69:0.1EMOCINIU požiūriu, savo gyvulinius protėvius žmogus pranoksta savo sugebėjimu suvokti humorą, meną, ir religiją. Visuomeniniu požiūriu, savo aukštesnį lygį jis demonstruoja tuo, kad pasigamina įrankį, sugeba bendrauti, ir kuria institucijas.

69:0.2Kada žmogiškosios būtybės ilgai išlaiko visuomenines grupes, tada tokios sankaupos visada sukuria tam tikras veiklos kryptis, kurios aukščiausiąjį tašką pasiekia institucijų sukūrimu. Kaip parodė patirtis, didžioji dauguma žmogaus institucijų darbą palengvino, nors tuo pačiu įnešė tam tikrą indėlį į grupės saugumo padidinimą.

69:0.3Civilizuotas žmogus labai didžiuojasi savo įkurtų institucijų pobūdžiu, stabilumu, ir tęstinumu, bet visos žmogiškosios institucijos yra tiesiog sukaupti praeities tokie papročiai, kokius juos išsaugojo tabu ir kuriems iškilumo suteikė religija. Toks palikimas tampa tradicijomis, o tradicijos galiausiai pavirsta įprastiniais susitarimais.

69:1.1Visos žmogiškosios institucijos tarnauja tam tikram visuomeniniam poreikiui, praeities ar dabarties, nepaisant to, kad per didelis jų išvystymas neišvengiamai sumažina individo vertę tuo, kad asmenybė yra užgožiama ir iniciatyva yra sumažinama. Žmogus savo institucijas turėtų valdyti vietoje to, kad leistųsi būti valdomas šitų besivystančios civilizacijos kūrinių.

69:1.2Žmogiškosios institucijos sudaro tris bendras klases:

69:1.31. Savojo aš aprūpinimo institucijos. Šitos institucijos apima tokias veiklos rūšis, kurios kyla dėl alkio maistui ir su tuo susijusiais savojo aš išsaugojimo instinktais. Jos apima pramonę, nuosavybę, grobikišką karą, ir visus visuomenę reguliuojančius mechanizmus. Anksčiau ar vėliau baimės instinktas padeda tam, jog šitos išlikimo institucijos būtų sukurtos tabu, susitarimų, ir religinių sankcijų dėka. Bet baimė, nemokšiškumas, ir prietaringumas suvaidino žymų vaidmenį visų žmogiškųjų institucijų pradinio atsiradimo ir vėlesniojo vystymosi metu.

69:1.42. Savojo aš pratęsimo institucijos. Tai yra visuomenės institucijos, atsirandančios dėl rasių lytinio poreikio, motinystės instinkto, ir labiau išvystytų švelnių jausmų. Jos sudaro namų ir mokyklos, šeimos gyvenimo, švietimo, etikos, ir religijos visuomeninę apsaugą. Jos apima vedybinius papročius, gynybinius karus, ir namų statybą.

69:1.53. Savojo aš patenkinimo institucijos. Tai yra tokie papročiai, kurie kyla iš polinkio į tuštybę ir iš pasipuikavimo jausmų; ir jie sudaro drabužių ir asmeninio pasipuošimo papročius, visuomeninius papročius, karus dėl šlovės, šokius, pasilinksminimus, žaidimus, ir kitas jutiminio patenkinimo fazes. Bet civilizacija niekada neišvystė atskirų savojo aš patenkinimo institucijų.

69:1.6Šitos trys visuomeninės veiklos grupės tarpusavyje yra glaudžiai susijusios ir tiksliai priklausančios viena nuo kitos. Urantijoje jos išreiškia sudėtingą organizaciją, kuri veikia kaip atskiras visuomeninis mechanizmas.

69:2.1Primityvi gamyba augo lėtai kaip apsidraudimas nuo bado baisybių. Žmogus savo egzistencijoje anksti pradėjo mokytis iš kai kurių gyvūnų, kurie tada, kada būdavo gausus derlius, maisto atsargų atsidėdavo toms dienoms, kada maisto stigs.

69:2.2Prieš pirmykščio taupumo ir primityviųjų amatų aušrą vidutinės genties dalia buvo nepriteklius ir tikra kančia. Ankstyvasis žmogus dėl maisto turėjo rungtis su visu gyvūnų pasauliu. Konkurencijos gravitacija visada žmogų traukia žemyn į žvėries lygį; skurdas yra jo natūrali ir tironiška būsena. Turtas nėra natūrali dovana; jis atsiranda darbo, žinių, ir organizacijos dėka.

69:2.3Primityvusis žmogus greitai suvokė susivienijimo privalumus. Susivienijimas atvedė į organizaciją, o pirmoji organizacijos pasekmė buvo darbo pasidalijimas, kuris betarpiškai taupė laiką ir medžiagas. Šitas darbo specializavimas atsirado dėl to, jog buvo prisitaikoma prie spaudimo—einant mažiausio pasipriešinimo keliu. Primityvieji laukiniai niekada nedirbo jokio tikro darbo linksmai ir noriai. Jiems prisiderinimas buvo dėl priverstinio būtinumo.

69:2.4Primityvusis žmogus nemėgo sunkaus darbo, ir jis neskubėdavo, nebent būtų susidūręs su rimtu pavojumi. Laiko elementas darbe, mintis atlikti konkrečią užduotį per tam tikrą laiko limitą, yra išimtinai šiuolaikinė samprata. Senovės žmonės niekada neskubėdavo. Būtent įtemptos kovos už egzistavimą ir nuolat besivystančio pragyvenimo lygio šie dvigubi reikalavimai ankstyvojo žmogaus neaktyvias rases natūraliai stūmė į pramonės kelią.

69:2.5Fizinis darbas, kūrybinės pastangos, žmogų atskiria nuo žvėries, kurio pastangos daugiausia yra instinktyvios. Būtinybė dirbti yra žmogaus didžiausia palaima. Princo personalo visi nariai dirbo; jie padarė daug, kad fizinį darbą Urantijoje sutaurintų. Adomas buvo sodininkas; hebrajų Dievas dirbo—jis buvo visų daiktų kūrėjas ir parėmėjas. Hebrajai buvo pirmoji gentis, kuri aukščiausiu laipsniu vertino darbštumą; jie buvo pirmoji tauta, išleidusi dekretą, jog "Kas nedirba, tas nevalgo." Bet daugelis pasaulio religijų sugrįžo prie ankstesniojo nieko neveikimo idealo. Jupiteris buvo pramogautojas, o Buda tapo nedirbančiu pasišventusiuoju apmąstymams.

69:2.6Sangikų gentys buvo pakankamai darbščios, kada gyveno ne tropikuose. Bet tarp tinginių, atsidavusių magijai, ir darbo apaštalų—tų, kurie naudojosi įžvalga—vyko ilga ilga kova.

69:2.7Pirmasis žmogiškasis įžvalgumas buvo nukreiptas į ugnies, vandens, ir maisto išsaugojimą. Bet primityvusis žmogus buvo natūraliai gimęs azartinis lošikas; jis visada norėjo ką nors gauti veltui; ir tais ankstyvaisiais laikais toji sėkmė, kuri kildavo dėl kantrios veiklos, perdaug dažnai būdavo priskiriama kerams. Magija labai lėtai užleido vietą įžvalgumui, atsisakymui savojo aš, ir darbštumui.

69:3.1Primityvioje visuomenėje darbo pasidalijimą nulėmė iš pradžių natūralios, o tada visuomeninės, aplinkybės. Pirminė darbo pasidalijimo tvarka buvo tokia:

69:3.21. Pasidalijimas, grindžiamas lytimi. Moters darbą nulėmė pasirinktinis vaikų buvimas; moterys natūraliai kūdikius myli labiau negu juos myli vyrai. Tokiu būdu moterys ėmė dirbti kasdienius darbus, tuo tarpu vyras tapo medžiotoju ir kovotoju, turėdamas aiškiai atskirtus darbo ir poilsio laikotarpius.

69:3.3Per amžius visą laiką veikė tabu, kurie moterį laikė griežtai savosios veiklos sferoje. Vyras su kuo didžiausiu egoizmu pasirinko priimtinesnį darbą, o kasdienius sunkius ir nuobodžius darbus paliko moteriai. Vyrui visada buvo gėda dirbti moters darbą, bet moteris niekada neparodė jokio nenoro atlikti vyro darbą. Bet kaip keistai beatrodytų, tiek vyrai, tiek moterys visada dirbdavo kartu statydami ir įrengdami namus.

69:3.42. Modifikavimas pagal amžių ir ligas. Šitie skirtumai nulėmė kitą darbo paskirstymo lygį: seni žmonės ir luošiai buvo anksti nukreipiami gaminti įrankius ir ginklus. Vėliau jie buvo paskirti atlikti drėkinimo darbus.

69:3.53. Diferencijavimas, pagrįstas religija. Šamanai buvo pirmosios būtybės, kurios buvo išlaisvintos nuo sunkaus fizinio darbo, jie buvo pirmoji profesionalų klasė. Kalviai sudarė mažą grupę, kuri konkuravo su šamanais kaip magais. Jų sugebėjimai dirbant su metalais vertė žmones jų bijoti. "Baltieji kalviai" ir "juodieji kalviai" pagimdė ankstyvuosius tikėjimus baltąja ir juodąja magija. O vėliau šis tikėjimas buvo įtrauktas į gerų ir blogų vėlių, gerų ir blogų dvasių prietarus.

69:3.6Kalviai buvo pirmoji nereliginė grupė, turėjusi ypatingų privilegijų. Karo metu jie buvo laikomi neutraliais, ir šitas papildomas laisvalaikis juos išvystė iki to, kad jie tapo, kaip klasė, primityviosios visuomenės politikais. Bet dėl didžiulio piktnaudžiavimo šitomis privilegijomis kalvių ėmė neapkęsti visuotinai, ir šamanai negaišo laiko, kad šią neapykantą savo konkurentams paremtų. Šitose pirmosiose mokslo ir religijos varžybose, nugalėjo religija (prietarai). Kada kalviai buvo išstumti iš kaimų, tada jie atidarė pirmąsias užeigas, viešbutinio tipo namus, gyvenviečių pakraščiuose.

69:3.74. Šeimininkas ir vergas. Naujas darbo pasidalijimas iškilo dėl nugalėtojo ryšio su nugalėtuoju, ir tai reiškė žmogiškosios vergijos pradžią.

69:3.85. Diferencijavimas, pagrįstas skirtingais fizinais ir protiniais gabumais. Tolimesnį darbo pasidalijimą skatino įgimti žmonių skirtumai; visos žmogiškosios būtybės negimsta lygios.

69:3.9Pirmieji pramonės specialistai buvo titnago gabaliukų atskėlėjai ir akmens mūrininkai; po jų ėjo kalviai. Vėliau išsivystė grupinė specializacija; ištisos šeimos ir klanai atsidavė kokios nors rūšies darbui. Viena iš seniausiųjų kastų, be genties šamanų, žynių kasta, kilo dėl to, jog buvo prietaringai išaukštinta tokia šeima, kurios nariai meistriškai gamino kardus.

69:3.10Pirmieji grupiniai specialistai pramonėje buvo akmens druskos eksportuotojai ir puodžiai. Moterys gamindavo paprastus molio indus, o vyrai ornamentuotus dirbinius. Kai kuriose gentyse siūdavo ir ausdavo moterys, kitose gentyse tą darydavo vyrai.

69:3.11Pirmieji prekiautojai buvo moterys; jos buvo panaudojamos kaip šnipės, kurioms komercija buvo šalutinė sritis. Netrukus prekyba išsiplėtė, moterys dirbo tarpininkėmis—pagal vienetinį apmokėjimą. Tada ėjo pirklių klasė, kuri už savo paslaugas gaudavo komisinius, pelną. Grupinio barterio augimas išsivystė į komerciją; ir po keitimosi prekėmis atsirado keitimasis kvalifikuota darbo jėga.

69:4.1Lygiai taip, kaip vedybos pagal kontraktą ėjo po prievartinių vedybų, taip prekyba mainais ėjo po grobikiškų užpuolimų. Bet tarp tyliųjų mainų ir vėlesniosios prekybos šiuolaikiniais biržos metodais įsiterpė ilgas piratavimo laikotarpis.

69:4.2Pirmuosius mainus vykdė ginkluoti prekiautojai, kurie savo prekes palikdavo neutralioje vietoje. Moterys organizavo pirmuosius turgus; jos buvo seniausi prekiautojai, ir tai buvo dėl to, kad jos buvo nešulių nešikės; vyrai buvo kariūnai. Labai anksti buvo sukurtas prekystalis, tokia siena, kuri buvo pakankamai plati, kad prekiaujantiems neleistų vienam kito pasiekti su ginklu.

69:4.3Fetišas buvo panaudojamas tam, kad saugotų paprastųjų mainų prekių partijas. Tokios turgaus vietos būdavo apsaugotos nuo vagystės; nebūdavo paimama nieko kaip nors kitaip, kaip tik mainais arba nusiperkant; saugant fetišui, prekes laikyti visada būdavo saugu. Ankstyvieji prekiautojai būdavo skrupulingai sąžiningi savo pačių genties viduje, bet manė, jog visiškai tinka apgaudinėti tolimus atvykėlius. Net ir ankstyvieji hebrajai pripažino atskirą etikos kodeksą bendraudami su pagonimis.

69:4.4Per amžius tęsėsi paprastieji mainai, kol vyrai ėmė susitikinėti, neginkluoti, šventoje turgaus vietoje. Šitos pačios turgaus aikštės tapo pirmosiomis prieglaudos vietomis, ir kai kuriose šalyse vėliau buvo žinomos kaip "prieglobsčio miestai." Bet koks bėglys, pasiekęs turgaus vietą, būdavo saugus ir apsaugotas nuo bet kokio užpuolimo.

69:4.5Pirmieji svorio vienetai buvo kviečių ir kitokių javų grūdai. Pirmoji atsiskaitymo priemonė buvo žuvis arba ožka. Vėliau mainų vienetu tapo karvė.

69:4.6Šiuolaikinis raštas atsirado iš ankstyvųjų prekybinių užrašų; pirmoji žmogaus literatūra buvo skatinęs prekybą dokumentas, druskos reklama. Didelė dalis iš ankstyvesniųjų karų buvo kariaujami dėl gamtinių telkinių, tokių, kaip titnago, druskos, ir metalų. Pirmoji oficiali tarpgentinė sutartis buvo dėl druskos klodo priklausymo kelioms gentims. Šitos vietos, dėl kurių buvo sudarytos sutartys, suteikė galimybę draugiškai ir taikiai pasikeisti idėjomis ir bendrauti įvairioms gentims.

69:4.7Raštas vystėsi eidamas per tokius etapus, kaip "pranešimo lazdelė," sumazgytos virvės, užrašymas piešiniu, hieroglifai, ir vampumų diržai, iki ankstyvosios simbolių abėcėlės. Pranešimo pasiuntimas išsivystė nuo primityvaus dūmų signalo per bėgikus, jojikus ant gyvūnų iki geležinkelių ir lėktuvų, o taip pat telegrafo, telefono, ir radijo ryšio.

69:4.8Naujas idėjas ir geresnius metodus senovės prekybininkai išnešiodavo po visą apgyvendintą pasaulį. Komercija, susijusi su kelionėmis, vedė į tyrinėjimus ir atradimus. Ir visa tai atvedė į transporto sukūrimą. Komercija buvo didžiulė civilizuotoja, skatindama kryžminį kultūrų vystymąsi.

69:5.1Kapitalas yra darbas, kuris yra panaudojamas kaip atsisakymas nuo dabarties vardan ateities. Taupymas išreiškia palaikymo formą ir išlikimo apsidraudimą. Maisto atsargų kaupimas ir saugojimas išvystė savikontrolę ir sukūrė pirmąsias kapitalo ir darbo problemas. Tas žmogus, kuris turėjo maisto, su sąlyga, kad jis galėjo jį apsaugoti nuo plėšikų, turėjo ryškų pranašumą prieš tą žmogų, kuris maisto neturėjo.

69:5.2Ankstyvasis bankininkas buvo genties drąsuolis. Jis laikė grupės turtus kaip įnašą, tuo tarpu visas klanas gindavo jo būstą užpuolimo atveju. Tokiu būdu individo kapitalo ir grupės turto sukaupimas tuoj pat atvedė į karinę organizaciją. Iš pradžių tokios atsargumo priemonės buvo sumanytos tam, jog apgintų nuosavybę nuo svetimų užpuolikų, bet vėliau tapo papročiu karinę organizaciją laikyti tam, kad būtų panaudota antpuoliams prieš kaimyninių genčių nuosavybę ir turtą.

69:5.3Pagrindiniai akstinai, kurie atvedė į kapitalo kaupimą, buvo:

69:5.41. Alkis—susietas su įžvalgumu. Maisto taupymas ir išsaugojimas reiškė galią ir patogumą tiems, kurie turėjo užtektinai įžvalgumo apsirūpinti tokiu būdu, jog būtų patenkinti poreikiai ateityje. Maisto atsargos buvo adekvatus apsidraudimas nuo bado ir nelaimių. Ir visa primityviųjų papročių sankaupa buvo iš tikrųjų sumanyta tam, jog žmogui padėtų dabartį pajungti ateičiai.

69:5.52. Meilė šeimai—troškimas pasirūpinti jos narių poreikiais. Kapitalas reiškia nuosavybės taupymą nežiūrint šios dienos poreikių spaudimo, kad būtų apsidrausta, jeigu kiltų poreikiai ateityje. Šitoji ateities poreikių dalis gali būti susijusi su palikuonimis.

69:5.63. Tuštybė—noras pademonstruoti savo sukauptą nuosavybę. Papildomi drabužiai buvo vienas pirmųjų išsiskyrimo ženklų. Nuo seno žmogus puikavosi kolekcionavimo tuštybe.

69:5.74. Padėtis—troškimas nusipirkti visuomeninį ir politinį prestižą. Anksti atsirado komercializuoti kilmingieji, į kuriuos priėmimas priklausė nuo kokios nors ypatingos tarnystės atlikimo valdovams arba būdavo suteikiamas atvirai už mokestį pinigais.

69:5.85. Valdžia—siekimas būti šeimininku. Turto skolinimas buvo naudojamas kaip pavergimo priemonė, tais senaisiais laikais paskolos metinės palūkanos būdavo šimtas procentų. Pinigų skolintojai pavertė save karaliais, sukurdami nuolatinę skolininkų armiją. Vergai tapo viena iš seniausiųjų turto kaupimo formų, o senovės dienomis skolos vergovė išsiplėtė iki kūno valdymo net ir po mirties.

69:5.96. Mirusiųjų vėlių baimė—užmokestis žyniui už apsaugą. Žmonės anksti pradėjo duoti mirties dovanas žyniams, turėdami omenyje, kad jų turima nuosavybė būtų panaudota tam, jog palengvintų jų žengimą pirmyn kitame gyvenime. Tokiu būdu žyniai tapo labai turtingais; jie buvo pagrindiniai senovės kapitalistai.

69:5.107. Lytinis potraukis—troškimas nusipirkti vieną arba daugiau žmonų. Žmogaus pirmoji prekybos forma buvo atsiskaitymas moterimis; tai buvo likus daug laiko iki prekybos arkliais. Tačiau niekada mainai lyties vergais tikrai visuomenės nevystė; tokia veikla buvo ir yra rasinė gėda, nes vienu ir tuo pačiu metu ji trukdė šeimyninio gyvenimo vystymuisi ir teršė labiau išsivysčiusių tautų gerą biologinę būklę.

69:5.118. Daugybė savojo aš patenkinimo formų. Kai kurie siekė turtų, nes jie suteikė valdžią; kiti sunkiai dirbo dėl nuosavybės, nes ji reiškė patogumus. Ankstyvasis žmogus (ir kai kurie vėlesniųjų laikų žmonės) buvo linkęs savo resursus išleisti prabangai. Primityviąsias rases domino apsvaiginančios ir narkotinės medžiagos.

69:5.12Civilizacijai vystantis, žmonės įgavo naujų paskatų taupyti; prie pirminio alkio maistui greitai prisidėjo ir nauji poreikiai. Skurdas tapo tokiu pasibjaurėtinu, jog buvo manoma, kad tiktai turtuoliai po mirties patekdavo tiesiai į dangų. Nuosavybė tapo tiek aukštai vertinama, jog buvo laikoma, kad pakanka surengti pretenzingą pokylį tam, jog nuo žmogaus vardo būtų nuplauta nešlovė.

69:5.13Turto sukaupimas anksti tapo visuomeninio išskirtinumo ženklu. Kai kuriose gentyse individai kaupdavo nuosavybę metų metais tam, kad padarytų įspūdį jį sudegindami kokios nors šventės metu arba veltui išdalindami savo gentainiams. Tas juos padarydavo didžiais vyrais. Net ir šiuolaikinės tautos jaučia pasitenkinimą dalindamos dideliais kiekiais Kalėdų dovanas, tuo tarpu turtuoliai finansuoja milžiniškas filantropines ir švietimo institucijas. Žmogaus metodai keičiasi, bet jo polinkis išlieka visai nepakitęs.

69:5.14Bet būtų visiškai teisinga pastebėti, jog ne vienas senovės turtingas žmogus daug savo turto išdalino iš baimės, kad jį gali užmušti tie, kurie jo turtų troško neteisėtai. Turtingi vyrai neretai paaukodavo dešimtis vergų tam, jog turtui parodytų panieką.

69:5.15Nors kapitalas ir turėjo polinkį žmogų išlaisvinti, bet visuomeninę ir industrinę organizaciją jis labai sukomplikavo. Nedorų kapitalistų piktnaudžiavimas kapitalu nepanaikina to fakto, kad jis yra šiuolaikinės industrinės visuomenės pagrindas. Kapitalo ir išradimų dėka šiuolaikinė karta naudojasi didesniu laisvės laipsniu palyginus su visomis kitomis kartomis, kurios kada nors iki tol gyveno žemėje. Šitai yra pateikiama kaip faktas, o ne kaip nemąstančių ir savanaudiškų kapitalo saugotojų daugelio piktnaudžiavimo atvejų pateisinimas.

69:6.1Primityvioji visuomenė su savo keturiais skyriais—gamybiniu, reguliuojančiu, religiniu, ir kariniu—formavosi per ugnies, gyvulių, vergų, ir nuosavybės pakopas.

69:6.2Ugnies uždegimas, iš karto vieninteliu šuoliu, amžiams atskyrė žmogų nuo gyvulio; tai yra pagrindinis žmogaus išradimas arba atradimas. Ugnis įgalino žmogų pasilikti nakčiai ant žemės, nes visi gyvūnai jos bijo. Ugnis skatino vakaro visuomeninius santykius; ji ne tik saugojo nuo šalčio ir žvėrių, bet taip pat buvo naudojama kaip apsauga nuo vėlių. Iš pradžių ji buvo naudojama daugiau dėl šviesos, o ne dėl šilumos; daug atsilikusių genčių atsisako miegoti, jeigu liepsna nedega visą naktį.

69:6.3Ugnis buvo didžiulė civilizuotoja, suteikdama žmogui pirmąją priemonę, kad jis būtų altruistas be praradimų, įgalindama jį atiduoti rusenančias anglis kaimynui nenusiskriaudžiant savęs. Namų ugnis, kuria rūpinosi motina arba vyriausioji duktė, buvo pirmasis lavintojas, kuriam buvo reikalinga priežiūra ir patikimumas. Ankstyvieji namai nebuvo pastatas, bet šeima susirinkdavo aplink ugnį, šeimos židinį. Kada sūnus sukurdavo naujus namus, tada iš šeimos židinio jis parsinešdavo nuodėgulių.

69:6.4Nors Andonas, ugnies atradėjas, vengė ją laikyti garbinimo objektu, bet daugelis jo palikuonių ugnį laikė fetišu arba dvasia. Jiems nepavyko pasinaudoti ugnies sanitarine nauda, nes jie nedegindavo šiukšlių. Primityvieji žmonės ugnies bijojo ir visada stengėsi laikyti ją pagarboje, iš čia smilkalų ir pelenų barstymo atsiradimas. Jokiomis aplinkybėmis senovės žmonės nespjaudavo į ugnį, taip pat jie niekada nepraeidavo tarp žmogaus ir degančios ugnies. Net geležies piritus ir titnago gabaliukus, naudojamus įskelti ugnį, ankstyvoji žmonija laikė šventais.

69:6.5Buvo nuodėme užgesinti liepsną; jeigu pirkelė užsidegdavo, todėl jai buvo netrukdoma sudegti. Šventovių ir šventyklų ugnys buvo šventos, ir joms niekada nebuvo leidžiama užgesti, išskyrus tuomet, kai kasmet būdavo įkuriama nauja ugnis, kaip buvo toks paprotys, arba po kokios nors nelaimės. Moterys buvo renkamos žynėmis, nes jos buvo namų ugnies saugotojos.

69:6.6Ankstyvieji mitai apie tai, kaip ugnis atėjo žėmyn nuo dievų, kilo iš stebėjimų, kaip ugnį sukelia žaibas. Šitos viršgamtinės kilmės mintys atvedė tiesiai į ugnies garbinimą, o ugnies garbinimas atvedė prie "perėjimo per ugnį" papročio, kuris buvo praktikuojamas iki pat Mozės laikų. Ir dabar tebėra išlikusi samprata apie perėjimą per ugnį po mirties. Ugnies mitas buvo didžiulis suvaržymas ankstyvaisiais laikais, ir dabar dar tebeegzistuoja parsų simbolizme.

69:6.7Ugnis atvedė į maisto gaminimą verdant, ir "žaliaėdžiai" tapo paniekos terminu. O virimas sumažino gyvybinės energijos, reikalingos maisto virškinimui, sunaudojimą, ir tokiu būdu ankstyvajam žmogui paliko kažkiek jėgų visuomeninei kultūrai, tuo tarpu gyvulininkystė, sumažindama pastangas, būtinas tam, jog būtų apsirūpinta maistu, suteikė laiko visuomeninei veiklai.

69:6.8Vertėtų prisiminti, jog ugnis atvėrė duris metalo darbams, o vėliau atvedė į garo energijos atradimą ir į šiandieninį elektros panaudojimą.

69:7.1Pradžiai reikia pasakyti, kad visas gyvūnų pasaulis buvo žmogaus priešas; žmogiškosios būtybės buvo priverstos išmokti apsisaugoti nuo žvėrių. Iš pradžių žmogus valgė gyvūnus, bet vėliau išmoko juos prisijaukinti ir priversti juos tarnauti jam.

69:7.2Gyvūnų prijaukinimas įvyko atsitiktinai. Laukiniai bandas medžiojo panašiai, kaip Amerikos indėnai medžiojo bizonus. Apsupę bandą jie galėjo gyvulius kontroliuoti, tokiu būdu galėjo juos paskersti tada, kada buvo reikalingas maistas. Vėliau buvo padaryti aptvarai, ir būdavo pagaunamos ištisos bandos.

69:7.3Kai kuriuos gyvūnus buvo lengva prijaukinti, bet kaip ir dramblys, didelė jų dalis nelaisvėje nesidaugino. Dar vėliau buvo sužinota, jog kai kurios gyvūnų rūšys pasiduoda žmogui ir nelaisvėje dauginasi. Tokiu būdu prijaukinimas buvo vystomas selekcinio auginimo dėka, tokios veiklos, kuri nuo Dalamatijos laikų padarė didžiulę pažangą, dėka.

69:7.4Šuo buvo pirmasis prijaukintas gyvūnas, o sunkus prijaukinimo patyrimas prasidėjo tada, kada vienas šuo, po to, kai visą dieną sekiojo paskui medžiotoją, iš esmės su medžiotoju nuėjo į jo namus. Per amžius šunys buvo naudojami maistui, medžioklėje, transportavimui, ir bendravimui. Iš pradžių šunys tiktai kaukė, bet vėliau jie išmoko loti. Šuns aštri uoslė atvedė prie tokios sampratos, kad jie gali matyti dvasias, ir tokiu būdu kilo šuns fetišo kultas. Sargybinių šunų panaudojimas pirmą kartą leido visam klanui miegoti naktį. Tada atsirado paprotys sargybinius šunis panaudoti tam, jog saugotų namus nuo dvasių, o taip pat ir nuo materialių priešų. Kada šuo lodavo, tada artindavosi žmogus arba žvėris, tačiau kada šuo staugdavo, tada netoli būdavo dvasios. Net ir dabar daugelis tebetiki, kad šuns staugimas naktį pranašauja mirtį.

69:7.5Kada vyras buvo medžiotojas, tada jis buvo pakankamai malonus moteriai, bet po gyvūnų prisijaukinimo, kartu su Kaligastijos supainiojimu, daugelis genčių su savo moterimis elgėsi gėdingai. Jos su moterimis elgėsi labai jau panašiai, kaip elgėsi ir su savo gyvuliais. Vyro brutalus elgesys su moterimi sudaro vieną tamsiausių skirsnių žmonijos istorijoje.

69:8.1Primityvusis žmogus niekada nedvejojo dėl to, kad savo bičiulius pavergtų. Moteris buvo pirmoji vergė, šeimos vergė. Vyras piemuo moterį pavergė kaip savo menkesnį lytinį partnerį. Tokios rūšies lytinė vergovė tiesiogiai kilo dėl vyro sumažėjusios priklausomybės nuo moters.

69:8.2Ne taip seniai pavergimas buvo likimas tų karo belaisvių, kurie atsisakydavo priimti nugalėtojo religiją. Ankstyvaisiais laikais belaisviai būdavo arba suvalgomi, nukankinami iki mirties, verčiami kautis vienas prieš kitą, paaukojami dvasioms, arba pavergiami. Vergovė buvo didžiulė pažanga, palyginus su masiniu išžudymu arba kanibalizmu.

69:8.3Pavergimas buvo žingsnis į priekį su karo belaisviais pasielgiant gailestingai. Ajos pasala, kada buvo išžudyti visi vyrai, moterys, ir vaikai, pasigailėjus tiktai karaliaus, kad būtų patenkinta nugalėtojo tuštybė, yra tikrasis barbariškų žudynių, kurias praktikuoja net ir tariamai civilizuotos tautos, vaizdas. Ogo, Bašano karaliaus, užpuolimas buvo lygiai tiek pat brutalus ir nuniokojantis. Hebrajai savo priešus "visiškai sunaikindavo," visą jų nuosavybę paimdavo kaip karo grobį. Jie visiems miestams uždėdavo skausmo duoklę "išnaikindami visus vyrus." Bet daugelis šiuolaikinių genčių, kurios turėjo mažiau gentinio egoizmo, jau seniai praktikavo geresniųjų belaisvių priėmimą į gentį.

69:8.4Medžiotojas, toks, kaip Amerikos raudonasis žmogus, į vergovę neimdavo. Jis belaisvius arba priimdavo į savo gentį, arba nužudydavo. Vergovė nebuvo paplitusi tarp ganyklinių tautų, nes joms reikėjo mažai darbininkų. Kare kerdžiai paprastai išžudydavo visus vyrus belaisvius, o į vergovę paimdavo tiktai moteris ir vaikus. Mozės kodekse buvo konkretūs nurodymai, kaip šitas moteris belaisves padaryti žmonomis. Jeigu jos nepatenkindavo, tai jas buvo galima išvaryti, bet hebrajams tokių atstumtų žmonų nebuvo leidžiama parduoti kaip vergių—civilizacijoje tai buvo bent jau vienas žingsnis į priekį. Nors hebrajų visuomeniniai standartai buvo primityvūs, bet jie buvo nepalyginamai aukštesni už kaimyninių genčių visuomeninius standartus.

69:8.5Bandų augintojai buvo pirmieji kapitalistai; jų bandos reiškė kapitalą, ir jie gyveno iš procentų—natūralaus prieaugio. Ir šito turto jie nebuvo linkę patikėti nei vergams, nei moterims. Bet vėliau jie ėmė belaisviais vyrus ir vertė juos dirbti žemę. Tokia yra baudžiavos—žmogaus, pritvirtinto prie žemės—ankstyvoji kilmė. Afrikiečius galima buvo lengvai išmokyti dirbti žemę; dėl to jie tapo didžiąja vergų rase.

69:8.6Vergovė buvo būtina grandis žmogiškosios civilizacijos grandinėje. Tai buvo tiltas, kuriuo visuomenė perėjo nuo chaoso ir veltėdystės prie tvarkos ir civilizuotos veiklos; ji privertė atsilikusias ir tingias tautas dirbti, ir tokiu būdu suteikti turtą ir laisvalaikį labiau pažengusių į priekį šeimininkų visuomeniniam vystymuisi.

69:8.7Vergovės institucija žmogų privertė išrasti reguliuojantį primityvios visuomenės mechanizmą; tai suteikė pradžią valdymui. Vergovei reikalingas stiprus reguliavimas, ir per Europos Viduriniuosius Amžius ji praktiškai išnyko, nes feodalai kontroliuoti vergų nepajėgė. Senovės atsilikusios gentys, kaip ir šiandieniniai Australijos vietiniai gyventojai, vergų niekada neturėjo.

69:8.8Tas tiesa, vergovė buvo engianti, bet būtent priespaudos mokyklose žmogus mokėsi darbštumo. Galiausiai vergai ėmė naudotis labiau išsivysčiusios visuomenės vaisiais, kuriuos jie taip nenoriai buvo padėję sukurti. Vergovė sukuria kultūrinio ir visuomeninio pasiekimo organizaciją, bet greitai visuomenę ji klastingai užpuola iš vidaus kaip rimčiausia iš visų naikinančių visuomeninių ligų.

69:8.9Šiuolaikiniai mechaniniai išradimai vergovę pavertė atgyvenusia. Vergovė, lygiai taip, kaip ir poligamija, praeina, nes ji nenaudinga. Bet visada buvo pragaištinga išlaisvinti didžiulį vergų kiekį staiga; vargo kyla mažiau, kada jie emancipuojami palaipsniui.

69:8.10Šiandien žmonės nėra visuomeniniai vergai, bet tūkstančiai leidžiasi, kad juos kaip skola pavergtų ambicijos. Nesavanoriška vergovė užleido vietą naujai ir pagerintai modifikuotos pramoninės priklausomybės formai.

69:8.11Nors visuomenės idealas yra visuotinė laisvė, bet dykinėjimas niekada neturėtų būti toleruojamas. Visi darbingi asmenys turėtų būti verčiami atlikti bent tokį darbo kiekį, kuris yra reikalingas savęs išlaikymui.

69:8.12Šiuolaikinė visuomenė suka atgal. Vergovė beveik išnyko; prijaukintais gyvūnais naudojamasi vis mažiau. Civilizacija, ieškodama stiprybės, grįžta prie ugnies—neorganinio pasaulio. Žmogus iš laukinių stadijos ištrūko ugnies, gyvulių, ir vergovės dėka; šiandien jis grįžta atgal, atsisakydamas vergų darbo ir gyvulių pagalbos, tuo tarpu siekdamas išplėšti naujas paslaptis ir turto ir valdžios šaltinius iš gamtos jėgų saugyklos.

69:9.1Nors primityvioji visuomenė iš esmės buvo bendruomeninė, bet primityvusis žmogus nesilaikė šiuolaikinių komunizmo doktrinų. Šitų ankstyvųjų laikų komunizmas buvo ne tiesiog teorija ar visuomeninė doktrina; tai buvo paprastas ir praktinis automatiškas prisiderinimas. Komunizmas užkirto kelią skurdui ir nepritekliams; šitos senovės gentys beveik nežinojo, kas yra išmaldos prašymas ir prostitucija.

69:9.2Primityvusis komunizmas ypatingai nevienodino žmonių, kad jie būtų neturtingi, taip pat jis neaukštino ir vidutinybės, bet jis iš tikrųjų skatino pasyvumą ir veltėdystę; ir iš tikrųjų jis pažabojo darbštumą ir sunaikino ambicingumą. Komunizmas buvo pastoliai be kurių negalėjo apsieiti primityvios visuomenės augimas, bet jis užleido vietą aukštesnės visuomeninės tvarkos evoliucijai, nes jis prieštaravo keturiems stipriems žmogiškiesiems polinkiams:

69:9.31. Šeimai. Žmogus ne vien tiktai siekia kaupti nuosavybę; jis trokšta, kad jo kapitalą paveldėtų palikuonys. Bet pirmykštėje bendruomeninėje visuomenėje žmogaus kapitalas, jam mirus, būdavo arba tuoj pat sunaudojamas, arba paskirstomas tarp grupės narių. Nebuvo nuosavybės paveldėjimo—paveldėjimo mokestis buvo vienas šimtas procentų. Vėlesnieji kapitalo kaupimo ir nuosavybės paveldėjimo papročiai buvo ryškus visuomeninis žingsnis į priekį. Ir tai yra tiesa, nepaisant vėlesniųjų didžiulių piktnaudžiavimų, kurie lydėjo netinkamą kapitalo panaudojimą.

69:9.42. Religinėms tendencijoms. Primityvusis žmogus taip pat norėjo taupyti nuosavybę tam, jog sukauptų pradinį pagrindą, su kuriuo pradėtų gyvenimą kitoje egzistencijoje. Šitas motyvas paaiškina, kodėl taip ilgai klestėjo paprotys su žmogumi palaidoti ir jam priklausančius asmeninius daiktus. Senovės žmonės tikėjo, kad tiktai turtingi išlieka po mirties nedelsiant pajusdami kokį nors malonumą ir orumą. Apreikštosios religijos mokytojai, ypač krikščionybės mokytojai, buvo pirmieji, kurie skelbė, kad vargšai gali patirti išgelbėjimą vienodai su turtingaisiais.

69:9.53. Laisvės ir poilsio troškimui. Ankstyvesnėmis visuomeninės evoliucijos dienomis individo uždarbio proporcingas paskirstymas tarp grupės narių iš tiesų buvo tam tikra vergijos forma; darbininkas buvo paverstas tinginio vergu. Tai buvo savižudiška komunizmo silpnybė: Nedirbantieji nuolat gyveno darbščiųjų sąskaita. Net ir dabartiniais laikais nedirbantieji priklauso nuo valstybės (taupiųjų mokesčių mokėtojų), kad ji pasirūpintų jais. Tie, kurie kapitalo neturi, vis dar tikisi, kad juos maitins tie, kurie kapitalo turi.

69:9.64. Saugumo ir valdžios akstinui. Komunizmą galiausiai sunaikino progresyvių ir sėkmę patyrusių individų apgaulinga veikla, kurie griebėsi įvairių gudrybių, stengdamiesi išsivaduoti iš savo genčių vangių veltėdžių pavergimo. Bet iš pradžių visas kaupimas buvo slaptas; elementarus nesaugumas užkirto kelią išoriniam kapitalo kaupimui. Ir net vėlesniaisiais laikais buvo labai pavojinga sukaupti per daug turto; karalius tikrai sufabrikuodavo kokį nors kaltinimą, jog turtingo žmogaus nuosavybę konfiskuotų, o kada turtingas žmogus mirdavo, tai laidotuvės nevykdavo tol, kol šeima didžiulę sumą paaukodavo visuomenės gerovei arba karaliui, paveldėjimo mokestį.

69:9.7Ankstyviausiaisiais amžiais moterys buvo bendruomenės nuosavybė, o motina vadovavo šeimai. Ankstyvieji vadai savo nuosavybėje turėjo visą žemę ir buvo visų moterų savininkai; vedyboms buvo reikalingas genties valdovo sutikimas. Komunizmui nykstant, moteris imta laikyti asmeniškai, ir palaipsniui namuose ėmė valdyti tėvas. Tokiu būdu atsirado namai, o vyraujančius poligaminius papročius palaipsniui keitė monogaminiai. (Poligamija yra moters vergovės išlikęs elementas santuokoje. Monogamija yra laisvas nuo vergovės idealas neprilygstamoje sąjungoje tarp vieno vyro ir vienos moters šeimos sukūrimo, palikuonių auginimo, abipusės kultūros, ir savojo aš tobulinimo nuostabioje institucijoje.)

69:9.8Iš pradžių, visa nuosavybė, įskaitant įrankius ir ginklus, priklausė apskritai visai genčiai. Privačią nuosavybę iš pradžių sudarė tie daiktai, kurie būdavo paliečiami asmeniškai. Jeigu atvykėlis atsigerdavo iš puoduko, tai nuo tol puodukas būdavo jo. Po šito, bet kokia vieta, kur būdavo praliejamas kraujas, tapdavo sužeistojo asmens arba grupės nuosavybe.

69:9.9Tokiu būdu privati nuosavybė iš pat pradžių buvo gerbiama, nes buvo manoma, kad ji turi savyje dalį savininko asmenybės. Tokio pobūdžio prietarai buvo saugi garantija, jog į nuosavybę bus žiūrima sąžiningai; nereikėjo jokios policijos tam, jog būtų saugomi asmeniniai daiktai. Nebuvo vagysčių grupės viduje, nors žmonės nedvejodami pasisavindavo kitų genčių daiktus. Nuosavybės ryšiai nesibaigdavo mirtimi; pradžioje, asmeniniai daiktai būdavo sudeginami, vėliau, laidojami su mirusiuoju, o dar vėliau, juos paveldėdavo likusi šeima arba gentis.

69:9.10Pirmieji asmeniniai papuošalai atsirado iš talismanų nešiojimo. Tuštybė, priedo vėlių baimė, vedė pirmykštį žmogų į tai, kad jis pasipriešintų bet kokiam mėginimui atimti iš jo mėgstamus talismanus, tokia nuosavybė buvo vertinama labiau negu pirmojo būtinumo daiktai.

69:9.11Vieta miegui buvo viena iš ankstyviausiųjų žmogaus nuosavybės rūšių. Vėliau vietas pašiūrėms paskirdavo genties vadai, kurie valdė visą grupės patikėtą nekilnojamąjį turtą. Netrukus laužo vieta suteikdavo teisę į nuosavybę; o dar vėliau šulinys sudarė nuosavybės teisę į greta esančią žemę.

69:9.12Vandens duobės ir šuliniai buvo tarp pirmųjų privačios nuosavybės daiktų. Ištisa fetišų praktika buvo panaudota vandens duobių, šulinių, medžių, javų, ir medaus apsaugai. Po to, kada išnyko tikėjimas fetišais, buvo sukurti įstatymai tam, jog apsaugotų asmeninius daiktus. Bet įstatymai dėl medžiojamų žvėrių ir paukščių, teisė medžioti, buvo daug anksčiau negu atsirado žemės įstatymai. Amerikos raudonasis žmogus niekada nesuprato privačios žemės nuosavybės; jis negalėjo suvokti baltojo žmogaus požiūrio.

69:9.13Privačią nuosavybę anksti imta žymėti šeimos ženklais, ir tai yra šeimos herbo ankstyvoji kilmė. Nekilnojamąjį turtą buvo galima atiduoti dvasių apsaugai. Žyniai "pašventindavo" žemės plotą, ir tuomet jis būdavo saugomas magiškųjų tabu, kurie būdavo pastatomi tame plote. Buvo sakoma, kad jo savininkai turi "žynio suteiktą teisę." Hebrajai labai gerbė tokius šeimyninius žemės žymenis: "Tebus prakeiktas tas, kuris paims savo artimo žemės žymenį." Ant šitų akmens žymeklių buvo žynio inicialai. Net ir medžiai, kada būdavo pasodinami, tapdavo privačia nuosavybe.

69:9.14Ankstyvosiomis dienomis privatus būdavo tiktai derlius; bet vėlesnieji derliai suteikdavo nuosavybės teisę į žemę; tokiu būdu žemdirbystė buvo privačios žemės nuosavybės pradžia. Individams iš pradžių būdavo suteikiama nuosavybės teisė iki mirties, jam mirus, žemė vėl sugrįždavo į genties priklausomybę. Pati pirmoji teisė į žemę, kurią gentis suteikė individams, buvo kapai—šeimyninė laidojimo vieta. Vėlesniaisiais laikais žemė priklausė tiems, kurie ją aptverdavo. Bet miestai visada pasilikdavo tam tikrą žemės rezervą viešosioms ganykloms ir apgulties atvejams; šitokia "bendruomeninė žemė" buvo ankstesniosios kolektyvinės nuosavybės formos išsilaikymas.

69:9.15Galiausiai valstybė ėmė skirti nuosavybę individui, pasilikdama sau teisę ją apmokestinti. Užsitikrinę savo teises į nuosavybę, žemvaldžiai galėjo rinkti rentą, ir žemė tapo pajamų šaltiniu—kapitalu. Pagaliau žemė tikrai tapo perdavimo kitam objektu, ją parduodant, atiduodant, įkeičiant, ir prarandant teisę į ją.

69:9.16Privati nuosavybė atnešė didesnę laisvę ir padidintą stabilumą; bet privačiai žemės nuosavybei visuomeninė sankcija būdavo suteikiama tiktai po to, kada bendruomenės kontrolė ir valdymas sužlugdavo, ir tuoj po to viena paskui kitą atsirado vergų, baudžiauninkų, ir bežemių klasės. Bet mašinų tobulinimas palaipsniui žmones išvaduoja iš vergiškai sunkaus darbo.

69:9.17Teisė į nuosavybę nėra absoliuti; tai grynai visuomeninė teisė. Bet visas valdymas, įstatymai, tvarka, pilietinės teisės, visuomeninės laisvės, susitarimai, ramybė, ir laimė, kaip visa tai turi šiuolaikinės tautos, susiformavo privačios nuosavybės pagrindu.

69:9.18Dabartinė visuomeninė tvarka nebūtinai yra teisinga—dieviška arba šventa—bet žmonija pasielgs teisingai pakeitimus darydama palaipsniui. Tai, ką jūs turite, yra nepalyginamai geriau už bet kurią sistemą, kuri buvo žinoma jūsų protėviams. Keisdami visuomeninę tvarką įsitikinkite, kad ją keičiate į geresniąją. Nesiduokite įtikinami eksperimentuoti su savo protėvių atmestomis formulėmis. Eikite į priekį, o ne atgal! Tegul evoliucija tęsiasi! Neženkite žingsnio atgal.

69:9.19[Pateikta Nebadono Melkizedeko.]