174:0.1APIE septintą valandą šitą antradienio rytą Simono namuose Jėzus susitiko su apaštalais, moterų korpusu, ir maždaug dviem tuzinais kitų pažengusių į priekį mokinių. Šito susitikimo metu jis atsisveikino su Lozoriumi, davęs jam tą nurodymą, kuriuo vadovaudamasis šis netrukus pabėgo į Filadelfiją Perėjoje, kur vėliau užmezgė ryšius su misionierišku judėjimu, turėjusiu tame mieste savo būstinę. Jėzus taip pat atsisveikino su pagyvenusiu Simonu, ir išsiskyrimo patarimą davė moterų korpusui, kadangi oficialiai jis daugiau į jas niekada nebesikreipė.

174:0.2Šitą rytą jis kiekvieną iš šių dvylikos pasveikino kreipdamasis asmeniškai. Andriejui jis pasakė: "Nenusimink dėl tų įvykių, kurie yra kaip tik priešakyje. Tvirtai laikyk savo sielos brolius ir žiūrėk, kad jie tavęs nepamatytų sugniuždyto." Petrui jis tarė: "Nepasitikėk nei materialiu kūnu, nei plieno ginklais. Įsitvirtink ant dvasinių amžinųjų uolų pamatų." Jokūbui jis pasakė: "Nesuklupk dėl išorinės išvaizdos. Išlik tvirtas savo įtikėjimu, ir tikrai greitai pažinsi tą tikrovę, kuria tu tiki." Jonui jis sakė: "Būk švelnus; mylėk net ir savo priešus; būk pakantus. Ir prisimink, jog aš patikėjau tau daug dalykų." Natanieliui jis tarė: "Nespręsk pagal išvaizdą; lik tvirtas savo įtikėjimu, kada atrodo, jog viskas žlunga; būk ištikimas savajam įgaliojimui kaip karalystės ambasadorius." Pilypui jis tarė: "Tegul tavęs nejaudina tie įvykiai, kurie dabar neišvengiamai artėja. Išlik tvirtas net ir tada, kada negalėsi matyti išeities. Būk ištikimas savajai įšventinimo priesaikai." Motiejui jis pasakė: "Neužmiršk to gailestingumo, kuris tave priėmė į karalystę. Neleisk nė vienam žmogui, kad apgaule iš tavęs atimtų tavo amžinąjį atlygį. Kadangi tu atsilaikei prieš mirtingosios prigimties potraukius, tai norėk būti atkaklus." Tomui jis sakė: "Kad ir kaip būtų sunku, tiesiog dabar tu turi eiti remdamasis įtikėjimu, o ne tuo, ką matai. Neabejok, kad aš sugebu užbaigti tą darbą, kurį esu pradėjęs, ir kad galiausiai aš iš tiesų pamatysiu visus savo ištikimus ambasadorius karalystėje anapus." Alfiejaus dvyniams jis pasakė: "Neleiskite, jog tie dalykai, kurių suprasti negalite, jus sugniuždytų. Būkite ištikimi savo širdies meilei ir nepasikliaukite nei didingais žmonėmis, nei kintančiu žmonių požiūriu. Būkite šalia savo sielos brolių." O Simonui Uoliajam jis pasakė: "Simonai, tave gali sugniuždyti nusivylimas, bet tavoji dvasia tikrai iškils aukščiau už visa tai, kas tau gali atsitikti. Ko tu nesupratai iš manęs, to tave išmokys manoji dvasia. Siek tikrųjų dvasios realybių ir tegul nustoja tave traukti nerealūs ir materialūs šešėliai." Ir Judui Iskarijotui jis tarė: "Judai, aš mylėjau tave ir meldžiausi, jog ir tu mylėtum savo sielos brolius. Nepavark daryti gera; ir aš norėčiau įspėti tave, jog pasisaugotum slidžių pataikavimo kelių ir užnuodytų pajuokos strėlių."

174:0.3Ir kada jis užbaigė šiuos pasveikinimus, tada išvyko į Jeruzalę su Andriejumi, Petru, Jokūbu, ir Jonu, kai kiti apaštalai ėmėsi įrenginėti Getsemanės stovyklą, kur jie turėjo eiti šitą vakarą, ir kur jie įsirengė savo būstinę Mokytojo gyvenimo materialiame kūne likusiam laikotarpiui. Maždaug pusiaukelėje leidžiantis šlaitu nuo Alyvų Kalno Jėzus sustojo ir daugiau negu valandą bendravo su šiais keturiais apaštalais.

174:1.1Kelias dienas Petras ir Jokūbas aptarinėjo savo skirtingas nuomones apie Mokytojo mokymą, susijusį su nuodėmės atleidimu. Jie abu susitarė, kad šitą reikalą pateiks Jėzui, ir Petras pasinaudojo šita proga, kaip tinkama galimybe, kad gautų Mokytojo patarimą. Dėl to, Simonas Petras įsiterpė į pokalbį, per kurį buvo aptariami skirtumai tarp gyriaus ir garbinimo, paklausdamas: "Mokytojau, Jokūbas ir aš nesutariame dėl tavo mokymų, susijusių su nuodėmės atleidimu. Jokūbas tvirtina, jog tu mokai, kad Tėvas atleidžia mums net ir prieš tai, kada mes jo paprašome, o aš manau, jog anksčiau negu atleidimas turi eiti atgaila ir išpažintis. Kuris iš mūsų yra teisus? ką sakai tu?"

174:1.2Po trumpos tylos Jėzus reikšmingai pažvelgė į visus keturis ir atsakė: "Mano sielos broliai, jūsų nuomonės yra klaidingos, nes jūs nesuvokiate tų artimų ir kupinų meilės ryšių tarp tvarinio ir Kūrėjo, tarp žmogaus ir Dievo, prigimties. Jums nepasiseka suvokti tos supratingos užuojautos, kurią rodo išmintingas tėvas savo nesubrendusiam ir kartais klystančiam vaikui. Iš tikrųjų yra abejotina, ar išmintingi ir mylintys tėvai yra kada nors raginami atleisti savo paprastam ir normaliam vaikui. Supratingas ryšys, susietas su kupinu meilės požiūriu, veiksmingai užkerta kelią bet kokiam tokiam susvetimėjimui, dėl kurio vėliau prie tėvo atleidimo būtina derintis vaiko atgailai.

174:1.3"Kiekvieno tėvo dalis gyvena vaike. Tėvas turi supratimo prioritetą ir viršenybę visuose reikaluose, susijusiuose su vaiko-tėvo santykiais. Vaiko nesubrendimą tėvas sugeba pamatyti labiau išsivysčiusios tėviškos brandos, brandesnio vyresniojo partnerio patyrimo šviesoje. Santykiuose tarp žemiškojo vaiko ir dangiškojo Tėvo, dieviškasis gimdytojas turi užuojautos begalumą ir dieviškumą ir sugebėjimą kupinam meilės supratimui. Dieviškasis atleidimas yra neišvengiamas; jis yra neatskiriamas ir neatsiejamas nuo Dievo begalinio supratimo, nuo jo tobulo žinojimo apie viską, kas siejasi su vaiko neteisingu mąstymu ir klaidingu pasirinkimu. Dieviškasis teisingumas yra toks amžinai teisingas, kad jis būtinai įkūnija kupiną supratimo gailestingumą.

174:1.4"Kada išmintingas žmogus supras savo bičiulių vidinius impulsus, tada jis juos pamils. O kada savo brolį jūs mylite, tada jūs esate jam jau atleidę. Šitas sugebėjimas žmogaus prigimtį suprasti ir akivaizdų skriaudimą jam atleisti yra panašus į Dievą. Jeigu jūs esate išmintingi tėvai, tai būtent tokiu būdu jūs mylėsite ir suprasite savo vaikus, net atleisite jiems, kada laikinas nesusipratimas akivaizdžiai jus yra išskyręs. Vaikas, būdamas nesubrendęs ir neturėdamas išsamesnio supratimo apie vaiko-tėvo ryšio gelmę, dažnai turi patirti kaltės jausmą, kad nutolsta nuo to, kam visiškai pritaria tėvas, bet tikras tėvas kokio nors tokio nutolimo niekada sąmoningai nesuvokia. Nuodėmė yra tvarinio sąmonės patyrimas; ji nėra Dievo sąmonės dalis.

174:1.5"Jūsų nesugebėjimas arba nenoras savo bičiuliams atleisti yra jūsų nesubrendimo matas, jūsų nesugebėjimas pasiekti suaugusiojo užuojautą, supratingumą, ir meilę. Jūs nešiojate pyktį užantyje ir puoselėjate kerštą tiesiog proporcingai savo nežinojimui apie savo vaikų ir savo bičiulių būtybių vidinę prigimtį ir tikruosius troškimus. Meilė yra gyvenimo dieviškojo ir vidinio akstino padarinys. Jos pagrindas yra supratimas, ją ugdo nesavanaudiška tarnystė, ir ją tobulina išmintis."

174:2.1Pirmadienio vakarą buvo surengtas pasitarimas tarp Sanhedrino ir maždaug penkiasdešimties papildomų lyderių, atrinktų iš raštininkų, fariziejų, ir sedukėjų. Būtent šitas susirinkimas vieningai sutarė, kad Jėzų suimti viešai būtų pavojinga dėl to, kad jį labai myli paprasti žmonės. Taip pat būtent didžiosios daugumos nuomonė buvo tokia, jog prieš jį suimant ir atiduodant teismui, reikėtų imtis ryžtingų pastangų jį diskredituoti minios akyse. Dėl to, buvo paskirtos kelios grupės mokytų vyrų tam, jog kitą rytą šventykloje būtų pasirengusios jį pagauti į spąstus sunkiais klausimais ir kitokiais būdais stengtųsi pastatyti jį į nepatogią padėtį žmonių akivaizdoje. Pagaliau, fariziejai, sedukėjai, ir net erodiečiai visi susivienijo stengdamiesi diskredituoti Jėzų Perėjimo šventėje dalyvaujančių minių akyse.

174:2.2Antradienio rytą, kada Jėzus atvyko į šventyklos galeriją ir ėmė mokyti, jis tebuvo pasakęs vos keletą žodžių, kai grupė jaunesniųjų studentų iš akademijų, kurie šitam tikslui buvo perengti, išėjo į priekį ir per savo atstovą kreipėsi į Jėzų: "Mokytojau, mes žinome, jog tu esi doras mokytojas, ir mes žinome, jog tu skelbi tiesos kelius, ir, jog tu tarnauji tiktai Dievui, nes tu nebijai nė vieno žmogaus, ir, jog tu nesi asmenų gerbėjas. Mes esame tiktai studentai, ir norėtume sužinoti tiesą apie tokį dalyką, kuris mums neduoda ramybės; mūsų sunkumas yra toks: Ar tai yra teisėta, jog mes mokėtume duoklę Cezariui? Ar mums mokėti ar nemokėti?" Jėzus, suvokdamas jų apgaulę ir klastą, jiems tarė: "Kodėl gi jūs šitokiu būdu ateinate, kad mane gundytumėte? Parodykite man tuos duoklės pinigus, ir aš jums atsakysiu." Ir kada jie padavė jam dinarą, tada jis pažvelgė į jį ir paklausė, "Kieno atvaizdas ir vardas yra ant šitos monetos?" Ir kada jie atsakė jam, "Cezario," tada Jėzus tarė, "Atiduokite Cezariui tai, kas yra Cezario, o Dievui atiduokite tai, kas yra Dievo."

174:2.3Kada jis šitaip atsakė šitiems jauniesiems raštininkams ir jų erodiečiams bendrininkams, tada iš jo akivaizdos jie pasišalino, ir žmonės, net ir sedukėjai, džiaugėsi dėl jų visiško pralaimėjimo. Net ir tie jaunuoliai, kurie stengėsi spąstus paspęsti jam, labai žavėjosi Mokytojo atsakymo netikėtu įžvalgumu.

174:2.4Prieš dieną šie valdovai minios akivaizdoje stengėsi jį sutrikdyti dėl bažnytinės valdžios reikalų, ir kada jiems nepasisekė, tai dabar jie stengėsi įtraukti jį į pražūtingą diskusiją apie pilietinę valdžią. Tiek Pilotas, tiek Erodas šituo metu buvo Jeruzalėje, ir Jėzaus priešai priėjo tokios nuomonės, jeigu jis tikrai išdrįs patarti duoklės Cezariui nemokėti, tai jie iš karto galėtų vykti pas romėnų valdžią ir apkaltinti jį maišto kurstymu. Iš kitos pusės, jeigu jis tikrai patartų duoklę mokėti, tą pasakydamas tokia daugybe žodžių, tai, jie teisingai apskaičiavo, toks viešas pareiškimas labai smarkiai užgautų jo žydų klausytojų nacionalinę savigarbą, šituo atstumdamas minios gerą valią ir meilę.

174:2.5Čia visur Jėzaus priešai buvo nugalėti, kadangi gerai buvo žinomas Sanhedrino nurodymas, kuris buvo skirtas tam, kad juo vadovautųsi tarp pagoniškųjų nacijų pasklidę žydai, jog "kas turi teisę kaldinti monetas, tas taip pat turi teisę ir mokesčius rinkti." Šitokiu būdu Jėzus jų spąstų išvengė. Jeigu į jų klausimą būtų atsakęs "Ne," tai būtų prilygę maišto kurstymui; jeigu būtų atsakęs "Taip," tuomet būtų sukrėtęs giliai įsišaknijusius to laikmečio nacionalistinius jausmus. Mokytojas nevengė atsakyti į šį klausimą; jis tiesiog pasinaudojo išmintimi, kad pateiktų dvigubą atsakymą. Jėzus niekada neišsisukinėjo, bet turėdamas reikalo su tais, kurie stengėsi jam trukdyti ir jį sunaikinti, jis visada buvo išmintingas.

174:3.1Prieš tai, kada Jėzus galėjo pradėti mokymą, jo paklausinėti į priekį išėjo kita grupė, šitą kartą mokytų ir klastingų sedukėjų būrys. Jų atstovas, prisiartinęs prie jo, tarė: "Mokytojau, Mozė sakė, jeigu vedęs vyras mirtų, nepalikęs vaikų, tai jo brolis turėtų paimti jo žmoną ir paskleisti sėklą vietoje velionio brolio. Dabar buvo toks atvejis, kada vienas vyras, kuris turėjo šešis brolius, numirė bevaikis; kitas po jo likęs vyriausias brolis paėmė jo žmoną, bet taip pat greitai numirė, nepalikęs vaikų. Lygiai taip ir antrasis brolis paėmė jo žmoną, bet jis taip pat numirė, nepalikęs palikuonių. Ir taip toliau, kol visi iš šešių brolių buvo ją turėję, ir visi šeši numirė, nepalikę vaikų. Ir tada, po jų visų, numirė ir pati moteris. Dabar, ko mes norėtume tavęs paklausti yra štai kas: Kieno ji bus žmona prisikėlusi, nes visi septyni iš šitų brolių ją turėjo?"

174:3.2Jėzus žinojo, o taip pat tą žinojo ir žmonės, jog šitie sedukėjai nebuvo nuoširdūs paklausdami šitą klausimą, kadangi nebuvo panašu, jog toks atvejis iš tikrųjų galėtų būti; o be to, tokio papročio, kada mirusio vyro brolis stengdavosi turėti vaikų su jo žmona vietoje jo, tuo metu žydai iš esmės nebesilaikė. Nepaisant šito, Jėzus nuolankiai sutiko atsakyti į jų piktybišką klausimą. Jis pasakė: "Jūs visi klystate, klausdami tokius klausimus, nes nežinote nei Raštų, nei gyvosios Dievo galios. Jūs žinote, jog šito pasaulio vaikai gali vesti ir ištekėti, bet neatrodo, kad jūs suprastumėte, jog tie, kurie yra pripažįstami verti to, kad pasiektų būsimuosius pasaulius, teisiųjų prisikėlimo dėka, nei veda, nei išteka. Tie, kurie prisikelia iš mirusiųjų, yra labiau panašūs į dangiškuosius angelus, ir jie niekada nemiršta. Tie prisikėlusieji amžinai yra Dievo sūnūs; jie yra šviesos vaikai, prikelti į amžinojo gyvenimo žengimą į priekį. Ir net jūsų Tėvas Mozė suprato tai, kadangi, ryšium su savo patyrimu prie degančio krūmo, jis išgirdo Tėvą sakant, 'Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas, ir Jokūbo Dievas.' Ir tokiu būdu, kaip ir Mozė, aš iš tikrųjų pareiškiu, jog manasis Tėvas yra ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas. Jame jūs iš tiesų visi gyvenate, dauginatės, ir turite savo mirtingojo egzistenciją."

174:3.3Kada Jėzus pabaigė atsakinėti į šiuos klausimus, tada sedukėjai pasišalino, o kai kurie fariziejai tiek užsimiršo, kad ėmė šaukti, "Teisingai, teisingai, Mokytojau, tu gerai atsakei šitiems netikintiems sedukėjms." Sedukėjai daugiau nebedrįso jo klausti jokių klausimų, o paprasti žmonės žavėjosi jo mokymo išmintimi.

174:3.4Susidūrime su sedukėjais, Jėzus pasirėmė tiktai Moze, kadangi šita religinė-politinė sekta pripažino tiktai penkių vadinamųjų Mozės Knygų teisėtumą; jie nesutiko, kad pranašų mokymus būtų galima pripažinti doktrininių mokymų pagrindu. Mokytojas savo atsakyme, nors aiškiai patvirtinęs mirtingųjų tvarinių išlikimo faktą prisikėlimo metodo dėka, visiškai nekalbėjo taip, kad pritartų fariziejų tikėjimui į materialaus žmogiškojo kūno prisikėlimą. Jėzus norėjo pabrėžti būtent štai ką: Kad Tėvas buvo sakęs, "Aš esu Abraomo, Izaoko, ir Jokūbo Dievas," o ne aš buvau jų Dievas.

174:3.5Sedukėjai buvo sugalvoję Jėzų paversti pražūtingos pajuokos objektu, puikiai žinodami, jog viešas persekiojimas tikrų tikriausiai minios akyse sukeltų jam didesnę užuojautą.

174:4.1Kita sedukėjų grupė buvo pamokyta užduoti Jėzui supainiojančių klausimų apie angelus, bet kada jie pamatė, kokią dalią patyrė jų draugai, pamėginę pagauti jį į spąstus su klausimais apie prisikėlimą, tai jie labai išmintingai nusprendė laikytis ramiai; jie pasišalino, nepaklausę nė vieno klausimo. Tai buvo susijungusių fariziejų, raštininkų, sedukėjų, ir erodiečių iš anksto parengtas planas per visą dieną pateikinėti šiuos painiojančius klausimus, tikintis šitokiu būdu diskredituoti Jėzų žmonių akyse ir tuo pačiu metu veiksmingai užkirsti kelią tam, kad jis neturėtų laiko savo nerimą keliančių mokymų skelbimui.

174:4.2Tada į priekį išėjo viena iš fariziejų grupių, kad pateiktų priekabiaujančių klausimų, ir jų atstovas, duodamas ženklą Jėzui, tarė: "Mokytojau, aš esu įstatymo žinovas, ir norėčiau tavęs paklausti, kuris, tavo nuomone, yra didžiausias įsakymas?" Jėzus atsakė: "Yra tiktai vienas vienintelis įsakymas, ir jis yra didžiausias iš visų, o šitas įsakymas yra toks: "Klausyk, O Izraeli, Viešpats mūsų Dievas, Viešpats yra vienas; ir tu tikrai mylėsi Viešpatį savo Dievą iš visos širdies ir visa savo siela, visu savo protu ir iš visų jėgų.' Tai yra pirmasis ir didysis įsakymas. O antrasis įsakymas yra toks, kaip šitas pirmasis; iš tikrųjų jis tiesiogiai iškyla iš jo, ir yra toks: 'Tu tikrai mylėsi savo artimą kaip save patį.' Nėra nė vieno kito įsakymo, kuris būtų didesnis už šiuos; šitais dviem įsakymais remiasi visi įstatymai ir pranašai."

174:4.3Kada įstatymo žinovas suvokė, kad Jėzus ne tiktai atsakė pagal žydų religijos aukščiausią sampratą, bet taip pat, kad jis susirinkusios minios akivaizdoje atsakė išmintingai, tada jis pamanė, jog bus derama drąsa Mokytojo atsakymą atvirai pakomentuoti. Dėl to, jis pasakė: "Apie tokią tiesą, Mokytojau, tu gerai pasakei, jog Dievas yra vienas ir be jo nėra jokio kito; ir jog mylėti jį iš visos širdies, su visu supratingumu, ir iš visų jėgų, o taip pat ir mylėti savo artimą kaip save patį, yra pirmasis ir didysis įsakymas; ir mes sutinkame, jog šito didžiojo įsakymo reikia laikytis daug labiau negu visų sudegintų paaukojimų ir aukų." Kada įstatymo žinovas atsakė šitaip apdairiai, tada Jėzus pažvelgė žemyn į jį ir tarė, "Mano drauge, aš matau, jog tu esi netoli Dievo karalystės."

174:4.4Jėzus sakė teisybę, kada jis užsiminė šitam įstatymo žinovui, kad jis yra "netoli karalystės," nes tą pačią naktį jis išėjo į Mokytojo stovyklą netoli Getsemanės, išpažino karalystės evangelijos tikėjimą, ir buvo Josijo, vieno iš Abnerio mokinių, pakrikštytas.

174:4.5Kitos dvi ar trys žydų raštininkų ir fariziejų grupės irgi dalyvavo ir ketino paklausti klausimų, bet juos arba nuginklavo Jėzaus atsakymas įstatymo žinovui, arba išgąsdino visiškas pralaimėjimas visų tų, kurie stengėsi pagauti jį į spąstus. Po šito niekas nebedrįso jam viešai pateikti kito klausimo.

174:4.6Kada daugiau klausimų nebebuvo, ir kadangi vidurdienio valanda buvo arti, tai Jėzus savojo mokymo nebetęsė, bet pasitenkino tiesiog tuo, kad fariziejams ir jų partneriams pateikė vieną klausimą. Tarė Jėzus: "Kadangi jūs daugiau jokių klausimų nebeklausiate, tai aš norėčiau vieną klausimą pateikti jums. Ką apie Išvaduotoją galvojate jūs? Tai yra, kieno jis yra sūnus?" Po trumpos pauzės vienas iš žydų raštininkų atsakė, "Mesijas yra Dovydo sūnus." Ir kadangi Jėzus žinojo, jog buvo daug ginčų, net ir tarp jo mokinių, ar jis yra ar nėra Dovydo sūnus, tai jis paklausė kitą klausimą: "Jeigu Išvaduotojas iš tikrųjų yra Dovydo sūnus, kaip čia išeina, jog toje Psalmėje, kurią jūs priskiriate Dovydui, jis pats, kalbėdamas dvasioje, sako, 'Viešpats tarė mano ponui, sėdėk man iš dešinės tol, kol aš iš tavo priešų padarysiu pakojį tavosioms kojoms.' Jeigu Dovydas jį vadina Viešpačiu, tai kaip tada jis gali būti jo sūnus?" Nors valdovai, raštininkai, ir vyriausieji šventikai į šitą klausimą neatsakė, bet jie taip pat susilaikė ir nuo bet kokių klausimų jam, kad mėgintų jį pagauti į spąstus. Jie į šitą klausimą, kurį jiems pateikė Jėzus, neatsakė niekada, bet po Mokytojo mirties jie pamėgino išvengti šios sunkios padėties pakeitę šitos Psalmės aiškinimą taip, kad ji užsimintų apie Abraomą, o ne apie Mesiją. Kiti šios dilemos stengėsi išvengti tuo, jog nepripažino, kad šitos vadinamosios mesijiškos Psalmės autorius yra Dovydas.

174:4.7Vos prieš kelias minutes fariziejai džiaugėsi, kad Mokytojas sedukėjus nutildė; dabar sedukėjai jautė malonumą dėl fariziejų nesėkmės; bet tokios varžytuvės buvo tiktai trumpalaikės; jie greitai pamiršo apie savo ilgalaikius skirtumus vieningai stengdamiesi nutraukti Jėzaus mokymus ir darbus. Bet per visus šiuos nutikimus paprasti žmonės jo klausėsi su džiaugsmu.

174:5.1Maždaug pusiaudienį, kada Pilypas naujajai stovyklai, kuri tą dieną buvo įrenginėjama netoli Getsemanės, pirko maisto, jį užšnekino atvykėlių delegacija, grupė tikinčiųjų graikų iš Aleksandrijos, Atėnų, ir Romos, kurių atstovas apaštalui tarė: "Tave mums nurodė tie, kurie tave pažįsta; taigi mes atėjome pas tave, pone, su prašymu susitikti su Jėzumi, tavuoju Mokytoju." Pilypas buvo nustebintas, kad šitaip turgavietėje susitiko su šitais žymiais ir besiteiraujančiais pagonimis graikais, ir kadangi Jėzus visiems dvylikai buvo taip aiškiai nurodęs neužsiminėti jokiu viešu mokymu per Perėjimo šventės savaitę, tai jis truputėlį buvo pasimetęs dėl to, kad su šiuo reikalu susitvarkytų teisingai. Jis taip pat buvo ir sunerimęs, kadangi šitie vyrai buvo svetimšaliai pagonys. Jeigu jie būtų buvę žydai arba netolimi ir pažįstami pagonys, tai jis nebūtų taip aiškiai dvejojęs. Jis pasielgė šitaip: Šiuos graikus paprašė pasilikti ten ir niekur neiti. Kada jis nuskubėjo tolyn, tai jie manė, kad jis nuėjo ieškoti Jėzaus, bet iš tikrųjų jis nulėkė į Juozapo namus, kur jis žinojo, jog Andriejus ir kiti apaštalai pietauja; ir pasikvietęs Andriejų į lauką, paaiškino jam savojo atėjimo tikslą, o tada, lydimas Andriejaus, jis sugrįžo prie laukiančiųjų graikų.

174:5.2Kadangi maisto atsargų Pilypas buvo beveik baigęs pripirkti, tai jis ir Andriejus sugrįžo su graikais į Juozapo namus, kur juos priėmė Jėzus; ir jie sėdėjo šalia tuo metu, kada jis kalbėjo savo apaštalams ir kai kuriems savo geriausiems mokiniams, susirinkusiems į šiuos pietus. Sakė Jėzus:

174:5.3"Manasis Tėvas pasiuntė mane į šitą pasaulį, kad žmonių vaikams atskleisčiau kupiną meilės jo gerumą, bet tie, pas kuriuos aš atėjau iš pradžių, mane priimti atsisakė. Tas tiesa, iš tikrųjų, daugelis iš jūsų tikėjote manąja evangelija patys vieni, bet Abraomo vaikai ir jų lyderiai netrukus mane atstums, o šitaip pasielgdami, jie atstums ir Tą, kuris pasiuntė mane. Aš dosniai skelbiau išgelbėjimo evangeliją šitai tautai; aš jiems pasakojau apie sūnystę su džiaugsmu, laisve, ir daug pilnesniu gyvenimu dvasioje. Manasis Tėvas padarė daug stebuklų tarp šitų baimės apimtų žmonių sūnų. Bet teisingai Pranašas Isajas užsiminė apie šitą tautą, kada jis rašė: "Viešpatie, kas mūsų mokymais patikėjo? Ir kam gi buvo apreikštas Viešpats?' Tikrai manosios tautos lyderiai jų akis sąmoningai apakino, kad jie nematytų, ir jų širdis sukietino, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti. Visus šiuos metų metus aš tikrai stengiausi juos išgydyti nuo jų netikėjimo, kad jie galėtų priimti Tėvo amžinąjį išgelbėjimą. Aš žinau, jog mane nuvylė nevisi; kai kurie iš jūsų manąja žinia iš tikrųjų patikėjo. Dabar šitame kambaryje bus dvi dešimtys vyrų, kurie kažkada buvo Sanhedrino nariai arba kurie užėmė aukštas pareigas nacijos tarybose, nors kai kurie iš jūsų vis dar ir bijote tiesą išpažinti atvirai, kad jie neišmestų jūsų iš sinagogos. Kai kurie iš jūsų esate gundomi žmonių šlovę mylėti labiau už Dievo šlovę. Bet aš esu priverstas būti pakantus, kadangi aš bijau dėl saugumo ir ištikimybės net ir kai kurių tų, kurie taip ilgai buvo arti manęs ir kurie gyveno visiškai šalia manęs.

174:5.4"Šitame banketų kambaryje aš matau, jog yra susirinkę maždaug po lygiai žydų ir pagonių, ir aš norėčiau kreiptis į jus, kaip į tokią pirmąją ir paskutiniąją grupę, kad galėčiau pamokyti karalystės reikalų prieš išvykdamas pas savąjį Tėvą."

174:5.5Šitie graikai uoliai lankė Jėzaus mokymus šventykloje. Pirmadienio vakarą jie buvo surengę pasitarimą Nikodemo namuose, kuris tęsėsi iki išaušo diena, ir trisdešimt iš jų nusprendė įeiti į karalystę.

174:5.6Šiuo metu Jėzus stovėdamas prieš juos, suvokė, kad viena dieviškoji tvarka baigiasi ir prasideda kita. Nukreipdamas savo dėmesį į graikus, Mokytojas tarė:

174:5.7"Tas, kuris tiki šita evangelija, tiki ne tiktai į mane, bet ir į Tą, kuris pasiuntė mane. Kada jūs žvelgiate į mane, tada jūs matote ne tiktai Žmogaus Sūnų, bet taip pat ir Tą, kuris pasiuntė mane. Aš esu pasaulio šviesa, ir kas tik patikės manuoju mokymu, tas tikrai daugiau nebegyvens tamsoje. Jeigu jūs, pagonys, tikrai išgirsite mane, tai jūs tikrai gausite gyvenimo žodžius ir su jais įeisite į sūnystės su Dievu tiesos džiaugsmingą laisvę. Jeigu mano bičiuliai tėvynainiai, žydai, nuspręs mane atstumti ir manuosius mokymus atsisakys priimti, tai aš jų neteisiu, kadangi aš atėjau ne tam, kad pasaulį teisčiau, bet tam, kad pasiūlyčiau jam išgelbėjimą. Nežiūrint šito, tie, kurie mane atstums ir priimti mano mokymą atsisakys, deramu laiku tikrai bus pristatyti, kad juos teistų manasis Tėvas ir tie, kuriuos jis paskyrė, kad priimtų nuosprendį dėl tų, kurie gailestingumo dovaną ir išgelbėjimo tiesas atmetė. Prisiminkite, jūs visi, jog aš kalbu ne savo paties vardu, tačiau, kad aš ištikimai pareiškiau jums tai, ką Tėvas man paliepė atskleisti žmonių vaikams. Ir šitie žodžiai, kuriuos Tėvas man nurodė pasakyti pasauliui, yra dieviškosios tiesos, nuolatinio gailestingumo, ir amžinojo gyvenimo žodžiai.

174:5.8"Bet tiek žydams, tiek pagonims aš pareiškiu, jog toji valanda beveik atėjo, kada Žmogaus Sūnus bus pašlovintas. Jūs gerai žinote, jeigu kviečio grūdas nenukrenta į žemę ir neįsminga, tai jis ir lieka vienas; bet jeigu jis įsminga į gerą dirvą, tai jis vėl pakyla gyvenimui ir duoda gerą derlių Tas, kuris savo gyvenimą myli savanaudiškai, yra patekęs į pavojų, kad gali jį prarasti; bet tas, kuris savąjį gyvenimą nori paaukoti mano labui ir evangelijos labui, tas tikrai džiaugsis gausesne egzistencija ant žemės ir danguje, amžinuoju gyvenimu. Jeigu jūs tikrai eisite paskui mane, net ir po to, kada aš jau būsiu išėjęs pas savąjį Tėvą, tada tikrai jūs tapsite mano mokiniais ir savo bičiulių mirtingųjų nuoširdžiais tarnais.

174:5.9"Aš žinau, manoji valanda artėja, ir aš esu susirūpinęs. Aš suvokiu, jog manoji tauta yra pasiryžusi karalystę su panieka atstumti, bet aš džiaugiuosi priimdamas šiuos tiesos ieškančius pagonis, kurie šiandien atėjo čia, teiraudamiesi šviesos kelio. Nepaisant šito, man maudžia širdį dėl manosios tautos, o mano sielą drasko tai, kas manęs laukia. Ką man sakyti, kada aš žiūriu į priekį ir matau, kas mane užgrius? Ar man sakyti, Tėve, išgelbėk mane nuo šitos siaubingos valandos? Ne! Būtent šituo tikslu aš iš tikrųjų ir esu atėjęs į šitą pasaulį ir net iki šitos valandos. Geriau aš tikrai pasakysiu ir melsiu, kad ir jūs prisijungtumėte prie manęs: Tėve, tebūnie pašlovintas tavasis vardas; tebūnie tavoji valia."

174:5.10Kada Jėzus šitaip pakalbėjo, tada tas Personalizuotas Derintojas, kuris gyveno jo viduje iki jo krikšto akimirkos, pasirodė prieš jį, ir kada jis padarė pastebimą pauzę, šitoji, dabar galinga atstovaujanti Tėvui dvasia prašneko Jėzui iš Nazareto, sakydama: "Per tavo savęs padovanojimus aš daug kartų šlovinau savąjį vardą, ir aš jį tikrai pašlovinsiu dar kartą."

174:5.11Nors čia susirinkę žydai ir pagonys jokio balso negirdėjo, bet jie negalėjo nepamatyti, kad Mokytojas savo kalboje padarė pauzę, tuo metu, kai ši žinia jį pasiekė iš kažkokio viršžmogiškojo šaltinio. Jie visi tarė, kiekvienas vyras greta buvusiam, "Angelas kalbėjo jam."

174:5.12Tada Jėzus toliau sakė: "Visa tai įvyko ne mano labui, bet jūsų labui. Aš tvirtai žinau, jog Tėvas mane sutiks ir priims manąją misiją, skirtą jūsų labui, bet reikia, kad jūs būtumėte padrąsinti ir būtumėte paruošti aršiam išbandymui, kuris laukia kaip tik ateityje. Leiskite man jus užtikrinti, jog mūsų suvienytas pastangas apšviesti pasaulį ir išvaduoti žmoniją galiausiai apvainikuos pergalė. Senoji tvarka nuosprendį pasirašo pati sau; šito pasaulio Princą aš nutrenkiau žemyn; ir visi žmonės tikrai taps laisvi dėka šviesos iš tos dvasios, kurią aš tikrai išliesiu visiems materialiems kūnams po to, kai būsiu pakilęs pas savąjį Tėvą danguje.

174:5.13"Ir dabar aš jums pareiškiu, kad aš, jeigu būsiu išaukštintas žemėje ir jūsų gyvenime, tikrai visus žmones pritrauksiu prie savęs ir į savojo Tėvo bičiulystę. Jūs manėte, jog Išvaduotojas gyvens žemėje amžinai, bet aš pareiškiu, kad Žmogaus Sūnų žmonės atstums, ir kad jis sugrįš pas Tėvą. Su jumis iš tiesų aš būsiu nebeilgai; tiktai trumpą laiką gyvoji šviesa bus šitoje tamsioje kartoje. Vaikščiokite, kol šitą šviesą turite, kad ateinanti tamsa ir pasimetimas jūsų negalėtų apimti. Tas, kuris vaikšto tamsoje, nežino, kur jis eina; bet jeigu jūs tikrai nuspręsite eiti šviesoje, tai jūs iš tiesų visi tapsite išlaisvintais Dievo sūnumis. O dabar, jūs visi, eikite su manimi, kada mes einame atgal į šventyklą, ir aš pasakysiu atsisveikinimo žodžius vyriausiesiems šventikams, raštininkams, fariziejams, sedukėjams, erodiečiams ir tamsiems Izraelio valdovams."

174:5.14Šitaip pasakęs, Jėzus visą kelią ėjo pirmas siauromis Jeruzalės gatvelėmis atgal į šventyklą. Jie ką tik girdėjo, kaip Mokytojas pasakė, jog tai turi būti jo atsisveikinimo kalba šventykloje, ir jie paskui jį ėjo tylėdami ir giliai susimąstę.