinio Tėvo ir Amžinojo Sūnaus valia. Šitos Dievo Septinkarčio pirmųjų trijų lygių būtybės yra Visagalio Aukščiausiojo galios pati ta prigimtis ir pats tas šaltinis; dėl to jos visą laiką turi lydėti ir paremti jo administracinius aktus.

116:3.1Rojaus Dievybės ne tik tiesiogiai veikia savosiose gravitacinėse grandinėse per visą didžiąją visatą, bet jos taip pat funkcionuoja per savo įvairias agentūras ir kitus pasireiškimus, tokius, kaip:

116:3.21. Trečiojo Šaltinio ir Centro proto koncentravimus. Energijos ir dvasios ribines sferas tiesiogine prasme laiko draugėje Bendrai Veikiančiojo proto buvimai. Tai yra tiesa, pradedant nuo Kuriančiosios Dvasios vietinėje visatoje, einant per supervisatos Atspindinčiąsias Dvasias, ir baigiant Pagrindinėmis Dvasiomis didžiojoje visatoje. Proto grandinės, pasklindančios iš šitų skirtingų proto sukoncentravimų, rodo tvarinio pasirinkimo kosminę areną. Protas yra elastinga realybė, kurią tvariniai ir Kūrėjai gali taip lengvai manipuliuoti; ji yra toji gyvybiškai svarbi grandis, kuri sujungia materiją ir dvasią. Trečiojo Šaltinio ir Centro proto dovana suvienija Dievo Aukščiausiojo dvasinį asmenį su evoliucinio Visagalio patirtine galia.

116:3.32. Antrojo Šaltinio ir Centro asmenybės atskleidimus. Bendrai Veikiančiojo proto buvimai dieviškumo dvasią suvienija su energijos modeliu. Amžinojo Sūnaus ir jo Rojaus Sūnų save padovanojantys įsikūnijimai, iš esmės, Kūrėjo dieviškąją prigimtį sujungia su tvarinio besivystančia prigimtimi. Aukščiausiasis yra tiek tvarinys, tiek kūrėjas; jo galimybę būti tokiam atskleidžia Amžinojo Sūnaus ir jo partnerių ir jam pavaldžių Sūnų savęs padovanojimo veiksmai. Save padovanojančios sūnystės kategorijos, Mykolai ir Avonalai, iš tikrųjų savo dieviškąsias savybes padidina bona fide tvarinio savybėmis, kurios būna tapusios jų savybėmis, kada jie gyvena realų tvarinio gyvenimą evoliuciniuose pasauliuose. Kada dieviškumas tampa panašus į žmogiškumą, tada nuo šito ryšio yra neatskiriama tokia galimybė, jog žmogiškumas gali tapti dieviškas.

116:3.43. Pirmojo Šaltinio ir Centro viduje gyvenančius buvimus. Protas dvasinius priežastingumus suvienija su energijos reakcijomis; savęs padovanojimo tarnystė dieviškumo nusileidimus suvienija su tvarinių kilimais; o Visuotinio Tėvo viduje gyvenantys fragmentai besivystančius tvarinius realiai suvienija su Dievu Rojuje. Yra daug tokių Tėvo buvimų, kurie gyvena asmenybių gausių kategorijų viduje, o mirtingajame žmoguje šitie Dievo dieviškieji fragmentai yra Minties Derintojai. Šie Paslaptingieji Pagalbininkai žmogiškosioms būtybėms yra tai, kas Aukščiausiajai Būtybei yra Rojaus Trejybė. Derintojai yra absoliutūs pamatai, ir ant šitų absoliučių pamatų dėl pasirinkimo laisva valia gali išsivystyti dieviškoji realybė, turinti įamžintojo prigimtį, užbaigtojo prigimtį žmogaus atveju, Dievybės prigimtį Dieve Aukščiausiajame.

116:3.5Rojaus sūnystės kategorijos tvarinio savęs padovanojimai šituos dieviškuosius Sūnus įgalina savo asmenybes praturtinti tuo, kad jie įgauna visatos tvarinių realią prigimtį, tuo tarpu tokie savęs padovanojimai patiems tvariniams būtinai atskleidžia dieviškumo pasiekimo Rojaus kelią. Visuotinio Tėvo Derintojų padovanojimai jį įgalina laisvą valią turinčių tvarinių asmenybes patraukti į save. Ir visuose šituose ryšiuose Bendrai Veikiantysis ribinėse visatose yra amžinai esantis proto tarnavimo šaltinis, kurio dėka ir vyksta visos šitos veiklos.

116:3.6Šituo būdu ir daugeliu kitų būdų Rojaus Dievybės tikrai dalyvauja laiko evoliucijose, kada atsiskleidžia skriejančiose erdvės planetose, ir kada jos kulminaciją pasiekia atsirandant visos evoliucijos pasekminei Aukščiausiojo asmenybei.

116:4.1Aukščiausiojo Visumos vienybė priklauso nuo progresinio ribinių dalių suvienijimo; Aukščiausiojo aktualizavimasis kyla iš aukštybės faktorių—visatų kūrėjų, tvarinių, intelektų, ir energijų—pačių tų suvienijimų, ir yra jų produktas.

116:4.2Per tuos amžius, kada Aukštybės suverenumas patiria savo vystymąsi laike, Aukščiausiojo visagalė galia yra priklausoma nuo Dievo Septinkarčio dieviškumo veiksmų, tuo tarpu atrodo yra ypatingai artimas ryšys tarp Aukščiausiosios Būtybės ir Bendrai Veikiančiojo drauge su jo pirminėmis asmenybėmis, Septyniomis Pagrindinėmis Dvasiomis. Begalinė Dvasia kaip Bendrai Veikiantysis funkcionuoja daugeliu būdų, kurie kompensuoja evoliucinės Dievybės neužbaigtumą ir palaiko labai artimus ryšius su Aukščiausiuoju. Tokius glaudžius ryšius palaiko visos Pagrindinės Dvasios, bet ypač Septintoji Pagrindinė Dvasia, kuri kalba Aukščiausiojo vardu. Šitoji Pagrindinė Dvasia Aukščiausiąjį pažįsta—palaiko asmeninį ryšį su Aukščiausiuoju.

116:4.3Ankstyvojoje stadijoje, rengiant kūrinijos supervisatos planą, Pagrindinės Dvasios susijungė su protėvine Trejybe, kartu sukurdamos keturiasdešimt devynias Atspindinčiąsias Dvasias, ir tuo pačiu metu Aukščiausioji Būtybė kūrybiškai veikė kaip Rojaus Trejybės ir Rojaus Dievybės kuriančiųjų vaikų bendrų veiksmų kulminatorius. Atsirado Madžestonas ir nuo tos akimirkos visą laiką yra sutelkęs Aukščiausiojo Proto kosminį buvimą, tuo tarpu Pagrindinės Dvasios ir toliau tebėra šaltiniai-centrai kosminio proto toli nusidriekiančiam tarnavimui.

116:4.4Bet Pagrindinės Dvasios toliau vadovauja Atspindinčiosioms Dvasioms. Septintoji Pagrindinė Dvasia palaiko (iš centrinės visatos bendrai prižiūrėdama visą Orvontoną) asmeninį ryšį su Septyniomis Atspindinčiosiomis Dvasiomis, dislokuotomis Uversoje (ir iš aukščiau jas kontroliuoja). Įgyvendindama kontrolės ir administravimo veiklą tarp supervisatų ir supervisatos viduje, ji palaiko atspindimąjį ryšį su savo pačios tipo Atspindinčiosiomis Dvasiomis, dislokuotomis kiekvienos supervisatos sostinėje.

116:4.5Šitos Pagrindinės Dvasios ne tiktai paremia ir didina Aukštybės suverenumą, bet savo ruožtu Aukščiausiojo kūrybiniai tikslai veikia ir jas. Paprastai, Pagrindinių Dvasių kolektyviniai kūriniai yra daugiau materialiosios kategorijos (energijos reguliuotojai, etc.), tuo tarpu jų individualūs kūriniai yra daugiau dvasinės kategorijos (supernafimai, etc.). Tačiau, kada Pagrindinės Dvasios kolektyviai sukūrė Septynias Grandinių Dvasias, reaguodamos į Aukščiausiosios Būtybės valią ir tikslą, tai reikia pažymėti, kad šito kūrybinio veiksmo palikuonys yra dvasiniai, o ne materialūs ar daugiau panašūs į materialius.

116:4.6Ir kas tinka supervisatų Pagrindinėms Dvasioms, tas tinka ir šitų superkūrinių trivieniams valdovams—Dienų Seniesiems. Šitie Trejybės teisingumo-nuosprendžio įasmeninimai laike ir erdvėje yra praktiniai svertai Aukščiausiojo visagalės galios sutelkimui, atliekantys septinkarčio koncentravimo taškų vaidmenį trejybinio suverenumo evoliucijai laiko ir erdvės sferose. Jų požiūriu, pusiaukelėje tarp Rojaus ir besivystančių pasaulių, šitie iš Trejybės kilę valdovai žiūri į abi puses, pažįsta abi puses, ir koordinuoja abi puses.

116:4.7Bet vietinės visatos yra tikrosios laboratorijos, kuriose yra parengiami proto eksperimentai, galaktiniai jaudinantys patyrimai, dieviškumo atsiskleidimai, ir asmenybės žengimas į priekį, kas, kosminėje visumoje, sudaro tikrąjį pamatą, ant kurio Aukščiausiasis pasiekia evoliuciją patyrime ir patyrimu.

116:4.8Vietinėse visatose net Kūrėjai vystosi: Bendrai Veikiančiojo buvimas iš gyvosios galios sukoncentravimo išsivysto į Visatos Motinos Dvasios dieviškosios asmenybės statusą; Sūnus Kūrėjas iš egzistencialios Rojaus dieviškumo prigimties išsivysto į aukščiausiojo suverenumo patirtinę prigimtį. Vietinės visatos yra tikrosios evoliucijos pradinis taškas, bona fide netobulų asmenybių, apdovanotų laisvos valios apsisprendimu, kad taptų savęs pačių bendrakūrėjais, kokie jie turi būti, dauginimosi vieta.

116:4.9Sūnūs Arbitrai savo pačių padovanojimais evoliuciniams pasauliams galiausiai įgauna tokių savybių, kurios išreiškia Rojaus dieviškumą, patirtiškai susivienydami su materialios žmogiškosios prigimties aukščiausiomis dvasinėmis vertybėmis. Ir šitų ir kitų savęs padovanojimų dėka Mykolai Kūrėjai lygiai taip pat įgauna savo vietinių visatų realių vaikų savybes ir kosminius požiūrius. Tokie Šeimininkai Sūnūs Kūrėjai priartėja prie ikiaukščiausiojo patyrimo tobulumo; ir kada jų vietinės visatos suverenumas būna išplėstas, kad apimtų susietas Kuriančiąsias Dvasias, tada galima sakyti, kad jis beveik pasiekia aukštybės ribas evoliucinės didžiosios visatos dabartiniuose potencialuose.

116:4.10Kada save padovanojantys Sūnūs žmogui atskleidžia naujų būdų, kaip surasti Dievą, tada šitų dieviškumo pasiekimo kelių jie nekuria; vietoje šito jie apšviečia amžinuosius žengimo į priekį tiesiausius kelius, kurie veda per Aukščiausiojo buvimą pas Rojaus Tėvo asmenį.

116:4.11Vietinė visata yra kelio pradžios vieta toms asmenybėms, kurios nuo Dievo yra toliausia, ir kurios dėl to visatoje gali patirti didžiausią dvasinio kilimo laipsnį, gali pasiekti maksimalų patirtinį dalyvavimą tuo pačiu kurdamos ir save pačias. Šitos pačios vietinės visatos lygiai taip pat suteikia, kiek įmanoma didžiausią patyrimo gilumą besileidžiančioms asmenybėms, kurios šituo pasiekia kažką, kas joms yra lygiai tiek pat prasminga, kiek kilimas į Rojų yra prasmingas besivystančiam tvariniui.

116:4.12Pasirodo, jog mirtingasis žmogus yra būtinas tam, jog Dievas Septinkartis veiktų iki galo, kada šitoji dieviškumo grupė kulminaciją pasiekia Aukščiausiojo aktualizacija. Yra daug kitokių visatos asmenybių kategorijų, kurios lygiai tiek pat yra būtinos visagalės Aukščiausiojo galios evoliucijai, bet šitas aiškinimas yra pateikiamas tam, jog būtų apšviečiamos žmogiškosios būtybės, dėl to didžiąja dalimi jis yra apribojamas tais faktoriais, veikiančiais Dievo Septinkarčio evoliucijoje, kurie yra susiję su mirtinguoju žmogumi.

116:5.1Jums buvo perteikta informacija apie Dievo Septinkarčio ryšius su Aukščiausiąja Būtybe, ir dabar jūs turėtumėte žinoti, jog Septinkartis apima didžiosios visatos kontrolierius, o taip pat ir kūrėjus. Didžiosios visatos šitie septinkarčiai kontrolieriai yra tokie:

116:5.2Šitos septynios grupės funkciškai yra neatskiriamos nuo Dievo Septinkarčio ir sudaro šito Dievybės susivienijimo fizinės kontrolės lygį.

116:5.3Energijos ir dvasios išsišakojimas (atsirandantis iš Amžinojo Sūnaus ir Rojaus Salos bendro buvimo) buvo simbolizuotas supervisatos prasme, kada septynios Pagrindinės Dvasios vieningai įsitraukė į savo pirmąjį kolektyvinio kūrimo veiksmą. Šitas epizodas paliudijo Septynių Aukščiausiųjų Energijos Reguliuotojų atsiradimą. Tuo pačiu metu dvasinės Pagrindinių Dvasių grandinės kontrastingai atsiskyrė iš fizinės veiklos sferos, kurią prižiūri energijos reguliuotojai, ir tuoj pat tikrai atsirado kosminis protas kaip naujas faktorius, koordinuojantis materiją ir dvasią.

116:5.4Visagalis Aukščiausiasis vystosi kaip didžiosios visatos fizinės galios kontrolierius iš viršaus. Dabartiniame visatos amžiuje šitas fizinės galios potencialas atrodo, jog yra sutelktas Septyniuose Aukščiausiuose Energijos Reguliuotojuose, kurie veikia per energetinių centrų fiksuotas išdėstymo vietas ir per fizinių kontrolierių mobilius buvimus.

116:5.5Laiko visatos nėra tobulos; tobulumas yra jų likimas. Kova dėl tobulumo yra susijusi ne tiktai su intelektualiais ir dvasiniais lygiais, bet taip pat ir su energijos ir masės fiziniu lygiu. Septynių supervisatų įsitvirtinimas šviesoje ir gyvenime numato jų fizinio stabilumo pasiekimą. Ir manoma, jog galutinis materialios pusiausvyros pasiekimas reikš Visagalio fizinės kontrolės užbaigtą evoliuciją.

116:5.6Pirmosiomis visatos kūrimo dienomis net ir Rojaus Kūrėjai pirmiausia rūpinasi materialia pusiausvyra. Vietinės visatos modelis formą įgauna ne tik dėl energijos centrų veiklos, bet taip pat ir dėl Kuriančiosios Dvasios buvimo erdvėje. Ir per visas šitas ankstyvąsias vietinės visatos kūrimo epochas Sūnus Kūrėjas demonstruoja mažai suprantamą materijos valdymo savybę, ir jis iš savosios sostinės planetos neišvyksta tol, kol būna sukuriama vietinės visatos visuminė pusiausvyra.

116:5.7Galiausiai, bet kokia energija reaguoja į protą, o fiziniai kontrolieriai yra proto Dievo, kuris yra Rojaus modelio sužadintojas, vaikai. Energijos reguliuotojų intelektas be perstojo yra atsidavęs materialios kontrolės įgyvendinimo užduočiai. Jų kova dėl to, jog fiziškai užvaldytų energijos ryšius ir masės judėjimus niekada nenutrūksta tol, kol jie pasiekia ribinę pergalę prieš tas energijas ir mases, kurios sudaro jų veiklos nuolatines sritis.

116:5.8Laiko ir erdvės dvasinės kovos yra dvasinio viešpatavimo materijos atžvilgiu, tarpininkaujant (asmeniam) protui, evoliucija; visatų fizinė (neasmenė) evoliucija yra kosminės energijos suderinimas su proto, pavaldaus dvasinei virškontrolei, sampratomis apie pusiausvyrą. Visos didžiosios visatos visuminė evoliucija yra energiją kontroliuojančio proto asmenybės suvienijimas su dvasios koordinuojamu intelektu, ir ji atsiskleis iki galo pasireiškiant visagalei Aukščiausiojo galiai.

116:5.9Dinamiškos pusiausvyros būseną yra sunku pasiekti dėl to, jog kosmosas auga. Fizinėje kūrinijoje nusistovėjusios grandinės nuolat patiria pavojų atsirandant naujai energijai ir naujai masei. Auganti visata yra nenusistovėjusi visata; todėl kosminės visumos nė viena dalis negali būti tikrai stabili tol, kol tinkamu laiku septynios supervisatos pasieks materialųjį užbaigtumą.

116:5.10Šviesos ir gyvenimo nusistovėjusiose visatose nebūna jokių reikšmingesnių fizinių netikėtumų. Yra pasiektas santykinai užbaigtas materialaus kūrinio valdymas; ir vis tik problemos, susijusios su ryšiais tarp nusistovėjusių visatų ir besivystančių visatų, tebemeta iššūkį Visatos Energijos Reguliuotojų meistriškumui. Bet šitos problemos palaipsniui išnyks mažėjant naujai kūrybinei veiklai, kada didžioji visata vis labiau artės prie evoliucinės išraiškos kulminacijos.

116:6.1Evoliucinėse supervisatose energija-materija viešpatauja visur, išskyrus asmenybę, kurioje dvasia, tarpininkaujant protui, kovoja dėl viešpatavimo. Evoliucinių visatų tikslas yra energijos-materijos pajungimas protui, proto suderinimas su dvasia, ir visa tai yra pasiekiama kūrybinio ir suvienijančio asmenybės buvimo dėka. Taigi, asmenybės požiūriu, fizinės sistemos iš tiesų tampa pavaldžios; proto sistemos tampa lygiavertės, ir dvasinės sistemos tampa vadovaujančios.

116:6.2Šita energijos ir asmenybės sąjunga dievybiškuose lygiuose pasireiškia Aukščiausiajame ir kaip Aukščiausiasis. Bet dvasios viešpatavimo tikroji evoliucija yra toks augimas, kuris remiasi didžiosios visatos Kūrėjų ir tvarinių laisvos valios veiksmais.

116:6.3Absoliučiuose lygiuose energija ir dvasia yra viena. Bet tą patį akimirksnį, kada tokie absoliutūs lygiai yra paliekami, atsiranda skirtumas, ir kada energija ir dvasia juda iš Rojaus į erdvę, tada bedugnė tarp jų platėja tol, kol vietinėje visatoje jos būna tapusios visiškai skirtingos. Daugiau jos nebėra tapačios, taip pat jos nėra ir panašios, ir tam, kad jas tarpusavyje susietų, turi įsiterpti protas.

116:6.4Tai, kad energiją galima nukreipti reguliuojančiųjų asmenybių veiksmu, rodo energijos reagavimą į proto veiksmą. Tai, kad masę galima stabilizuoti tų pačių reguliuojančiųjų esybių veiksmu, rodo masės reagavimą į sukuriančio tvarką proto buvimą. Ir tai, kad valinėje asmenybėje pati dvasia proto dėka gali stengtis apvaldyti energiją-materiją, rodo visos ribinės kūrinijos potencialią vienybę.

116:6.5Egzistuoja visų jėgų ir asmenybių tarpusavio priklausomybė per visą visatų visatą. Sūnūs Kūrėjai ir Kuriančiosios Dvasios visatų organizavimo laiku priklauso nuo bendradarbiaujančio energetinių centrų ir fizinių kontrolierių veikimo; Aukščiausieji Energijos Reguliuotojai yra netobuli be Pagrindinių Dvasių kontrolės iš viršaus. Žmogiškojoje būtybėje fizinės gyvybės mechanizmas, iš dalies, reaguoja į (asmenio) proto nurodymus. Šitas pats protas, savo ruožtu, gali tapti toks, kad jam vadovautų tikslingos dvasios vedimas, ir tokio evoliucinio vystymosi pasekmė yra Aukščiausiojo naujo vaiko sukūrimas, kelių rūšių kosminės tikrovės naujas asmenis suvienijimas.

116:6.6Ir tai, kas tinka šioms dalimis, tas tinka ir visumai; Aukštybės dvasiniam asmeniui reikia Visagalio evoliucinės galios tam, kad pasiektų Dievybės užbaigtumą ir tam, kad pasiektų Trejybės susivienijimo likimą. Šito siekia laiko ir erdvės asmenybės, bet šitų pastangų kulminacija ir užbaigimas yra Visagalio Aukščiausiojo veiksmas. Ir nors visumos augimas yra tokiu būdu tų dalių kolektyvinio augimo visuma, bet lygiai taip tai reiškia, jog tų dalių evoliucija yra visumos tikslingo augimo segmentinis atspindys.

116:6.7Rojuje, monota ir dvasia yra kaip viena— yra atskiriamos tiktai pavadinimu. Havonoje, materija ir dvasia, nors aiškiai yra skirtingos, bet tuo pačiu metu iš prigimties yra harmoningos. Tačiau septyniose supervisatose yra didžiulis skirtumas; yra plati bedugnė tarp kosminės energijos ir dieviškosios dvasios; todėl iš tiesų yra didesnis patirtinis potencialas proto veiksmui fizinį modelį suderinant ir galiausiai suvienijant su dvasiniais tikslais. Laike besivystančiose erdvės visatose yra didesnis dieviškumo sumažinimas, sunkesnės problemos, kurias reikia spręsti, ir platesnės galimybės įgyti patyrimo jas sprendžiant. Ir visa šita supervisatos padėtis sukuria evoliucinės egzistencijos didesnę areną, kurioje kosminio patyrimo galimybė yra prieinama vienodai tvariniui ir Kūrėjui—net ir Aukščiausiajai Dievybei.

116:6.8Dvasios viešpatavimas, kuris yra egzistencialus absoliučiuose lygiuose, tampa evoliuciniu patyrimu ribiniuose lygiuose ir septyniose supervisatose. Ir šitas patyrimas vienodai priklauso visiems, nuo mirtingojo žmogaus iki Aukščiausiosios Būtybės. Visi siekia, asmeniškai siekia, šito tikslo, visi dalyvauja, asmeniškai dalyvauja, šitame likime.

116:7.1Didžioji visata yra ne tik fizinio grožio, dvasinio taurumo, ir intelektualaus didingumo materialus tvarinys, bet ji taip pat yra nuostabus ir reaguojantis gyvas organizmas. Reali gyvybė pulsuoja per visą vibruojančio kosmoso milžiniškos kūrinijos mechanizmą. Fizinė visatų realybė simbolizuoja suvokiamą Visagalio Aukščiausiojo tikrovę; ir šitą materialų ir gyvą organizmą persmelkia proto grandinės, panašiai, kaip žmogaus kūną skersai išilgai išraižo nervų sistemos pojūčio kelių tinklas. Šitą fizinę visatą persmelkia energetinės trasos, kurios veiksmingai suaktyvina materialų kūrinį, panašiai, kaip žmogaus kūną maitina ir energizuoja kraujo apytaka, paskleidžianti įsisavinamą mitybos produktų energiją. Milžiniška visata nėra palikta be tų nuostabios kontrolės iš viršaus koordonuojančiųjų centrų, kuriuos būtų galima palyginti su žmogiškojo mechanizmo subtilia cheminio reguliavimo sistema. Bet jeigu tiktai jūs ką nors žinotumėte apie energijos centro sandarą, tuomet mes galėtume, analogijos būdu, jums daug daugiau papasakoti apie fizinę visatą.

116:7.2Didele dalimi taip, kaip mirtingieji tam, kad būtų palaikoma gyvybė, priklauso nuo saulės energijos, taip ir didžioji visata tam, kad būtų palaikoma materiali veikla ir kosminiai judėjimai erdvėje, iš tiesų priklauso nuo energijų, be perstojo sklindančių iš apatinio Rojaus.

116:7.3Mirtingiesiems buvo suteiktas protas, kurio dėka jie gali sąmoningai suvokti tapatybę ir asmenybę; ir protas—net ir Aukščiausiojo Protas—buvo padovanotas ribinio visumai, jo dėka šitos atsirandančios kosmoso asmenybės dvasia visą laiką stengiasi viešpatauti energijoje-materijoje.

116:7.4Mirtingasis žmogus reaguoja į dvasios vadovavimą, net ir taip, kaip didžioji visata reaguoja į Amžinojo Sūnaus toli nusidriekiantį dvasinės gravitacijos grybšnį, laiko ir erdvės ribinio kosmoso visų kūrinių amžinųjų dvasinių vertybių visuotinį viršmaterialų susitelkimą.

116:7.5Žmogiškosios būtybės gali amžinai susitapatinti su visumine ir nesugriaunama visatos tikrove—susilieti su viduje gyvenančiu Minties Derintoju. Lygiai taip iš tikrųjų Aukščiausiasis amžinai priklauso nuo Pirminės Dievybės, Rojaus Trejybės, absoliutaus stabilumo.

116:7.6Žmogaus siekis Rojaus tobulumo, jo pastangos pažinti Dievą, gyvame kosmose sukuria tikrą dieviškumo įtampą, kurią gali pašalinti tiktai nemirtingos sielos evoliucija; būtent tai ir atsitinka atskiro mirtingojo tvarinio patyrime. Tačiau kada didžiojoje visatoje visi tvariniai ir visi Kūrėjai lygiai taip stengiasi pažinti Dievą ir pasiekti dieviškąjį tobulumą, tada sukuriama didžiulė kosminė įtampa, kurią gali panaikinti tiktai visagalės galios didinga sintezė su visų tvarinių besivystančio Dievo, Aukščiausiosios Būtybės, dvasiniu asmeniu.

116:7.7[Parengė Galingasis Žinianešys, laikinai gyvenantis Urantijoje.]