77:0.1DIDŽIOJI dalis Nebadono apgyvendintų pasaulių turi vieną arba daugiau grupių būtybių, egzistuojančių gyvybės veikimo lygyje maždaug pusiaukelėje tarp tų sferų mirtingųjų ir angeliškųjų kategorijų; dėl to jos yra vadinamos tarpiniais tvariniais. Jos atrodo, kad yra laiko atsitiktinumas, bet jos yra taip plačiai išplitusios ir yra tokios vertingos padėjėjos, kad nuo to laiko mes į jas visada žiūrime kaip į vieną pagrindinių kategorijų mūsų bendroje planetinėje tarnystėje.

77:0.2Urantijoje veikia dvi skirtingos tarpinių būtybių kategorijos: pirminių arba vyresniųjų korpusas, kuris atsirado dar Dalamatijos dienomis, ir antrinių, arba jaunesniųjų grupė, kuri kilo Adomo laikais.

77:1.1Pirminės tarpinės būtybės kilo iš unikalaus susivienijimo tarp to, kas yra dvasinis ir materialus Urantijoje. Mes žinome apie panašių tvarinių egzistavimą kituose pasauliuose ir kitose sistemose, bet jie atsirado skirtingu būdu.

77:1.2Visada tinka prisiminti, kad besivystančioje planetoje vienas po kito einantys Dievo Sūnų savęs padovanojimai sukelia žymius pakeitimus sferų dvasinėje srityje ir kartais taip modifikuoja dvasinių ir materialių agentūrų tarpusavio sąjungą planetoje, jog sukuria tokias situacijas, kurias iš tikrųjų sunku suprasti. Princo Kaligastijos personalo vieno šimto materialių narių statusas iliustruoja kaip tik tokį unikalų tarpusavio susivienijimą: Kaip kylantieji Jerusemo morontiniai piliečiai jie buvo viršmaterialūs tvariniai be reprodukuojančiųjų savybių. Kaip nusileidę planetiniai tarnai Urantijoje jie buvo turintys lytį materialūs tvariniai, galintys turėti materialių palikuonių (kaip kai kurie iš jų vėliau ir turėjo). Ko mes negalime pakankamai gerai paaiškinti yra tai, kaip šitoji šimtinė galėjo atlikti tėvų vaidmenį viršmaterialiu lygiu, bet būtent kaip tik taip ir atsitiko. Dėl viršmaterialaus (nelytinio) ryšio tarp fizinio personalo vyro ir moters atsirado pirminių tarpinių būtybių pirmagimis.

77:1.3Tuoj pat buvo pastebėta, jog šitos kategorijos tvarinys, tarpinis tarp mirtingųjų ir angeliškųjų lygių, bus labai naudingas, įgyvendinant Princo būstinės reikalus, ir materialaus personalo kiekvienai porai buvo atitinkamai duotas leidimas sukurti po vieną panašią būtybę. Tokių pastangų dėka atsirado penkiasdešimties tarpinių būtybių pirmoji grupė.

77:1.4Po šitos unikalios grupės darbo metus trukusių stebėjimų, Planetos Princas suteikė leidimą tarpinių būtybių reprodukavimui be apribojimo. Šitas planas buvo įgyvendinamas tol, kol tebebuvo galia kurti, ir dėl to buvo sukurtas 50.000 būtybių pirminis korpusas.

77:1.5Pusės metų laikotarpis įsiterpdavo tarp kiekvieno tarpinio tvarinio sukūrimo, ir kada po vieną tūkstantį tokių būtybių gimė kiekvienai porai, tada jų daugiau nebegimė niekada. Ir nėra paaiškinimo, kuris būtų pateiktas, kodėl šita galia buvo išeikvota pasirodžius tūkstantajam palikuoniui. Kad ir kiek kartų būdavo eksperimentuojama toliau, vis tiek visada būdavo patiriama tiktai nesėkmė.

77:1.6Šitie tvariniai sudarė Princo administracijos informacijos rinkimo korpusą. Jie skraidydavo visur, studijuodami ir stebėdami pasaulio rases ir suteikdami kitokias neįkainojamas paslaugas Princui ir jo personalui jų darbe įtakojant žmogiškąją visuomenę, kuri buvo toli nuo planetinės būstinės.

77:1.7Šitas režimas tęsėsi iki tų tragiškųjų dienų, kada prasidėjo planetinis maištas, kuris įtraukė į spąstus šiek tiek daugiau negu keturis penktadalius pirminių tarpinių būtybių. Ištikimas korpusas pradėjo tarnauti globėjams Melkizedekams, iki Adomo dienų veikdamas formaliai vadovaujant Vanui.

77:2.1Nors tai yra pasakojimas apie Urantijos tarpinių tvarinių kilmę, prigimtį, ir veikimą, bet bendra giminystė tarp šitų dviejų kategorijų—pirminių ir antrinių—būtinai verčia nutraukti pasakojimą apie pirmines tarpines būtybes ties šita vieta tam, kad būtų atsekta kilmės linija, siekianti Princo Kaligastijos fizinio personalo maištininkus narius nuo planetinio maišto dienų iki Adomo laikų. Būtent šita paveldėjimo linija antrojo sodo ankstyvosiomis dienomis suteikė pusę protėvių tarpinių būtybių antrinei kategorijai.

77:2.2Princo personalo fiziniai nariai buvo sukurti lyties tvariniais tuo tikslu, kad dalyvautų tokių palikuonių sukūrimo plane, kurie įkūnytų jų ypatingos kategorijos apjungtas savybes, suvienytas su Andono genčių atrinktų palikuonių savybėmis, ir visa tai buvo daroma tikintis, jog vėliau pasirodys Adomas. Gyvybės Nešėjai buvo suplanavę naują mirtingojo tipą, apimantį bendrų Princo palikuonių sąjungą su Adomo ir Ievos palikuonimis iš pirmosios kartos. Tokiu būdu jie buvo parengę planą, numatantį planetinių tvarinių naują kategoriją, kuri, jie tikėjosi, taps žmogiškosios visuomenės mokytojais-valdovais. Tokios būtybės buvo sumanytos visuomeninės, o ne pilietinės aukščiausiosios valdžios labui. Bet kadangi šitas projektas beveik visiškai sužlugo, tai mes niekada nesužinosime, kokios kilniaširdiškos vadovybės aristokratijos ir neprilygstamos kultūros tokiu būdu neteko Urantija. Nes kada fizinis personalas vėliau dauginosi, tai tas vyko prasidėjus maištui, ir po to, kada jie neteko savo ryšio su sistemos gyvybės srovėmis.

77:2.3Era, kuri buvo prasidėjus maištui, Urantijoje tapo liudininke daugelio neįprastų atsitikimų. Didinga civilizacija—Dalamatijos kultūra—dužo į šukes. "Tomis dienomis žemėje gyveno nefilimai (noditai), ir kada šitie dievų sūnūs į žmonas ėmė žmonių dukras, o jos gimdė jiems, tai jų vaikai buvo 'senovės galingieji vyrai,' 'garsūs vyrai.'" Nors vargu ar jie buvo "dievų sūnūs," bet personalą ir jų ankstyvuosius palikuonis tokiais laikė tų tolimųjų dienų evoliuciniai mirtingieji; legendose net ir jų ūgis būdavo padidinamas. Tokia, tuomet, yra beveik visuotinės liaudies pasakos apie dievus, nusileidusius į žemę ir čia su žmonių dukromis pradėjusius senąją didvyrių rasę, kilmė. O visos šitos legendos buvo dar labiau supainiotos dėl vėliau atsiradusių Adomitų rasės susimaišymų antrajame sode.

77:2.4Kadangi Princo personalo tas vienas šimtas fizinių narių turėjo Andonitų žmogiškųjų palikuonių gyvybės plazmos, tai natūraliai buvo tikimasi, kad, jeigu jie pradės lytinę reprodukciją, tai jų palikuonys bus visiškai panašūs į palikuonis iš kitų Andonitų tėvų. Bet, kada tie šešiasdešimt personalo maištininkų, Nodo pasekėjų, iš tikrųjų pradėjo lytinę reprodukciją, tai jų vaikai pasirodė, jog yra nepalyginamai labiau iššivystę beveik visais atžvilgiais tiek už Andonitų, tiek ir už sangikų tautas. Šitas nelauktas nuostabumas apibūdino ne tik fizines ir intelektualias savybes, bet taip pat ir dvasinį pajėgumą.

77:2.5Šitie mutantiniai bruožai, atsiradę noditų pirmojoje kartoje, buvo dėl to, jog Andoninės gyvybės plazmos paveldėjimo faktorių konfigūracija ir cheminiai sudedamieji elementai buvo pasikeitę. Šituos pasikeitimus sukėlė tai, jog persanalo narių kūnuose buvo Satanijos sistemos galingos gyvybės palaikymo grandinės. Šitos gyvybės grandinės specializuoto Urantijos modelio chromosomas privertė reorganizuotis daugiau pagal nustatyto Nebadono gyvybės pasireiškimo sustandartintus Satanijos specializacijos modelius. Šitos gyvybės plazmos metamorfozės metodas veikiant sistemos gyvybės srovėms turi panašumo į tuos procesus, kurių dėka Urantijos mokslininkai keičia augalų ir gyvūnų gemalo plazmą panaudodami rentgeno spindulius.

77:2.6Tokiu būdu iš tiesų noditų kilmė yra susijusi su tam tikromis ypatingomis ir netikėtomis modifikacijomis, atsirandančiomis gyvybės plazmoje, kurią Avalono chirurgai iš kūnus suteikusių Andonitų perkėlė į fizinio personalo narių kūnus.

77:2.7Reikėtų prisiminti, jog tam vienam šimtui Andonitų gyvybės plazmos suteikėjų savo ruožtu buvo įdiegtas gyvybės medžio organinis papildinys, taip, kad Satanijos gyvybės srovės tokiu pat būdu apgaubė ir jų kūnus. Tie keturiasdešimt keturi modifikuoti Andonitai, kurie kartu su personalu įsitraukė į maištą, taip pat lytiškai bendravo tarpusavyje ir labai daug prisidėjo prie noditų tautos geresniųjų giminės palikuonių.

77:2.8Šitos dvi grupės, apėmusios 104 individus, kurie turėjo modifikuotą Andonitų gyvybės plazmą, sudaro noditų aštuntosios rasės, kuri turėjo atsirasti Urantijoje, protėvius. Ir šitas naujas žmogiškosios gyvybės bruožas Urantijoje išreiškia kitą fazę to, kaip veikia pirminis planas, pagal kurį šita planeta yra panaudojima kaip gyvybės modifikavimo pasaulis, išskyrus tai, jog tai buvo vienas iš nenumatytų įvykių.

77:2.9Šie grynosios linijos noditai buvo nuostabi rasė, bet palaipsniui jie susimaišė su žemės evoliucinėmis tautomis, ir jau seniai labai sumenkėjo. Praėjus dešimčiai tūkstančių metų nuo maišto pradžios, jie smuko iki tokio lygio, kad jų vidutinė gyvenimo trukmė buvo nedaug ką ilgesnė už evoliucinių rasių vidutinę gyvenimo trukmę.

77:2.10Kada archeologai iškasa noditų palikuonių vėlesniųjų šumerų įrašus molinėse lentelėse, tada jie suranda šumerų karalių sąrašus, apimančius kelis tūkstančius metų; ir kuo šie įrašai senesni, tuo atskirų karalių valdymo trukmė ilgėja nuo maždaug dvidešimt penkerių ar trisdešimties metų iki šimto penkiasdešimties ir daugiau metų. Šitų senesniųjų karalių toks valdymo trukmės ilgėjimas pažymi, jog kai kurie iš ankstyvųjų noditų valdovų (tiesioginiai Princo personalo palikuonys) iš tiesų gyveno ilgiau negu jų vėlesnieji perėmėjai ir taip pat parodo pastangas tas dinastijas atsekti iki Dalamatijos laikų.

77:2.11Tokie įrašai apie ilgaamžius individus taip pat yra dėl mėnesių ir metų kaip laiko periodų supainiojimo. Tą galima taip pat pastebėti biblinėje Abraomo genealogijoje ir ankstyvuosiuose kiniečių įrašuose. Dvidešimt aštuonių dienų mėnesio, arba laikotarpio, supainiojimas su vėliau įvestais daugiau negu trijų šimtų penkiasdešimties dienų metais yra toji priežastis, dėl kurios atsirado pasakojimai apie tokią ilgą žmogaus gyvenimo trukmę. Yra įrašų apie tokį žmogų, kuris gyveno daugiau negu devynis šimtus "metų." Šitas laikotarpis išreiškia nepilnus septyniasdešimt metų, o per amžius tokia trukmė buvo laikoma labai ilga, vėliau toks gyvenimo tarpsnis būdavo apibūdinamas kaip "trys dvidešimtys metų ir dešimt."

77:2.12Laiko skaičiavimas remiantis dvidešimt aštuonių dienų mėnesiu išsilaikė ilgą laiką po Adomo dienų. Tačiau, kada egiptiečiai ėmėsi reformuoti kalendorių, maždaug prieš septynis tūkstančius metų, tada jie tą atliko su didžiuliu tikslumu, įvesdami 365 dienų metus.

77:3.1Po Dalamatijos nuskendimo noditai pasitraukė į šiaurę ir į rytus, neužilgo įkūrė savosios rasės ir kultūros būstinę naują Dilmuno miestą. Ir praėjus maždaug penkiasdešimčiai tūkstančių metų po Nodo mirties, kada Princo personalo palikuonys pasiekė per didelį skaičių, kad galėtų išsimaitinti tose žemėse, kurios betarpiškai supo jų naująjį Dilmuno miestą, ir po to, kada jie ėmė tuoktis su Andonitų ir sangikų gentimis, besiribojančiomis su jų teritorijomis, tada jų vadovams kilo mintis, jog reikia kažką daryti, kad būtų išsaugota jų rasinė vienybė. Todėl buvo sukviesta genčių taryba, ir po ilgų svarstymų buvo priimtas Babloto, Nodo palikuonio, planas.

77:3.2Bablotas pasiūlė pastatyti rasinio pašlovinimo pretenzingą šventovę tuometinės jų užimamos teritorijos centre. Šita šventovė privalėjo turėti tokį bokštą, kokio pasaulis dar nebuvo matęs. Jis turėjo būti monumentinis memorialas jų nykstančiai didybei. Buvo daug tokių, kurie norėjo, jog toks monumentas būtų pastatytas Dilmune, bet kiti tvirtino, kad toks didingas statinys turėtų stovėti saugiame nuotolyje nuo jūros pavojų, prisimindami pasakojimus apie savo pirmosios sostinės, Dalamatijos, apsėmimą.

77:3.3Bablotas planavo, kad naujieji pastatai turėtų tapti noditų kultūros ir civilizacijos ateities centro branduoliu. Jo nuomonė galiausiai įsivyravo, ir statyba buvo pradėta pagal jo planus. Naujasis miestas turėjo būti pavadintas Bablotu, bokšto architekto ir statytojo vardu. Šita vietovė vėliau tapo žinoma kaip Bablodas ir galiausiai kaip Babelis.

77:3.4Bet noditų nuomonė dėl šitos užduoties ir tikslų vis dar buvo kažkuria prasme susiskaidžiusi. Taip pat ir jų vadovai iki galo nebuvo sutarę nei dėl statybos planų, nei dėl pastatų panaudojimo po to, kada bus pastatyti. Po ketverių su puse darbo metų kilo didžiulės diskusijos dėl bokšto statymo tikslo ir motyvų. Prieštaravimai tiek paaštrėjo, kad visas darbas buvo nutrauktas. Maisto gabentojai išnešiojo žinias apie nesutarimus, ir didžiulis skaičius genčių ėmė rinktis į statybos vietą. Buvo pasiūlyti trys skirtingi požiūriai dėl bokšto statybos tikslo.

77:3.51. Gausiausia grupė, beveik pusė, troško pamatyti bokštą, pastatytą kaip noditų istorijos ir rasinio pranašumo memorialą. Jie manė, kad jis turėtų būti didingas ir įspūdingas statinys, kuris kels tikrą susižavėjimą visoms ateities kartoms.

77:3.62. Antroji gausumu frakcija norėjo, kad bokštas būtų pastatytas tam, jog įamžintų Dilmuno kultūrą. Jie numatė, kad Bablotas taps didingu komercijos, meno, ir gamybos centru.

77:3.73. Mažiausioji grupė manė, jog bokšto pastatymas suteikia galimybę atlikti atgailą už savo protėvių beprotystę, kad dalyvavo Kaligastijos maište. Jie laikėsi nuomonės, jog bokštas būtų skirtas visų Tėvo garbinimui, kad iš viso naujojo miesto tikslas turėtų būti toks: užimti Dalamatijos vietą—tapti kultūros ir religijos centru aplinkiniams barbarams.

77:3.8Greitai buvo balsuota prieš religinę grupę. Dauguma atmetė tą mokymą, kad jų protėviai buvo kalti dėl maišto; jie įsižeidė dėl tokios rasinės stigmos. Atmetę vieną iš trijų požiūrių ginče ir nepavykus susitarti dėl kitų dviejų diskusijų būdu, jie pradėjo kovoti. Religininkai, nelinkę kautis, pabėgo į namus pietuose, tuo tarpu jų bičiuliai kovėsi tol, kol beveik vieni kitus išnaikino.

77:3.9Maždaug prieš dvylika tūkstančių metų buvo pamėginta antrą kartą pastatyti Babelio bokštą. Anditų (noditų ir Adomitų) mišrios rasės ėmėsi užduoties pastatyti naują šventovę ant pirmojo statinio griuvėsių, bet šitas statinys neturėjo pakankamos atramos; jis nugriuvo nuo savo paties pretenzingo svorio. Šitas regionas ilgą laiką buvo žinomas kaip Babelio žemė.

77:4.1Noditų pasklidimas buvo mirtino konflikto dėl Babelio bokšto tiesioginė pasekmė. Šitas vidaus karas labai išretino grynesniųjų noditų skaičių, ir daugeliu atvejų jis buvo kaltas dėl to, kad jie nesukūrė didžios ikiadominės civilizacijos. Nuo šio laiko noditų kultūros nuosmukis tęsėsi ilgiau negu vieną šimtą dvidešimt tūkstančių metų, kol ją pagerino Adominis įliejimas. Bet net ir Adomo laikais noditai vis dar tebebuvo gabi tauta. Didelė dalis jų maišytų palikuonių buvo tarp tų, kurie statė Sodą, ir Vano kelių grupių vadovai buvo noditai. Kai kurie iš pačių gabiausių protų, tarnavusių Adomo personalo nariais, buvo šitos rasės atstovai.

77:4.2Trys didieji centrai iš tokių keturių buvo įkurti tuoj pat po Babloto konflikto:

77:4.31. Vakarų arba Sirijos noditai. Nacionalistinių arba rasinių memorialistų likučiai nukeliavo į šiaurę, susijungė su Andonitais tam, kad įkurtų vėlesniuosius noditų centrus į šiaurės vakarus nuo Mesopotamijos. Tai buvo didžiausia pasklidusių noditų grupė, ir jie įnešė didžiulį indėlį į tai, kad vėliau atsirastų asirų palikuonys.

77:4.42. Rytų arba elamitai noditai. Kultūros ir komercijos gynėjai dideliais kiekiais migravo rytų kryptimi į Elamą ir ten susijungė su mišriomis sangikų gentimis. Elamitai maždaug prieš trisdešimt-keturiasdešimt tūkstančių metų didele dalimi buvo įgavę sangikų prigimties, nors jie ir toliau išlaikė aukštesnę civilizaciją palyginus su aplinkinių barbarų civilizacija.

77:4.5Po antrojo sodo įkūrimo buvo įprasta šitą netoli esančią noditų gyvenvietę vadinti "Nodo žeme"; ir per santykinės taikos tarp šitos noditų grupės ir Adomitų ilgą laikotarpį, abi rasės labai smarkiai susimaišė, kadangi ėmė vis labiau įsigalėti paprotys Dievo Sūnums (Adomitams) tuoktis su žmonių (noditų) dukromis.

77:4.63. Centriniai arba noditai iki šumerų. Nedidelė grupė prie Tigrio ir Eufrato upių žiočių savo rasinį vientisumą išlaikė didesne dalimi. Jie išliko tūkstančius metų ir galiausiai iš jų kilo tie noditai protėviai, kurie, susilieję su Adomitais, sukūrė istorinių laikų šumerų tautas.

77:4.7Ir visa tai paaiškina, kaip veiksmo arenoje Mesopotamijoje taip netikėtai ir paslaptingai atsirado šumerai. Tyrinėtojai niekada nesugebės išsiaiškinti šitų genčių atsiradimo ir atsekti jų iki šumerų pradžios, kurie kilo prieš du šimtus tūkstančių metų po Dalamatijos paskendimo. Be jokio savosios kilmės pėdsako kokioje nors pasaulio vietoje, šitos senovinės gentys staiga iškyla civilizacijos horizonte su visiškai susiformavusia ir aukštesne kultūra, turinčia šventyklas, metalo apdirbimą, žemės ūkį, gyvulius, keramiką, audimą, komercinę teisę, civilinius kodeksus, religines ceremonijas, ir senąją rašymo sistemą. Jie jau seniai buvo praradę Dalamatijos abėcėlę, ir šios istorinės eros pradžioje jie pritaikė ypatingą rašymo sistemą, sukurtą Dilmune. Šumerų kalba, nors praktiškai prarasta pasauliui, buvo ne semitų; ji turėjo daug bendro su vadinamosiomis arijų kalbomis.

77:4.8Šumerų palikti išsamūs įrašai apibūdina nuostabią gyvenvietę, kuri buvo išsidėsčiusi Persų įlankoje netoli ankstesniojo Dilmuno miesto. Egiptiečiai šitą senovinės šlovės miestą vadino Dilmatu, tuo tarpu vėlesnieji Adomizuoti šumerai tiek pirmąjį, tiek antrąjį noditų miestą painiojo su Dalamatija, ir visus tris vadino Dilmunu. Ir archeologai jau surado šitas senovines šumerų molio lenteles, kurios pasakoja apie šitą žemiškąjį rojų, "kur Dievai pirmą kartą palaimino žmoniją civilizuoto ir kultūringo gyvenimo pavyzdžiu." Ir šitos lentelės, apibūdinančios Dilmuną, žmonių ir Dievo rojų, dabar ramiai guli ant daugelio muziejų dulkėtų lentynų.

77:4.9Šumerai gerai žinojo apie pirmąjį ir antrąjį Edeną, bet, nepaisant didžiulio skaičiaus vedybų su Adomitais, nuo jų į šiaurę gyvenusius sodo gyventojus ir toliau laikė svetima rase. Šumerų didžiavimasis senesne noditų kultūra atvedė juos prie to, kad jie ignoravo šias vėlesnės šlovės perspektyvas pirmenybę suteikdami Dilmuno miesto grožiui ir rojiškoms tradicijoms.

77:4.104. Šiaurės noditai ir Adomitai—vanitai. Šita grupė iškilo iki Babloto konflikto. Šie patys šiauriausi noditai buvo palikuonys tų, kurie apleido Nodo vadovaujamus pasekėjus ir prisijungė prie Vano ir Amadono.

77:4.11Kai kurie ankstyvieji Vano pagalbininkai vėliau įsikūrė prie ežero, kuris tebevadinamas jo vardu, ir jų tradicijos susiformavo šitoje vietovėje. Araratas tapo jų šventuoju kalnu, vėlesniesiems vanitams jis turėjo didele dalimi panašią prasmę, kokią hebrajams turėjo Sinajaus kalnas. Prieš dešimt tūkstančių metų asirų protėviai vanitai mokė, kad jų septynių įsakymų moralinį įstatymą Dievai perteikė Vanui ant Ararato kalno. Jie tvirtai tikėjo, kad Vanas ir jo pagalbininkas Amadonas buvo gyvi paimti iš planetos tuo metu, kada jie ant šio kalno buvo įsitraukę į garbinimą.

77:4.12Ararato kalnas buvo šiaurinės Mesopotamijos šventasis kalnas, ir kadangi didelė dalis jūsų legendų apie šituos laikus yra susijusi su babiloniečių padavimu apie potvynį, todėl nieko nuostabaus, kad Ararato kalnas ir regionas aplink jį buvo įpinti į vėlesnį žydų padavimą apie Nojų ir visuotinį tvaną.

77:4.13Maždaug 35.000 m. pr. Kr. Adomsonas atvyko į vieną iš senųjų vanitų gyvenviečių, buvusių toliausiai rytuose, kad įkurtų savo civilizacijos centrą.

77:5.1Pavaizdavę antrinių tarpinių būtybių protėvių pirmtakus noditus, šitame pasakojime dabar aptarsime jų protėvių Adominę pusę, nes antriniai tarpiniai tvariniai taip pat yra Adomsono, violetinės rasės Urantijoje pirmagimio, anūkai.

77:5.2Adomsonas buvo toje Adomo ir Ievos vaikų grupėje, kuri nusprendė pasilikti žemėje su savo tėvu ir motina. Šitas vyriausiasis Adomo sūnus iš Vano ir Amadono buvo dažnai girdėjęs pasakojimą apie jų namus aukštumose šiaurėje, ir kažkiek laiko praėjus po antrojo sodo įkūrimo, jis pasiryžo surasti šitą savo jaunystės svajonių žemę.

77:5.3Šiuo metu Adomsonui buvo 120 metų, ir jis buvo pirmojo sodo grynosios linijos trisdešimt dviejų vaikų tėvas. Jis norėjo pasilikti su savo tėvais ir padėti jiems įkurti antrąjį sodą, bet jį labai smarkiai nuliūdino tai, kad jis prarado savo partnerę ir jų vaikus, kurie visi nusprendė vykti į Edentiją kartu su kitais Adominiais vaikais, kurie visi apsisprendė tapti Pačių Aukštųjų globotiniais.

77:5.4Adomsonas nenorėjo apleisti savo tėvų Urantijoje, jis nebuvo linkęs bėgti nuo sunkumų arba pavojų, bet bendravimas antrajame sode toli gražu jo nepatenkino. Jis įnešė didžiulį indėlį į pradinės gynybinės ir statybinės veiklos išvystymą, bet nusprendė išvykti į šiaurę, kada tik pasitaikys pirmoji proga. Ir nors jo atsisveikinimas buvo iš esmės malonus, bet Adomas ir Ieva labai sielojosi netekdami savo vyriausiojo sūnaus, kuris vyko į svetimą ir priešišką pasaulį, ir jie baiminosi, kad jis niekada nebesugrįš.

77:5.5Dvidešimt septynių pasekėjų būrys kartu su Adomsonu išvyko į šiaurę ieškoti šitų žmonių iš jo vaikystės fantazijų. Šiek tiek daugiau negu po trejų metų Adomsono komanda iš tikrųjų surado savo kelionės objektą, o tarp šitų žmonių jis surado nuostabią ir gražią moterį, dvidešimties metų amžiaus, kuri tvirtino esanti Princo personalo paskutinioji grynosios linijos palikuonė. Šita moteris, Rata, sakė, kad jos visi protėviai buvo Princo puolusio personalo dviejų narių palikuonys. Ji buvo paskutinioji iš savo rasės neturinti gyvų brolių ar seserų. Ji buvo beveik nusprendusi nesituokti, buvo beveik apsisprendusi numirti be palikuonių, bet savo širdį atidavė didingajam Adomsonui. Ir kada ji išgirdo pasakojimą apie Edeną, kaip iš tikrųjų išsipildė Vano ir Amadono pranašavimai, ir kada ji klausėsi pasakojimo apie Sodo pražangą, tada ją apėmė vienintelė mintis—ištekėti už Adomo šito sūnaus ir paveldėtojo. Ir netrukus šita pati mintis kilo ir Adomsonui. Šiek tiek daugiau kaip po trijų mėnesių jie susituokė.

77:5.6Adomsonas ir Rata turėjo šeimą iš šešiasdešimt septynių vaikų. Jie suteikė kilmę pasaulio vadovybės didžiajai linijai, bet jie padarė kažką ir daugiau. Vertėtų prisiminti, jog šitos abi būtybės iš tikrųjų buvo viršžmogiškos. Kas ketvirtas jiems gimęs vaikas buvo unikalios kategorijos. Dažnai ji buvo nematoma. Tokio dalyko niekada nėra buvę pasaulio istorijoje. Rata buvo smarkiai sunerimusi—net prietaringa—bet Adomsonas gerai žinojo apie pirminių tarpinių būtybių egzistavimą, ir jis priėjo išvados, jog kažkas panašaus vystosi ir jo akivaizdoje. Kada gimė antrasis keistai besielgiantis palikuonis, tada jis nusprendė juos suporuoti, kadangi vienas iš jų buvo vyriškosios lyties, kitas moteriškosios lyties, ir tai yra antrinės kategorijos tarpinių būtybių kilmė. Per vieno šimto metų laikotarpį, prieš pasibaigiant šitam reiškiniui, jų gimė beveik du tūkstančiai.

77:5.7Adomsonas gyveno 396 metus. Daug kartų jis sugrįždavo aplankyti tėvo ir motinos. Kas septyneri metai jis ir Rata vykdavo į pietus, į antrąjį sodą, ir tuo metu tarpinės būtybės informuodavo jį apie jo tautos gyvenimą. Adomsono gyvenimo metu jie atliko didžiulę tarnystę kurdami naują ir nepriklausomą pasaulio centrą tiesai ir teisumui.

77:5.8Tokiu būdu Adomsonas ir Rata savo dispozicijoje turėjo šitą nuostabių pagalbininkų korpusą, kuris su jais dirbo per visą jų ilgą gyvenimą padėdami jiems propaguoti išvystytą tiesą ir skleisti dvasinio, intelektualaus, ir fizinio gyvenimo aukštesnius standartus. Ir šių pastangų pasekmių stengiantis pagerinti pasaulį niekada iki galo neužtemdė vėlesnis regresas.

77:5.9Adomsonitai aukštą kultūrą išlaikė beveik septynis tūkstančius metų nuo Adomsono ir Ratos laikų. Vėliau jie susimaišė su kaimyniniais noditais ir Andonitais ir taip pat buvo įtraukti tarp "galingųjų senovės žmonių." Ir kai kurie to amžiaus pasiekimai išliko, kad taptų nematoma dalimi to kultūros potencialo, kuris vėliau pražydo Europos civilizacijoje.

77:5.10Šitas civilizacijos centras buvo išsidėstęs regione į rytus nuo Kaspijos jūros pietinės dalies, arti Kopetdago. Netoli į šiaurę Turkestano kalnų papėdėje yra liekanų to, kas kažkada buvo violetinės rasės adomsonitų būstinė. Šitose aukštumų vietovėse, išsidėsčiusiose siauroje ir senovinėje derlingoje juostoje, esančioje Kopeto kalnų virtinės žemesnėse papėdėse, įvairiais periodais pakaitomis iškilo keturios skirtingos kultūros, kurias atitinkamai puoselėjo Adomsono palikuonių keturios skirtingos grupės. Antroji iš šitų grupių migravo į vakarus, į Graikiją ir į Viduržemio jūros salas. Adomsono palikuonių likučiai migravo į šiaurę ir į vakarus, kad įeitų į Europą su paskutiniosios anditų bangos susimaišiusiais palikuonimis, atėjusiais iš Mesopotamijos, ir jie taip pat yra įvardijami tarp anditų arijų įsiveržėlių į Indiją.

77:6.1Tuo metu, kai pirminiai tarpiniai tvariniai buvo beveik viršžmogiškosios kilmės, tai antrinė kategorija yra palikuonys iš grynosios Adominės giminės, kuri susijungė su sužmogintu palikuonimi iš tokių protėvių, kurie buvo tėvai vyresniajam korpusui.

77:6.2Tarp Adomsono vaikų buvo tik šešiolika tokių ypatingų antrinių tarpinių būtybių protėvių. Šitie unikalūs vaikai buvo pasiskirstę pagal lytį po lygiai, ir kiekviena pora kas septyniasdešimt dienų lytinių ir nelytinių santykių apjungto metodo dėka galėjo sukurti vieną tarpinę būtybę. Ir žemėje tokio reiškinio niekada negalėjo būti anksčiau, o taip pat jo niekada nebebuvo ir nuo to laiko vėliau.

77:6.3Šitie šešiolika vaikų gyveno ir numirė (nežiūrint savo asmeninių savybių) kaip šios sferos mirtingieji, bet jų elektriškai energizuoti palikuonys gyvena ir toliau, ir jų neveikia mirtingojo materialaus kūno apribojimai.

77:6.4Kiekviena iš aštuonių porų galiausiai sukūrė po 248 tarpines būtybes, ir tokiu būdu iš tikrųjų pradėjo egzistuoti pirmasis antrinių tarpinių būtybių korpusas—turėjęs 1.984 narius. Antrinių tarpinių būtybių yra aštuoni pogrupiai. Jie yra įvardijami kaip A-B-C pirmasis, antrasis, trečiasis, ir taip toliau. Ir tada yra D-E-F pirmasis, antrasis, ir taip toliau.

77:6.5Po Adomo pražangos pirminiai tarpiniai tvariniai sugrįžo į globėjų Melkizedekų tarnystę, tuo tarpu antrinė grupė buvo priskirta prie Adomsono centro iki jo mirties. Trisdešimt trys iš šitų antrinių tarpinių būtybių, savosios organizacijos vadovai Adomsono mirties metu, stengėsi visą kategoriją perduoti į Melkizedekų tarnystę, tokiu būdu susijungdami su pirminiu korpusu. Bet nepavykus šito įgyvendinti, jie savo kompanionus paliko ir visi drauge perėjo į planetinių globėjų tarnystę.

77:6.6Po Adomsono mirties antrinių tarpinių būtybių liekanos tapo keista, neorganizuota, ir niekam nepriskirta jėga Urantijoje. Nuo to laiko iki Makiventos Melkizedeko dienų jie egzistavo netvarkingai ir neorganizuotai. Šitas Melkizedekas pradėjo juos iš dalies valdyti, bet jie vis dar pridarydavo daug nemalonumų iki Kristaus Mykolo laikų. Ir jo gyvenimo žemėje metu jie visi galutinai apsisprendė dėl savo ateities likimo, tada ištikima dauguma perėjo į pirminių tarpinių būtybių pavaldumą.

77:7.1Pirminių tarpinių tvarinių didžioji dalis nuklydo į nuodėmę Liuciferio maišto metu. Kada planetinio maišto nuostoliai buvo suskaičiuoti, tada tarp kitų praradimų buvo nustatyta, jog iš 50.000 pirminių tarpinių tvarinių, 40.119 prisijungė prie Kaligastijos atsiskyrimo.

77:7.2Antrinių tarpinių būtybių pirminis skaičius buvo 1.984, ir iš šito skaičiaus 873 nepanoro paklusti Mykolo valdymui ir buvo deramai internuotos ryšium su Urantijos planetinio nuosprendžio paskelbimu Pentakosto dieną. Niekas negali prognozuoti šitų puolusių tvarinių ateities.

77:7.3Abi tarpinių būtybių grupės dabar yra suimtos ir laukia, kol bus priimtas galutinis nuosprendis dėl sistemos maišto reikalų. Bet žemėje jie padarė daug keistų dalykų iki dabartinės planetinės dieviškosios tvarkos pradžios.

77:7.4Šitie neištikimi tarpiniai tvariniai tam tikromis aplinkybėmis galėjo tapti matomais mirtingiesiems, ir ypač tai pasakytina apie Belzebubo, atskalūniškųjų antrinių tarpinių tvarinių vadovo, partnerius. Bet šitų unikalių tvarinių nereikėtų painioti su kai kuriais maištininkais cherubimais ir serafimais, kurie taip pat buvo žemėje iki pat Kristaus mirties ir prisikėlimo momento. Kai kurie senesnieji raštininkai šituos maištininkus tarpinius tvarinius vadino blogosiomis dvasiomis ir demonais, o neištikimus serafimus vadino blogaisiais angelais.

77:7.5Nė viename pasaulyje blogosios dvasios negali apsėsti nė vieno mirtingojo proto po Rojaus Sūnaus savęs padovanojimo gyvenimo. Bet iki Kristaus Mykolo dienų Urantijoje—prieš visuotinį Minties Derintojų atvykimą ir Mokytojo dvasios išliejimą visiems materialiems kūnams—šitie maištininkai tarpiniai tvariniai sugebėdavo realiai paveikti kai kurių menkesniųjų mirtingųjų protą, ir tam tikra prasme valdyti jų veiksmus. Tai buvo pasiekiama labai panašiu būdu, kaip veikia ir ištikimi tarpiniai tvariniai, kada jie tarnauja kaip sumanūs sargybiniai, užmezgantys ryšį su likimo Urantijos rezervinio korpuso žmogiškuoju protu tais periodais, kada Derintojas, tiesą sakant, yra palikęs asmenybę tuomet, kada jis bendrauja su viršžmogiškosiomis asmenybėmis.

77:7.6Tai yra ne vien tik vaizdinė kalbos priemonė, kada dokumentas teigia: "Ir jie atvedė prie Jo visokiausių paliegėlių, tokių, kurie buvo velnių apsėsti, ir tokių, kurie buvo lunatikai." Jėzus žinojo ir atpažindavo tą skirtumą tarp pamišimo ir demoniško apsėdimo, nors tų žmonių prote, kurie gyveno jo laikais ir jo kartoje, šitos būsenos buvo smarkiai supainiotos.

77:7.7Net ir iki Pentakosto dienos nė viena maištininkė dvasia negalėjo valdyti normalaus žmogiškojo proto, o po šitos dienos nebėra galimybės paveikti net ir menkesniųjų mirtingųjų proto. Tariamas velnių išvarymas po Tiesos Dvasios atvykimo buvo tikėjimo į demoniškąjį apsėdimą supainiojimas su isterija, pamišimu, ir silpnaprotiškumu. Bet vien tik dėl to, kad Mykolo savęs padovanojimas visus žmonių protus Urantijoje amžiams išlaisvino iš demoniškojo apsėdimo galimybės, nemanykite, jog toks dalykas nebuvo realybė ankstesniaisiais amžiais.

77:7.8Šiuo metu visa maištininkų tarpinių būtybių grupė yra laikoma suimta Edentijos Pačių Aukštųjų įsakymu. Daugiau jie nebeklajoja šitame nelaimės prislėgtame pasaulyje. Nepriklausomai nuo Minties Derintojų buvimo, Tiesos Dvasios išliejimas ant visų materialiųjų kūnų amžiams užkirto kelią bet kokios rūšies arba bet kokio tipo neištikimoms dvasioms vėl kada nors įsiskverbti net ir į pačius silpniausius žmogiškuosius protus. Nuo Pentakosto dienos niekada nebegali vėl būti tokio dalyko, kaip demoniškas apsėdimas.

77:8.1Paskutinį kartą skelbiant nuosprendį šitam pasauliui, kada Mykolas pasiėmė miegančiuosius laiko išlikusiuosius, tada tarpinės būrybės buvo paliktos čia, paliktos tam, jog padėtų dirbti dvasinį ir pusiau dvasinį darbą planetoje. Dabar jos veikia kaip vieningas korpusas, kuriame yra abi kategorijas ir kuris turi 10.992 narius. Urantijos Suvienytoms Tarpinėms Būtybėms šiuo metu pakaitomis vadovauja kiekvienos kategorijos vyresnysis narys. Toks valdymas buvo įdiegtas nuo jų susivienijimo į vieną grupę tuoj po Pentakosto.

77:8.2Vyresnės arba pirminės kategorijos nariai apskritai yra žinomi pagal numerius; jiems dažnai yra suteikiami vardai, tokie, kaip 1-2-3 pirmasis, 4-5-6 pirmasis, ir taip toliau. Urantijoje Adominiai tarpiniai tvariniai yra pavadinami pagal abėcėlę tam, kad būtų atskirti nuo skaičiais pavadintų pirminių tarpinių būtybių.

77:8.3Abi kategorijos yra nematerialios būtybės, kas susiję su maitinimusi ir energetiniu pasikrovimu, bet jos turi daug žmogiškųjų bruožų ir gali mėgautis jūsų humoru ir suprasti jį, o taip pat ir jūsų garbinimą. Kada jos būna priskirtos prie mirtingųjų, tada jas užvaldo žmogiškojo darbo, poilsio, ir pramogavimo dvasia. Bet tarpinės būtybės nemiega, taip pat jos neturi ir reprodukavimo galių. Tam tikra prasme antrinė grupė skiriasi pagal vyriškumo ir moteriškumo bruožus, ir dažnai apie jas kalbama, kaip apie "jį" ir "ją". Jos dažnai dirba tokiomis poromis.

77:8.4Tarpinės būtybės nėra žmonės, taip pat jos nėra ir angelai, bet antrinės tarpinės būtybės, prigimtimi, yra arčiau žmogaus negu angelo; jos, tam tikra prasme, yra iš jūsų rasių ir, dėl to, yra labai supratingos ir užjaučiančios savo ryšiuose su žmogiškosiomis būtybėmis; jos yra neįkainojamos serafimams, dirbantiems įvairioms žmonijos rasėms ir su įvairiomis žmonijos rasėmis, ir be abiejų kategorijų neapsieina tie serafimai, kurie mirtingiesiems tarnauja asmeniniais sargais.

77:8.5Urantijos Suvienytos Tarpinės Būtybės tarnystei su planetiniais serafimais yra organizuotos sutinkamai su savo įgimtais sugebėjimais ir įgytais įgūdžiais, į tokias grupes:

77:8.61. Tarpinės būtybės žinianešiai. Šitos grupės nariai turi vardus; jie sudaro mažą korpusą, ir evoliuciniame pasaulyje labai padeda greito ir patikimo asmeninio ryšio tarnystėje.

77:8.72. Planetos sargybiniai. Tarpiniai tvariniai yra erdvės pasaulių saugotojai, sargybiniai. Jie atlieka svarbias stebėtojų pareigas, stebėdami visus gausius reiškinius ir komunikavimo tipus, kurie yra svarbūs viršgamtinėms būtybėms. Jie patruliuoja planetos nematomose erdvės valdose.

77:8.83. Kontaktuojančios asmenybės. Ryšiuose, kurie užmezgami su materialių pasaulių mirtingosiomis būtybėmis, tokiuose, kaip ir su šiuo subjektu, per kurį buvo perduoti šitie pranešimai, visada yra panaudojami tarpiniai tvariniai. Jie yra esminis faktorius tokiame ryšyje tarp dvasinio ir materialaus lygių.

77:8.94. Pažangos pagalbininkai. Jie iš tarpinių būtybių yra daugiau dvasiniai, ir jie būna paskirstomi kaip pagalbininkai įvairioms serafimų kategorijoms, kurios veikia planetoje specialiose grupėse.

77:8.10Tarpinės būtybės savo sugebėjimais užmegzti ryšius su serafimais viršuje ir su savo žmogiškaisiais pusbroliais apačioje labai skiriasi. Pavyzdžiui, pirminėms tarpinėms būtybėms yra labai sunku tiesiogiai kontaktuoti su materialiomis jėgomis. Jos yra daug arčiau angeliškojo tipo būtybių, ir dėl to paprastai būna paskiriamos dirbti su dvasinėmis jėgomis, gyvenančiomis planetoje, ir tarnauti dvasinėms jėgoms, gyvenančioms planetoje. Jie veikia kaip kompanionai ir vadovai dangiškiesiems lankytojams ir gyvenantiems studentams, tuo tarpu antriniai tvariniai beveik išimtinai yra paskirti į šios sferos materialių būtybių tarnystę.

77:8.11Tie 1.111 ištikimų antrinių tarpinių tvarinių atlieka svarbias misijas žemėje. Palyginus su savo pirminiais partneriais, jie aiškiai yra materialūs. Jie egzistuoja tik šiek tiek už mirtingojo matymo ribų ir turi pakankamą prisitaikymo diapazoną, kad, jiems panorėjus, užmegztų fizinį ryšį su tuo, ką žmonės vadina "materialiais daiktais." Šitie unikalūs tvariniai turi tam tikrų konkrečių galių laiko ir erdvės daiktams, taip pat ir šios sferos gyvūnams.

77:8.12Didelę dalį labiau matomų reiškinių, priskirtų angelams, įgyvendino antriniai tarpiniai tvariniai. Kada Jėzaus evangelijos ankstyvuosius mokytojus to meto neišmanėliai religiniai lyderiai įmetė į kalėjimą, tada tikras "Viešpaties angelas" "naktį atidarė kalėjimo duris ir iš ten juos išvedė." Bet Petro išlaisvinimo atveju, po to, kada Erodo įsakymu buvo nužudytas Jokūbas, būtent antrinė tarpinė būtybė padarė tą darbą, kuris buvo priskirtas angelui.

77:8.13Šiandien jų pagrindinis darbas yra tas nesuvokiamas asmeninis ryšys su tais vyrais ir moterimis, kurie sudaro likimo planetinį rezervo korpusą. Būtent tai ir buvo šitos antrinės grupės, kuriai sumaniai padėjo kai kurie pirminio korpuso nariai, darbas, kuris suderino asmenybes ir aplinkybes Urantijoje, kas galiausiai privertė planetos dangiškuosius prižiūrėtojus kreiptis su šitais prašymais, dėl ko ir buvo suteikti leidimai serijai apreiškimų, kurių vieną dalį sudaro ir šitas perteikimas. Bet reikėtų aiškiai pasakyti, jog tarpiniai tvariniai nedalyvauja bjauriuose spektakliuose, kurie turi bendrą "spiritizmo" pavadinimą. Šiuo metu Urantijoje tarpinės būtybės, kurios visos turi garbingą reputaciją, nėra susijusios su vadinamaisiais "mediumo" reiškiniais; ir jos, paprastai, neleidžia mirtingiesiems pamatyti savo kartais būtinos fizinės veiklos ar kitokių ryšių su materialiuoju pasauliu taip, kaip tą jaučia žmogiškieji jutimo organai.

77:9.1Tarpines būtybes galima laikyti nuolatinių gyventojų pirmąja grupe, kuri sutinkama įvairių kategorijų pasauliuose per visas visatas, kaip kontrastą evoliuciniams kylantiesiems, tokiems, kaip mirtingieji tvariniai ir angeliškosios gausybės. Tokie nuolatiniai piliečiai yra sutinkami įvairiuose etapuose kylant į Rojų.

77:9.2Ne taip, kaip dangiškųjų būtybių įvairios kategorijos, kurios yra paskiriamos tarnauti planetoje, tarpinės būtybės gyvena apgyvendintame pasaulyje. Serafimai atvyksta ir išvyksta, bet tarpiniai tvariniai pasilieka ir pasiliks, nors jie, būdami tos planetos vietiniai gyventojai, vis vien yra tarnai, ir jie užtikrina tai, jog tęstųsi tas režimas, kuris harmonizuoja ir sujungia serafinių gausybių besikeičiančias administracijas.

77:9.3Kaip tikrieji Urantijos gyventojai, tarpinės būtybės turi giminingą susidomėjimą šitos sferos likimu. Jie yra ryžtingas susivienijimas, atkakliai dirbantis savo gimtosios planetos pažangos labui. Jų ryžtą išreiškia jų kategorijos devizas: "Ko imasi Suvienyti Tarpiniai Tvariniai, tą Suvienyti Tvariniai ir padaro."

77:9.4Nors jų sugebėjimas keliauti energijos grandinėmis kiekvieną tarpinę būtybę įgalina iškeliauti iš planetos, bet kiekviena iš jų yra pasižadėjusi iš planetos neišvykti iki to laiko, kada jas visatos valdžia kada nors atleis nuo pareigų vykdymo. Tarpiniai tvariniai yra priskirti prie planetos iki to laiko, kada būna pasiekiami šviesos ir gyvenimo amžiai. Išskyrus 1-2-3 pirmąjį, nė vienas ištikimas tarpinis tvarinys niekada nebuvo išvykęs iš Urantijos.

77:9.51-2-3 pirmasis, vyriausiasis iš pirminės kategorijos, buvo atleistas nuo tiesioginių planetinių pareigų tuoj po Pentakosto. Šitas kilnusis tarpinis tvarinys tvirtai laikėsi su Vanu ir Amadonu per planetos maišto tragiškąsias dienas, ir jo bebaimis vadovavimas prisidėjo prie šitos kategorijos aukų skaičiaus sumažinimo. Dabar jis tarnauja Jeruseme kaip dvidešimt keturių patarėjų narys, vieną kartą po Pentakosto jau veikęs kaip Urantijos generalinis valdytojas.

77:9.6Tarpinės būtybės yra susietos su planeta, bet panašiai, kaip mirtingieji šnekasi su keliauninkais iš toli, ir tokiu būdu sužino apie tolimas vietas planetoje, taip ir tarpinės būtybės kalbasi su dangiškaisiais keliauninkais tam, kad sužinotų apie tolimąsias vietas visatoje. Taip jie iš tikrųjų susipažįsta su šita sistema ir visata, net su Orvontonu ir kitais seseriškais kūriniais, ir taip jie iš tiesų prengia save tvarinio egzistencijos aukštesniųjų lygių pilietybei.

77:9.7Nors tarpiniai tvariniai buvo sukurti iki galo išvystytais—nepatyrė jokio augimo ar vystymosi iš nebrandos stadijos—bet jie nenustoja augę išmintimi ir patyrimu. Kaip ir mirtingieji, jie yra evoliuciniai tvariniai, ir jie turi kultūrą, kuri yra bona fide evoliucinis pasiekimas. Urantijos tarpinių būtybių korpuse yra daug didžių protų ir stiprių dvasių.

77:9.8Platesniu aspektu Urantijos civilizacija yra Urantijos mirtingųjų ir Urantijos tarpinių būtybių bendras produktas, ir tai yra tiesa, nepaisant to, jog dabar tarp šitų dviejų kultūros lygių yra skirtumas, kuris nebus kompensuotas iki šviesos ir gyvenimo amžių.

77:9.9Tarpinių būtybių kultūra, būdama nemirtingų planetos piliečių produktas, yra santykinai atspari tiems laikiniems vingiams, kurie užgriūna žmogiškąją civilizaciją. Žmonių kartos užmiršta; tarpinių būtybių korpusas prisimena, ir toji atmintis yra jūsų apgyvendinto pasaulio tradicijų lobynas. Tokiu būdu planetos kultūra toje planetoje iš tikrųjų išlieka per amžius, ir tinkamomis aplinkybėmis tokie brangūs praeities įvykių prisiminimai yra panaudojami, net kaip ir pasakojimas apie Jėzaus gyvenimą ir mokymus Urantijos tarpinių būtybių buvo pateiktas savo materialiesiems pusbroliams.

77:9.10Tarpiniai tvariniai yra sumanūs tarnai, kurie kompensuoja tą bedugnę tarp tų materialių ir dvasinių Urantijos reikalų, kurie atsirado mirus Adomui ir Ievai. Jie yra jūsų vyresnieji sielos broliai, draugai toje ilgoje kovoje, kad Urantijoje būtų pasiektas nusistovėjęs šviesos ir gyvenimo statusas. Suvienytos Tarpinės Būtybės yra maištu išmėgintas korpusas, ir jos ištikimai vaidins savo rolę planetos evoliucijoje iki to meto, kada šitas pasaulis pasieks amžių tikslą, iki tos tolimosios dienos, kada iš tikrųjų žemėje įsivyraus taika, ir tikrovėje žmonių širdis užvaldys geroji valia.

77:9.11Dėl šito vertingo darbo, kurį atlieka šitie tarpiniai tvariniai, mes priėjome išvados, kad jie iš tikrųjų yra esminė dalis šios sferos dvasinėje srityje. O tose planetose, kur reikalų nesugadino maištas, ten serafimams jie suteikia dar didesnę pagalbą.

77:9.12Visa aukštųjų dvasių, angeliškųjų gausybių, ir tarpinių būtybių organizacija yra entuziastingai pasišventusi tam, kad įgyvendintų Rojaus planą dėl evoliucinių mirtingųjų progresinio kilimo ir tobulumo pasiekimo, vieną iš visatos dangiškųjų veiklos sričių—nuostabų išlikimo planą, atnešantį Dievą žemyn žmogui ir tada, dangiškosios rūšies partnerystės dėka, nunešantį žmogų į viršų pas Dievą ir tolyn į tarnystės amžinybę ir dieviškumo pasiekimą—vienodą mirtingajam ir tarpinei būtybei.

77:9.13[Pateikta Nebadono Archangelo.]