142:0.1BALANDŽIO mėnesį Jėzus ir apaštalai dirbo Jeruzalėje, iš miesto išeidami kiekvieną vakarą, kad naktį praleistų Betanėje. Pats Jėzus kiekvieną savaitę vieną ar dvi naktis praleisdavo Jeruzalėje Flavijaus, graikų žydo, namuose, kur daug įžymių žydų slapta ateidavo pasikalbėti su juo.

142:0.2Pirmąją dieną, kada atvyko į Jeruzalę, Jėzus užsuko pas savo ankstesniųjų laikų draugą Anasą, kažkada buvusį aukštąjį šventiką, ir Salomėjos, Zabediejaus žmonos, giminaitį. Anasas buvo girdėjęs apie Jėzų ir jo mokymus, ir kada Jėzus užsuko į šito aukštojo šventiko namus, tada jį sutiko su didžiuliu šaltumu. Kada tik Jėzus suvokė Anaso šaltumą, tada nedelsdamas atsisveikino, sakydamas, kada skyrėsi: "Pagrindinis žmogaus pavergėjas yra baimė, o jo didžioji silpnybė yra puikybė; ar tu save išduosi šitų abiejų džiaugsmo ir laisvės naikintojų vergystei?" Bet Anasas nieko neatsakė. Mokytojas Anaso daugiau nebesutiko iki to laiko, kada jis su savo žentu Žmogaus Sūnų teisė.

142:1.2Minios, atvykusios švęsti Perėjimo šventės, išgirdo šitą Jėzaus mokymą, ir šimtai jų džiaugėsi gerosiomis naujienomis. Žydų pagrindiniai šventikai ir valdovai labai susirūpino dėl Jėzaus ir jo apaštalų, ir tarpusavyje ginčijosi, ką reikėtų su jais daryti.

142:1.3Be mokymo šventykloje ir prie jos, apaštalai ir kiti tikintieji buvo įsitraukę į didžiulį asmeninį darbą Perėjimo šventės miniose. Šitie susidomėję vyrai ir moterys naujienas apie Jėzaus žinią iš šitos Perėjimo šventės nunešė iki tolimiausių Romos imperijos pakraščių, o taip pat ir į Rytus. Tai buvo karalystės evangelijos skleidimo išoriniam pasauliui pradžia. Jėzaus darbas daugiau nebeapsiribojo Palestina.

142:2.1Jeruzalėje Perėjimo šventėje dalyvavo kažkoks Jokūbas, turtingas žydas prekybininkas iš Kretos, ir jis atėjo pas Andriejų, prašydamas asmeninio pasimatymo su Jėzumi. Andriejus surengė šitą slaptą susitikimą su Jėzumi Flavijaus namuose kitos dienos vakarą. Šitas vyras negalėjo suvokti Mokytojo mokymų, ir jis atėjo, nes troško išsamiau pasiteirauti apie Dievo karalystę. Sakė Jokūbas Jėzui: "Bet, Rabine, Mozė ir senovės pranašai mums sako, kad Jahvė yra pavydus Dievas, didžiulio įniršio ir aršaus pykčio Dievas. Tie pranašai sako, kad jis neapkenčia piktadarių ir atkeršija tiems, kurie jo įstatymams nepaklūsta. Tu mus mokai ir tavo mokiniai mus moko, kad Dievas yra nuoširdus ir užjaučiantis Tėvas, kuris taip myli visus žmones, kad juos nori pasveikinti šitoje naujoje dangaus karalystėje, kurią jūs skelbiate esant taip visiškai šalia."

142:2.2Kada Jokūbas baigė šnekėti, tada Jėzus atsakė: Jokūbai, tu gerai išreiškei senovės pranašų mokymus, kurie savosios kartos vaikus mokė sutinkamai su savojo laikmečio šviesa. Mūsų Tėvas Rojuje yra nekintantis. Bet samprata apie jo prigimtį nuo Mozės laikų iki Amoso dienų ir net iki pranašo Isajo kartos plėtėsi ir augo. Ir dabar aš atėjau materialaus kūno pavidalu, kad apreikščiau Tėvą naujoje šlovėje ir kad parodyčiau jo meilę ir gailestingumą visiems žmonėms visuose pasauliuose. Kada šitos karalystės evangelija sklis po visą pasaulį su savo nuoširdaus džiugesio ir geros valios naujiena visiems žmonėms, tada vystysis tobulesni ir geresni santykiai tarp visų tautų šeimų. Laikui einant, tėvai ir jų vaikai mylės vieni kitus daugiau, ir šitokiu būdu bus pasiektas geresnis supratimas apie Tėvo danguje meilę savo vaikams žemėje. Prisimink Jokūbai, kad geras ir tikras tėvas ne tiktai myli savo šeimą kaip visumą—kaip šeimą—bet jis tikrai myli ir su meile globoja ir kiekvieną atskirą narį."

142:2.3Po išsamaus dangiškojo Tėvo charakterio aptarimo Jėzus stabtelėjo, kad pasakytų: "Tu, Jokūbai, būdamas daugiavaikis tėvas, gerai žinai mano žodžių tiesą." Ir Jokūbas tarė: "Bet, Mokytojau, kas gi tau sakė, jog aš esu šešių vaikų tėvas? Kaip tu šitą sužinojai apie mane?" Ir Mokytojas atsakė: "Užtenka pasakyti, jog Tėvas ir Sūnus žino viską, nes iš tiesų jie mato viską. Mylėdamas savo vaikus kaip žemiškasis tėvas dabar tu turi pripažinti kaip realybę dangiškojo Tėvo meilę tau—ne tik visiems Abraomo vaikams, bet ir tau, tavo individualiai sielai."

142:2.4Tada Jėzus kalbėjo toliau: "Kada tavo vaikai yra labai jauni ir nesubrendę, ir kada tu turi juos bausti, tada jie gali pagalvoti, kad jų tėvas yra piktas ir kupinas įniršio. Dėl savo nesubrendimo jie negali matyti toliau negu toji bausmė, kad pastebėtų savo tėvo toliaregišką ir ištaisančiąją meilę. Tačiau, kada šitie patys vaikai tampa suaugusiais vyrais ir moterimis, argi tai nebūtų kvailystė, jeigu jie ir toliau laikytųsi šitų ankstesnių ir klaidingai suvoktų sampratų apie savo tėvą? Dabar būdami vyrai ir moterys jie turėtų pastebėti savo tėvo meilę kiekvienoje šitoje ankstesnėje bausmėje. Ir argi žmonija, einant amžiams, neturėtų prieiti prie to, kad imtų geriau suprasti Tėvo danguje tikrąją prigimtį ir mylintį charakterį? Kokia gi jums nauda iš viena po kitos einančių kartų dvasinio apšvietimo, jeigu jūs ir toliau į Dievą atkakliai žvelgiate taip, kaip jį matė Mozė ir pranašai? Aš sakau tau, Jokūbai, esant šitos valandos ryškiai šviesai, tu turėtum matyti Tėvą tokį, kokio jo niekada nematė nė vienas iš tų, kurie ėjo anksčiau. Ir pamatęs jį tokį, tu turėtum džiūgauti, kad įžengi į karalystę, kurioje valdo toks gailestingas Tėvas, ir tu turėtum stengtis, kad nuo šiol tavo gyvenime viešpatautų jo meilės valia."

142:2.5Ir Jokūbas atsakė: "Rabine, aš tikiu; aš trokštu, kad tu mane vestum į Tėvo karalystę."

142:3.1Dvylika apaštalų, kurių didžioji dauguma klausėsi šitos diskusijos apie Dievo charakterį, tą naktį Jėzui pateikė daug klausimų apie Tėvą danguje. Šiuolaikine kalba Mokytojo atsakymus į šituos klausimus galima būtų geriausiai pateikti tokios santraukos pavidalu:

142:3.2Jėzus švelniai papriekaištavo šiems dvylikai, iš esmės pasakydamas: Argi jūs nežinote Izraelio pasakojimų, susijusių su idėjos apie Jahvę augimu, ir argi jūs nežinote Raštų mokymo, susijusio su Dievo doktrina? Ir tada Mokytojas iš tikrųjų perėjo prie apaštalų mokymo apie Dievybės sampratos evoliuciją per žydų tautos vystymosi laikmetį. Jis atkreipė dėmesį į idėjos apie Dievą augimo tokias fazes:

142:3.31. Jahvė—Sinajaus klanų dievas. Tai buvo primityvi Dievybės samprata, kurią Mozė iškėlė į aukštesnį Izraelio Viešpaties Dievo lygį. Tėvas danguje niekada nebūna toks, kad savo vaikų žemėje nuoširdaus garbinimo nepriimtų, nesvarbu, kokia primityvi būtų jų Dievybės samprata arba kokiu vardu jie simbolizuotų jos dieviškąją prigimtį.

142:3.42. Pats Aukštasis. Šitą Tėvo danguje sampratą Melkizedekas paskelbė Abraomui, ir ją paskleidė toli nuo Salemo tie, kurie vėliau tikėjo į šitą padidintą ir išplėstą Dievybės idėją. Abraomas ir jo brolis išvyko iš Uro dėl to, kad susiformavo saulės garbinimas, o jie ėmė tikėti į Melkizedeko mokymą apie El Elijoną—Patį Aukštąjį Dievą. Jų samprata apie Dievą buvo sudėtinė, kurią sudarė mišinys iš jų senesniųjų Mesopotamijos idėjų ir doktrina apie Patį Aukštąjį.

142:3.53. El Šadajas. Šitais senaisiais laikais daugelis hebrajų garbino El Šadają, dangaus Dievo egiptietišką sampratą, apie kurią jie sužinojo savo nelaisvės metu Nilo žemėje. Praėjus daug laiko nuo tada, kada gyveno Melkizedekas, šitos visos trys Dievo sampratos buvo apjungtos draugėn, kad suformuotų doktriną apie kūrėją Dievybę, Izraelio Viešpatį Dievą.

142:3.64. Elochimas. Nuo Adomo laikų išsilaikė mokymas apie Rojaus Trejybę. Argi jūs neprisimenate, kaip Raštai prasideda tvirtindami, jog "Pradžioje Dievai sukūrė dangų ir žemę"? Tai rodo, jog tada, kada šitai buvo užrašyta, Trejybės samprata apie tris Dievus viename buvo įsitvirtinusi mūsų protėvių religijoje.

142:3.75. Aukščiausiasis Jahvė. Iki Isajo laikų šitie tikėjimai apie Dievą išsiplėtė į sampratą apie Visuotinį Kūrėją, kuris tuo pačiu metu yra visagalis ir gailestingas visiems. Ir šita besivystanti ir besiplečianti Dievo samprata iš esmės išstūmė visas ankstesnes Dievybės idėjas mūsų tėvų religijoje.

142:3.86. Tėvas danguje. Ir dabar mes tikrai Dievą pažįstame kaip savo Tėvą danguje. Mūsų mokymas suteikia tokią religiją, kurioje tikintysis yra Dievo sūnus. Tai yra dangaus karalystės evangelijos geroji naujiena. Drauge su Tėvu egzistuoja Sūnus ir Dvasia, ir šitų Rojaus Dievybių prigimties ir tarnystės apreiškimas tęsis toliau, kad plėstųsi ir ryškėtų per visus kylančiųjų Dievo sūnų amžinojo dvasinio žengimo į priekį begalinius amžius. Visais laikais ir per visus amžius bet kokios žmogiškosios būtybės tikrąjį garbinimą—kas susiję su individualiu dvasiniu žengimu į priekį—viduje gyvenanti dvasia pripažįsta kaip reiškiamą pagarbą dangiškajam Tėvui.

142:3.9Niekada prieš tai apaštalai nebuvo taip pritrenkti, kaip dabar, kada išgirdo šitą pasakojimą apie Dievo sampratos augimą ankstesniųjų kartų žydų prote; jie buvo per daug suglumę, kad imtų klausinėti. Kadangi jie sėdėjo prieš Jėzų tylėdami, tai Mokytojas tęsė: "Ir jūs būtumėte žinoję šitas tiesas, jeigu būtumėte skaitę Raštus. Argi jūs neskaitėte Samuelio, kur yra sakoma: 'Ir Viešpaties pyktis prieš Izraelį tiek įsiliepsnojo, kad jis nukreipė Dovydą prieš juos, sakydamas, eik ir suskaičiuok Izraelį ir Judėją'? Ir tai nebuvo keista, nes Samuelio dienomis Abraomo vaikai tikrai tikėjo, kad Jahvė sukūrė tiek gėrį, tiek blogį. Tačiau, kada vėlesnis rašytojas šituos įvykius atpasakojo, po žydų sampratos apie Dievo prigimtį išsiplėtimo, tada jis neišdrįso blogio priskirti Jahvei; todėl pasakė: 'Ir Šėtonas pakilo prieš Izraelį ir išprovokavo Dovydą suskaičiuoti Izraelį.' Argi jūs negalite pamatyti, jog tokie įrašai Raštuose aiškiai parodo, kaip samprata apie Dievo prigimtį toliau augo iš vienos kartos į kitą?

142:3.10"Vėl jūs tikrai turėjote pastebėti, kaip vystėsi dieviškojo įstatymo samprata tobulai atitikdama šitas besiplečiančias dieviškumo sampratas. Kada anksčiau už išplėstą Jahvės apreiškimą Izraelio vaikai tomis dienomis išėjo iš Egipto, tada jie turėjo dešimt įsakymų, kurie jiems tarnavo kaip įstatymas iki pat tų laikų, kada jie įkūrė stovyklą prie Sinajaus. Ir šitie dešimt įsakymų buvo tokie:

142:3.11"1. Negarbinkite jokio kito dievo, nes Viešpats yra pavydus Dievas.

142:3.12"2. Nedarykite jokių nulietų dievų.

142:3.13"3. Neignoruokite to, kad laikytumėtės neraugintos duonos šventės.

142:3.14"4. Iš žmonių ar galvijų visų vyriškosios lyties palikuonių, pirmagimiai yra mano, sako Viešpats.

142:3.15"5. Šešias dienas jūs galite dirbti, bet septintąją dieną jūs turite ilsėtis.

142:3.16"6. Visada švęskite pirmųjų vaisių šventę ir derliaus nuėmimo šventę metų pabaigoje.

142:3.17"7. Nesiūlykite jokios aukos kraujo su rauginta duona.

142:3.18"8. Perėjimo šventės aukos nepalikite iki ryto.

142:3.19"9. Pirmuosius iš pirmųjų žemės vaisių atneškite į Viešpaties jūsų Dievo namus.

142:3.20"10 Nevirkite ožiuko jo motinos piene.

142:3.21"Ir tada, tarp Sinajaus griaustinių ir žaibų, Mozė jiems davė naujus dešimt įsakymų, kurie, jūs visi sutiksite, yra vertingesni pareiškimai tam, kad lydėtų besiplečiančias Jahvės Dievybės sampratas. Ir argi jūs niekada neatkreipėte dėmesio į šiuos įsakymus, kaip raštuose du kartus yra užrašyta, jog pirmuoju atveju išsilaisvinimas iš Egipto yra toji priežastis, dėl kurios yra laikomasi Sabato, tuo tarpu vėlesniame įraše mūsų protėvių besivystantys religiniai tikėjimai reikalavo, jog šitai turi būti pakeista pripažįstant kūrimo faktą kaip tą priežastį, dėl kurios yra laikomasi Sabato?

142:3.22"Ir tada jūs tikrai prisiminsite, jog dar kartą—esant didesniam Isajo laikmečio dvasiniam apšvietimui—šitie dešimt neigiamų įsakymų buvo pakeisti į didįjį ir teigiamą meilės įstatymą, paliepimą mylėti Dievą aukščiausiuoju laipsniu, o savo artimą mylėti kaip save patį. Ir būtent šitą meilės Dievui ir žmogui aukščiausią įstatymą aš taip pat skelbiu ir jums kaip tokį, kuris sudaro visą žmogaus pareigą."

142:3.23Ir kada jis užbaigė kalbėti, tada nė vienas vyras jam nepateikė nė vieno klausimo. Jie išsiskirstė miegoti.

142:4.1Flavijus, graikų žydas, buvo vartų prozelitas, nebuvo nei apipjaustytas, nei pakrikštytas; ir kadangi jis buvo didžiulis grožio mene ir skulptūroje mylėtojas, tai namas, kurį jis užėmė gyvendamas Jeruzalėje, buvo gražus pastatas. Šitas namas buvo nuostabiai papuoštas neįkainojamais turtais, kuriuos jis buvo surinkęs tai šen tai ten savo kelionėse po pasaulį. Kada jis pirmą kartą pagalvojo pasikviesti Jėzų į savo namus, tada jis bijojo, kad Mokytojas įsižeis matydamas šituos vadinamuosius stabus. Bet Flavijus buvo maloniai nustebintas, kada Jėzus, įėjęs į namą, vietoje to, kad imtų jam priekaištauti dėl šitų tariamų garbinimo objektų, išdėstytų po visus namus, parodė didžiulį susidomėjimą visa kolekcija ir pateikė daug įvertinančių klausimų apie kiekvieną daiktą, kada Flavijus jį lydėjo iš kambario į kambarį, rodydamas jam savo visas mėgstamas statulėles.

142:4.2Mokytojas matė, kad šeimininką išmušė iš vėžių jo draugiškas požiūris į meną; dėl to, kada jie visos kolekcijos apžiūrą užbaigė, Jėzus tarė: "Kadangi tu vertini daiktų, kuriuos sukūrė manasis Tėvas ir padarė žmogaus meniškos rankos, grožį, tai kodėl gi tu turėtum tikėtis sulaukti priekaištų? Kadangi Mozė kažkada stengėsi kovoti prieš stabmeldystę ir netikrų dievų garbinimą, tai kodėl gi visi žmonės turėtų raukytis nuo grakštumo ir grožio atgaminimo? Aš sakau tau, Flavijau, Mozės vaikai jį klaidingai suprato, ir dabar jie iš tikrųjų sukuria netikrus dievus net ir iš jo uždraudimo kurti stabus ir atvaizdus to, kas yra danguje ir žemėje. Bet net jeigu Mozė ir mokė tokių suvaržymų tų laikų tamsius protus, tai ką tas turi bendro su šiandiena, kada Tėvas danguje yra apreiškiamas kaip visuotinis Dvasinis Valdovas visiems ir viskam? Ir, Flavijau, aš pareiškiu, jog ateinančioje karalystėje jie tikrai daugiau nebemokys, 'negarbink šito ir negarbink to'; daugiau jie tikrai nebejaus nerimo dėl įsakymų susilaikyti nuo šito ir žiūrėti, kad nedarytų to, bet vietoje šito visi tikrai rūpinsis tiktai viena aukščiausiąja pareiga. Ir šitą žmogaus pareigą išreiškia dvi didžiulės privilegijos: begalinio Kūrėjo, Rojaus Tėvo nuoširdus garbinimas ir kupina meilės tarnystė, dovanojama savo bičiuliams žmonėms. Jeigu tu myli savo artimą kaip myli save patį, tada tu iš tikrųjų žinai, jog esi Dievo sūnus.

142:4.3"Tame amžiuje, kada mano Tėvas nebuvo gerai suprantamas, Mozę buvo galima pateisinti dėl jo mėginimų pasipriešinti stabmeldystei, bet ateinančiame amžiuje Tėvą atskleis šio Sūnaus gyvenimas; ir šitas naujasis Dievo apreiškimas padarys amžiams nebereikalinga Tėvo Kūrėjo painiojimą su stabais iš akmens arba atvaizdais iš aukso ir sidabro. Nuo šiol, išmintingi žmonės gali džiaugtis meno turtais, nepainiodami tokio materialaus grožio suvokimo su Tėvo Rojuje, visų daiktų ir visų būtybių Dievo, garbinimu ir tarnyste."

142:4.4Flavijus tikėjo viskuo, ko jį mokė Jėzus. Kitą dieną jis nuėjo į Betanę už Jordano upės ir buvo pakrikštytas Jono mokinių. Ir šitą jis iš tiesų padarė, kadangi Jėzaus apaštalai tikinčiųjų dar nekrikštijo. Kada Flavijus sugrįžo į Jeruzalę, tada jis suruošė didžiulį pobūvį Jėzaus garbei ir pakvietė šešiasdešimt savo draugų. Ir daugelis iš šitų svečių tapo tikinčiaisiais į ateinančios karalystės žinią.

142:5.1Vienas iš nuostabiųjų pamokslų, kuriuos Jėzus sakė šventykloje per šitą Perėjimo šventės savaitę, buvo atsakymas į klausimą, pateiktą vieno iš jo klausytojų, vyro iš Damasko. Šitas vyras Jėzaus paklausė: "Bet, Rabine, kaip mes galime būti tikri dėl to, jog tave atsiuntė Dievas ir jog mes galime iš tiesų įeiti į šitą karalystę, kurią tu ir tavo mokiniai skelbiate, kad yra šalia?" Ir Jėzus atsakė:

142:5.2"Kai dėl manosios žinios ir mano mokinių mokymo, tai jūs turėtumėte apie juos spręsti pagal jų vaisius. Jeigu mes jums skelbiame dvasios tiesas, tai dvasia ir paliudys jūsų širdyje, kad mūsų žinia yra tikra. Kai dėl karalystės ir dėl užtikrinimo, kad jus priims dangiškasis Tėvas, tai leiskite man paklausti, kuris gi iš jūsų būdamas tėvas, vertas ir nuoširdus tėvu, savo sūnų laikytų sunerimusį ir nežinomybėje dėl savo padėties šeimoje arba dėl savo patikimos vietos savojo tėvo širdies meilėje? Argi jūs žemiškieji tėvai jaučiate malonumą, kankindami savo vaikus tuo, kad jie nėra užtikrinti dėl to, ar yra jiems vietos meilėje, gyvenančioje jūsų žmogiškoje širdyje. Taip pat ir jūsų Tėvas danguje nepalieka savo įtikėjimo dvasios vaikų abejojančiame netikrume dėl jų padėties karalystėje. Jeigu jūs priimate Dievą kaip savo Tėvą, tada iš tikrųjų ir neabejotinai jūs esate Dievo sūnūs. Ir jeigu jūs esate sūnūs, tada jūs esate garantuoti dėl savo vietos ir padėties visur, kas susiję su amžinąja ir dieviškąja sūnyste. Jeigu jūs tikite mano žodžiais, tai šituo jūs tikite ir į Tą, kuris atsiuntė mane, ir šitokiu būdu tikėdami į Tėvą, jūs esate įtvirtinę ir savąjį statusą dangiškojoje pilietybėje. Jeigu jūs vykdysite Dievo danguje valią, tai tikrai jūs niekada nesuklupsite stengdamiesi pasiekti žengimo į priekį amžinąjį gyvenimą dieviškojoje karalystėje.

142:5.3"Aukščiausioji Dvasia tikrai paliudys kartu su jūsų dvasiomis, kad jūs iš tiesų esate Dievo vaikai. Ir jeigu jūs esate Dievo sūnūs, tuomet jūs iš tiesų esatę gimę iš Dievo dvasios; ir kas tik taip gimė iš dvasios, tas turi savyje galią nugalėti visas dvejones, ir tai yra toji pergalė, kuri nugali bet kokį neužtikrintumą, net jūsų tikėjimą.

142:5.4"Sakė Pranašas Isajas, kalbėdamas apie tuos laikus: 'Kada dvasia bus išlieta ant mūsų iš dangaus, tada teisumo darbas iš tiesų taps taika, ramybe, ir užtikrinimu amžiams.' Ir visiems tiems, kurie iš tikrųjų tiki šita evangelija, aš iš tiesų tapsiu užtikrinimu, kad jie bus priimti į manojo Tėvo karalystės amžinąjį gailestingumą ir per amžius trunkantį gyvenimą. Tuomet, jūs tie, kurie girdite šitą žinią ir tikite šita karalystės evangelija, esate Dievo sūnūs, ir jūs turite amžinąjį gyvenimą; ir visam pasauliui įrodymas, kad jūs gimėte iš dvasios, yra tai, kad jūs nuoširdžiai mylite vienas kitą."

142:5.5Daugeliui valandų su Jėzumi pasiliko minios klausytojų, kurie klausinėjo ir atidžiai klausėsi jo paguodžiančių atsakymų. Net apaštalus Jėzaus mokymas padrąsino pamokslauti karalystės evangeliją su didesne galia ir įsitikinimu. Šitas patyrimas Jeruzalėje šiems dvylikai buvo didžiulis įkvėpimas. Tai buvo jų pirmasis ryšys su tokiomis gausiomis miniomis, ir jie išmoko daug vertingų pamokų, kurios buvo labai naudingos jų vėlesniame darbe.

142:6.1Vieną vakarą į Flavijaus namus atėjo pasimatyti su Jėzumi kažkoks Nikodemas, turtingas ir pagyvenęs žydų Sanhedrino narys. Jis buvo daug girdėjęs apie šito galilėjiėčio mokymus, ir dėl to vieną popietę jis atėjo jo pasiklausyti, kada jis mokė šventyklos kiemuose. Jis būtų dažnai ėjęs pasiklausyti, kaip Jėzus moko, bet bijojo, kad žmonės jį pamatys dalyvaujantį jo mokyme, kadangi žydų valdovai su Jėzumi jau taip nesutarė, jog nė vienas Sanhedrino narys nenorėjo, kad jį atvirai sutapatintų su juo. Dėl to, Nikodemas buvo susitaręs su Andriejumi, kad su Jėzumi susitiks asmeniškai ir po saulėlydžio šitą patį vakarą. Petras, Jokūbas, ir Jonas buvo Flavijaus sode, kada prasidėjo pokalbis, bet vėliau jie visi suėjo į namą, kur pasikalbėjimas tęsėsi.

142:6.2Priimdamas Nikodemą, Jėzus nerodė jokio ypatingo dėmesio; kalbėdamasis su juo, jis nėjo į jokį kompromisą ar nederamą įtikinėjimą. Mokytojas nemėgino atstumti savo paslaptingojo svečio, taip pat jis nepasinaudojo ir sarkazmu. Visuose savo reikaluose su savo išskirtiniu svečiu, Jėzus buvo ramus, atkaklus, ir orus. Nikodemas nebuvo oficialus Sanhedrino delegatas; jis atėjo pasimatyti su Jėzumi vien tiktai dėl to, kad jis asmeniškai ir nuoširdžiai susidomėjo Mokytojo mokymais.

142:6.3Kada jį pristatė Flavijus, tada Nikodemas tarė: "Rabine, mes žinome, jog tu esi mokytojas, atsiųstas Dievo, kadangi nė vienas paprastas žmogus šitaip mokyti negalėtų, jeigu su juo nebūtų Dievo. Ir aš trokštu sužinoti daugiau apie tavuosius mokymus, susijusius su ateinančia karalyste."

142:6.4Jėzus atsakė Nikodemui: "Tikrai, tikrai aš sakau tau, Nikodemai, tiktai toks žmogus, kuris yra gimęs iš aukščiau, gali pamatyti Dievo karalystę." Tada Nikodemas atsakė: "Bet, kaip gi žmogus gali gimti vėl, kada jis yra senas? Jis negali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias tam, kad gimtų."

142:6.5Jėzus sakė:" Nepaisant šito, aš tau pareiškiu, tiktai toks žmogus, kuris gimsta iš dvasios, gali įeiti į Dievo karalystę. Tas, kas yra gimęs iš materialaus kūno, yra materialus kūnas, o tas, kas yra gimęs iš dvasios, yra dvasia. Bet tu nesistebėk, kad aš pasakiau, jog tu turi gimti iš aukščiau. Kai pučia vėjas, tu girdi lapų šnarėjimą, bet vėjo nematai—iš kur atpučia ar kur nupučia—taip yra ir su kiekvienu gimusiu iš dvasios. Materialaus kūno akimis tu gali pastebėti dvasios pasireiškimus, bet tu negali iš tikrųjų pamatyti šios dvasios."

142:6.6Nikodemas atsakė: "Bet aš nesuprantu—kaip gali taip būti?" Tarė Jėzus: "Ar gali taip būti, kad tu esi mokytojas Izraelyje ir vis vien šito nežinai? Tuomet, tai tampa pareiga tų, kurie žino apie šios dvasios realybes, atskleisti šituos dalykus tiems, kurie mato tiktai materialaus pasaulio pasireiškimus. Bet ar tu mumis patikėsi, jegu mes tau papasakosime apie dangiškąsias tiesas? Ar tu turi drąsos, Nikodemai, tikėti į tą, kuris nusileido iš dangaus, net į Žmogaus Sūnų?"

142:6.7Ir Nikodemas pasakė: "Bet kaip aš galiu pradėti įvaldyti šitą dvasią, kuri turi pertvarkyti mane parengdama mane įėjimui į karalystę?" Jėzus atsakė: "Dangiškojo Tėvo dvasia iš tiesų tavo viduje jau gyvena. Jeigu tu panorėtum, jog tave vestų šitoji dvasia iš aukštai, tai labai greitai tu pradėtum matyti šios dvasios akimis, ir tuomet dėka to, kad iš visos širdies apsispręstum dėl to, kad tau vadovautų šitoji dvasia, tu tikrai gimtum iš dvasios, kadangi tavo pagrindinis gyvenimo tikslas būtų vykdyti savo dangiškojo Tėvo valią. Ir šitaip gimęs iš dvasios ir laimingai patekęs į Dievo karalystę, tu pradėtum savo kasdieniame gyvenime nešti gausius dvasinius vaisius."

142:6.8Nikodemas buvo visiškai nuoširdus. Jam tai padarė gilų įspūdį, bet jis išėjo išmuštas iš vėžių. Nikodemas buvo visiškai išvystęs savajį aš, buvo pasiekęs didelį laipsnį savikontrolės, ir buvo išsiugdęs net ir aukštų moralinių savybių. Jis buvo rafinuotas, turėjo egoistinių ir altruistinių savybių; bet jis nežinojo, kaip savąją valią priversti paklusti dieviškojo Tėvo valiai, kaip kad mažas vaikas noriai paklūsta išmintingo ir mylinčio žemiškojo tėvo vadovavimui ir vedimui, kad šituo tikrovėje taptų Dievo sūnumi, amžinosios karalystės besivystančiu įpėdiniu.

142:6.9Bet Nikodemas iš tikrųjų turėjo pakankamai įtikėjimo tam, kad įeitų į karalystę. Jis neryžtingai protestavo tada, kada kiti Sanhedrino nariai stengėsi Jėzų pasmerkti be svarstymo; ir su Juozapu iš Arimatėjos, jis vėliau drąsiai pripažino jo tikėjimą ir reikalavo Jėzaus kūno, kada iš baimės net ir didžioji dauguma jo mokinių buvo pabėgę iš savo Mokytojo baigiamojo kentėjimo ir mirties vietos.

142:7.1Po intensyvaus mokymo ir asmeninio darbo periodo per Perėjimo savaitę Jeruzalėje, kitą trečiadienį Jėzus su savo apaštalais praleido Betanėje, ilsėdamasis. Tą popietę Tomas pateikė klausimą, į kurį atsakymas buvo ilgas ir pamokantis. Tomas paklausė: "Mokytojau, tą dieną, kada mes buvome išskirti kaip karalystės ambasadoriai, tu mums papasakojai daug dalykų, mokei mus to, koks turėtų būti mūsų pačių asmeninis gyvenimo būdas, tačiau, ko mokysime minias mes? Kaip šitie žmonės turi gyventi po to, kada karalystė bus daug daugiau atėjusi? Ar tavo mokiniai laikys vergų? Ar tikintieji į tave puoselės neturtą ir vengs nuosavybės? Ar viešpataus vien tiktai gailestingumas, taip, kad mes daugiau nebeturėsime įstatymų ir teisingumo?" Jėzus ir šie dvylika visą popietę ir visą tą vakarą, po vakarienės, praleido aptarinėdami Tomo klausimus. Šitame pasakojime mes pateikiame Mokytojo mokymo tokią santrauką:

142:7.2Jėzus iš pradžių savo apaštalams stengėsi išaiškinti, kad jis pats žemėje gyvena unikalų gyvenimą materialiame kūne, ir kad jie, šie dvylika, yra pakviesti dalyvauti šitame Žmogaus Sūnaus savęs padovanojimo patyrime; ir būdami tokie bendražygiai jie taip pat turi laikytis viso savęs padovanojimo patyrimo didelės dalies ypatingų suvaržymų ir įsipareigojimų. Jo žodžiuose buvo užslėpta užuomina, jog Žmogaus Sūnus yra vienintelis asmuo, kuris kada nors yra gyvenęs žemėje, kuris vienu ir tuo pačiu metu gali žvelgti į pačią Dievo širdį ir į pačias žmogaus sielos gelmes.

142:7.3Jėzus labai paprastai paaiškino, jog dangaus karalystė yra evoliucinis patyrimas, prasidedantis čia žemėje ir besivystantis aukštyn per vienas po kito einančias gyvenimo pakopas į Rojų. Šio vakaro metu jis konkrečiai pareiškė, jog kuriame nors karalystės vystymosi ateities etape jis šitą pasaulį vėl aplankys turėdamas dvasinę galią ir dieviškąją šlovę.

142:7.4Tada jis paaiškino, kad "karalystės idėja" nėra geriausias būdas pavaizduoti žmogaus ryšį su Dievu; kad tokias stilistines kalbos priemones jis vartoja dėl to, jog žydų tauta laukia karalystės, ir dėl to, kad Jonas pamokslavo vartodamas ateinančios karalystės įvaizdį. Jėzus sakė: "Kito amžiaus žmonės karalystės evangeliją supras geriau, kada ji bus pateikiama šeimyninį ryšį išreiškiančiu požiūriu—kada žmogus religiją supras kaip mokymą apie Dievo tėvystę ir žmogaus brolystę, sūnystę su Dievu." Tada Mokytojas kažkiek aptarė žemiškąją šeimą kaip dangiškosios šeimos iliustraciją, iš naujo pateikdamas du fundamentalius gyvenimo įstatymus: pirmąjį įsakymą apie meilę tėvui, šeimos galvai; ir antrąjį įsakymą apie abipusę meilę tarp vaikų, mylėti savo brolį kaip save patį. Ir tada jis paaiškino, jog tokia broliškos meilės savybė būtinai pasireikš nesavanaudiška ir kupina meilės visuomenine tarnyste.

142:7.5Po šito, įvyko toji įsimintina diskusija apie šeimyninio gyvenimo fundamentalius bruožus ir apie jų pritaikymą tiems santykiams, kurie egzistuoja tarp Dievo ir žmogaus. Jėzus pareiškė, jog tikroji šeima remiasi tokiais septyniais faktais:

142:7.61. Egzistencijos faktu. Šeimoje prigimties ryšiai ir mirtingojo panašumo reiškiniai yra tarpusavyje susieti: Vaikai paveldi tam tikrus tėvų bruožus. Vaikai gimsta iš tėvų; asmenybės egzistavimas priklauso nuo tėvų veikimo. Tėvo ir vaiko ryšys yra būdingas visai gamtai ir įsiskverbia į visas gyvas egzistencijas.

142:7.72. Saugumu ir malonumu. Tikri tėvai patiria didžiulį malonumą rūpindamiesi savo vaikų reikmėmis. Daugelis tėvų nepasitenkina vien tiktai tuo, kad tenkintų savo vaikų poreikius, bet taip pat jiems patinka pasirūpinti ir tuo, kad vaikams būtų malonumas.

142:7.83. Švietimu ir lavinumu. Išmintingi tėvai rūpestingai planuoja savo sūnų ir dukrų švietimą ir deramą lavinimą. Kada jie būna jauni, tada jie būna parengiami tolimesnio gyvenimo didesnėms pareigoms.

142:7.94. Drausme ir suvaržymu. Įžvalgūs tėvai taip pat pasirūpina ir tuo, kad savo jauniems ir nesubrendusiems palikuonims būtų taikoma reikalinga drausmė, vadovavimas, pataisymas, ir kartais suvaržymas.

142:7.105. Bičiuliškumu ir ištikimybe. Mylintis tėvas su savo vaikais palaiko artimus ir kupinus meilės ryšius. Jis visada yra pasiruošęs išklausyti jų prašymų; jis visada yra pasirengęs dalintis jų sunkumais ir padėti jiems sunkiu metu. Tėvas aukščiausiu laipsniu yra suinteresuotas savo palikuonių augančia gerove.

142:7.116. Meile ir gailestingumu. Užjaučiantis tėvas lengvai atleidžia; savo vaikams tėvai nelaiko pykčio užantyje. Tėvai nėra panašūs į teisėjus, priešus, ar kreditorius. Tikrosios šeimos yra kuriamos pakantumo, kantrybės, ir atlaidumo pagrindu.

142:7.127. Apsirūpinimu ateičiai. Žemiškiesiems tėvams patinka palikti palikimą savo sūnums. Šeima tęsiasi iš vienos kartos į kitą. Mirtis tiktai užbaigia vieną kartą, kad pažymėtų kitos pradžią. Mirtis užbaigia individo gyvenimą, bet nebūtinai tos šeimos.

142:7.13Valandų valandas Mokytojas aptarinėjo šitų šeimyninio gyvenimo bruožų taikymą žmogaus, žemiškojo vaiko, ryšiams su Dievu, Rojaus Tėvu. Ir jo išvada buvo tokia: "Visus šituos sūnaus ryšius su Tėvu, aš žinau tobulai, nes viską, ką sūnystėje jūs turite pasiekti per amžinąją ateitį, aš jau esu dabar pasiekęs. Žmogaus Sūnus yra pasirengęs pakilti pas Tėvą iš dešinės, taip, kad manyje dabar tas kelias yra dar plačiau atvertas jums visiems, kad Dievą pamatytumėte, ir prieš tai, kada šį šlovingą žengimą pirmyn jūs užbaigsite, jog taptumėte tokie tobuli, net koks tobulas yra jūsų Tėvas."

142:7.14Kada apaštalai išgirdo šituos pritrenkiančius žodžius, tada jie prisiminė Jono pareiškimą, išsakytą Jėzaus krikšto metu, ir jie taip pat ryškiai prisiminė šitą patyrimą, sąsajoje su jų pamokslavimu ir mokymu po Mokytojo mirties ir prisikėlimo.

142:7.15Jėzus yra dieviškasis Sūnus, tas, kuriuo Visuotinis Tėvas visiškai pasitiki. Jis buvo su Tėvu ir suvokė jį iki galo. Jis dabar gyveno savo žemiškąjį gyvenimą, kuriuo Tėvas buvo visiškai patenkintas, ir šitas įsikūnijimas materialiame kūne jį įgalino iki galo suvokti žmogų. Jėzus buvo žmogaus tobulumas; jis pasiekė kaip tik tokį tobulumą, kokį pasiekti turi lemtį visi tikri tikintieji į jį ir per jį. Jėzus apreiškė tobulumo Dievą žmogui ir pačiu savimi pateikė ištobulintą valdų sūnų Dievui.

142:7.16Nors Jėzus ir aiškino kelias valandas, bet Tomas vis dar nebuvo patenkintas, dėl to jis tarė: "Bet, Mokytojau, mums neatrodo, jog Tėvas danguje visada su mumis elgiasi palankiai ir gailestingai. Dažnai mes sielvartaudami kenčiame žemėje, ir nevisada mūsų maldos sulaukia atsako. Kur mums nepasiseka suvokti tavojo mokymo prasmės?"

142:7.17Jėzus atsakė: "Tomai, Tomai, kiek dar praeis laiko iki tu įgausi sugebėjimą klausytis dvasine klausa? Kiek praeis laiko iki tu suvoksi, jog šitoji karalystė yra dvasinė karalystė, ir jog manasis Tėvas taip pat yra dvasinė būtybė? Argi tu nesupranti, kad aš jus mokau kaip dvasinius vaikus dangiškojoje dvasinėje šeimoje, kurios tėviškoji galva yra begalinė ir amžinoji dvasia? Argi tam, kad pailiustruočiau dieviškuosius ryšius, jūs man neleisite pasinaudoti žemiškąja šeima taip, kad manojo mokymo tiesiogine prasme netaikytumėte materialiems reikalams? Argi iš tikrųjų savo protu jūs negalite atskirti karalystės dvasinių realybių nuo šio amžiaus materialių, visuomeninių, ekonominių, ir politinių problemų? Kada aš šneku dvasios kalba, kodėl jūs atkakliai stengiatės mano prasmę išversti į materialaus kūno kalbą vien tik dėl to, jog tam, kad pateikčiau pavyzdį, aš leidžiu sau pasinaudoti įprastais ir tiesioginiais ryšiais? Mano vaikai, aš maldauju, kad jūs nustotumėte mokymą apie dvasinę karalystę taikyti vergovės, skurdo, namų, ir kraštų purviniems reikalams ir žmogiškojo nešališkumo ir teisingumo materialioms problemoms. Šitie žemiškieji reikalai yra šito pasaulio žmonių rūpestis, ir nors tam tikra prasme jie turi poveikio visems žmonėms, bet jūs esate pakviesti atstovauti šiame pasaulyje man, net ir taip, kaip aš atstovauju savajam Tėvui. Jūs esate dvasinės karalystės dvasiniai ambasadoriai, dvasinio Tėvo ypatingieji atstovai. Iki šio laiko aš jau turėjau jus mokyti kaip dvasinės karalystės visiškai suaugusius žmones. Argi man reikės visą laiką į jus kreiptis tiktai kaip į vaikus? Argi jūs niekada nesuaugsite savo dvasinio suvokimo srityje? Nepaisant šito, aš jus myliu ir būsiu kantrus su jumis, net iki mūsų bendravimo materialiame kūne pačios pabaigos. Ir net tuomet manoji dvasia iš tikrųjų eis pirma jūsų po visą pasaulį."

142:8.1Iki balandžio pabaigos tarp fariziejų ir sedukiečių opozicija Jėzui buvo tokia ryški, kad Mokytojas ir jo apaštalai nusprendė kuriam laikui išvykti iš Jeruzalės, eiti į pietus ir dirbti Betliejuje ir Hebrone. Visą gegužės mėnesį jie praleido dirbdami asmeninį darbą šituose miestuose ir tarp žmonių aplinkiniuose kaimuose. Šitos išvykos metu nebuvo viešai pamokslaujama, buvo tiktai bendraujama einant iš vieno namo į kitą. Dalį šio laiko, tuo metu, kada apaštalai mokė evangelijos ir tarnavo sergantiesiems, Jėzus ir Abneris praleido Engedyje, lankydamiesi nazariečių kolonijoje. Jonas Krikštytojas išėjo iš šitos vietos, o Abneris buvo šitos grupės vadovas. Didelė dalis nazariečių brolijos narių tapo tikinčiaisiais į Jėzų, bet didžioji dauguma šitų asketiškų ir ekscentriškų vyrų atsisakė priimti jį kaip Mokytoją, pasiųstą iš dangaus, nes jis nemokė pasninkavimo ir kitų savojo aš atsižadėjimo formų.

142:8.2Žmonės, gyvenantys šitame regione, nežinojo, kad Jėzus gimė Betliejuje. Jie visada laikėsi nuomonės, jog Mokytojas gimė Nazarete, kaip šitaip manė ir didžioji dauguma jo mokinių, bet šie dvylika šituos faktus žinojo.

142:8.3Šitas gyvenimas pietuose buvo ramaus ir vaisingo darbo laikotarpis; karalystei buvo pridėta daug sielų. Iki birželio pirmųjų dienų susierzinimas Jėzaus atžvilgiu Jeruzalėje tiek atslūgo, kad Mokytojas ir apaštalai sugrįžo tam, jog mokytų ir guostų tikinčiuosius.

142:8.4Nors Jėzus ir apaštalai praleido ištisą birželio mėnesį Jeruzalėje ar netoli jos, bet šituo laikotarpiu viešai jie nemokė. Daugiausia jie gyveno palapinėse, kurias pasistatė nuošaliame parke, arba sode, kuris tuo laiku buvo žinomas kaip Getsemanė. Šitas parkas buvo išsidėstęs Alyvų Kalno vakariniame šlaite, netoli nuo Kidrono upelio. Sabato savaitgalius jie paprastai praleisdavo su Lozoriumi ir jo seserimis Betanėje. Jėzus už Jeruzalės sienų buvo įėjęs tik keletą kartų, bet didžiulis skaičius susidomėjusių klausytojų ateidavo į Getsemanę, kad pabendrautų su juo. Vieną penktadienio vakarą Nikodemas ir kažkoks Juozapas iš Arimatėjos surizikavo išeiti iš miesto, kad pasimatytų su Jėzumi, bet iš baimės pasuko atgal, net tada, kada jau stovėjo prieš įėjimą į Mokytojo palapinę. Ir, žinoma, jie nesuvokė, kad Jėzus žinojo viską apie jų poelgius.

142:8.5Kada žydų valdovai sužinojo, kad Jėzus sugrįžo į Jeruzalę, tada jie pasirengė jį suimti; tačiau, kada jie pamatė, kad jis viešai nepamokslauja, tada priėjo išvados, kad jis yra išsigandęs dėl jų ankstesnio susierzinimo, ir nusprendė leisti jam tęsti savo mokymą šituo asmeniniu būdu be tolimesnio įsikišimo. Ir šitokiu būdu reikalai vystėsi ramiai iki paskutiniųjų birželio dienų, kada kažkoks Simonas, Sanhedrino narys, viešai palaikęs Jėzaus mokymus, po šito pats pasirodė žydų valdovų akivaizdoje. Nedelsiant kilo naujas susierzinimas ir noras suimti Jėzų ir taip stipriai, kad Mokytojas nusprendė pasitraukti į Samarijos ir Dekapolio miestus.