53:0.1LIUCIFERIS buvo Nebadono nuostabus pirminis Sūnus Lanonandekas. Tarnavimo patyrimą jis buvo sukaupęs daugelyje sistemų, buvo tarnavęs savosios grupės aukštuoju patarėju, ir buvo pasižymėjęs savo išmintimi, aštriu protu, ir sumanumu. Liuciferis savojoje kategorijoje turėjo 37 numerį, ir kada jį siuntė Melkizedekai, tada jį apibūdino kaip vieną iš vieno šimto pačių gabiausių ir nuostabiausių asmenybių tarp daugiau negu septynių šimtų tūkstančių šito tipo narių. Nuo tokios nuostabios pradžios, per blogį ir klaidą, jis apkabino nuodėmę, ir dabar Nebadone yra vienas iš trijų Sistemos Aukščiausiųjų Valdovų, kurie nusileido savojo aš raginimui ir pasidavė netikros asmeninės laisvės sofistikai—ištikimybės visatai atstūmimui ir broliškų įsipareigojimų pamynimui, aklumui, nematančiam kosminių ryšių.

53:0.2Nebadono visatoje, Kristaus Mykolo sferoje, yra dešimt tūkstančių apgyvendintų pasaulių sistemų. Per visą Sūnų Lanonandekų istoriją, visuose jų darbuose šituose tūkstančiuose sistemų ir visatos būstinėje, tiktai trys Sistemų Aukščiausieji Valdovai paniekino Sūnaus Kūrėjo valdymą.

53:1.1Liuciferis nebuvo kylančioji būtybė; jis buvo sutvertas vietinės visatos Sūnus, ir apie jį buvo pasakyta: "Tu visais atžvilgiais buvai tobulas nuo savo sukūrimo dienos iki tavyje atsirado neteisumas." Daug kartų jis tarėsi su Edentijos Pačiais Aukštaisiais. Ir Liuciferis valdė "ant Dievo šventojo kalno," Jerusemo administracinio kalno, kadangi jis buvo 607 apgyvendintų pasaulių didžios sistemos vyriausiasis tvarkytojas.

53:1.2Liuciferis buvo puiki būtybė, nuostabi asmenybė; tiesioginėje vietinės visatos valdžios hierarchijoje jis ėjo iš karto po žvaigždynų Pačių Aukštųjų Tėvų. Nežiūrint Liuciferio prasižengimo, pavaldūs intelektualūs tvariniai susilaikė nuo to, kad jam parodytų nepagarbą ir panieką iki Mykolo savęs padovanojimo Urantijoje. Net ir Mykolo archangelas, Mozės prisikėlimo metu "nepateikė jį kaltinančio nuosprendžio, bet paprasčiausiai tepasakė "Teisėjas peikia tave." Tokiuose reikaluose nuosprendis priklauso Dienų Seniesiems, supervisatos valdovams.

53:1.3Dabar Liuciferis yra nupuolęs ir nušalintas Satanijos Aukščiausiasis Valdovas. Apmąstymai apie savąjį aš yra labai pavojingi, net ir dangiškojo pasaulio išaukštintoms asmenybėms. Apie Liuciferį buvo pasakyta: "Pasididžiavimą savimi tu iškėlei dėl savojo grožio; savo išmintį tu sugadinai savo gabumais." Jūsų senovės pranašas matė jo liūdną būseną, kada jis rašė: "Kaip tu nupuolei iš dangaus, o Liuciferi, ryto sūnau! Kaip tu buvai numestas žemyn, tu, kuris išdrįsai gluminti pasaulius!"

53:1.4Urantijoje apie Liuciferį labai mažai buvo girdėti dėl to, kad savo pirmąjį pavaduotoją, Šėtoną, jis buvo paskyręs rūpintis savo reikalu jūsų planetoje. Šėtonas buvo tos pačios pirminės Lanonandekų grupės narys, bet jis niekada nebuvo tarnavęs Sistemos Aukščiausiuoju Valdovu; jis iki galo prisidėjo prie Liuciferio maišto. "Velnias" yra ne kas kitas, kaip Kaligastija, nušalintasis Urantijos Planetos Princas ir vienas iš Lanonandekų antrinės kategorijos Sūnų. Tuo metu, kada Mykolas buvo Urantijoje materialaus kūno pavidalu, Liuciferis, Šėtonas, ir Kaligastija susivienijo tam, kad sutrukdytų jam įgyvendinti savęs padovanojimo misiją. Bet jiems visiškai nepavyko.

53:1.5Abadonas buvo Kaligastijos personalo vadovas. Jis pasekė savo šeimininku prisidėdamas prie maišto, ir nuo tol visą laiką veikė kaip Urantijos maištininkų pagrindinis vykdytojas. Belzabubas vadovavo neištikimiems tarpiniams tvariniams, kurie tapo išdaviko Kaligastijos jėgų sąjungininkais.

53:1.6Galiausiai, visų šitų blogio personažų simboliška išraiška tapo drakonas. Po Mykolo triumfo, "Gabrielis nusileido iš Salvingtono ir uždarė drakoną (visus maišto vadovus) vienam amžiui." Apie Jerusemo angeliškuosius maištininkus yra parašyta: "Ir tuos angelus, kurie neišsaugojo savo pirminės padėties, bet paliko savo pačių gyvenamąją vietą, jis laiko tvirtose tamsos grandinėse iki didžiosios dienos nuosprendžio."

53:2.1Liuciferis ir jo pirmasis padėjėjas, Šėtonas, Jeruseme buvo valdę daugiau negu penkis šimtus tūkstančių metų, kada savo širdyse jie pradėjo sistemingai nusiteikti prieš Visuotinį Tėvą ir tuometinį jo vicegerentą Sūnų, Mykolą.

53:2.2Satanijos sistemoje nebuvo jokių ypatingų ar specialių sąlygų, kurios būtų išprovokavusios maištą ar būtų būvusios palankios maištui. Būtent mes esame įsitikinę, jog ši idėja kilo ir įgavo formą Liuciferio prote, ir jog tokį maištą jis būtų galėjęs sukurstyti, nesvarbu, kad ir kokioje vietoje jis būtų buvęs. Liuciferis savo planus iš pradžių pagarsino Šėtonui, bet prireikė kelių mėnesių, kad jis paveiktų savo gabaus ir nuostabaus partnerio protą. Tačiau, kada vieną kartą buvo palenktas į maišto idėjos pusę, tada jis tapo drąsiu ir atkakliu "savojo aš įtvirtinimo ir laisvės" šalininku.

53:2.3Liuciferiui niekas niekada nebuvo siūlęs maišto idėjos. Savojo aš įtvirtinimo idėja, prieštaraujanti Mykolo valiai ir Visuotinio Tėvo planams, kaip jie yra išreiškiami per Mykolą, gimė ir įgavo formą jo paties prote. Jo ryšiai su Sūnumi Kūrėju buvo artimi ir visada nuoširdūs. Niekada anksčiau iki savo paties proto išaukštinimo Liuciferis nebuvo atvirai išreiškęs nepasitenkinimo visatos administravimu. Nepaisant jo tylos, daugiau kaip per vieno šimto standartinių metų laikotarpį Dienų Sąjunga Salvingtone atspindėdavo į Uversą, jog Liuciferio prote viskas yra neramioje būsenoje. Šitoji informacija taip pat buvo perduodama Sūnui Kūrėjui ir Norlatiadeko Žvaigždyno Tėvams.

53:2.4Per šitą periodą Liuciferis ėmė vis kritiškiau žvelgti į visą visatos administravimo planą, bet Aukščiausiesiems Valdovams visada išpažindavo nuoširdžiausią ištikimybę. Jo pirmasis išsakytas nelojalumas pasireiškė Gabrielio apsilankymo Jeruseme proga, likus vos kelioms dienoms iki Liuciferio Laisvės Deklaracijos atviro paskelbimo. Neabejotinai artėjantis maištas Gabrielį paveikė tiek giliai, kad dėl priemonių, kurių reikėtų imtis, jeigu kiltų atviras maištas, jis nuvyko tiesiai į Edentiją pasitarti su Žvaigždyno Tėvais.

53:2.5Labai sunku nurodyti tikslią prižastį ar tikslias priežastis, kurios galiausiai išsiliejo į Liuciferio maištą. Mes esame tikri tiktai dėl vieno dalyko, ir tai yra: Kad ir kokia buvo šito pati pradžia, bet ji kilo Liuciferio prote. Turėjo būti didžiavimasis savuoju aš, kuris vystėsi iki saviapgaulės taško taip, kad Liuciferis kurį laiką iš tiesų save įtikino, kad jo apmąstymai apie maištą iš tikrųjų yra sistemos, jeigu ne visatos, labui. Iki to meto, kada jo planai buvo išsivystę tiek, kad pasiekė nevilties lygį, tada be jokios abejonės su savo pirminiu ir nelaimes atnešančiu pasididžiavimu jis buvo nuėjęs perdaug toli, kad būtų galėjęs sustoti. Kažkuriuo metu per šitą patyrimą jis tapo nebenuoširdžiu, ir blogis išsivystė į sąmoningą ir tyčinę nuodėmę. Kad įvyko šitaip patvirtino šito nuostabaus vykdytojo vėlesnis elgesys. Ilgą laiką jam buvo siūloma galimybė atgailauti, bet pasiūlytą gailestingumą priėmė tiktai kai kurie iš jo pavaldinių. Edentijos Dienų Ištikimasis, Žvaigždyno Tėvų prašymu, pats asmeniškai pateikė Mykolo planą dėl šitų liūdnai pagarsėjusių maištininkų išgelbėjimo, bet Sūnaus Kūrėjo gailestingumas būdavo visada atstumiamas su vis didėjančia panieka ir pasibjaurėjimu.

53:3.1Kad ir kokia buvo neramumo kilmė Liuciferio ir Šėtono širdyse, bet galutinis prasiveržimas įgavo Liuciferio Laisvės Deklaracijos formą. Maištininkų reikalą išdėstė trys pagrindiniai punktai.

53:3.21. Visuotinio Tėvo Tikrovė. Liuciferis tvirtino, kad Visuotinis Tėvas realiai neegzistuoja, kad fizinė gravitacija ir erdvės energija nuo visatos yra neatskiriamos, ir kad Tėvas yra mitas, kurį sugalvojo Rojaus Sūnūs tam, kad Tėvo vardu visatas jie galėtų valdyti. Jis neigė tai, jog asmenybė yra Visuotinio Tėvo dovana. Jis net užsiminė, jog užbaigtieji yra išvien susimokę su Rojaus Sūnumis tam, kad įsiūlytų apgavystę visai kūrinijai, kadangi sugrįžę jie niekada nepateikdavo aiškios sampratos apie Tėvo realią asmenybę, kokia ji yra matoma Rojuje. Jis spekuliavo tuo, jog garbinimą vadino neišmanymu. Kaltinimas buvo radikalus, siaubingas, ir šventvagiškas. Būtent šitas niekingas užbaigtųjų užsipuolimas be jokios abejonės turėjo įtakos kylantiesiems piliečiams, tuo metu buvusiems Jeruseme, kad visiems maištininkų pasiūlymams jie tvirtai ir ryžtingai pasipriešintų.

53:3.32. Sūnaus Kūrėjo—Mykolo—visatos valdymas. Liuciferis reikalavo, jog vietinės sistemos turi būti autonomiškos. Jis protestavo prieš Mykolo, Sūnaus Kūrėjo, teisę prisiimti Nebadono aukščiausiąją valdžią hipotetinio Rojaus Tėvo vardu ir iš visų asmenybių reikalauti, kad pripažintų ištikimybę šitam nematomam Tėvui. Jis tvirtino, jog visas garbinimo planas yra gudri užmačia, skirta tam, kad būtų išaukštinti Rojaus Sūnūs. Mykolą jis sutiko pripažinti savo tėvu-Kūrėju, bet ne savo Dievu ir teisėtu valdovu.

53:3.4Kuo aršiausiai jis užsipuolė Dienų Senųjų—"svetimų valdovų"—teisę kištis į vietinių sistemų ir visatų reikalus. Šituos valdovus jis pasmerkė kaip tironus ir uzurpatorius. Jis ragino savo pasekėjus patikėti, jog nė vienas iš šitų valdovų negalėtų padaryti nieko, kad įsikištų į grynai vidinį valdymą, jeigu tiktai žmonės ir angelai turėtų drąsos atkakliai ginti savo teises ir drąsiai reikalauti savo teisių.

53:3.5Jis tvirtino, jog Dienų Senųjų vykdytojai negalėtų veikti vietinėse sistemose, jeigu tiktai savo teises į nepriklausomybę pareikštų vietinės būtybės. Jis aiškino, jog nemirtingumas nuo sistemos asmenybių yra neatskiriamas, jog prisikėlimas yra natūralus ir automatinis, ir jog visos būtybės gyventų amžinai, jeigu ne Dienų Senųjų nuosprendžių įvykdytojų savavališki ir neteisingi veiksmai.

53:3.63. Visuotinio kylančiųjų mirtingųjų mokymo plano užsipuolimas. Liuciferis tvirtino, kad per daug laiko ir energijos yra išeikvojama tokiam planui, pagal kurį kylantieji mirtingieji taip išsamiai yra mokomi visatos administravimo principų, principų, kuriuos jis laikė neetiškais ir neprotingais. Jis pasisakė prieš amžius trunkančią programą rengiant erdvės mirtinguosius kažkokiam nežinomam likimui, ir užbaigtųjų korpuso buvimu Jeruseme rėmėsi kaip įrodymu, jog šitie mirtingieji buvo praleidę amžius ruošdamiesi kažkokiam grynai išgalvotam likimui. Su panieka jis pažymėjo, kad užbaigtųjų likimas niekuo nėra šlovingesnis, nes jie yra sugrąžinami į kuklias sferas, kurios yra tokios pačios kaip ir jų kilmės sferos. Jis užsiminė, kad juos suvedžiojo per didelė disciplina ir ištęstas mokymas, ir kad tikrovėje jie yra savo mirtingųjų bičiulių išdavikai, nes dabar jie bendradarbiauja šioje užmačioje, jog visą kūriniją pavergtų prasimanymai apie mitinį amžinąjį likimą kylantiesiems mirtingiesiems. Jis gynė savo nuomonę, jog kylantieji turėtų turėti individualaus atsiskyrimo laisvę. Jis metė iššūkį visam mirtingųjų kilimo planui ir pasmerkė visą mirtingųjų kilimo planą, kaip jį remia Dievo Rojaus Sūnūs ir pritaria Begalinė Dvasia.

53:3.7Ir būtent su tokia Laisvės Deklaracija Liuciferis pradėjo savo tamsos ir mirties orgiją.

53:4.1Liuciferio manifestas buvo paskelbtas per kasmetinę Satanijos konklavą ant stiklo jūros, dalyvaujant susirinkusioms gausybėms Jeruseme, paskutiniąją metų dieną, maždaug prieš du šimtus tūkstančių metų, Urantijos laiku. Šėtonas paskelbė, jog garbinti galima visuotines jėgas—fizines, intelektualias, ir dvasines—bet ištikimybę galima pareikšti tiktai realiam ir šiandieniniam valdovui, Liuciferiui, "žmonių ir angelų draugui" ir "laisvės Dievui."

53:4.2Savojo aš įtvirtinimas buvo Liuciferio maišto mūšio šūkis. Jo vienas pagrindinių argumentų buvo tai, kad, jeigu savivalda yra gera ir tinka Melkizedekams ir kitoms grupėms, tai lygiai taip pat ji yra gera ir visoms protingoms kategorijoms. Jis buvo drąsus ir atkaklus gindamas "proto lygybę" ir "intelekto brolystę." Jis tvirtino, jog visas valdymas turi ribotis vietinėmis planetomis ir jų savanoriška konfederacija į vietines sistemas. Bet kokią kitą priežiūrą jis neigė. Jis pažadėjo Planetos Princams, kad jie pasaulius valdys kaip aukščiausieji vykdytojai. Jis pasmerkė įstatymų leidžiamosios veiklos išdėstymą žvaigždyno būstinėje, o juridinių reikalų tvarkymą visatos sostinėje. Jis reikalavo, kad visos šitos valdymo funkcijos turėtų būti sutelktos sistemų sostinėse, ir ėmė steigti savo įstatymdavystės asamblėją ir organizavo savo tribunolus, vadovaujamus Šėtono. Ir jis nurodė, kad atskalūniškuose pasauliuose princai padarytų tą patį.

53:4.3Prie maišto prisijungė visas Liuciferio kabinetas, ir jo nariai buvo viešai prisaikdinti kaip "išlaisvintų pasaulių ir sistemų" naujojo vadovo administracijos pareigūnai.

53:4.4Nors Nebadone anksčiau buvo įvykę du maištai, bet jie vyko tolimuose žvaigždynuose. Liuciferis manė, kad tie sukilimai buvo nesėkmingi dėl to, jog didžioji dauguma protingų būtybių nenuėjo paskui savo vadovus. Jis tvirtino, kad "valdo dauguma," kad "protas yra neklystantis." Akivaizdžiai, toji laisvė, kuria jam leido naudotis visatos valdovai, sustiprino didelę dalį jo nusikalstamų įsitikinimų. Jis atvirai priešinosi visiems savo vyresniesiems vadovams; bet jie į jo veiklą aiškiai nekreipė jokio dėmesio. Jam buvo laisvos rankos tam, jog savo viliojantį planą įgyvendintų be jokių kliūčių ar trukdymų.

53:4.5Visus gailestingus teisingumo uždelsimus Liuciferis laikė įrodymu, jog Rojaus Sūnų vyriausybė maišto sustabdyti nesugeba. Jis atvirai ignoruodavo Mykolą, Emanuelį, ir Dienų Senuosius ir tada jiems įžūliai mesdavo iššūkį, o po to pateikdavo tą faktą, jog dėl šito nekyla jokių pasekmių, ir tai įrodo šios visatos ir supervisatos vyriausybių nepajėgumą.

53:4.6Visų šitų neištikimybės veiksmų metu Gabrielis buvo asmeniškai ir pareiškė tiktai tiek, jog, reikiamu laiku, jis kalbės Mykolo vardu ir jog visoms būtybėms bus leista laisvai ir netrukdomai apsispręsti; jog "Sūnūs, valdantys Tėvo vardu, trokšta tiktai tokio lojalumo ir atsidavimo, kuris yra savanoriškas, nuoširdus, ir atsparus sofistikai."

53:4.7Liuciferiui buvo leista visiškai įkurti ir iš pagrindų organizuoti savo maištininkų vyriausybę prieš tai, kada Gabrielis ėmėsi kokių nors pastangų tam, jog pasisakytų prieš atsiskyrimo teisę arba imtųsi savo veiksmų, nukreiptų prieš maištininkų propagandą. Bet Žvaigždyno Tėvai šitų neištikimų asmenybių veiksmus nedelsiant apribojo Satanijos sistemos ribomis. Vis tik, šitas delsimo laikotarpis buvo didžiulis išmėginimas ir patikrinimo laikmetis visoms ištikimoms Satanijos būtybėms. Kelerius metus viskas buvo chaotiška, o gyvenamuosiuose pasauliuose buvo didžiulis pasimetimas.

53:5.1Prasidėjus Satanijos maištui, Mykolas tarėsi su savo Rojaus broliu, Emanueliu. Pasibaigus šitam svarbiam pasitarimui, Mykolas paskelbė, kad jis vykdys tokią pačią politiką, kuri apibūdino jo požiūrį į panašius sukilimus praeityje, nesikišimo požiūrį.

53:5.2Šito maišto ir ankstesniųjų dviejų maištų metu, Nebadono visatoje nebuvo absoliučios ir asmeninės aukščiausiosios valdžios. Mykolas valdė dieviškąja teise kaip Visuotinio Tėvo vicegerentas, bet dar ne savo paties asmenine teise. Jis dar nebuvo užbaigęs savęs padovanojimų karjeros; jis dar nebuvo apdovanotas "visa valdžia danguje ir žemėje."

53:5.3Nuo maišto pradžios iki tos dienos, kada jis buvo vainikuotas Nebadono suvereniu valdovu, Mykolas niekada netrukdė Liuciferio maištininkų jėgoms; jiems buvo leidžiama laisvai veikti beveik du šimtus tūkstančių metų Urantijos laiku. Kristus Mykolas dabar turi visišką galią ir valdžią, kad veiktų greitai, net ir iš karto, prieš tokius neištikimybės protrūkius, bet mes abejojame, jog turėdamas šitą suverenią valdžią, jis elgtųsi kitaip, jeigu kartais įvyktų kitas toks sukilimas.

53:5.4Kadangi Mykolas pasirinko sprendimą Liuciferio maišto tikruosius karo veiksmus stebėti iš tolo, tai Gabrielis sukvietė į Edentiją savo asmeninį personalą ir, pasitaręs su Pačiais Aukštaisiais, priėmė sprendimą prisiimti vadovavimą ištikimoms Satanijos gausybėms. Mykolas liko Salvingtone, tuo tarpu Gabrielis išvyko į Jerusemą, ir įsikūrė toje sferoje, kuri yra paskirta Tėvui—tam pačiam Visuotiniam Tėvui, kurio asmenybe buvo suabejoję Liuciferis ir Šėtonas—susirinkusių ištikimų asmenybių gausybių akivaizdoje, jis išskleidė Mykolo vėliavą, Trejybės valdymo visoje kūrinijoje materialią emblemą, tris koncentrinius dangaus mėlio žiedus baltame fone.

53:5.5Liuciferio emblema buvo balta vėliava su vienu raudonu apskritimu, kurio centre buvo juodas skritulys.

53:5.6"Danguje vyko karas; Mykolo vadas ir jo angelai kovojo prieš drakoną (Liuciferį, Šėtoną, ir išdavikus princus); ir šitas drakonas ir jo maištininkai angelai kariavo, bet nenugalėjo." Šitas "karas danguje" buvo ne fizinis mūšis, kaip tokį konfliktą galėtų suvokti Urantijoje. Pirmosiomis kovos dienomis Liuciferis nuolat kalbėdavo planetiniame amfiteatre. Gabrielis iš savosios būstinės, kuri buvo įrengta greta, be perstojo demaskuodavo maištininkų sofistiką. Tos įvairios asmenybės, kurios buvo sferoje ir dėl savojo požiūrio dvejojo, lankydavosi tai vienose, tai kitose diskusijose, kol priimdavo galutinį sprendimą.

53:5.7Bet šitas karas danguje buvo labai siaubingas ir labai realus. Nors nebuvo demonstruojama jokio barbariškumo, kuris yra toks būdingas fiziniams karo veiksmams nesubrendusiuose pasauliuose, bet šitas konfliktas buvo nepalyginamai labiau mirtinas; materialiame mūšyje grėsmė kyla materialiai gyvybei, bet karas danguje buvo kariaujamas amžinojo gyvenimo atžvilgiu.

53:6.1Buvo daug kilnių ir įkvepiančių pasišventimo ir ištikimybės veiksmų, kuriuos atliko daugybė asmenybių per tą laikotarpį nuo karinių veiksmų pradžios iki naujojo sistemos valdovo ir jo personalo atvykimo. Bet iš visų šitų atsidavimo drąsių veiksmų labiausiai kvapą gniaužiantis buvo drąsus Manotijos, Satanijos būstinės serafimų vado pavaduotojo, elgesys.

53:6.2Maišto Jeruseme pradžioje serafinių gausybių vadas įsijungė į Liuciferio maištą. Tai be abejonės paaiškina, kodėl toks didelis skaičius ketvirtosios kategorijos narių, sistemos administratorių serafimų, nuklydo. Serafinį lyderį dvasiškai apakino ryški Liuciferio asmenybė; jo žavingas elgesys užkerėdavo dangiškųjų būtybių žemesniąsias kategorijas. Jos tiesiog negalėjo suvokti, kad tokia akinanti asmenybė gali klysti.

53:6.3Ne taip seniai, apibūdindamas tuos patyrimus, kurie buvo susiję su Liuciferio maišto pradžia, Manotija pasakė: "Bet man pats džiugiausias momentas buvo tas jaudinantis patyrimas, susijęs su Liuciferio maištu, kada, būdamas antruoju serafiniu vadu, aš atsisakiau dalyvauti rengiamame Mykolo įžeidime; o galingi maištininkai stengėsi mane sunaikinti išvien veikiančių jėgų, kurias jie buvo pasirengę, pagalba. Jeruseme įvyko milžiniškas sukilimas, bet nė vienam ištikimam serafimui žalos nebuvo padaryta.

53:6.4"Kada mano tiesioginis vadovas nuklydo, tada man teko perimti vadovavimą Jerusemo angeliškosioms gausybėms kaip sistemos sujauktų serafinių reikalų nominaliam valdytojui. Moraliai mane parėmė Melkizedekai, sumaniai padėjo didžioji dauguma Materialiųjų Sūnų, mane apleido mano paties kategorijos milžiniška grupė, bet man nuostabiai pagelbėjo kylantieji mirtingieji Jeruseme.

53:6.5"Kadangi dėl Liuciferio atsiskyrimo buvome automatiškai išjungti iš žvaigždyno grandinių, tai mes priklausėme nuo to lojalumo, kurį rodė mūsų informacijos rinkimo korpusas, kuris raginimus dėl pagalbos persiųsdavo į Edentiją iš netoli esančios Rantulijos sistemos; ir mes pamatėme, jog tvarkos karalystė, ištikimybės intelektas, ir tiesos dvasia savaime triumfavo prieš maištą, prieš savojo aš sureikšminimą, ir prieš vadinamąją asmeninę laisvę; mes sugebėjome laikytis tol, kol atvyko naujasis Sistemos Aukščiausiasis Valdovas, vertas to, jog pakeistų Liuciferį. Ir iškart po šito aš buvau paskirtas į Melkizedekų Urantijos administratorių korpusą, ėmęs vadovauti ištikimoms serafinėms kategorijoms išdaviko Kaligastijos pasaulyje, kuris savąją sferą buvo paskelbęs naujai projektuojamos 'išlaisvintų pasaulių ir emancipuotų asmenybių' sistemos nariu, sistemos, kuri buvo siūloma gėdingai pagarsėjusioje Laisvės Deklaracijoje, kurią Liuciferis išleido, kreipdamasis į 'laisvę mylinčias, laisvai mąstančias, ir į ateitį žvelgiančias protingas būtybes iš klaidingai valdomų ir neteisingai administruojamų Satanijos pasaulių.'"

53:6.6Šitas angelas tebetarnauja Urantijoje, veikdamas kaip serafimų vado padėjėjas.

53:7.1Liuciferio maištas apėmė visą sistemą. Trisdešimt septyni maištaujantys Planetų Princai savųjų pasaulių administracijas didele dalimi palenkė į pagrindinių maištininkų pusę. Tiktai Panoptijoje Planetos Princui iš tiesų nepavyko patraukti savosios tautos į savo pusę. Šitame pasaulyje, vadovaujant Melkizedekams, žmonės susitelkė tam, jog paremtų Mykolą. Eleanora, jauna moteris iš tos mirtingųjų sferos, ėmėsi vadovauti žmonių rasėms, ir nė viena siela toje konflikto draskomoje planetoje neįsiregistravo po Liuciferio vėliava. Ir nuo tada visą laiką šitie ištikimi panoptiečiai tarnauja septintajame Jerusemo pereinamajame pasaulyje prižiūrėtojais ir statybininkais Tėvo sferoje ir ją supančiuose septyniuose suėmimo pasauliuose. Panoptiečiai ne tik tarnauja tiesiogine prasme šitų pasaulių sargybiniais, bet taip pat jie vykdo ir asmeninius Mykolo nurodymus, puošdami šitas sferas kažkokiam ateities ir nežinomam panaudojimui. Šitą darbą jie atlieka tada, kada sustoja pakeliui į Edentiją.

53:7.2Kaligastija per visą šitą laikotarpį Liuciferio reikalą Urantijoje gynė. Melkizedekai atskalūnui Planetos Princui sumaniai priešinosi, bet išvedžiojimai apie nežabotą laisvę ir savojo aš per didelio sureikšminimo apgaulė sudarė visas galimybes tam, jog būtų apgautos jauno ir neišsivysčiusio pasaulio primityvios tautos.

53:7.3Visa propaganda dėl atsiskyrimo turėjo būti vykdoma asmeninių pastangų dėka, kadangi transliavimo tarnybų ir visų kitų tarpplanetinio komunikavimo kanalų veiklą sustabdė sistemos grandinių prižiūrėtojų veiksmai. Kada prasidėjo tikrasis sukilimas, tada visa Satanijos sistema buvo izoliuota tiek žvaigždyno, tiek visatos grandinėse. Per šitą laiką visi gaunami ir išsiunčiami pranešimai buvo siunčiami per serafinius agentus ir Atsiskyrusiuosius Žinianešius. Grandinės į puolusius pasaulius taip pat buvo nutrauktos tam, kad šituo kanalu Liuciferis negalėtų pasinaudoti savo piktybiško sąmokslo tolimesniam įgyvendinimui. Ir šitos grandinės nebus atstatytos tol, kol pagrindiniai maištininkai gyvens tarp Satanijos ribų.

53:7.4Tai buvo Lanonandekų maištas. Vietinės visatos sūnystės aukštesnės kategorijos prie Liuciferio atsiskyrimo neprisijungė, nors nedidelį skaičių Gyvybės Nešėjų, dislokuotų maištaujančiose planetose, neištikimų princų maištas tam tikra prasme paveikė. Nė vienas iš Sutrejybintų Sūnų nenuklydo. Melkizedekai, archangelai, ir Spindinčiosios Vakaro Žvaigždės visos liko ištikimos Mykolui ir, su Gabrieliumi, drąsiai kovojo už Tėvo valią ir Sūnaus valdymą.

53:7.5Nė viena būtybė, kilusi Rojuje, neprisijungė prie neištikimybės. Kartu su Atsiskyrusiaisiais Žinianešiais jos įsirengė būstinę Dvasios pasaulyje ir pasiliko ten vadovaujamos Edentijos Dienų Ištikimojo. Nė vienas iš sutaikytojų neatskilo, taip pat nenuklydo ir nė vienas iš Dangiškųjų Registruotojų. Bet buvo daug prarasta Morontinių Kompanionų ir Gyvenamųjų Pasaulių Mokytojų.

53:7.6Iš aukščiausiosios serafimų kategorijos nebuvo prarasta nė vieno angelo, bet ženkli grupė iš kitos kategorijos, aukštesniosios, buvo pagauta į pinkles. Panašiai nedaug angelų buvo suklaidinta ir iš trečiosios, arba prižiūrėtojų kategorijos. Bet siaubingai daug palūžusiųjų buvo ketvirtojoje grupėje, administratorių angelų, tų serafimų, kurie atlikti savo pareigas paprastai būna paskiriami į sistemų sostines. Manotija jų išgelbėjo beveik du trečdalius, bet šiek tiek daugiau negu trečdalis nuėjo paskui savo vadą į maištininkų gretas. Iš visų Jerusemo cherubimų, priskirtų prie administratorių angelų, buvo prarastas vienas trečdalis kartu su savo neištikimais serafimais.

53:7.7Iš planetinių angeliškųjų pagalbininkų, tų, kurie buvo paskirti Materialiesiems Sūnums, buvo apgautas maždaug trečdalis, ir į spąstus buvo pagauta beveik dešimt procentų pereinamųjų tarnų. Tą Jonas matė simboliniu įvaizdžiu, kada jis rašė apie didįjį raudoną drakoną, sakydamas: "Ir jo uodega nusitempė trečiąją dalį dangaus žvaigždžių ir sviedė jas žemyn į tamsą."

53:7.8Didžiausias praradimas buvo angelų gretose, bet didžioji dauguma žemesniųjų protingų būtybių kategorijų buvo įsivėlusios į neištikimybę. Iš 681.217 Materialiųjų Sūnų, prarastų Satanijoje, devyniasdešimt penki procentai buvo Liuciferio maišto aukos. Didžiulis skaičius tarpinių tvarinių buvo prarastas tose atskirose planetose, kurių Planetų Princai parėmė Liuciferio reikalą.

53:7.9Daugeliu atžvilgių šitas maištas buvo plačiausiai išplitęs ir pražūtingiausias iš visų tokių įvykių Nebadone. Į šitą sukilimą buvo įtraukta daugiau asmenybių negu į kitus du drauge sudėjus. Ir joms amžiams yra užtraukta nešlovė tuo, kad Liuciferio ir Šėtono emisarai nepagailėjo net ir kūdikių lavinimo mokyklų užbaigtųjų kultūros planetoje, vietoje lavinimo jie stengėsi sugadinti šituos besivystančius protus, gailestingai išgelbėtus iš evoliucinių pasaulių.

53:7.10Kylantieji mirtingieji buvo pažeidžiami, bet maištininkų išvedžiojimams jie atsispyrė geriau negu žemesniosios dvasios. Nors daugelis iš kylančiųjų žemesniuosiuose gyvenamuosiuose pasauliuose, tie, kurie nebuvo pasiekę galutinio susiliejimo su savo Derintojais, nupuolė, bet kilimo plano išminties šlovei yra užregistruota, jog nė vienas Satanijos kylančiosios pilietybės narys, gyvenęs Jeruseme, Liuciferio sukilime nedalyvavo.

53:7.11Valanda po valandos, diena po dienos visas Nebadono transliavimo stotis užtvindė iš dangiškųjų protingų būtybių visų, kokias tik galima įsivaizduoti klasių, sunerimę stebėtojai, kurie įdėmiai studijavo Satanijos maišto biuletenius ir džiūgavo, kada tie pranešimai nuolat pasakodavo apie visišką ištikimybę kylančiųjų mirtingųjų, kurie, vadovaujami savo Melkizedekų vadovybės, sėkmingai atsilaikė prieš visų subtilių blogio jėgų, kurios taip staigiai susitelkė po atsiskyrimo ir nuodėmės vėliavomis, suvienytas ir ilgalaikes pastangas.

53:7.12Praėjo daugiau negu dveji metai sistemos laiku nuo "karo danguje" pradžios iki buvo įtvirtintas Liuciferio perėmėjas. Bet pagaliau naujasis Aukščiausiasis Valdovas atvyko, nusileidęs ant stiklo jūros drauge su savo personalu. Aš buvau Gabrielio mobilizuotame rezerve Edentijoje, ir gerai prisimenu pirmąjį Lanaforgo pranešimą Norlatiadeko Žvaigždyno Tėvui. Jame buvo sakoma: "Nebuvo prarastas nė vienas Jerusemo pilietis. Kiekvienas kylantysis mirtingasis atsilaikė prieš šį žiaurų išmėginimą, ir po lemiamo išbandymo iškilo triumfuodamas ir pasiekęs visišką pergalę." Ir šis užtikrinimo pranešimas nuskriejo tolyn į Salvingtoną, Uversą, ir Rojų, kad mirtingojo kilimo išlikimo patyrimas yra didžiausias saugumas nuo maišto ir pati patikimiausia apsauga nuo nuodėmės. Šią kilnią ištikimų mirtingųjų grupę sudarė tik 187.432.811 būtybių.

53:7.13Atvykus Lanaforgui, pagrindiniai maištininkai iš savo postų buvo pašalinti, ir iš jų buvo atimtos visos valdymo galios, nors jiems buvo leidžiama laisvai judėti po Jerusemą, morontines sferas, ir net į atskirus apgyvendintus pasaulius. Jie ir toliau tęsė savo apgaulingas ir gundančias pastangas tam, kad supainiotų ir klaidintų žmonių ir angelų protą. Tačiau kas susiję su jų darbu ant administracinio kalno Jeruseme, tai "jiems vietos daugiau nebebuvo."

53:7.14Nors iš Liuciferio visa administracinė valdžia Satanijoje buvo atimta, bet tuo metu ten neegzistavo jokios vietinės visatos valdžios, jokio tribunolo, kuris būtų galėjęs šitą piktybinį maištininką sulaikyti arba sunaikinti; tuo metu Mykolas nebuvo suverenus valdovas. Dienų Senieji palaikė Žvaigždyno Tėvus šiems perimant sistemos valdymą, bet vėliau jie niekada nepateikė jokio sprendimo dėl tų daugelio apeliacijų, kurios vis dar neišspręstos, kas susiję su Liuciferio, Šėtono, ir jų partnerių dabartiniu statusu ir jų atsikratymu ateityje.

53:7.15Tokiu būdu šitiems pagrindiniams maištininkams iš tiesų buvo leista klajoti po visą sistemą, stengiantis toliau skleisti savojo nepasitenkinimo ir savojo aš įtvirtinimo doktrinas. Bet beveik per du šimtus tūkstančių Urantijos metų jie nesugebėjo apgauti nė vieno kito pasaulio. Jokie kiti Satanijos pasauliai nebuvo prarasti po tų trisdešimt septynių pasaulių nuopolio, net ir tarp jaunesnių pasaulių, kurie buvo apgyvendinti po tos maišto dienos.

53:8.1Liuciferis ir Šėtonas laisvai klajojo po Satanijos sistemą tol, kol buvo užbaigta Mykolo savęs padovanojimo misija Urantijoje. Jūsų pasaulyje jie buvo paskutinį kartą tuo laiku, kada vykdė bendrą puolimą prieš Žmogaus Sūnų.

53:8.2Anksčiau, kada Planetų Princai, "Dievo Sūnūs," būdavo periodiškai sukviečiami, tada "Šėtonas taip pat atvykdavo," tvirtindamas, kad jis atstovauja visiems nupuolusiųjų Planetų Princų izoliuotiems pasauliams. Bet tokios laisvės Jeruseme jam nebebuvo suteikta po Mykolo baigiamojo savęs padovanojimo. Po jų pastangų paveikti Mykolą, kada jis buvo savęs padovanojimo materialaus kūno pavidalu, išnyko bet kokia užuojauta Liuciferiui ir Šėtonui visoje Satanijoje, tai yra, už nuodėmės izoliuotų pasaulių ribų.

53:8.3Mykolo įsikūnijimas nutraukė Liuciferio maištą visoje Satanijoje, išskyrus atskalūniškų Planetų Princų planetas. Ir tai buvo Jėzaus asmeninio patyrimo reikšmė, kaip tik prieš savo mirtį materialiame kūne, kada jis vieną dieną savo mokiniams sušuko, "Ir aš mačiau Šėtoną, krentantį kaip žaibą iš dangaus." Jis buvo atvykęs su Liuciferiu į Urantiją paskutiniam lemiamam mūšiui.

53:8.4Žmogaus Sūnus buvo įsitikinęs sėkme, ir jis žinojo, kad jo triumfas jūsų pasaulyje visiems laikams nustatys jo amžiaus priešų statusą ne tik Satanijoje, bet ir kitose dviejose sistemose, į kurias buvo įsiveržusi nuodėmė. Kada jūsų Mokytojas, atsakydamas į Liuciferio pasiūlymus, ramiai ir su dievišku įsitikinimu atsakė, "Eik šalin nuo manęs, Šėtone," tai buvo išlikimas mirtingiesiems ir saugumas angelams. Tai buvo, iš principo, tikroji Liuciferio maišto pabaiga. Tas tiesa, Uversos tribunolai dar nepriėmė vykdomojo sprendimo dėl Gabrielio apeliacijos, prašančios maištininkus sunaikinti, bet toks dekretas, be jokios abejonės, bus pateiktas, kada ateis laikas, kadangi pirmasis žingsnis, svarstant šitą bylą, jau yra žengtas.

53:8.5Kaligastiją Žmogaus Sūnus pripažino nominaliu Urantijos Princu beveik iki pat savo mirties meto. Sakė Jėzus: "Dabar yra nuosprendis šitam pasauliui; dabar šito pasaulio princas bus nušalintas." Ir tuomet dar arčiau priartėjęs prie savo gyvenimo darbo užbaigimo jis paskelbė: "Dėl šito pasaulio princo yra nuspręsta." Ir tai yra tas pats nušalintas ir praradęs garbę Princas, kurį kažkada vadino "Urantijos Dievu."

53:8.6Paskutinysis Mykolo veiksmas prieš jam paliekant Urantiją buvo Kaligastijai ir Daligastijai pasiūlytas gailestingumas, bet jo kilnų pasiūlymą jie paniekinančiai atmetė. Kaligastija, jūsų atskalūniškas Planetos Princas, tebėra Urantijoje laisvas, kad tęstų savo piktybinius kėslus, bet jis nebeturi absoliučiai jokios galios tam, jog įsiskverbtų į žmonių protą, negali jis prisiartinti ir prie jų sielų tam, kad jas sugundytų ar nuklaidintų, nebent jos iš tikrųjų nori būti prakeiktos jo piktybinio blogio buvimu.

53:8.7Iki Mykolo savęs padovanojimo šitie tamsos valdovai stengėsi Urantijoje savąją valdžią išlaikyti, ir jie atkakliai priešinosi mažesnėms ir pavaldžioms dangiškosioms asmenybėms. Bet po Pentakosto dienos šitas išdavikas Kaligastija ir jo lygiai tiek pat paniekos nusipelnęs partneris, Daligastija, yra nuolankūs prieš Rojaus Minties Derintojų ir saugančios Tiesos Dvasios, Mykolo dvasios, kuri buvo išlieta visiems materialiems kūnams, dieviškąją didybę.

53:8.8Bet net ir šitomis sąlygomis, nė viena nupuolusi dvasia niekada iš tikrųjų neturėjo tokios galios tam, kad įsiveržtų į protus arba gąsdintų Dievo vaikų sielas. Nei Šėtonas, nei Kaligastija niekada negalėjo paliesti įtikėjusių Dievo Sūnų arba priartėti prie jų; įtikėjimas yra veiksmingas šarvas prieš nuodėmę ir piktybiškai sąmoningą blogį. Tai yra tiesa: "Tas, kuris yra gimęs iš Dievo, tas save apsaugo, ir nelabasis jo nepaliečia."

53:8.9Apskritai, kada yra manoma, jog silpnus ir amoralius mirtinguosius veikia velniai ir demonai, tada juos tiesiog valdo nuo jų pačių neatsiejami ir žemi polinkiai, juos suvilioja jų pačių natūralus palinkimas. Per daug tikima, jog blogis yra dėl velnio veikimo, su kuriuo jis nėra susijęs. Kaligastija santykinai yra nebepajėgus nuo Kristaus nukryžiavimo laiko.

53:9.1Pirmosiomis Liuciferio maišto dienomis, Mykolas pasiūlė išgelbėjimą visiems maištininkams. Visiems tiems, kurie parodys nuoširdžios atgailos įrodymą, jis pasiūlė, kada bus pasiekęs visišką visatos suverenitetą, atleidimą ir sugrąžinimą į tam tikros formos tarnystę visatoje. Nė vienas iš lyderių šito gailestingo pasiūlymo nepriėmė. Bet tūkstančiai angelų ir žemesniųjų kategorijų dangiškųjų būtybių, įskaitant ir šimtus Materialiųjų Sūnų ir Dukrų, priėmė šį gailestingumą, kurį paskelbtė panoptijiečiai, ir buvo reabilituoti Jėzaus prisikėlimo metu prieš tūkstantį devynis šimtus metų. Nuo to laiko šitos būtybės buvo perkeltos į Tėvo pasaulį Jeruseme, kur jos turi būti laikomos, formaliai, tol, kol Uversos teismai pateiks nuosprendį byloje Gabrielis prieš Liuciferį. Bet niekas neabejoja, jog tada, kada sunaikinimo nuosprendis bus priimtas, tai šitos atgailaujančios ir išgelbėtos asmenybės bus išbrauktos iš dekreto dėl sunaikinimo. Šitos bandomosios sielos dabar triūsia kartu su penoptijiečiais Tėvo pasaulio priežiūros darbe.

53:9.2Pagrindinis išdavikas niekada nėra buvęs Urantijoje nuo tų dienų, kada stengėsi nukreipti Mykolą nuo šio tikslo, kad užbaigtų savęs padovanojimą ir galutinai ir patikimai įsitvirtintų kaip Nebadono beribis valdovas. Mykolui tapus Nebadono visatos įsitvirtinusiu vadovu, Uversos Dienų Senųjų agentai Liuciferį nugabeno į kalėjimą, ir nuo to laiko jis yra kalinys Jerusemo pereinamųjų sferų Tėvo grupės pirmajame palydove. Ir čia kitų pasaulių ir sistemų valdovai stebi neištikimo Satanijos Aukščiausiojo Valdovo pabaigą. Paulius žinojo apie šitų maištininkų vadų statusą po Mykolo savęs padovanojimo, nes jis apie Kaligastijos vadovus rašė kaip apie "piktybinio blogio dvasines gausybes dangiškose vietose."

53:9.3Mykolas, po to, kada priėmė Nebadono aukščiausiojo suverenumo valdžią, Dienų Seniesiems pateikė peticiją, kad gautų sankciją visas asmenybes, susijusias su Liuciferio maištu, laikyti internuotas tol, kol bus pateiktas supervisatos tribunolų nuosprendis byloje Gabrielis prieš Liuciferį, kuri buvo įtraukta į Uversos aukščiausiojo teismo dokumentus beveik prieš du šimtus tūkstančių metų, kaip laiką skaičiuojate jūs. Kas susiję su sistemos pagrindine grupe, tai Dienų Senieji patenkino Mykolo prašymą, bet su viena išimtimi: Šėtonui buvo leista periodiškai lankytis pas atskalūniškus princus puolusiuose pasauliuose tol, kol tokie atskalūniški pasauliai priims kitą Dievo Sūnų arba tol, kol Uversos teismai turėtų pradėti Gabrielio prieš Liuciferį bylos svarstymą.

53:9.4Šėtonas galėjo į Urantiją atvykti, kadangi jūs neturėjote pastoviai gyvenančio Sūnaus—nei Planetos Princo, nei Materialiojo Sūnaus. Makiventa Melkizedekas nuo to laiko buvo paskelbtas Urantijos Planetos Princu vicegerentu, o pradėtoji byla Gabrielis prieš Liuciferį davė ženklą laikinųjų planetinių režimų pradžiai visuose izoliuotuose pasauliuose. Tas yra tiesa, jog Šėtonas tikrai periodiškai lankydavo Kaligastiją ir kitus nupuolusius princus iki pat šitų apreiškimų pateikimo momento, kada įvyko pirmasis Gabrielio prašymo dėl pagrindinių maištininkų sunaikinimo svarstymas. Dabar Šėtonas yra neribotam laikui sulaikytas Jerusemo kalėjimo pasauliuose.

53:9.5Nuo Mykolo baigiamojo savęs padovanojimo niekas iš visos Satanijos neišreiškė noro eiti į kalėjimo pasaulius tam, jog tarnautų internuotiems maištininkams. Ir daugiau būtybių nebebuvo laimėta apgaviko reikalui. Per tūkstantį devynis šimtus metų statusas nepakito.

53:9.6Mes nelaukiame, jog dabartiniai Satanijos apribojimai būtų panaikinti anksčiau negu Dienų Senieji pagrindinius maištininkus likviduos galutinai. Sistemos grandinės nebus atstatytos tol, kol gyvens Liuciferis. Tuo tarpu, jis yra visiškai neveiklus.

53:9.7Maištas Jeruseme baigėsi. Puolusiuose pasauliuose jis pasibaigia tuoj pat, kai tik atvyksta dieviškieji Sūnūs. Mes manome, jog visi maištininkai, kurie kada nors priims gailestingumą, tą jau yra padarę. Mes laukiame žaibiško pranešimo, kuris šitiems išdavikams atims asmenybės egzistavimą. Mes tikimės, jog Uversos nuosprendis bus paskelbtas per bausmės įvykdymo programą, kuri sunaikins šituos įkalintus maištininkus. Tuomet jūs ieškosite jų pėdsakų, bet nesurasite. "Ir tie pasauliai, kurie tave pažįsta, bus pritrenkiančiai nustebę dėl tavęs; tu buvai siaubas, bet tikrai tavęs daugiau niekada nebebus." Ir tokiu būdu visi šitie neverti išdavikai "tampa tarsi jų niekada nebūtų buvę." Visi laukia Uversos dekreto.

53:9.8Bet per amžius dvasinės tamsos septyni kalėjimo pasauliai Satanijoje tapo rimtu įspėjimu visam Nebadonui, iškalbingai ir veiksmingai skelbdami didžiąją tiesą, "jog nusižengėlio kelias yra sunkus," jog kiekviena nuodėmė turi paslėptą savo pačios susinaikinimo sėklą," "jog atlygis už nuodėmę yra mirtis."

53:9.9[Pateikta Manovandeto Melkizedeko, vienu metu priskirto prie Urantijos administratorių korpuso.]