118:0.1KAS susiję su Dievybės keliomis prigimtimis, tai galima pasakyti:

118:0.21. Tėvas yra savaime egzistuojantis aš.

118:0.32. Sūnus yra bendraegzistuojantis aš.

118:0.43. Dvasia yra kartu egzistuojantis aš.

118:0.54. Aukščiausiasis yra evoliucinis-patirtinis aš.

118:0.65. Septinkartis yra pats save platinantis dieviškumas.

118:0.76. Galutinysis yra transcendentinis-patirtinis aš.

118:0.87. Absoliutas yra egzistencialus-patirtinis aš.

118:0.9Nors be Dievo Septinkarčio neįmanoma apsieiti evoliuciškai siekiant Aukščiausiojo, bet be Aukščiausiojo taip pat neįmanoma apsieiti galiausiai iškylant Galutiniajam. O Aukščiausiojo ir Galutiniojo dualistinis buvimas sudaro ikiabsoliučios ir išvestinės Dievybės pagrindinį susivienijimą, nes jie, priklausydami vienas nuo kito, papildo vienas kitą, siekdami savojo likimo. Drauge jie sudaro tą patirtinę grandį, kuri sujungia viso kūrybinio augimo pagrindinėje visatoje pradžias ir užbaigimus.

118:0.10Kūrybinis augimas yra nesibaigiantis, bet visą laiką suteikiantis pasitenkinimo, savo mastu jis yra begalinis, bet visada jį perskiria tos asmenybę patenkinančios akimirkos, kada yra pasiekiami laikinieji tikslai, ir kurios taip efektyviai veikia kaip mobilizavimo į naujus jaudinančius patyrimus kosminiame augime, visatos tyrinėjime, ir Dievybės pasiekime preliudai.

118:0.11Nors matematikos sfera yra susijusi su kokybiniais apribojimais, bet ji iš tiesų ribiniam protui suteikia konceptualų pagrindą apmąstymams apie begalybę. Nėra jokio kiekybinio apribojimo skaičiams, net ir ribinio proto supratimu. Nesvarbu, kad ir koks būtų didelis suvokiamas skaičius, bet jūs visada galite įsivaizduoti, kad prie jo galima pridėti dar vieną. Ir taip pat, jūs galite suvokti, jog tai nėra begalybė, nes kad ir kiek kartų jūs kartosite šitą sudėties veiksmą, vis tiek visada bus galima pridėti dar vieną.

118:0.12Tuo pačiu metu, begalinės serijos gali būti sumuojamos bet kuriuo konkrečiu metu, ir šita visuma (tiksliau ikivisuma) konkrečiam asmeniui konkrečiu metu ir konkrečiame statuse suteikia tikslo pasiekimo malonumo pilnatvę. Bet anksčiau ar vėliau, šitas pats asmuo pradeda jausti alkį naujiems ir didesniems tikslams ir jų trokšti, ir tokių jaudinančių patyrimų, būdingų augimui, visą laiką bus laukiama per laiko pilnatvę ir amžinybės ciklus.

118:0.13Kiekvienas iš eilės einantis visatos amžius yra kosminio augimo įvadas į kitą erą, ir kiekviena visatos epocha parūpina betarpišką likimą visiems ankstesniesiems etapams. Havona, pati ir savaime, yra tobulas, bet savo tobulumu apribotas, kūrinys; Havonos tobulumas, išsiplečiantis tolyn į evoliucines supervisatas, pasiekia ne tiktai kosminį likimą, bet taip pat ir išsilaisvinimą iš ikievoliucinės egzistencijos apribojimų.

118:1.1Žmogaus kosminei orientacijai yra naudinga pasiekti visą įmanomą suvokimą apie Dievybės ryšį su kosmosu. Nors absoliuti Dievybė yra amžina prigimtimi, bet Dievai yra susieti su laiku kaip patyrimas amžinybėje. Evoliucinėse visatose amžinybė yra laikina visą laiką trunkanti trukmė—visą laiką trunkantis dabar.

118:1.2Mirtingojo tvarinio asmenybė gali tapti amžina susitapatindama su viduje gyvenančia dvasia apsisprendimo vykdyti Tėvo valią dėka. Toks valios pašventimas prilygsta tikslo amžinybės-tikrovės įgyvendinimui. Šitai reiškia, jog šio tvarinio tikslas yra nustatytas momentų sekos atžvilgiu; kitaip sakant, momentų seka nerodys tvarinio tikslo jokio pasikeitimo. Nėra jokio skirtumo, ar būtų milijonas ar milijardas momentų. Tvarinio tikslo atžvilgiu skaičius yra praradęs prasmę. Šitokiu būdu Dievo dvasios ir žmogaus prigimties niekada nesibaigiančios sąjungos amžinosiose realybėse visą laiką trunkančioje Dievo vaikų ir jų Rojaus Tėvo tarnystėje iš tiesų atsiranda tvarinio sprendimas plius Dievo sprendimas.

118:1.3Bet kokiame konkrečiame intelekte tarp subrendimo ir laiko sąmoningo suvokimo vieneto egzistuoja tiesioginis ryšys. Laiko vienetu gali būti diena, metai, arba ilgesnis laiko tarpas, tačiau būtinai jis yra tas kriterijus, kuriuo sąmoningasis aš įvertina gyvenimo aplinkybes ir kuriuo suvokiantis intelektas matuoja ir vertina laikinosios egzistencijos faktus.

118:1.4Patyrimas, išmintis, ir subrendimas yra laiko vieneto ilginimo faktoriai mirtingojo patyrime. Kada žmogiškasis protas sugrįžta į praeitį, tada jis įvertina praeities patyrimą turėdamas tikslą jį panaudoti dabartinėje situacijoje. Kada protas nuskrieja tolyn į ateitį, tada jis mėgina įvertinti įmanomo veiksmo svarbą ateityje. Ir šitaip atsižvelgusi tiek į patyrimą, tiek į išmintį, žmogaus valia priima apmąstytą sprendimą dabartyje, ir šitokiu būdu atsiranda veiksmo planas, gimęs iš praeities ir ateities.

118:1.5Besivystančio savojo aš brendime, praeitis ir ateitis susijungia tam, kad apšviestų tikrąją dabarties prasmę. Savajam aš bręstant, patyrimą jis semia iš vis gilesnės ir gilesnės praeities, tuo tarpu jo išminties prognozės įsiskverbia vis toliau ir toliau į nežinomąją ateitį. Ir kada suvokiantis savasis aš šitas ribas išplečia vis toliau tiek į praeitį, tiek į ateitį, tokiu būdu iš tiesų sprendimas vis mažiau ir mažiau priklauso nuo momentinės dabarties. Šitaip sprendimas-veiksmas iš tikrųjų ima išvengti judančios dabarties pančių, tuo tarpu jis pradeda įgauti praeities-ateities svarbos aspektus.

118:1.6Kantrybe naudojasi tie mirtingieji, kurių laiko vienetai yra trumpi; tikrasis subrendimas pranoksta kantrybę dėka savikontrolės, gimusios iš tikrojo supratimo.

118:1.7Tapti subrendusiam reiškia gyventi intensyviau dabartyje, tuo pačiu metu išsivaduojant iš dabarties apribojimų. Brandos planai, grindžiami praeities patyrimu, atsiranda dabartyje tokiu būdu, kad padidintų ateities vertybes.

118:1.8Nebrandos laiko vienetas prasmę-vertybę sukoncentruoja į dabarties momentą tokiu būdu, kad iš dabarties pašalintų jos tikrąjį ryšį su nedabartimi—praeities-ateities. Subrendimo laiko vienetas yra dozuojamas tiek, kad atskleistų praeities-dabarties-ateities lygiavertį ryšį taip, jog savasis aš pradeda įgauti įvykių visumos įžvalgą, ima žvelgti į laiko peizažą iš išplėstų horizontų panoraminės perspektyvos, pradeda galbūt numanyti neprasidedantį, nesibaigiantį amžinąjį tęstinumą, kurio fragmentai yra vadinami laiku.

118:1.9Begalino ir absoliuto lygiuose dabarties momentas talpina viską iš praeities, o taip pat ir viską iš ateities. AŠ ESU taip pat pažymi AŠ BUVAU ir AŠ BŪSIU. Ir tai išreiškia mūsų geriausią sampratą apie amžinybę ir amžinąjį.

118:1.10Absoliuto ir amžinojo lygyje, potenciali tikrovė yra tiek pat prasminga, kiek ir aktuali tikrovė. Tiktai ribiniame lygyje ir laiko apribotiems tvariniams iš tikrųjų atrodo, jog egzistuoja toks milžiniškas skirtumas. Dievui, kaip absoliutui, kylantysis mirtingasis, kuris priėmė amžinąjį sprendimą, jau yra Rojaus užbaigtasis. Bet Visuotinio Tėvo suvokimas, viduje gyvenančiojo Minties Derintojo dėka, nėra šitaip apribotas, jis taip pat gali žinoti apie kiekvieną žemiškąją kovą ir dalyvauti kiekvienoje žemiškojoje kovoje su problemomis, tvariniui kylant iš panašaus į gyvulinį egzistencijos lygio į panašų į Dievo egzistencijos lygį.

118:2.1Dievybės visur buvimo nereikia painioti su dieviškojo visur esamumo galutinybe. Visuotinio Tėvo valia yra tokia, kad Aukščiausiasis, Galutinysis, ir Absoliutas turėtų kompensuoti, koordinuoti, ir suvienyti jo visur buvimą laike-erdvėje ir laiką-erdvę pranokstantį jo visur esamumą su jo belaikiu ir beerdviu visuotiniu ir absoliučiu esamumu. Ir jūs turėtumėte prisiminti, kad nors Dievybės visur buvimas taip dažnai gali būti susijęs su erdve, bet nebūtinai jį sąlygoja laikas.

118:2.2Kaip mirtingieji ir morontiniai kylantieji, jūs Dievą vis didesniu laipsniu suvokiate Dievo Septinkarčio tarnavimo dėka. Havonos dėka jūs atrasite Dievą Aukščiausiąjį. Rojuje jūs surasite jį kaip asmenį, o tada kaip užbaigtieji jūs neužilgo pamėginsite jį pažinti kaip Galutinįjį. Būnant užbaigtaisiais, atrodytų tėra tik vienas kelias, kurio reikėtų laikytis po to, kada būna pasiektas Galutinysis, ir tai būtų siekis pradėti ieškoti Absoliuto. Nė vienam užbaigtajam netrukdys netikrumai dėl Dievybės Absoliuto pasiekimo, kadangi pakilęs į aukščiausiojo ir galutiniojo lygį, jis susitiko su Dievu Tėvu. Tokie užbaigtieji be abejonės tikės, kad net jeigu jiems ir pasisektų atrasti Dievą Absoliutą, tuomet jie tiktai atrastų tą patį Dievą, Rojaus Tėvą, pasireiškiantį dar labiau beveik begaliniame ir visuotiniame lygiuose. Neabejotinai Dievo pasiekimas absoliute atskleistų visatų Pirminį Protėvį, o taip pat ir asmenybių Baigiamąjį Tėvą.

118:2.3Dievas Aukščiausiasis gali nebūti Dievybės visur esamumo laike-erdvėje pademonstravimas, bet jis tiesiogine prasme yra dieviškojo visur buvimo pasireiškimas. Tarp Kūrėjo dvasinio buvimo ir kūrinio materialių pasireiškimų egzistuoja milžiniška visur būnančio tapimo sfera—evoliucinės Dievybės iškilimas visatoje.

118:2.4Jeigu Dievas Aukščiausiasis kada nors pradės tiesiogiai valdyti laiko ir erdvės visatas, tada, mes esame įsitikinę, jog tokia Dievybės administracija veiks esant Galutiniojo viršvaldymui. Tokiu atveju Dievas Galutinysis laiko visatoms pradėtų pasireikšti kaip transcendentinis Visagalis (Visurgalis), kuris vykdytų viršlaiko ir pranoktos erdvės viršvaldymą, kas susiję su Visagalio Aukščiausiojo administravimo funkcijomis.

118:2.5Mirtingojo protas gali paklausti, net ir taip, kaip ir mes klausiame: Jeigu Dievo Aukščiausiojo evoliuciją, susijusią su administracine valdžia didžiojoje visatoje, lydi Dievo Galutiniojo padidinti pasireiškimai, tai, ar atitinkamą Dievo Galutiniojo iškilimą postuluojamose išorinės erdvės visatose lydės Dievo Absoliuto panašūs ir padidinti atskleidimai? Bet šito mes tikrai nežinome.

118:3.1Tiktai visur buvimo dėka Dievybė galėjo suvienyti laiko-erdvės pasireiškimus ribiniam suvokimui, nes laikas yra akimirksnių seka, tuo tarpu erdvė yra sujungtų taškų sistema. Galų gale, jūs tikrai laiką suvokiate analizės dėka, o erdvę suvokiate sintezės dėka. Šitas dvi nepanašias sąvokas jūs koordinuojate ir sujungiate asmenybės suvienijančios įžvalgos dėka. Iš viso gyvulinio pasaulio tiktai žmogus turi šitą laiko-erdvės suvokimą. Gyvūnui, judėjimas turi prasmės, bet judėjimas demonstruoja vertybę tiktai asmenybės statusą turinčiam tvariniui.

118:3.2Daiktai yra sąlygojami laiko, bet tiesa yra belaikė. Kuo daugiau tiesos jūs žinote, tuo didesne tiesa jūs esate, tuo didesnę praeities dalį jūs galite suprasti ir tuo didesnę ateities dalį jūs galite suvokti.

118:3.3Tiesa yra nepaveikiama—amžinai laisva nuo visų laikinųjų vingių, nors niekada nebūna negyva ir formali, visada ji yra vibruojanti ir mokanti prisitaikyti—spinduliuojančiai gyva. Tačiau, kada tiesa būna susieta su faktu, tada tiek laikas, tiek erdvė sąlygoja jos prasmes ir koreliuoja jos vertybes. Tokios tiesos realybės, sujungtos su faktu, tampa sąvokomis ir atitinkamai yra perkeliamos į žemesnę santykinių kosminių realybių sferą.

118:3.4Absoliučios ir amžinos Kūrėjo tiesos sujungimas su faktiniu ribinio ir laikino tvarinio patyrimu sukuria naują ir iškylančią Aukščiausiojo vertybę. Aukščiausiojo koncepcija yra esminė dieviškąjį ir nesikeičiantį aukštesnįjį pasaulį derinant su ribiniu ir visą laiką besikeičiančiu žemesniuoju pasauliu.

118:3.5Erdvė iš visų neabsoliučių dalykų arčiausiai priartėja prie absoliutumo. Erdvė akivaizdžiai yra absoliučiai galutinė. Iš tikrųjų mums sunku suprasti erdvę materialiame lygyje dėl to fakto, kad tuo metu, kai materialūs kūnai egzistuoja erdvėje, tai ir erdvė egzistuoja šituose pačiuose materialiuose kūnuose. Nors su erdve yra susieta daug to, kas yra absoliutu, bet tai nereiškia, jog erdvė yra absoliuti.

118:3.6Erdvės ryšius jums padėtų geriau suprasti tai, jeigu jūs tikrai įsivaizduotumėte, jog, santykinai kalbant, erdvė pagaliau yra visų materialių kūnų savybė. Todėl, kada kūnas juda per erdvę, tada su savimi jis taip pat pasiima visas jos savybes, net ir tą erdvę, kuri yra tokiame judančiame kūne ir kuri yra tokio judančio kūno dalis.

118:3.7Visi tikrovės modeliai užima erdvę materialiuose lygiuoe, bet dvasiniai modeliai egzistuoja tiktai erdvės atžvilgiu; jie neužima arba neišstumia erdvės, taip pat jie neturi jos ir savyje. Bet mums pagrindinė erdvės mįslė yra susijusi su idėjos modeliu. Kada mes įžengiame į proto sferą, tada susiduriame su daugeliu mįslių. Ar idėjos modelis— realybė—užima erdvę? Mes šito iš tikrųjų nežinome, nors esame tikri, kad idėjos modelis savyje erdvės neturi. Bet vargu ar būtų patikima postuluoti, kad nematerialus visada yra ir beerdvis.

118:4.1Didelė dalis mirtingojo žmogaus teologinių sunkumų ir metafizinių dilemų yra dėl žmogaus klaidingos sampratos apie Dievybės asmenybę ir dėl šito begalinių ir absoliučių savybių priskyrimo pavaldžiam Dieviškumui ir evoliucinei Dievybei. Jūs turite neužmiršti, jog nors iš tikrųjų yra tikroji Pirmoji Priežastis, bet taip pat yra ir gausybė lygiaverčių ir subordinuotų priežasčių, tiek susietų, tiek ir antraeilių priežasčių.

118:4.2Gyvybiškai svarbus skirtumas tarp pirminių priežasčių ir antrinių priežasčių yra tai, kad pirminės priežastys sukuria pirmines pasekmes, kurios nepaveldi nė vieno faktoriaus, kilusio iš bet kokio antecedentinio priežastingumo. Antrinės priežastys sukuria pasekmes, kurios būtinai demonstruoja paveldėjimą iš kito ir ankstesniojo priežastingumo.

118:4.3Grynai statiški potencialai, neatskiriami nuo Beribio Absoliuto, reaguoja į Dievybės Absoliuto tas priežastis, kurios yra Rojaus Trejybės veiksmų pasekmė. Visuotinio Absoliuto akivaizdoje šitie priežastingumo pripildyti statiški potencialai tuoj pat tampa aktyvūs ir reaguojantys į poveikį kai kurių transcendentinių jėgų, kurių veiksmai sukelia šitų suaktyvintų potencialų transmutaciją į tikrųjų visatos galimybių vystymuisi, aktualizuotų sugebėjimų augimui, statusą. Būtent tokiais subrendusiais potencialais didžiosios visatos kūrėjai ir kontrolieriai ir remiasi įgyvendindami kosminės evoliucijos niekada nesibaigiančią dramą.

118:4.4Priežastingumas, neatsižvelgiant į egzistencialus, savo bazine sandara yra trikartis. Taip, kaip jis veikia šitame visatos amžiuje ir kiek tai yra susiję su septynių supervisatų ribiniu lygiu, tai jį galima būtų suvokti taip:

118:4.51. Statiškų potencialų sužadinimas. Dievybės Absoliuto, veikiančio Beribiame Absoliute ir Beribiam Absoliutui ir kaip Rojaus Trejybės valinių mandatų pasekmė, veiksmais likimo sukūrimas Visuotiniame Absoliute.

118:4.62. Visatos potencialų atsiradimas. Tai apima nediferencijuotų potencialų transformavimą į atskirus ir aiškiai apibrėžtus planus. Tai yra Dievybės Galutinybės ir transcendentinio lygio daugybės jėgų veiksmas. Tokie veiksmai tobulai numato visos pagrindinės visatos reikmes. Būtent ryšium su potencialų atskyrimu Pagrindinės Visatos Architektai egzistuoja kaip tikri visatų Dievybės sampratos įkūnijimai. Pasirodo, kad galų gale jų planus erdvėje žymiu mastu apriboja pagrindinės visatos koncepcijos periferija, bet kaip planų laikas ir erdvė kitokiu būdu jų niekaip nesąlygoja.

118:4.73. Visatos aktualų sukūrimas ir evoliucija. Būtent kosmosą, kurį pripildo talpumą sukuriantis Dievybės Galutinybės buvimas, ir veikia Aukščiausieji Kūrėjai tam, kad įgyvendintų subrendusių potencialų laikinį transmutavimą į patirtinius aktualus. Tarp pagrindinės visatos ribų visą potencialios tikrovės aktualizavimą apriboja galutinis sugebėjimas vystytis ir baigiamuosiuose iškilimo etapuose sąlygoja laikas-erdvė. Sūnūs Kūrėjai, kylantys iš Rojaus, aktualybėje yra transformuojantys kūrėjai kosmine prasme. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad žmogaus samprata apie juos kaip apie kūrėjus yra neteisinga; ribiniu požiūriu jie iš tikrųjų gali kurti ir tikrai kuria.

118:5.1Dievybės visagališkumas nereiškia galios padaryti tai, kas nepadaroma. Tarp laiko-erdvės ribų ir mirtingojo suvokimo intelektualiu požiūriu, net ir begalinis Dievas negali sukurti kvadratinių apskritimų arba negali daryti blogio, kuris iš esmės būtų gėris. Dievas negali padaryti nepanašių į Dievą dalykų. Toks filosofinių terminų prieštaringumas prilygsta neesybei ir reiškia, jog šitaip nesukuriama nieko. Asmenybės bruožas tuo pačiu metu negali būti į Dievą ir panašus, ir nepanašus. Suderinamumas yra įgimtas dieviškojoje galioje. Ir visa tai yra kilę iš to fakto, jog visagališkumas ne tiktai sukuria daiktus su savo prigimtimi, bet taip pat sukuria ir visų daiktų ir būtybių prigimtį.

118:5.2Iš pradžių Tėvas daro viską, bet amžinybės panoramai atsiveriant, kada ji reaguoja į Begaliniojo valią ir mandatus, tada darosi vis akivaizdžiau, jog tvariniai, net ir žmonės, turi tapti Dievo modeliais įgyvendinant likimo užbaigtumą. Ir šitai yra tiesa net ir gyvenimo materialiame kūne metu; kada žmogus ir Dievas užmezga partnerystę, tada tokios partnerystės būsimųjų galimybių negalima apriboti niekaip. Kada žmogus suvokia, jog Visuotinis Tėvas yra jo partneris amžinajame žengime į priekį, kada jis susilieja su viduje gyvenančiu Tėvo buvimu, tada jis yra sutraukęs, dvasioje, laiko pančius ir jau yra pradėjęs žengimo į priekį amžinybės kelionę ieškodamas Visuotinio Tėvo.

118:5.3Mirtingojo sąmonė pereina nuo fakto, į prasmę, ir tada į vertybę. Kūrėjo sąmonė pereina nuo minties vertybės, per žodžio prasmę, į veiksmo faktą. Dievas turi visada veikti tam, kad pralaužtų beribės vienybės, neatskiriamos nuo egzistencialios begalybės, aklavietę. Dievybė visada turi suteikti modelinę visatą, tobulas asmenybes, pirminius tiesą, grožį, ir gėrį, į kuriuos veržiasi visi kūriniai, kurie yra žemesni už dieviškumą. Dievas visada turi iš pradžių surasti žmogų, kad vėliau žmogus galėtų surasti Dievą. Visada turi būti kažkoks Visuotinis Tėvas anksčiau negu kada nors gali būti visuotinė sūnystė ir iš to kylanti visuotinė brolystė.

118:6.1Dievas iš tiesų yra visagalis, bet jis nėra viską kuriantis—tai, kas yra daroma, ne viską jis daro asmeniškai. Visagališkumas apima Visagalio Aukščiausiojo ir Aukščiausiosios Būtybės galios potencialą, bet Dievo Aukščiausiojo valiniai veiksmai nėra Dievo Begaliniojo asmeniniai veiksmai.

118:6.2Ginti pirminės Dievybės visakūrybiškumą būtų tolygu atimti teises iš beveik vieno milijono Rojaus Sūnų Kūrėjų, jau neminint nesuskaičiuojamos gausybės įvairių kitų drauge veikiančių kuriančiųjų padėjėjų kategorijų. Visoje visatoje yra tiktai viena Priežastis be priežasties. Visos kitos priežastys yra kilusios iš šito vieno Pirmojo Didžiojo Šaltinio ir Centro. Ir niekas šitoje filosofijoje visiškai neprievartauja po milžinišką visatą pasklidusių miriadų Dievybės vaikų laisvanoriškumo.

118:6.3Tarp vietinių ribų, valinis veiksmas gali atrodyti, jog veikia kaip nesukelta priežastis, bet jis būtinai parodo paveldėjimo faktorius, kurie nustato jo ryšį su unikaliomis, pirminėmis, ir absoliučiomis Pirmosiomis Priežastimis.

118:6.4Bet koks valios išreiškimas yra santykinis. Pirmine prasme, tiktai Tėvas-AŠ ESU turi valios išreiškimo užbaigtumą; absoliučia prasme, tiktai Tėvas, Sūnus, ir Dvasia rodo valios išreiškimo išskirtines teises, kurių nesąlygoja laikas ir neapriboja erdvė. Mirtingasis žmogus yra apdovanotas laisva valia, pasirinkimo galia, ir nors toks pasirinkimas nėra absoliutus, vis tiktai, santykinai jis yra galutinis ribiniame lygyje ir kas susiję su besirenkančios asmenybės likimu.

118:6.5Valios išreiškimas bet kokiame lygyje, kuris nėra absoliutus, susiduria su apribojimais, kurie yra pačioje asmenybėje, kuri naudojasi pasirinkimo galia. Žmogus negali rinktis to, kas pranoksta pasirinkimo diapazoną. Jis, pavyzdžiui, negali pasirinkti būti kas nors kitas, o ne žmogiškoji būtybė, išskyrus tai, kad jis gali pasirinkti, jog taptų daugiau negu žmogumi; jis gali pasirinkti pradėti kilimo kelionę visatoje, bet tai yra dėl to, kad žmogaus pasirinkimo ir dieviškoji valia ties šituo tašku sutampa. Ir tai, ko sūnus trokšta ir Tėvas nori, tikrai įvyks.

118:6.6Mirtingojo gyvenime, skirtingo elgesio keliai nuolat atsiveria ir užsidaro, ir tuo metu, kada galima rinktis, žmogiškoji asmenybė nuolat renkasi vieną iš daugelio šitų veikimo krypčių. Laikinas valios pasireiškimas yra susietas su laiku, ir jam reikia laukti tol, kol ateis laikas tam, kad surastų galimybę išraiškai. Dvasinis valios išreiškimas pradeda ragauti išsilaisvinimą iš laiko pančių, kada pasiekia dalinį išsivadavimą iš laiko sekos, ir tai yra dėl to, jog dvasinis valios išreiškimas pats save sutapatina su Dievo valia.

118:6.7Valios išreiškimas, pasirinkimo veiksmas, turi veikti tarp visatos ribų, kurios aktualizavosi, reaguodamos į aukštesnį ir ankstesnį pasirinkimą. Visą žmogiškosios valios diapazoną griežtai apriboja ribinis požiūris, išskyrus vieną dalyką: Kada žmogus nusprendžia surasti Dievą ir būti panašus į jį, tai toks pasirinkimas yra viršribinis; tiktai amžinybė gali atskleisti, ar šitas pasirinkimas taip pat yra ir viršabsonitinis.

118:6.8Pripažinti Dievybės visagališkumą reiškia patirti saugumą jūsų kosminės pilietybės patyrime, būti užtikrintam dėl saugumo ilgoje kelionėje į Rojų. Bet pripažinti visakūrybiškumo sofizmą reiškia pritarti milžiniškai Panteizmo klaidai.

118:7.1Kūrėjo valios ir tvarinio valios funkcija, didžiojoje visatoje, veikia tarp tų ribų, ir sutinkamai su tomis galimybėmis, kurias nustatė Pagrindiniai Architektai. Tačiau, šitas išankstinis šitų maksimalių apribojimų nulėmimas nė mažiausiu laipsniu neapriboja tvarinio valios suverenumo tarp šitų ribų. Taip pat ir galutinis išankstinis žinojimas— visiškas atsižvelgimas į visus ribinius pasirinkimus—nesudaro ribinio valios išreiškimo suvaržymo. Subrendusi ir toli numatanti žmogiškoji būtybė gali sugebėti kuo tiksliausiai prognozuoti kai kurių jaunesniųjų partnerių sprendimus, bet šitas išankstinis žinojimas jokiu būdu nesumažina paties sprendimo laisvės ir tikrumo. Dievai išmintingai apribojo nesubrendusios valios veikimo sferą, bet vis vien, tarp šitų apibrėžtų ribų ji yra tikra valia.

118:7.2Net ir visų praeities, dabarties, ir ateities pasirinkimų aukščiausias tarpusavio ryšys nepanaikina tokių apsisprendimų autentiškumo. Greičiau jis pažymi iš anksto nulemtą kosmoso kryptį ir numato išankstinį žinojimą apie šitas valines būtybes, kurios gali priimti sprendimą, arba gali ir nepriimti sprendimo, dėl to, jog taptų tokiomis dalimis, kurios įneša indėlį į visos tikrovės patirtinį aktualizavimąsi.

118:7.3Klaida ribinio lygio pasirinkime yra susieta su laiku ir apribota laiko. Ji gali egzistuoti tiktai laike ir tarp Aukščiausiosios Būtybės besivystančio esamumo ribų. Toks klaidingas pasirinkimas yra įmanomas dėl laiko egzistavimo ir jis rodo (šalia Aukščiausiojo neužbaigtumo) tą konkretų pasirinkimo diapazoną, kuriuo turi būti apdovanoti nesubrendę tvariniai tam, kad visatoje į priekį žengtų laisvos valios dėka užmegzdami ryšį su tikrove.

118:7.4Nuodėmė laiko sąlygojamoje erdvėje aiškiai patvirtina ribinės valios laikiną laisvę—netgi laisvumą. Nuodėmė apibūdina nesubrendimą, kurį apakina santykinai suvereni asmenybės valios laisvė tuo metu, kada ji nesuvokia kosminės pilietybės aukščiausiųjų įsipareigojimų ir pareigų.

118:7.5Sąmoningas piktybinis blogis ribinėse sferose atskleidžia Dievo nepažįstančiųjų visų savųjų aš praeinančią tikrovę. Tiktai kada tvarinys susitapatina su Dievu, tada visatose jis iš tiesų tampa tikrai realus. Ribinė asmenybė nėra save sukūrusi pati, bet supervisatos pasirinkimo arenoje ji savąjį likimą iš tikrųjų nulemia pati.

118:7.6Gyvybės padovanojimas materijos-energijos sistemas padaro tokias, kad jos sugeba save įamžinti, save padauginti, ir save adaptuoti. Asmenybės padovanojimas gyviesiems organizmams suteikia tolimesnes išskirtines teises dėl savojo aš apsisprendimo, savojo aš evoliucijos, ir savojo aš susitapatinimo su Dievybės dvasia susiliejant su ja.

118:7.7Žemesnės už asmenes gyvos būtybės pažymi protą sužadinančią energiją-materiją, pirma, kaip fiziniai kontrolieriai, o tada kaip pagalbinės proto dvasios. Asmenybės dovana ateina iš Tėvo ir gyvajai sistemai suteikia unikalias pasirinkimo išskirtines teises. Bet jeigu asmenybė turi išskirtinę teisę tam, jog pasinaudotų laisvanorišku pasirinkimu susitapatinti su tikrove, ir jeigu tai yra tikras ir laisvas pasirinkimas, tai besivystanti asmenybė tada turi taip pat turėti galimą pasirinkimą tam, jog taptų susipainiojusi, griaunanti savąjį aš, ir sunaikinanti savąjį aš. Negalima išvengti savojo aš kosminio sunaikinimo galimybės, jeigu naudodamasi ribine valia besivystanti asmenybė iš tikrųjų turi būti laisva.

118:7.8Dėl to iš tiesų yra padidinamas saugumas, kada egzistencijos žemesniuosiuoe lygiuose asmenybės pasirinkimo ribos yra susiaurinamos. Pasirinkimai tampa vis laisvesni, kada visatose vis labiau kylama; galiausiai pasirinkimas priartėja prie dieviškosios laisvės, kada kylanti asmenybė pasiekia statuso dieviškumą, pasišventimo visatos tikslams aukštybę, kosminės išminties užbaigtumo įgyvendinimą, ir tvarinio susitapatinimo su Dievo valia ir keliu užbaigimą.

118:8.1Laiko-erdvės kūriniuose, laisva valia iš visų pusių yra aptveriama suvaržymais, apribojimais. Materialios gyvybės evoliucija iš pradžių yra mechaninė, vėliau ją stimuliuoja protas, ir (po asmenybės padovanojimo) ji gali tapti tokia, kai ją veda dvasia. Apgyvendintuose pasauliuose organinę evoliuciją fiziškai apriboja Gyvybės Nešėjų pirminės fizinės gyvybės implantavimų potencialai.

118:8.2Mirtingasis žmogus yra mašina, gyvas mechanizmas; jo šaknys iš tiesų yra fiziniame energijos pasaulyje. Daugelis žmogiškųjų reakcijų savo prigimtimi yra mechaninės; didelė dalis gyvybės yra panaši į mašiną. Bet žmogus, machanizmas, yra daug daugiau negu mašina; jis yra apdovanotas protu ir jo viduje gyvena dvasia; ir nors per savo materialų gyvenimą jis niekada negali išsivaduoti iš savo egzistencijos cheminės ir elektrinės mechanikos, bet jis gali vis daugiau sužinoti, kaip pasiekti tai, kad šitoji fizinės gyvybės mašina paklustų reguliuojančiai patyrimo išminčiai tokio proceso dėka, kai žmogiškasis protas yra pašvenčiamas viduje gyvenančio Minties Derintojo dvasinių akstinų vykdymui.

118:8.3Dvasia išlaisvina, o mechanizmas apriboja, valios veikimą. Netobulas pasirinkimas, nekontroliuojamas mechanizmo, nesusitapatinęs su dvasia, yra pavojingas ir nestabilus. Mechaninis viešpatavimas stabilumą užtikrina žengimo į priekį sąskaita; sąjunga su dvasia pasirinkimą išlaisvina iš fizinio lygio ir tuo pačiu metu užtikrina dieviškąjį stabilumą, kurį sukuria išaugusi visatos įžvalga ir padidintas kosminis suvokimas.

118:8.4Tvariniui gresia didžiulis pavojus, jeigu, siekdamas išsilaisvinimo iš gyvybės mechanizmo pančių, šito stabilumo praradimo jis nekompensuos užmegzdamas harmoningą veikiantį ryšį su dvasia. Tvarinio pasirinkimas, kada yra santykinai išlaisvintas iš machaninio stabilumo, gali mėginti siekti savojo aš tolimesniojo išlaisvinimo nepriklausomai nuo didesnio susitapatinimo su dvasia.

118:8.5Visas biologinės evoliucijos principas padaro neįmanoma tai, jog apgyvendintuose pasauliuose atsirastų primityvusis žmogus, kuris turėtų kokį nors didžiulį sugebėjimą pažaboti savąjį aš. Dėl to iš tiesų tas pats kūrybinis planas, kurio tikslas ir buvo evoliucija, parūpino ir tuos laiko ir erdvės, alkio ir baimės išorinius suvaržymus, kurie veiksmingai sumažina tokių neišsivysčiusių tvarinių ikidvasinio pasirinkimo diapazoną. Žmogaus protui sėkmingai įveikiant vis sunkesnes kliūtis, tas pats kūrybinis planas taip pat pasirūpino ir tuo, jog palaipsniui būtų kaupiamas skausmingai surinktas patirtinės išminties paveldas—kitais žodžiais sakant, pasirūpino tuo, jog būtų išlaikyta pusiausvyra tarp mažėjančių išorinių suvaržymų ir augančių vidinių suvaržymų.

118:8.6Evoliucijos, žmogiškosios kultūrinės pažangos, lėtumas liudija, koks efektyvus yra tas stabdys—materiali inercija—kuris taip veiksmingai veikia, kad sumažintų žengimo į priekį pavojingą greitį. Šitaip pats laikas tikrai suminkština ir išsklaido priešingu atveju žmogiškajai veiklai pražūtingas pasekmes, kada pirma laiko yra išsivaduojama iš artimiausių-supančių barjerų. Nes kada kultūra vystosi perdaug greitai, kada materialūs pasiekimai pralenkia garbinimo-išminties evoliuciją, tada iš tiesų civilizacija turi regreso sėklų pati savyje; ir jeigu civilizacijos neparems greitas patirtinės išminties augimas, tai tokios žmogiškosios visuomenės pasitrauks iš aukštų, bet priešlaikinių pasiekimo lygių, ir išminties tarpuvaldžio "niūrūs viduramžiai" paliudys tai, jog yra negailestingai atstatomas disbalansas tarp savojo aš laisvės ir savojo aš kontrolės.

118:8.7Kaligastijos sąmoningas piktybinis blogis buvo tai, kad jis apėjo laiko valdomą vis labiau augantį žmogiškąjį išlaisvinimą—be reikalo sunaikino suvaržančius barjerus, barjerus, kurių tų laikų mirtingųjų protas patirtiškai nebuvo nugalėjęs.

118:8.8Tas protas, kuris sugeba iš dalies sutrumpinti laiką ir erdvę, šituo pačiu veiksmu įrodo, jog ir pats turi išminties sėklų, kurios gali efektyviai tarnauti vietoje įveikto suvaržymo barjero.

118:8.9Liuciferis panašiai siekė pažeisti laiko reguliatorių, veikiantį tam, jog pažabotų kai kurių laisvių priešlaikinį pasiekimą vietinėje sistemoje. Vietinė sistema, įsitvirtinusi šviesoje ir gyvenime, tokį požiūrį ir įžvalgą yra pasiekusi savo patyrimu, dėl to joje gali veikti daug tokių metodų, kurie būtų griaunantys ir naikinantys tai pačiai sferai egzistuojant nenusistovėjusiose erose.

118:8.10Kada žmogus nusimeta baimės grandines, kada mašinų dėka jis sujungia žemynus ir vandenynus, kada įrašų dėka jis sujungia kartas ir amžius, tada jis turi kiekvieną įveiktą suvaržymą pakeisti nauju ir savanoriškai prisiimtu suvaržymu sutinkamai su besiplečiančios žmogiškosios išminties moralinėmis nuostatomis. Šitie savo pačių prisiimti suvaržymai tuo pačiu metu yra patys stipriausi ir patys silpniausi iš visų žmogiškosios civilizacijos faktorių—teisingumo idėjos ir brolystės idealai. Žmogus net įgauna sugebėjimą apsirengti suvaržantį gailestingumo apdarą, kada jis išdrįsta savo bičiulius mylėti, ir jis pasiekia dvasinės brolystės pradžią, kada apsisprendžia su jais elgtis taip, kaip norėtų, kad elgtųsi ir su juo, net elgtis taip, kaip jam atrodo su jais elgtųsi Dievas.

118:8.11Automatinė visatos reakcija yra stabili ir, kokia nors forma, tęsiasi kosmose. Asmenybė, pažįstanti Dievą ir trokštanti vykdyti jo valią, turinti dvasinę įžvalgą, yra dieviškai stabili ir egzistuoja amžinai. Žmogaus didįjį jaudinantį patyrimą visatoje sudaro jo mirtingo proto perėjimas iš mechaninės statikos stabilumo į dvasinės dinamikos dieviškumą, ir šitą transformaciją jis pasiekia savo paties asmenybės sprendimų jėga ir pastovumu, kiekvienoje gyvenimo situacijoje pareikšdamas: "Būtent manoji valia yra tokia, jog būtų tavoji valia."

118:9.1Laikas ir erdvė yra sujungtas pagrindinės visatos mechanizmas. Tai yra priemonės, kurių pagalba ribiniams tvariniams yra suteikiama galimybė kosmose egzistuoti drauge su Begaliniuoju. Ribinius tvarinius nuo absoliučių lygių veiksmingai izoliuoja laikas ir erdvė. Bet šitos izoliuojančios priemonės, be kurių negalėtų egzistuoti nė vienas mirtingasis, veikia dėl to, jog tiesiogiai apribotų ribinės veiklos diapazoną. Be jų negalėtų veikti nė vienas tvarinys, bet jos aiškiai apriboja kiekvieno tvarinio veiksmus.

118:9.2Aukščiausiųjų protų sukurti mechanizmai veikia tam, kad išlaisvintų jų kūrybinius šaltinius, bet tam tikru laipsniu ir būtinai apriboja visų pavaldžių protingų būtybių veikimą. Visatų tvariniams šitas apribojimas tampa akivaizdus kaip visatų mechanizmas. Žmogus laisvos valios be suvaržymų neturi; jo pasirinkimo diapazonui yra ribos, bet tarp šito pasirinkimo ribų jo valia yra santykinai suvereni.

118:9.3Mirtingojo asmenybės gyvybės mechanizmas, žmogiškasis kūnas, yra viršmirtingo kūrybinio plano produktas; dėl to pats žmogus niekada negali jo valdyti tobulai. Tiktai kada kylantysis žmogus, drauge su susiliejusiu Derintoju, pats sukuria mechanizmą asmenybės išraiškai, tiktai tada jis tikrai pasieks ištobulintą jo valdymą.

118:9.4Didžioji visata yra mechanizmas, o taip pat ir organizmas, mechaninis ir gyvas—gyvas mechanizmas, sužadintas Aukščiausiojo Proto, susiderinantis su Aukščiausiąja Dvasia, ir galios ir asmenybės suvienijimo maksimaliuose lygiuose išraišką surandantis kaip Aukščiausioji Būtybė. Bet neigti ribinio kūrinio mechanizmą reiškia neigti faktą ir ignoruoti tikrovę.

118:9.5Mechanizmai yra proto produktai, kūrybinio proto, veikiančio kosminius potencialus ir kosminiuose potencialuose. Mechanizmai yra Kūrėjo minties fiksuoti kristalizavimai, ir visą laiką jie veikia sutinkamai su ta valios išraiškos koncepcija, kuri juos ir sukūrė. Tačiau bet kokio mechanizmo tikslingumas yra jo kilmėje, o ne veikime.

118:9.6Nereikėtų manyti, jog šitie mechanizmai apriboja Dievybės veikimą; greičiau teisinga yra tai, jog šituose pačiuose mechanizmuose Dievybė yra pasiekusi vieną amžinosios išraiškos fazę. Pagrindiniai visatos mechanizmai ėmė egzistuoti reaguodami į Pirmojo Šaltinio ir Centro absoliučią valią, ir dėl to jie amžinai veiks tobuloje harmonijoje su Begaliniojo planu; jie yra, iš tiesų, to paties plano nevaliniai modeliai.

118:9.7Mes šį tą suprantame, kaip Rojaus mechanizmas yra abipusiškai susietas su Amžinojo Sūnaus asmenybe; tai yra Bendrai Veikiančiojo funkcija. Ir mes turime teorijų, susijusių su Visuotinio Absoliuto veikimu Beribio teorinių mechanizmų atžvilgiu ir Dievybės Absoliuto potencialaus asmens atžvilgiu. Bet Aukščiausiojo ir Galutiniojo besivystančiose Dievybėse mes pastebime, jog kai kurios neasmenės fazės yra realiai suvienijamos su jų valiniais atitikmenimis, ir tokiu būdu tarp modelio ir asmens atsiranda naujas ryšys.

118:9.8Praeities amžinybėje Tėvas ir Sūnus pasiekė sąjungą Begalinės Dvasios išraiškos vienybėje. Jeigu, ateities amžinybėje, laiko ir erdvės vietinių visatų Sūnūs Kūrėjai ir Kuriančiosios Dvasios pasieks kūrybinę sąjungą išorinės erdvės sferose, tuomet, ką sukurtų jų vienybė kaip jų dieviškosios prigimties sujungta išraiška? Visiškai galimas dalykas, jog mes turime pamatyti Galutiniosios Dievybės, naujojo tipo viršadministratoriaus, anksčiau neatskleistą pasireiškimą. Tokios būtybės turėtų unikalias asmenybės išskirtines teises, suvienydamos asmeninį Kūrėją, neasmeninę Kuriančiąją Dvasią, mirtingojo tvarinio patyrimą, ir Dieviškosios Dvasios vis augantį įasmeninimą. Tokios būtybės galėtų būti galutinės, kadangi jos apimtų asmeninę ir neasmeninę tikrovę, tuo pačiu metu jos apjungtų Kūrėjo ir tvarinio patyrimą. Kad ir kokias savybes turėtų šitų postuluojamų išorinės erdvės kūrinių veikiančiųjų trejybių tokie tretieji asmenys, bet jie ką nors išlaikys iš tų pačių ryšių su savo Tėvais Kūrėjais ir savo Motinomis Kūrėjomis, ką Begalinė Dvasia išlaiko savo ryšiuose su Visuotiniu Tėvu ir Amžinuoju Sūnumi.

118:9.9Dievas Aukščiausiasis yra viso visatos patyrimo įasmeninimas, visos ribinės evoliucijos sukoncentravimas, visų tvarinių tikrovės maksimalizavimas, kosminės išminties užbaigimas, laiko galaktikų harmoningo grožio įkūnijimas, kosminio proto prasmių tiesa, ir aukščiausiųjų dvasinių vertybių gėris. Ir Dievas Aukščiausiasis, ateities begalybėje, sintezuos šitas gausias ribines skirtybes į vieną patirtiškai prasmingą visumą, net ir taip, kaip dabar jos yra egzistencialiai suvienytos absoliučiuose lygiuose Rojaus Trejybėje.

118:10.1Apvaizda nereiškia, jog Dievas nusprendė viską už mus ir iš anksto. Dievas per daug mus myli, kad elgtųsi šitaip, nes tai niekuo nesiskirtų nuo kosminės tironijos. Žmogus tikrai turi santykines pasirinkimo galias. Dieviškoji meilė taip pat nėra toji trumparegiška aistra, kuri žmonių vaikus lepintų ir gadintų.

118:10.2Tėvas, Sūnus, ir Dvasia—kaip Trejybė—nėra Visagalis Aukščiausiasis, bet Visagalio aukštybė niekada negali pasireikšti be jų. Visagalio augimas yra koncentruojamas ties aktualybės Absoliutais ir remiasi potencialumo Absoliutais. Bet Visagalio Aukščiausiojo funkcijos yra susietos su Rojaus Trejybės funkcijomis.

118:10.3Atrodytų, jog, Aukščiausiojoje Būtybėje, visas visatos veiklos fazes iš dalies iš naujo suvienija šitos patirtinės Dievybės asmenybė. Dėl to, kada mes norime Trejybę įsivaizduoti kaip vieną Dievą, ir jeigu šitą sampratą apribojame dabar žinoma ir organizuota didžiąja visata, tada mes atrandame, jog besivystanti Aukščiausioji Būtybė yra Rojaus Trejybės dalinis atvaizdavimas. Ir toliau mes matome, jog šita Aukščiausioji Dievybė vystosi kaip ribinės materijos, proto, ir dvasios asmenybės sintezė didžiojoje visatoje.

118:10.4Dievai turi savybes, bet Trejybė turi funkcijas, ir kaip Trejybė, taip ir apvaizda yra funkcija, visatų visatos neasmenės virškontrolės mišinys, nusidriekiantis nuo Septinkarčio evoliucinių lygių, kurie sintezuojasi Visagalio galioje, tolyn į viršų per Dievybės Galutinybės transcendentines sferas.

118:10.5Dievaas myli kiekvieną tvarinį kaip vaiką, ir toji meilė iškyla virš kiekvieno tvarinio per visą laiką ir amžinybę. Apvaizda veikia visumos požiūriu ir turi reikalo su bet kokio tvarinio veikimu tiek, kiek toks veikimas yra susijęs su visuma. Apvaizdos įsikišimas bet kokios būtybės požiūriu reiškia tos būtybės veikimo svarbą, kiek tai yra susiję su kokios nors visumos evoliuciniu augimu; tokia visuma gali būti rasės visuma, nacijos visuma, planetos visuma, ir net aukštesnė visuma. Būtent tvarinio veikimo svarba ir yra apvaizdos įsikišimo priežastis, o ne tvarinio kaip asmens svarba.

118:10.6Nežiūrint šito, Tėvas kaip asmuo bet kuriuo metu savo tėviška ranka gali pakeisti kosminių įvykių tėkmę visiškai sutinkamai su Dievo valia ir harmonijoje su Dievo išmintimi ir kaip tą motyvuoja Dievo meilė.

118:10.7Bet tai, ką apvaizda vadina žmogus, daug dažniau būna jo paties vaizduotės produktas, atsitiktinis laimingų aplinkybių sutapimas. Tačiau, visatos egzistencijos ribinėje sferoje yra tikra ir iškylanti apvaizda, erdvės energijų, laiko judėjimų, intelekto minčių, charakterio idealų, dvasinės prigimties troškimų, ir besivystančių asmenybių tikslinių valinių veiksmų tikra ir besiaktualizuojanti tarpusavio sąsaja. Materialiųjų sferų aplinkybės galutinę ribinę integraciją pasiekia Aukščiausiojo ir Galutiniojo susijungiančiuose buvimuose.

118:10.8Kiek didžiosos visatos mechanizmai proto virškontrolės dėka tobulėja iki galutinio tikslumo taško, ir kiek ištobulinto susivienijimo su dvasia dėka tvarinio protas kyla į dieviškumo pasiekimo tobulumą, ir kiek dėl to iškyla Aukščiausiasis kaip visų šitų visatos reiškinių aktualus suvienytojas, tiek iš tiesų vis daugiau būna pastebima apvaizda.

118:10.9Kai kurios stebinančiai atsitiktinės sąlygos kartais vyraujančios evoliuciniuose pasauliuose gali būti dėl palaipsniui atsirandančio Aukščiausiojo buvimo, jo veiklos būsimosiose visatose išankstinis ženklas. Didžiausioji dalis to, ką mirtingasis pavadintų apvaizda, nėra apvaizda; jo samprotavimams apie tokius dalykus labai trukdo tai, kad jam stinga gyvenimo aplinkybių tikrųjų prasmių giluminės įžvalgos. Didelė dalis to, ką mirtingasis pavadintų sėkme, iš tiesų galėtų būti nesėkmė; nusišypsojusi sėkmė, kuri padovanoja neužtarnautą poilsį ir nepelnytą turtą, gali būti didžiausia žmogiškoji nelaimė; kaprizingos dalios akivaizdus žiaurumas, kuris nelaimėmis prislegia kokį nors kenčiantį mirtingąjį, tikrovėje gali būti toji grūdinanti ugnis, kuri nesubrendusios asmenybės minkštą geležį paverčia užgrūdintu tikrojo charakterio plienu.

118:10.10Besivystančiose visatose yra apvaizda, ir tvariniai ją gali atrasti tiesiog tokiu laipsniu, kokiu laipsniu jie yra pasiekę sugebėjimą suvokti besivystančių visatų tikslą. Užbaigtas sugebėjimas matyti visatos tikslus prilygsta tvarinio evoliuciniam užbaigtumui, ir kitaip gali būti išreikštas kaip Aukščiausiojo pasiekimas esant neužbaigtų visatų dabartinio statuso riboms.

118:10.11Tėvo meilė veikia tiesiogiai individo širdyje, nepriklausomai nuo visų kitų individų veiksmų ar reakcijų; ryšys yra asmeninis—žmogus ir Dievas. Dievybės (Visagalio Aukščiausiojo ir Rojaus Trejybės) neasmeninis buvimas rodo požiūrį į visumą, ne į dalį. Aukštybės virškontrolės apvaizda tampa vis didesniu laipsniu akivaizdi, kada visatos dalys viena po kitos vis labiau žengia į priekį, siekdamos ribinių likimų. Sistemoms, žvaigždynams, visatoms, ir supervisatoms įsitvirtinant šviesoje ir gyvenime, Aukščiausiasis vis daugiau iškyla kaip prasmingas sujungėjas, tarpusavyje sujungiantis visa tai, kas vyksta, tuo tarpu Galutinysis palaipsniui iškyla kaip visų daiktų transcendentinis suvienytojas.

118:10.12Evoliucinio pasaulio pirminėse pakopose dažnai atrodo, jog materialios kategorijos natūralūs atsitikimai ir žmogiškųjų būtybių asmeniniai troškimai yra antagonistiniai. Didelę dalį to, kas vyksta besivystančiame pasaulyje, mirtingajam gana sunku suprasti—gamtos dėsnis taip dažnai yra akivaizdžiai žiaurus, beširdis, ir abejingas viskam, kas, žmogaus supratimu, yra teisinga, gražu, ir gera. Bet žmonijai žengiant į priekį planetinio vystymosi sferoje, mes matome, jog šitą požiūrį keičia tokie faktoriai:

118:10.131. Žmogaus augantis skvarbumas—jo didėjantis supratimas apie tą pasaulį, kuriame jis gyvena; jo išplėstas sugebėjimas suvokti materialius laiko faktus, prasmingas minties idėjas, ir vertingus dvasinės įžvalgos idealus. Tol, kol žmonės vertina tiktai fizinės prigimties daiktų matu, tol jie niekada negali tikėtis surasti vienybę laike ir erdvėje.

118:10.142. Žmogaus didėjanti kontrolė—palaipsnis kaupimas žinių apie materialiojo pasaulio dėsnius, apie dvasinės egzistencijos tikslus, ir apie šitų dviejų realybių filosofinio koordinavimo galimybes. Žmogus, laukinis, buvo bejėgis prieš aršų gamtos jėgų puolimą, vergavo savo paties vidinių baimių žiauriam šeimininkavimui. Pusiau civilizuotas žmogus pradeda atrakinti gamtos sferų paslapčių sandėlį, ir jo mokslas lėtai, bet veiksmingai jo prietarus naikina, tuo pačiu metu suteikdamas naują ir išplėstą faktinį pagrindą tam, kad būtų suvokiamos filosofijos prasmės ir tikrojo dvasinio patyrimo vertybės. Žmogus, civilizuotas, kada nors santykinai įvaldys savo planetos fizines jėgas; Dievo meilė jo širdyje bus efektyviai paskleidžiama kaip meilė savo bičiuliams žmonėms, tuo tarpu žmogiškosios egzistencijos vertybės artės prie mirtingojo potencialo ribų.

118:10.153. Žmogaus integracija visatoje—žmogiškosios įžvalgos padidėjimas plius žmogiškojo patirtinio pasiekimo padidėjimas priartina jį prie harmonijos su Aukštybės—Rojaus Trejybės ir Aukščiausiosios Būtybės—suvienijančiais buvimais. Ir būtent tai sukuria Aukštybės suverenumą tuose pasauliuose, kurie seniai yra įsitvirtinę šviesoje ir gyvenime. Tokios išsivysčiusios planetos iš tikrųjų yra harmonijos poemos, pasiekto gėrio grožio paveikslai, įgyvendinti laikantis kosminės tiesos. Ir jeigu tokie dalykai gali vykti planetoje, tai tuomet net didingesni dalykai gali vykti sistemoje ir didžiosios visatos didesniuose vienetuose, kada jie taip pat pasiekia nusistovėjusią būseną, kuri pažymi ribinio augimo potencialų išnaudojimą.

118:10.16Tokios išsivysčiusios kategorijos planetoje apvaizda yra tapusi aktualybe, gyvenimo aplinkybės yra tarpusavyje susietos, bet taip yra ne tiktai dėl to, jog žmogus ėmė įveikti savo pasaulio materialias problemas; taip yra ir dėl to, kad jis pradėjo gyventi pagal visatų vystymosi kryptį; jis eina Aukštybės keliu į Visuotinio Tėvo pasiekimą.

118:10.17Dievo karalystė yra žmonių širdyse, ir kada šitoji karalystė pasaulyje tampa reali kiekvieno individo širdyje, tada Dievo valdymas toje planetoje yra tapęs realus; o tai ir yra Aukščiausiosios Būtybės pasiektas suverenumas.

118:10.18Tam, kad apvaizda būtų realizuota laike, žmogus turi įvykdyti tobulumo pasiekimo užduotį. Bet žmogus net ir dabar iš anksto gali pasimėgauti šitos apvaizdos amžinybės prasmėmis, kada jis apmąsto visatos faktą, jog visi dalykai, nesvarbu, ar jie būtų geri ar blogi, veikia drauge tam, kad vystytų Dievą pažįstančius mirtinguosius jiems ieškant visų Tėvo.

118:10.19Apvaizda tampa vis didesniu laipsniu pastebima, kada žmonės stiebiasi į viršų nuo to, kas yra materialu, į tai, kas yra dvasiška. Užbaigtos dvasinės įžvalgos pasiekimas įgalina kylančiąją asmenybę pastebėti harmoniją ten, kur anksčiau buvo chaosas. Net ir morontijos mota reiškia tikrąjį vystymąsi šita kryptimi.

118:10.21Kada žmonės meldžiasi, kad į gyvenimo aplinkybes įsikištų apvaizda, tada dažnai atsakas į jų maldas yra jų pačių pasikeitęs požiūris į gyvenimą. Bet apvaizda nėra kaprizinga, taip pat ji nėra nei fantastinė, nei magiška. Ji yra ribinių visatų galingo valdovo lėtas ir tvirtas iškilimas, kurio didingą buvimą besivystantys tvariniai kartas nuo karto pastebi, kada visatose jie žengia į priekį. Apvaizda yra erdvės galaktikų ir laiko asmenybių užtikrintas ir tvirtas žengimas į amžinybės tikslus, iš pradžių Aukščiausiajame, tada Galutiniajame, ir galbūt Absoliute. Ir mes manome, jog begalybėje yra ta pati apvaizda, ir tai yra Rojaus Trejybės, šitaip motyvuojančios visatų gausybės panoramą, valia, veiksmai, tikslas.

118:10.22[Parengė Galingasis Žinianešys, laikinai gyvenantis Urantijoje.]