123:0.1DĖL jų gyvenimo Betliejuje neužtikrintumo ir neramumo, Marija kūdikio neatjunkino nuo krūties tol, kol jie buvo saugiai pasiekę Aleksandriją, kur šeima galėjo įsikurti normaliam gyvenimui. Jie gyveno pas giminaičius, ir Juozapas galėjo gerai aprūpinti šeimą, nes gavo darbą iš karto po jų atvykimo. Jis buvo priimtas dailide keliems mėnesiams, o tada buvo paaukštintas iki meistro, vadovavusio didelei darbininkų grupei, kuri buvo nusamdyta pastatyti vieną iš tuo metu statomų visuomeninių pastatų. Šitas naujas patyrimas atvedė prie minties pačiam tapti rangovu ir statybininku po to, kada jie sugrįžo į Nazaretą.

123:0.2Per visus šituos pirmuosius Jėzaus bejėgiškos kūdikystės metus, Marija visą laiką ir be perstojo žiūrėjo, kad tik nieko neatsitiktų jos vaikeliui, kas galėtų sukelti pavojų jo gerovei arba kokiu nors būdu sutrukdyti jo ateities misijai žemėje; nė viena motina niekada nebuvo labiau atsidavusi savo vaikui. Tuose namuose, kuriuose Jėzui teko gyventi, buvo du kiti vaikai maždaug jo amžiaus, ir tarp artimų kaimynų buvo dar šeši, kurių amžius buvo beveik toks, kaip ir jo, dėl to jie buvo tinkami žaidimų draugai. Iš pradžių Marija buvo nusiteikusi laikyti Jėzų šalia savęs. Ji bijojo, kad jam gali kas nors atsitikti, jeigu leis jam žaisti sode su kitais vaikais, bet Juozapas, padedamas savo giminaičių, sugebėjo ją įtikinti, jog tokia eiga iš Jėzaus atimtų naudingą mokymosi patyrimą, kaip prisitaikyti prie savo amžiaus vaikų. Ir Marija, suvokdama, jog tokia perdėtos globos ir nepaprastos apsaugos programa gali jį padaryti drovų ir kažkuria prasme egocentrišką, pagaliau sutiko su tuo planu, jog pažadėtajam vaikui būtų leista augti lygiai taip, kaip ir bet kuriam kitam vaikui; ir nors šitam sprendimui ji ir pakluso, bet tai tapo jos užsiėmimu visą laiką stebėti mažuosius, kada jie žaisdavo prie namų arba sode. Tiktai mylinti motina gali žinoti, kokią naštą Marija nešiojosi savo širdyje, jaudindamasi dėl sūnaus saugumo per šituos jo kūdikystės ir ankstyvosios vaikystės metus.

123:0.3Per jų gyvenimo Aleksandrijoje visus tuos dvejus metus, Jėzus buvo geros sveikatos ir toliau augo normaliai. Išskyrus kelis draugus ir giminaičius daugiau niekam nebuvo pasakyta, kad Jėzus yra "pažadėtasis vaikelis." Vienas iš Juozapo giminaičių tą Memfyje atskleidė keliems savo draugams, tolimojo Ichnatono palikuonims, ir jie, su nedidele Aleksandrijos tikinčiųjų grupele, susirinko Juozapo geradario giminaičio prabangiuose namuose likus nedaug laiko iki sugrįžimo į Palestiną, kad Nazareto šeimai palinkėtų geros kloties ir pareikštų savo pagarbą vaikeliui. Ta proga susirinkusieji draugai Jėzui padovanojo hebrajų pilnų raštų vertimo į graikų kalbą egzempliorių. Bet šitas žydų šventųjų raštų egzempliorius į Juozapo rankas buvo atiduotas tiktai po to, kada tiek jis, tiek Marija galutinai atmetė savo draugų iš Memfio ir Aleksandrijos kvietimą pasilikti Egipte. Šitie tikintieji atkakliai tvirtino, jog likimo vaikelis galėtų skleisti nepalyginamai didesnę įtaką pasauliui kaip Aleksandrijos gyventojas, o ne gyvendamas kokioje nors kitoje vietoje Palestinoje. Šitie įtikinėjimai kažkuriam laikui uždelsė jų išvykimą į Palestiną po to, kai jie buvo gavę žinią apie Erodo mirtį.

123:0.4Juozapas ir Marija pagaliau Aleksandriją paliko, išplaukę laivu, kuris priklausė jų draugui Ezraeonui, vykusiam į Jopą, ir šį uostą pasiekusiam 4 metų pr. Kr. rugpjūčio pabaigoje. Jie išvyko tiesiai į Betliejų, kur praleido ištisą rugsėjo mėnesį, besitardami su savo draugais ir giminaičiais dėl to, ar jiems reikėtų pasilikti ten, ar reikėtų sugrįžti į Nazaretą.

123:0.5Marija niekada nebuvo iki galo atsisakiusi minties, kad Jėzus turi išaugti Betliejuje, Dovydo mieste. Juozapas realiai netikėjo, kad jų sūnus turi tapti karališkuoju Izraelio išvaduotoju. Be to, jis žinojo, kad jis ir pats iš tikrųjų nėra Dovydo palikuonis; tai, kad jis buvo laikomas tarp Dovydo palikuonių buvo dėl to, jog vienas iš jo protėvių buvo įsūnytas į Dovydo palikuonių atšaką. Marija, aišku, manė, jog Dovydo Miestas buvo tinkamiausia vieta, kurioje būtų išaugintas naujasis kandidatas į Dovydo sostą, bet Juozapas buvo linkęs geriau rizikuoti su Erodu Antipu, o ne su jo broliu Arkelaju. Jis jautė didžiulę baimę dėl vaiko saugumo Betliejuje arba bet kuriame kitame Judėjos mieste, ir manė, kad labiau tikėtina, jog Arkelajas vykdys savo tėvo, Erodo, piktavališką politiką, negu kad ją vykdytų Antipas Galilėjoje. Ir greta visų šitų priežasčių, Juozapas atvirai reiškė savo nuostatą, teikiančią pirmenybę Galilėjai, kaip geresnei vietai auginti ir lavinti šį vaikelį, bet Marijos prieštaravimams įveikti prireikė trijų savaičių.

123:0.6Iki spalio pirmosios Juozapas buvo įtikinęs Mariją ir visus savo draugus, kad jiems būtų geriausia sugrįžti į Nazaretą. Taigi, spalio pradžioje, 4 m. pr. Kr., jie išvyko iš Betliejaus į Nazaretą, keliaudami per Lidą ir Skaitopolį. Jie išsiruošė į kelionę vieno sekmadienio ankstyvą rytmetį, Marija ir vaikelis jojo ant naujai įsigyto nešulinio gyvulio, tuo tarpu Juozapas ir penki lydintieji giminaičiai žygiavo pėsčiomis; Juozapo giminaičiai nesutiko leisti jiems vieniems keliauti į Nazaretą. Jie bijojo vykti į Galilėją per Jeruzalę ir Jordano slėnį, o vakariniai maršrutai nebuvo visiškai saugūs dviems vienišiems keliauninkams su mažu vaikeliu.

123:1.1Ketvirtąją kelionės dieną keliauninkai saugiai pasiekė tikslą. Jie, niekam nepranešę, atvyko į savo namą Nazarete, kurį daugiau negu trejus metus buvo užėmęs vienas iš Juozapo vedusių brolių, kuris iš tikrųjų nustebo, išvydęs juos; taip ramai jie buvo susitvarkę savo reikalus, kad nei Juozapo šeima, nei Marijos šeima net ir nežinojo, kad jie išvyko iš Aleksandrijos. Kitą dieną Juozapo brolis savąją šeimą perkraustė, ir Marija, pirmą kartą po Jėzaus gimimo, įsikūrė su savo nedidele šeima, kad pasidžiaugtų gyvenimu savo pačių namuose. Greičiau negu per savaitę Juozapas gavo dailidės darbą, ir jie buvo nepaprastai laimingi.

123:1.2Jėzui buvo maždaug treji metai ir du mėnesiai jų sugrįžimo į Nazaretą metu. Jis atlaikė visas keliones labai gerai ir buvo puikios sveikatos ir pilnas vaikiško atviro džiaugsmo ir susijaudinimo dėl to, jog turėjo savo nuosavas patalpas, kur galėjo lakstyti ir džiaugtis. Bet jam labai stigo Aleksandrijos žaidimo draugų savosios draugijos.

123:1.3Pakeliui į Nazaretą Juozapas buvo įtikinęs Mariją, jog būtų neišmintinga savo draugams ir giminėms Galilėjoje prasitarti, kad Jėzus yra pažadėtasis vaikelis. Jie susitarė, jog apie šituos dalykus visiškai neužsimins niekam. Ir jie abu labai ištikimai šito pažado laikėsi.

123:1.4Jėzaus visi ketvirtieji metai buvo normalaus fizinio vystymosi ir neįprastos protinės veiklos periodas. Tuo tarpu jis labai artimai susidraugavo su kaimynu berniuku maždaug savo paties amžiaus, kurio vardas buvo Jokūbas. Jėzus ir Jokūbas visada džiaugdavosi žaisdami, ir jie užaugo būdami dideli draugai ir ištikimi bičiuliai.

123:1.5Kitas svarbus įvykis šitos Nazareto šeimos gyvenime buvo antrojo vaiko, Jokūbo, gimimas ankstyvą rytmečio valandą balandžio 2-ąją, 3 m. pr. Kr. Jėzų apimdavo džiaugsmas nuo tos minties, jog turi broliuką kūdikėlį, jis valandų valandas stovėdavo šalia jo tiesiog tam, kad tik stebėtų pirmuosius kūdikio veiksmus.

123:1.6Būtent tų pačių metų vidurvasarį Juozapas pasistatė mažytes dirbtuves netoli kaimo šaltinio ir šalia tos vietos, kur sustodavo karavanai. Nuo to laiko dienos metu jis labai mažai beužsiimdavo dailidės darbu. Savo partneriais jis turėjo du iš savo brolių ir kelis kitus meistrus, kuriuos siųsdavo dirbti, tuo tarpu pats pasilikdavo dirbtuvėse ir darydavo jungus ir arklus ir dirbdavo kitokius medžio darbus. Jis taip pat šiek tiek gamindavo dirbinių iš odos ir iš virvių ir storos drobės. Ir Jėzus, kada augo, kai nebūdavo mokykloje, savo laiką maždaug po lygiai paskirdavo tam, jog padėtų motinai namų ruošoje ir stebėtų, kaip dirbtuvėse dirba tėvas, tuo pačiu metu klausydamasis karavanų varovų ir keleivių iš visų žemės kampelių pašnekesių ir apkalbų.

123:1.7Šių metų liepos mėnesį, likus vienam mėnesiui iki Jėzui suėjo ketveri metai, visame Nazarete pratrūko labai pavojingas žarnyno susirgimas nuo kontaktų su karavano keliauninkais. Marija taip išsigando, kad Jėzus gali būti neapsaugotas nuo šitos ligos epidemijos, kad ji šiltai aprėdė abu vaikus ir išlėkė į savo brolio namus kaime, keletą mylių į pietus nuo Nazareto prie Megido kelio netoli Sarido. Į Nazaretą jie negrįžo daugiau negu du mėnesius; Jėzui labai patiko šitas jo pirmasis patyrimas kaimo ūkyje.

123:2.1Šiek tiek daugiau negu metams praėjus po sugrįžimo į Nazaretą, berniukas Jėzus pasiekė tą amžių, kai priėmė pirmąjį asmeninį ir iš visos širdies moralų sprendimą; ir tuomet atvyko, kad gyventų suo juo, Minties Derintojas, Rojaus Tėvo dieviškoji dovana, anksčiau tarnavęs su Makiventa Melkizedeku, tokiu būdu įgavęs patyrimo, kaip veikti ryšium su įsikūnijimu tokios viršmirtingosios būtybės, kuri gyvena mirtingojo materialaus kūno pavidalu. Šitas įvykis atsitiko vasario 11 dieną, 2 m. pr. Kr. Apie dieviškojo Pagalbininko atvykimą Jėzus nežinojo nieko, kaip ir milijonų milijonai kitų vaikų, kurie iki to laiko ir po to lygiai tokiu pat būdu gaudavo šituos Minties Derintojus tam, kad apsigyventų jų protuose ir dirbtų dėl šitų protų galutinio sudvasinimo ir jų besivystančių nemirtingų sielų amžinojo išlikimo.

123:2.2Šitą vasario dieną Visatos Valdovų tiesioginė ir asmeninė priežiūra, kiek ji buvo susijusi su Mykolo įsikūnijimo vaiko pavidalu vientisumu, pasibaigė. Nuo to laiko per visą įsikūnijimo žmogiškąjį vystymąsi Jėzaus apsauga buvo patikėta šito viduje apsigyvenusiojo Derintojo ir su juo susietų serafinių sargų, kuriuos kartas nuo karto papildydavo tarnaujančios tarpinės būtybės, paskirtos tam tikrų konkrečių užduočių vykdymui pagal savo planetinės vyresnybės nurodymus, globai.

123:2.3Jėzui penkeri metai suėjo šitų metų rugpjūtį, ir mes, dėl to, šituos metus laikysime jo penktaisiais (kalendoriniais) metais. Šiais metais, 2 m. pr. Kr., likus šiek tiek daugiau negu vienam mėnesiui iki jo penktųjų metinių, Jėzus patyrė didžiulę laimę, pasaulį išvydus jo sesutei Miriamai, kuri gimė liepos 11-osios naktį. Kitos dienos vakarą Jėzus ilgai šnekėjosi su savo tėvu apie tai, kokiu būdu įvairios gyvų būtybių grupės pasaulį išvysta kaip atskiri individai. Pačią vertingiausią ankstyvojo švietimo dalį Jėzus gavo iš savo tėvų, kada jie atsakinėdavo į jo apgalvotus ir žingeidžius klausinėjimus. Niekada nebuvo taip, kad Juozapas iki galo neatliktų savosios pareigos, rūpestingai ir negailėdamas laiko atsakinėdavo į daugybę berniuko klausimų. Nuo to laiko, kada Jėzui suėjo penkeri metai, iki dešimties metų, jis buvo nuolatinis kodėlčius. Nors Juozapas ir Marija nevisada galėdavo atsakyti į jo klausimus, bet niekada nebuvo taip, kad jie vengtų iki galo aptarti jį dominusius dalykus ir visais įmanomais būdais jam padėti, stengiantis surasti patenkinamą sprendimą tai problemai, kurią jo guvus protas būdavo sugalvojęs.

123:2.4Nuo tada, kada jie sugrįžo į Nazaretą, jų namuose gyvenimas kunkuliavo, o Juozapas buvo nepaprastai užimtas savo naujųjų dirbtuvių statyba ir tuo, kad vėl iš naujo pradėjo savo verslą. Jis buvo tiek smarkiai užsiėmęs, jog nebesurado laiko tam, kad padirbtų lopšį Jokūbui, bet tas buvo ištaisyta, likus daug laiko iki Miriamos gimimo, taip, kad ji turėjo labai patogią lovelę, kurioje jaukiai įsitaisydavo, kai visa šeima gėrėdavosi ja. Ir vaikas Jėzus iš visos širdies įsitraukė į visus šituos natūralius ir normalius namų rūpesčius. Jam labai patiko mažasis broliukas ir mažylė sesutė, ir Marijai jis daug padėjo rūpindamasis jais.

123:2.6Būtent Galilėjos žydai laikėsi papročio, jog už vaiko lavinimą iki jam sueis penkeri metai buvo atsakinga motina, o tada, jeigu tas vaikas buvo berniukas, atsakingu už vaiko švietimą nuo to amžiaus buvo laikomas tėvas. Todėl, šitais metais Jėzus įžengė į Galilėjos žydų vaiko karjeros penktąjį etapą, ir dėl to rugpjūčio 21 dieną, 2 m. pr. Kr., Marija formaliai perdavė jį Juozapui, kad mokytų toliau.

123:2.7Nors Juozapas dabar prisiėmė tiesioginę atsakomybę už Jėzaus intelektualų ir religinį mokymą, bet jo motina vis tiek stengėsi jį lavinti namuose. Ji mokė jį pažinti ir prižiūrėti vynuogių medžius ir gėles, augančias apie sodo sienas, kurios supo visą šeimos sklypą. Ji taip pat pasirūpino, kad ant namo stogo (vasaros miegamajame) būtų negilios dėžės su smėliu, kuriose Jėzus kurdavo žemėlapius ir daug praktikavosi, kada mokėsi rašyti aramėjiškai, graikiškai, o vėliau, ir hebrajiškai, nes savu laiku jis išmoko laisvai skaityti ir šnekėti visomis trimis kalbomis.

123:2.8Pasirodė, kad Jėzus yra beveik tobulai fiziškai išsivystęs vaikas ir toliau normaliai vystėsi protiškai ir emociškai. Šitų, savo penktųjų (kalendorinių) metų antroje pusėje jį ištiko nedidelis virškinimo sutrikimas, pirmasis nedidelis susirgimas.

123:2.9Nors Juozapas ir Marija dažnai šnekėdavosi apie savo vyriausiojo vaiko ateitį, bet jeigu jūs būtumėte ten buvę, tai būtumėte matę augantį normalų, sveiką, nerūpestingą, bet nepaprastai žingeidų to meto ir tos vietos vaiką.

123:3.1Jau, padedamas motinos, Jėzus buvo įsisavinęs aramėjų kalbos Galilėjos tarmę; ir dabar tėvas jį ėmė mokyti graikų kalbos. Marija graikiškai mažai temokėjo, bet Juozapas sklandžiai šnekėjo tiek aramėjų, tiek graikų kalbomis. Graikų kalbos mokymuisi tekstų knyga buvo hebrajų raštų egzempliorius—įstatymų ir pranašų visi tekstai, įskaitant ir Psalmes—kurį jie buvo gavę dovanų išvykdami iš Egipto. Pilnų Raštų graikų kalba visame Nazarete tebuvo tiktai du egzemplioriai, ir dėl to, jog vieną iš jų turėjo dailidės šeima, Juozapo namus norėjo aplankyti daugelis, o tai leido Jėzui, jam augant, sutikti beveik nesibaigiančią grandinę uolių studentų ir nuoširdžių tiesos ieškotojų. Prieš pasibaigiant šitiems metams, šitas neįkainojamas rankraštis buvo atiduotas Jėzui, per šeštąjį gimtadienį jam buvo pasakyta, jog šią šventą knygą jam buvo padovanoję draugai ir giminaičiai iš Aleksandrijos. Ir labai greitai jis galėjo ją be vargo skaityti.

123:3.2Pirmasis didelis sukrėtimas jaunojo Jėzaus gyvenime įvyko tada, kai jam buvo nepilni šešeri. Berniukui atrodė, kad jo tėvas—bent jau tėvas ir motina drauge—žino viską. Todėl, įsivaizduokite šito žingeidaus vaiko nuostabą, kada jis paklausė tėvo, kokia buvo neseniai įvykusio nestipraus žemės drebėjimo priežastis, išgirdus Juozapą sakant: "Mano sūnau, aš iš tikrųjų nežinau." Tokiu būdu prasidėjo tas ilgas ir neraminantis iliuzijų praradimas, kurio metu Jėzui paaiškėjo, kad jo žemiškieji tėvai nėra visaišminčiai ir visažiniai.

123:3.3Juozapui pirma kilusi mintis buvo pasakyti Jėzui, kad žemės drebėjimą sukėlė Dievas, bet akimirkos apmąstymas perspėjo jį, kad toks atsakymas iš karto išprovokuos tolimesnius ir dar daugiau gluminančius klausimus. Net ir ankstyvame amžiuje buvo sunku atsakyti į Jėzaus klausimus apie fizinius ar visuomeninius reiškinius, neapdairiai jam pasakius, jog dėl jų yra atsakingas Dievas arba velnias. Sutinkamai su vyraujančiu žydų tautos tikėjimu, Jėzus ilgą laiką noriai tikėjo mokymu apie geras dvasias ir blogas dvasias kaip galimu protinių ir dvasinių reiškinių paaiškinimu, bet labai anksti jis ėmė abejoti tuo, kad tokie nematomi poveikiai sukelia gamtinio pasaulio fizinius įvykius.

123:3.4Prieš tai, kai Jėzui suėjo šešeri metai, 1 m. pr. Kr. vasaros pradžioje, Zakarijas su Elžbieta ir su savo sūnumi Jonu atvyko aplankyti Nazareto šeimos. Jėzus ir Jonas praleido džiugų laikmetį per šitą, jų atmintyje išlikusį, pirmąjį apsilankymą. Nors svečiai galėjo pasilikti tik keletui dienų, bet tėvai aptarė daugelį dalykų, taip pat ir savųjų sūnų ateities planus. Kada jie buvo šitaip užsiėmę, tada berniukai ant namo viršaus žaidė su kaladėlėmis smėlyje ir visaip kitaip tiktai berniukams būdingais būdais linksmai leido laiką.

123:3.5Susipažinęs su Jonu, kuris atvyko iš namų, esančių netoli Jeruzalės, Jėzus ėmė reikšti nepaprastą susidomėjimą Izraelio istorija ir labai smulkiai klausinėti apie Sabato ritualų, sinagogos pamokslų, ir besikartojančių atminimo švenčių prasmę. Tėvas jam aiškino visų šitų sezoninių šventimų prasmę. Pirmasis buvo iškilmingas žvakių uždegimas viduržiemį, trunkantis aštuonias dienas, prasidedantis nuo vienos žvakės uždegimo pirmąją naktį ir kiekvieną kitą naktį pridedant po vieną žvakę; šitai pažymi šventyklos pašventinimą po to, kada Judas Makabėjus sugrąžino pamaldas pagal Mozės įsakymus. Po to ėjo Purimo šventimas anksti pavasarį, tai yra Esteros ir jos dėka Izraelio išlaisvinimo šventė. Po šito eidavo iškilmingasis Perėjimas, kurį suaugusieji, kada tik būdavo įmanoma, švęsdavo Jeruzalėje, tuo tarpu namuose likę vaikai turėdavo prisiminti, jog ištisą savaitę negalima valgyti jokios mielinės duonos. Vėliau ateidavo pirmųjų vaisių, derliaus nuėmimo šventės; ir paskutinioji, pati iškilmingiausioji iš visų švenčių, būdavo naujųjų metų šventė, atpirkimo diena. Nors kai kurias iš šitų švenčių ir jų ritualus Jėzaus jaunam protui buvo per sunku suprasti, bet apie tai jis galvodavo rimtai, ir tada visas pasinerdavo į tabernakulio šventės džiugesį, visos žydų tautos poilsio periodą, tą laiką, kada visi nakvodavo lapuotose palapinėse ir atsiduodavo linksmybėms ir malonumui.

123:3.6Šitais metais Juozapas ir Marija turėjo vargo su Jėzumi dėl jo maldų. Jis atkakliai tvirtino, jog su savo dangiškuoju Tėvu nori kalbėtis taip, kaip kalbasi su Juozapu, savo žemiškuoju tėvu. Šitas nukrypimas nuo labiau rimto ir labiau pagarbaus bendravimo su Dievybe būdo jo tėvams sukėlė šiek tiek nerimo, ypač motinai, bet buvo neįmanoma jį įtikinti, kad savo nuostatą pakeistų; jis sukalbėdavo maldą tiksliai taip, kaip buvo išmokytas, po šito jis būtinai norėdavo "tiesiog truputį pasišnekėti su savo Tėvu danguje."

123:3.7Šitų metų birželio mėnesį Juozapas savo dirbtuvę Nazarete perdavė broliams ir oficialiai pradėjo dirbti statybininku. Metams nepasibaigus, šeimos pajamos daugiau negu patrigubėjo. Niekada daugiau, iki Juozapo mirties, Nazareto šeima iš tikrųjų nebepatyrė skurdo gniaužtų. Šeima vis augo ir augo, ir jie daug pinigų išleisdavo papildomam švietimui ir keliavimui, bet visą laiką didėjančios Juozapo pajamos neatsilikdavo nuo augančių išlaidų.

123:3.8Per kelerius kitus metus Juozapas daug dirbo Kanoje, (Galilėjos) Betliejuje, Magdaloje, Naine, Sepforyje, Kapernaume, ir Endore, o taip pat daug statė Nazarete ir netoli jo. Kada Jokūbas paaugo tiek, kad galėjo padėti motinai namų ruošos darbuose ir jaunesniųjų vaikų priežiūroje, tuomet Jėzus kartu su savo tėvu dažnai nuo namų nukeliaudavo į aplinkinius miestus ir kaimus. Jėzus buvo entuziastingas ir susidomėjęs stebėtojas ir iš šitų kelionių iš namų gavo daug praktinių žinių; jis stropiai kaupė žinias apie žmogų ir jo gyvenimo būdą žemėje.

123:3.9Šitais metais Jėzus padarė didžiulę pažangą savo stiprius jausmus ir energingus protrūkius derindamas prie šeimyninio bendradarbiavimo ir namų drausmės reikalavimų. Marija buvo mylinti motina, bet gana griežta drausmintoja. Tačiau, daugeliu atvejų Jėzui didesnį poveikį turėjo Juozapas, kadangi būtent jis sėsdavosi drauge su berniuku ir jam iki galo aiškindavo tikrąsias ir svarbiausias priežastis, kodėl iš pagarbos visos šeimos gerovei ir ramybei yra būtinas asmeninių aistrų drausminis pažabojimas. Kada Jėzui paaiškindavo situaciją, tada jis visada išmintingai ir noriai atsižvelgdavo į tėvų pageidavimus ir šeimos taisykles.

123:3.10Didelę dalį laisvalaikio—kada motina neprašydavo pagalbos namuose—jis praleisdavo dienos metu studijuodamas gėles ir augalus, o nakties metu stebėdamas žvaigždes. Jam atsirado tėvams nerimo sukėlęs įprotis gulėti ant nugaros ir su nuostaba tyrinėti žvaigždėtą dangų dar ilgai po to meto, kada šitoje tvarkingoje Nazareto šeimoje būdavo įprasta eiti miegoti.

123:4.1Jėzaus gyvenime tai iš tikrųjų buvo įvykiais gausūs metai. Sausio pradžioje Galilėjoje buvo didžiulė sniego pūga. Prisnigo per dvi pėdas, tai buvo didžiausias snigimas, kokį tik kada nors per savo visą gyvenimą matė Jėzus, ir sniego danga Nazarete buvo viena iš giliausių per šimtą metų.

123:4.2Jėzaus laikais žydų vaikų žaidybinis gyvenimas buvo gana ribotas; labai dažnai vaikai žaisdavo tuos rimtesnius dalykus, kuriuos darant matydavo suaugusiuosius. Jie didele dalimi žaisdavo vestuves ir laidotuves, ritualus, kuriuos jie taip dažnai matydavo ir kurie būdavo tokie įspūdingi. Jie šokdavo ir dainuodavo, bet turėjo nedaug organizuotų žaidimų, kuriuos taip mėgsta vėlesniųjų laikų vaikai.

123:4.3Jėzui, kaimynų berniuko, o vėliau savo brolio Jokūbo draugijoje, patikdavo žaisti šeimos staliaus dirbtuvių tolimajame kampe, kur jie su didžiuliu pasimėgavimu žaisdavo su drožlėmis ir medinėmis kaladėlėmis. Jėzui visada buvo sunku suvokti kai kurių žaidimų rūšių, kurios buvo uždraustos Sabato dieną, žalą, bet niekada nebuvo taip, kad savo tėvų norams jis nepaklustų. Jis turėjo humoro ir žaidimų gyslelę, kuriai pasireikšti buvo mažai progų jo laikų ir kartos aplinkoje, bet iki keturiolikos metų amžiaus didžiąją laiko dalį jis buvo linksmas ir be rūpesčių.

123:4.4Marija ant priestato gyvuliams laikė karvelidę, ir pajamas už parduotus balandžius panaudodavo kaip specialų labdaros fondą, kurį tvarkydavo Jėzus po to, kada jis atskaičiuodavo dešimtinę ir atiduodavo sinagogos tarnautojui.

123:4.5Vienintelis rimtas nelaimingas atsitikimas, nutikęs Jėzui iki šio laiko, buvo tai, kad jis nuvirto nuo užpakalinio kiemo akmeninių laiptų, vedančių į miegamąjį, kuris buvo uždengtas stora drobe. Tai įvyko per smėlio audrą, netikėtai užgriuvusią iš rytų liepos mėnesį. Karšti vėjai, nešantys smulkaus smėlio šuorus, paprastai pūsdavo lietų sezono metu, ypač kovo ir balandžio mėnesiais. Buvo neįprasta, jog tokia audra pasitaikytų liepos mėnesį. Tuo metu, kada kilo audra, Jėzus žaidė namo viršuje, kaip ir buvo įpratęs, nes per didžiąją sausros sezono dalį tai buvo įprasta jo žaidimo vieta. Smėlis jį apakino, kada jis lipo laiptais žemyn, ir jis parvirto. Po šito atsitikimo Juozapas padarė turėklus abiejose laiptų pusėse.

123:4.6Nebuvo jokios galimybės užbėgti už akių šitam nelaimingam atsitikimui. Negalima kaltinti aplaidumu laikinųjų sargybinių tarpinių būtybių, vienos pirminės ir vienos antrinės tarpinės būtybės, kurios buvo paskirtos berniuką prižiūrėti; taip pat negalima kaltinti ir serafinių sargų. Tiesiog nebuvo galima šito išvengti. Bet šitas nedidelis nelaimingas įvykis, atsitikęs tuo metu, kada Juozapas buvo išvykęs į Endorą, sukėlė Marijai tokį didžiulį nerimą, kad ji kelis mėnesius neišmintingai mėgino Jėzų laikyti visiškai šalia savęs.

123:4.7Dangiškosios asmenybės negali savavališkai įsikišti į materialius nelaimingus atsitikimus, fizinės prigimties įprastus reiškinius. Įprastinėmis aplinkybėmis į materialias sąlygas gali įsikišti tiktai tarpinės būtybės tam, kad apsaugotų likimo vyrų ir moterų asmenis, bet net ir ypatingose situacijose šitos būtybės šitaip gali veikti tiktai paklusdamos savosios vyresnybės specialiems nurodymams.

123:4.8O tai buvo tiktai vienas iš daugelio tokių nereikšmingų atsitikimų, kurie vėliau nutiko šitam smalsiam ir drąsiam jaunuoliui. Jeigu jūs įsivaizduosite judraus berniuko įprastą vaikystę ir jaunystę, tuomet turėsite gana gerą supratimą apie Jėzaus jaunystės metus, ir sugebėsite įsivaizduoti kaip tik tai, kiek nerimo jis kėlė savo tėvams, ypač motinai.

123:4.9Ketvirtasis Nazareto šeimos narys, Juozapas, gimė trečiadienio rytą, kovo 16 dieną, 1 m. po Kr. gim.

123:5.1Dabar Jėzus buvo septynerių metų, to amžiaus, kada žydų vaikai turėjo pradėti savo formalų švietimą sinagogų mokyklose. Dėl to, šių metų rugpjūčio mėnesį jis pradėjo kupiną įvykių mokyklinį gyvenimą Nazarete. Jau dabar šitas berniukas sklandžiai skaitė, rašė, ir šnekėjo dviemis kalbomis, aramiečių ir graikų. Dabar jis turėjo susipažinti su užduotimi, kaip išmokti skaityti, rašyti, ir šnekėti hebrajų kalba. Ir jis iš tikrųjų troško to naujojo mokyklinio gyvenimo, kuris jo laukė.

123:5.2Trejus metus—iki sulaukė dešimties metų—jis lankė Nazareto sinagogos pradinę mokyklą. Per šituos trejus metus jis mokėsi Įstatymo Knygos pagrindų, nes ji buvo parašyta hebrajų kalba. Per kitus trejus metus jis mokėsi aukštesniojo lygio mokykloje ir, kartodamas balsu, atmintinai išmoko gilesnius šventųjų įstatymų mokymus. Šitą sinagogos mokyklą jis užbaigė, kada jam ėjo tryliktieji metai ir sinagogos valdytojai perdavė jį tėvams kaip išsilavinusį "įsakymo sūnų"—nuo šiol atsakingą Izraelio bendrijos pilietį, visa tai jam leido dalyvauti Perėjimo šventėje Jeruzalėje; dėl to, tais metais jis dalyvavo savo pirmojoje Perėjimo šventėje drauge su savo tėvu ir motina.

123:5.3Nazarete mokiniai sėdėdavo ant grindų pusiau apskritimu, tuo tarpu jų mokytojas, chazanas, sinagogos pareigūnas, sėdėdavo prieš juos. Jie pradėjo nuo Levito Knygos, tada perėjo prie kitų įstatymo knygų studijų, užbaigė Pranašų ir Psalmių knygų studijavimu. Nazareto sinagoga turėjo pilną Raštų rinkinį hebrajų kalba. Iki dvylikos metų amžiaus buvo sudijuojami tiktai Raštai. Vasaros mėnesiais pamokų laikas būdavo smarkiai sutrumpinamas.

123:5.4Jėzus anksti labai gerai įsisavino hebrajų kalbą, ir kada jis dar buvo jaunuolis, kai Nazarete nesilankydavo joks žymus svečias, tai jo dažnai prašydavo paskaityti hebrajų raštus ištikimiems susirinkusiesiems sinagogoje reguliarių Sabato pamaldų metu.

123:5.5Šitos sinagogų mokyklos vadovėlių, aišku, neturėjo. Mokydamas, chazanas garsiai ištardavo sakinį, tuo tarpu mokiniai vieningai choru kartodavo paskui jį. Kada mokinys turėdavo priėjimą prie rašytinių įstatymų knygų, tada jis pamoką išmokdavo skaitydamas garsiai ir nuolat pakartodamas.

123:5.6Be to, papildomai prie savo daugiau formalaus mokymosi, Jėzus ėmė susipažinti su žmogiškąja prigimtimi iš visų žemės pakraščių, nes į jo tėvo dirbtuves užeidavo žmonės iš daugelio kraštų. Kada labiau subrendo, tada jis laisvai bendravo su vilkstinių keliauninkais, apsistojusiais netoli šaltinio tam, jog pailsėtų ir pavalgytų. Gerai mokėdamas graikų kalbą, jis nesunkiai susikalbėdavo su didžiąja dauguma vilkstinių keliauninkų ir varovų.

123:5.7Nazaretas buvo vilkstinių sustojimo vieta ir kelių sankryža, ir didžiąją dalį jo gyventojų sudarė nežydai; tuo pačiu jis buvo plačiai žinomas kaip toks centras, kuris žydų tradicinį įstatymą aiškino liberaliai. Galilėjoje žydai su pagonimis bendraudavo laisviau negu tai buvo daroma Judėjoje. Ir iš visų Galilėjos miestų, Nazareto žydai buvo patys liberaliausi aiškindami visuomeninius suvaržymus, grindžiamus baime susitepti dėl ryšių su pagonimis. Ir dėl šitų sąlygų atsirado įprastas Jeruzalėje posakis: "Ar kas nors gera gali kilti iš Nazareto?"

123:5.8Jėzus moralinį mokymą ir dvasinę kultūrą daugiausia gavo savo paties namuose. Didelę dalį savo intelektualaus ir teologinio išsilavinimo jis gavo iš chazano. Bet tikrąjį išsilavinimą—tą proto ir širdies parengimą realiam išmėginimui, kaip nugalėti sunkias gyvenimo problemas—jis įgijo bendraudamas su savo bičiuliais žmonėmis. Būtent šitas artimas bendravimas su savo bičiuliais žmonėmis, jaunais ir senais, žydais ir pagonimis, jam suteikė galimybę pažinti žmogiškąją rasę. Jėzus buvo labai išsilavinęs tuo, kad žmones suprato giliai ir juos atsidavusiai mylėjo.

123:5.9Per visus tuos metus sinagogoje jis buvo puikus mokinys, turėdamas didžiulį pranašumą, kadangi kalbėjo trimis kalbomis. Nazareto chazanas, ta proga, kad Jėzus užbaigė mokyklos kursą, Juozapui pastebėjo, jog jam atrodo, kad jis "daugiau išmokęs iš Jėzaus skvarbių klausimų," negu pats "galėjęs išmokyti šį vaikiną."

123:5.10Per savo visą mokymosi kursą Jėzus daug ko išmoko ir pasisėmė didžiulio įkvėpimo iš reguliarių šeštadieninių pamokslų sinagogoje. Buvo įprasta įžymių atvykėlių, apsistojusių Nazarete šeštadieniui, prašyti kreiptis į susirinkusius sinagogoje. Kada Jėzus augo, tada jis girdėjo, kaip savo požiūrį reiškė daug didžiųjų mąstytojų iš viso žydų pasaulio, ir daugelį tokių, kurie vargu ar buvo žydai ortodoksai, kadangi Nazareto sinagoga buvo išsivystęs ir liberalus hebrajų minties ir kultūros centras.

123:5.11Pradėjus mokyklą lankyti septynerių metų amžiaus (šiuo metu žydai ką tik buvo pradėję taikyti įstatymą dėl privalomojo išsilavinimo) buvo įprasta, jog mokiniai pasirinktų savo "gimtadienio tekstą," kažką panašaus į auksinę taisyklę, kad juo vadovautųsi per visą mokymosi laikmetį, ir kurį išsamiai aiškindavo baigdami mokyklą sulaukę trylikos metų amžiaus. Jėzus tekstą pasirinko iš Pranašo Isajo: "Viešpaties Dievo dvasia yra manyje, nes Viešpats mane patepė; jis pasiuntė mane, kad neščiau gerąją naujieną nusižeminusiems, kad sustiprinčiau palūžusiuosius, skelbčiau laisvę belaisviams, ir išlaisvinčiau dvasinius kalinius."

123:5.12Nazaretas buvo hebrajų nacijos vienas iš dvidešimt keturių šventikų centrų. Bet Galilėjos dvasininkija, aiškindama tradicinius įstatymus, buvo liberalesnė už Judėjos raštininkus ir rabinus. Nazarete jų požiūris į Sabato laikymąsi taip pat buvo liberalesnis. Būtent dėl šito Juozapas buvo įpratęs pasiimti Jėzų pasivaikščioti Sabato popietėmis, viena iš mėgstamiausių jų iškylų būdavo tada, kada jie užlipdavo ant netoli namų buvusios aukštos kalvos, nuo kurios prieš jų akis atsiverdavo Galilėjos panorama. Šiaurės vakaruose, giedromis dienomis, jie galėdavo matyti ilgą Karmelio kalno keterą, besidriekiančią žemyn link jūros; ir daug kartų Jėzus girdėjo tėvą pasakojant istoriją apie Eliją, vieną iš pirmųjų toje ilgoje hebrajų pranašų virtinėje, kuris priekaištavo Ahabui ir demaskavo Baalio šventikus. Šiaurėje didingu grožiu savo sniegingą viršūnę buvo iškėlęs Hermono kalnas ir užėmė visą horizontą, beveik 3.000 pėdų aukštyje viršutinių šlaitų spindėjo baltumu, padengti nuolatiniu sniegu. Toli rytuose jie galėjo matyti Jordano slėnį, o dar toliau už jo buvo Moabo uolėti kalnai. Taip pat pietuose ir rytuose, kada saulė šviesdavo į jų marmurines sienas, jie galėdavo matyti Dekapolio graikų-romėnų miestus, su jų amfiteatrais ir pretenzingomis šventyklomis. O kada jie išbūdavo iki to meto, kai saulė imdavo leistis, tada vakaruose jie galėdavo atskirti plaukiančius laivus toli esančioje Viduržemio jūroje.

123:5.13Jėzus galėdavo stebėti, kaip iš keturių pusių vilkstinių virtinės atkeliaudavo į Nazaretą ir iš jo iškeliaudavo, o pietuose jiems atsiverdavo plati ir derlinga Ezdrilono lyguma, nusidriekianti link Gilbojos kalno ir Samarijos.

123:5.14Kada ant šitų kalvų jie nelipdavo, kad pasižiūrėtų į toli nusidriekiantį peizažą, tada vaikščiodavo po apylinkes ir studijuodavo gamtą, kuri buvo skirtingos nuotaikos priklausomai nuo metų laiko. Jėzaus ankstyviausias mokymas, be mokymo šeimos aplinkoje, buvo susijęs su pagarbiu ir užjaučiančiu požiūriu į gamtą.

123:5.15Prieš tai, kai jam suėjo aštuoneri metai, jį pažinojo visos Nazareto motinos ir jaunos moterys, kurios buvo jį sutikusios ir šnekėjusios su juo prie šaltinio, kuris buvo nelabai toli nuo jo namų, ir kuris buvo vienas iš visuomeninio bendravimo ir apkalbų centrų visam miestui. Šiais metais Jėzus išmoko melžti šeimos karvę ir prižiūrėti kitus gyvulius. Per šiuos ir kitus metus jis taip pat išmoko padaryti sūrį ir austi. Būdamas dešimties metų amžiaus, jis sumaniai valdė audimo stakles. Būtent maždaug šituo metu Jėzus ir kaimynų berniukas Jokūbas labai susidraugavo su puodžiumi, kuris dirbo netoli tekančio šaltinio; ir kada jie stebėdavo, kaip Natano miklūs pirštai ant puodžiaus ratelio formuoja molį, tai abu daug kartų buvo pasiryžę kai užaugs tapti puodžiais. Natanas labai mylėjo berniukus ir jiems pažaisti dažnai duodavo molio, mėgindamas vystyti jų kūrybinę vaizduotę pasiūlydavo jiems pasivaržyti lipdant įvairius daiktus ir gyvūnus.

123:6.1Tai buvo įdomūs metai mokykloje. Nors Jėzus nebuvo nepaprastas mokinys, bet jis buvo stropus mokinys ir priklausė labiau išsivysčiusiam klasės trečdaliui, savo darbą atlikdavo taip gerai, kad jam buvo leista nelankyti mokyklos kiekvieno mėnesio vieną savaitę. Paprastai šitą savaitę jis praleisdavo arba su savo dėde žveju Galilėjos jūros pakrantėje netoli Magdalos, arba kito dėdės (savo motinos brolio) ūkyje už penkių mylių į pietus nuo Nazareto.

123:6.2Nors jo motina be reikalo nerimavo dėl jo sveikatos ir saugumo, bet palaipsniui susitaikė su šitomis kelionėmis iš namų. Jėzaus dėdės ir tetos jį labai mylėjo, ir tarp jų prasidėjo gyvas rungtyniavimas dėl to, kad jo draugiją užsitikrintų šitų kiekvieno mėnesio apsilankymų metu per šituos ir per artimiausius vėlesniuosius metus. Jis pirmą kartą savaitę praleido dėdės ūkyje (nuo kūdikystės) šitų metų sausio mėnesį; jis pirmą kartą sukaupė savaitės žvejojimo patyrimą Galilėjos jūroje gegužės mėnesį.

123:6.3Maždaug šituo laiku Jėzus sutiko matematikos mokytoją iš Damasko, ir sužinojęs kai kurių naujų metodų apie skaičius, per kelerių kitų metų laikotarpį jis didelę dalį laiko skyrė matematikai. Jis ėmė labai gerai jausti skaičius, atstumus, ir proporcijas.

123:6.4Jėzus pradėjo labai džiaugtis savo broliu Jokūbu ir baigiantis metams ėmė jį mokyti abėcėlės.

123:6.5Šitais metais Jėzus susitarė taip, jog pieno produktais būtų atsiskaitoma už arfos pamokas. Jis nepaprastai mėgo viską, kas buvo muzikalu. Vėliau jis daug prisidėjo prie to, kad paskatintų savo jaunuosius padėjėjus susidomėti vokaline muzika. Iki to meto, kai jam suėjo vienuolika metų, jis puikiai grojo arfa, ir jam labai patiko linksminti tiek šeimą, tiek draugus savo nepaprastomis interpretacijomis ir talentingomis improvizacijomis.

123:6.6Nors Jėzus ir toliau rodė pavydėtinus pasiekimus mokykloje, bet neviskas klostėsi sklandžiai tiek tėvams, tiek mokytojams. Jis atkakliai klausinėjo daug gluminančių klausimų tiek apie mokslą, tiek apie religiją, ypač apie tai, kas susiję su geografija ir astronomija. Jis buvo ypatingai atkaklus norėdamas išsiaiškinti, kodėl Palestinoje yra sausringas metų laikas ir lietingas metų laikas. Jis nuolat ieškojo paaiškinimo, kodėl yra didžiulis temperatūros skirtumas tarp Nazareto ir Jordano slėnio. Jis tiesiog niekada nenustojo klausinėjęs tokių protingų, bet gluminančių klausimų.

123:6.7Jo trečiasis brolis, Simonas, gimė penktadienio vakarą, šių metų balandžio 14-ąją, 2 m. po Kr.gim.

123:6.8Vasario mėnesį, Nahoras, vienas iš mokytojų Jėruzalės rabinų akademijoje, atvyko į Nazaretą tam, jog pasižiūrėtų į Jėzų, su panašia misija anksčiau aplankęs Zakarijo namus netoli Jeruzalės. Atkeliauti į Nazaretą jį paragino Jono tėvas. Nors iš pradžių jį kažkiek pribloškė Jėzaus atvirumas ir neįprastas požiūris į religinius dalykus, bet tą jis paaiškino tuo, jog Galilėja yra toli nuo hebrajų mokymo ir kultūros centrų, ir patarė Juozapui ir Marijai leisti jam vežtis Jėzų su savimi atgal į Jeruzalę, kur jis galėtų patirti švietimo ir mokymosi žydų kultūros centre privalumus. Marija buvo beveik įtikinta, kad nusileistų; ji buvo įsitikinusi, kad jos vyriausiasis sūnus turi tapti Mesiju, žydų išlaisvintoju; Juozapas dvejojo; jis lygiai taip pat buvo įtikintas, kad Jėzus turi užaugti toks, jog taptų lemties žmogumi, bet jis visiškai nieko nežinojo, kokia turėjo būti toji lemtis. Bet jis niekada iš tikrųjų neabejojo dėl to, kad jo sūnus turi įvykdyti kažkokią didžią misiją žemėje. Kuo daugiau jis mąstė apie Nahoro pasiūlymą, tuo labiau jis abejojo siūlomo gyvenimo Jeruzalėje išmintingumu.

123:6.9Dėl to, kad Juozapo ir Marijos nuomonės šitaip išsiskyrė, Nahoras paprašė leisti jam visa tai papasakoti Jėzui. Jėzus išklausė įdėmiai, pasišnekėjo su Juozapu, Marija, ir kaimynu, Jokūbu mūrininku, kurio sūnus buvo jo geriausias žaidimų draugas, ir tada, praėjus dviems dienoms, pranešė, jog, dėl to, kad yra toks nuomonių skirtumas tarp jo tėvų ir patarėjų, ir kadangi jis nesijaučia esąs kompetentingas prisiimti atsakomybę dėl tokio sprendimo, neturi tvirto polinkio į vieną ar į kitą pusę, todėl, atsižvelgdamas į visą situaciją, jis galiausiai nusprendė "pasišnekėti su savo Tėvu, kuris yra danguje"; ir nors jis visiškai nebuvo garantuotas dėl atsakymo, bet jis labiau jautė, kad turėtų likti namuose "su savo tėvu ir motina," pridurdamas, "tie, kurie mane myli taip smarkiai, galės padaryti man daugiau ir vesti mane saugiau už svetimus, kurie gali tiktai matyti mano kūną ir stebėti mano protą, bet vargu ar gali iš tikrųjų mane pažinti." Jie visi buvo sužavėti, ir Nahoras išvyko, atgal į Jeruzalę. Ir tai atsitiko, likus daug metų iki to laiko, kada Jėzaus išvykimo iš namų tema buvo vėl aptariama.