178:0.1JĖZUS šitą ketvirtadienį, savo paskutiniąją laisvą dieną žemėje kaip įsikūnijęs materialaus kūno pavidalu dieviškasis Sūnus, planavo praleisti su savo apaštalais ir keliais ištikimais ir atsidavusiais mokiniais. Tuoj po pusryčių valandos šitą gražų rytą, Mokytojas juos nusivedė į nuošalią vietą nedideliu atstumu virš jų stovyklos ir ten juos mokė daugelio naujų tiesų. Nors Jėzus apaštalams pateikė ir kitų pasakojimų tos dienos ankstyvaus vakaro valandomis, bet šitas pokalbis ketvirtadienio rytą buvo jo atsisveikinimo kreipimasis į apaštalų ir pasirinktų mokinių, tiek žydų, tiek pagonių, mišrią grupę. Šie dvylika dalyvavo visi, išskyrus Judą. Petras ir keli kiti apaštalai pareiškė pastabų dėl jo nedalyvavimo, o kai kurie iš jų manė, kad Jėzus jį pasiuntė į miestą atlikti kokį nors reikalą, galbūt pasirūpinti Perėjimo šventės jų būsimo šventimo smulkmenomis. Judas į stovyklą sugrįžo tiktai apie popietės vidurį, likus nedaug laiko iki to meto, kada šiuos dvylika Jėzus išsivedė į Jeruzalę valgyti Paskutiniosios Vakarienės.

178:1.1Jėzus kalbėjo maždaug penkiasdešimčiai savo ištikimų pasekėjų beveik dvi valandas ir atsakė į dvi dešimtis klausimų apie dangaus karalystės ryšį su šito pasaulio karalystėmis, apie sūnystės su Dievu ryšį su žemiškųjų vyriausybių pilietybėmis. Šitas pokalbis, kartu su jo atsakymais į klausimus, gali būti apibendrintas ir perteiktas šiuolaikine kalba šitaip:

178:1.2Šito pasaulio karalystėms, kadangi jos yra materialios, gali dažnai prireikti pavartoti fizinę jėgą tam, kad įgyvendintų savo įstatymus ir palaikytų tvarką. Tikri tikintieji dangaus karalystėje fizinės jėgos panaudojimo nesigriebs. Dangaus karalystę, kuri yra iš dvasios gimusiųjų Dievo sūnų dvasinė brolystė, galima skelbti tiktai dvasios galios dėka. Šitas procedūros skirtumas nurodo tikinčiųjų karalystės ryšius su pasaulietinės vyriausybės karalystėmis ir iš visuomeninių tikinčiųjų grupių neatima teisės palaikyti tvarką savo gretose ir drausminti maištingus ir netinkamus narius.

178:1.3Nėra nieko nesuderinamo tarp dvasinės karalystės sūnystės ir pasaulietinės arba pilietinės vyriausybės pilietybės. Būtent tai ir yra tikinčiojo pareiga Cezariui atiduoti tai, kas priklauso Cezariui, o Dievui atiduoti tai, kas priklauso Dievui. Negali būti jokio nesutarimo tarp šitų dviejų reikalavimų, vienas iš jų yra materialus, o kitas yra dvasinis, nebent atsitiktų taip, jog koks nors Cezaris išdrįstų uzurpuoti išskirtines Dievo teises ir reikalauti, jog dvasinė pagarba ir aukščiausiasis garbinimas būtų reiškiamas jam. Tokiu atveju garbinkite tiktai Dievą, tuo tarpu tokius suklaidintus žemiškuosius valdovus stenkitės apšviesti ir šitokiu būdu juos taip pat vesti į Tėvo danguje pripažinimą. Nesuteikite dvasinio garbinimo žemiškiesiems valdovams; taip pat ir jums nereikėtų naudotis žemiškųjų vyriausybių, kurių valdovai gali kada nors tapti tikinčiaisiais, fizinėmis jėgomis tam, kad paremtumėte dvasinės karalystės misijos darbą.

178:1.4Sūnystė karalystėje, besivystančios civilizacijos požiūriu, turėtų jums padėti tapti šito pasaulio karalysčių idealiais piliečiais, kadangi brolystė ir tarnavimas yra karalystės evangelijos kertiniai akmenys. Dvasinės karalystės meilės šauksmas turėtų būti žemiškųjų karalysčių netikinčių ir karingai mąstančių piliečių neapykantos akstino veiksmingas sunaikintojas. Bet šitie materialiai mąstantys sūnūs tamsoje niekada nepažins jūsų dvasinės tiesos šviesos, jeigu jūs nepriartėsite prie pat jų tąja nesavanaudiška visuomenine tarnyste, kuri yra dvasinių vaisių vedimo padarinys kiekvieno atskiro tikinčiojo gyvenimo patyrime.

178:1.5Kaip mirtingieji ir materialūs žmonės, jūs iš tikrųjų esate žemiškųjų karalysčių piliečiai, ir jūs turėtumėte būti geri piliečiai, tuo labiau, kadangi esate iš naujo gimę dangaus karalystės dvasiniai sūnūs. Kaip įtikėjimo apšviesti ir dvasios išlaisvinti dangaus karalystės sūnūs, jūs turite dvigubą pareigą žmogui ir Dievui tuo metu, kada jūs savanoriškai prisiimate trečią ir šventą įsipareigojimą: tarnauti Dievą-pažįstančių tikinčiųjų brolijai.

178:1.6Jums nereikia garbinti savo žemiškųjų valdovų ir jūs neturėtumėte vartoti žemiškosios galios tam, kad paremtumėte dvasinę karalystę; bet jūs turėtumėte demonstruoti kupinos meilės tarnystės teisingą pagalbą tikintiesiems ir netikintiesiems vienodai. Karalystės evangelijoje gyvena toji galinga Tiesos Dvasia, ir netrukus aš tikrai išliesiu šitą pačią dvasią visiems materialiems kūnams. Šios dvasios vaisiai, jūsų nuoširdi ir kupina meilės tarnystė, ir yra ta stipri visuomeninė svirtis, kad pakeltų tas tamsos rases, ir šitoji Tiesos Dvasia taps ta priemone, kuri didins ir jūsų galią.

178:1.7Parodykite išmintį ir pademonstruokite įžvalgumą bendraudami su netikinčiais pilietiniais valdovais. Protingumu pasirodykite, jog esate sumanūs tam, kad nereikšmingus nesutarimus pašalintumėte ir neesminius nesusipratimus suderintumėte. Visais įmanomais būdais—visose srityse, nesusijusiose su jūsų dvasine ištikimybe visatos valdovams—stenkitės gyventi taikiai su visais žmonėmis. Visada būkite išmintingi kaip gyvatės, bet taikūs kaip balandžiai.

178:1.8Jūs turėtumėte tapti dar geresniais pasaulietinės vyriausybės piliečiais dėl to, kad tampate apšviestais karalystės sūnumis; lygiai taip ir žemiškųjų vyriausybių valdovai tampa dar geresniais valdovais pasaulietiniuose reikaluose dėl to, kad tiki šita dangaus karalystės evangelija. Nesavanaudiškos žmogaus tarnystės ir išmintingo Dievo garbinimo požiūris turėtų visus karalystės tikinčiuosius paversti geresniais pasaulio piliečiais, tuo tarpu sąžiningos pilietybės ir nuoširdaus atsidavimo savo žemiškajai pareigai požiūris tikrai padėtų tokį pilietį paversti lengviau pasiekiamu dvasios raginimui tapti sūnumi dangaus karalystėje.

178:1.9Kol žemiškųjų vyriausybių valdovai stengsis pasinaudoti religinių diktatorių valdžia, tol jūs tie, kurie tikite šita evangelija, galite tikėtis tiktai nemalonumų, persekiojimų, ir net mirties. Bet pati ta šviesa, kurią jūs nešate pasauliui, ir net tai, kokiu būdu jūs kentėsite ir mirsite už šitą karalystės evangeliją, galiausiai, irgi, apšvies visą pasaulį ir dėl to palaipsniui politika atsiskirs nuo religijos. Šitos karalystės evangelijos atkaklus skelbimas kurią nors dieną atneš visoms nacijoms naują ir neįtikėtiną išsivadavimą, intelektualią nepriklausomybę, ir religinę laisvę.

178:1.10Per netrukus prasidėsiančius persekiojimus, kuriuos vykdys tie, kurie neapkenčia šitos džiaugsmo ir laisvės evangelijos, jūs klestėsite ir karalystė vešės. Bet jūs atsidursite didžiuliame pavojuje vėlesniaisiais laikais, kada didžioji dauguma žmonių apie karalystės tikinčiuosius šnekės gražiai ir daugelis aukštų pareigūnų formaliai dangaus karalystės evangeliją priims. Išmokite būti ištikimi karalystei net ramybės ir klestėjimo laikais. Negundykite jus prižiūrinčiųjų angelų, kad jūsų nevestų nerimą sukeliančiais keliais, nes kupina meilės drausmė yra skirta tam, kad išgelbėtų lengvai pasroviui plaukiančias jūsų sielas.

178:1.11Prisiminkite, kad jūs esate įgalioti skelbti šitą karalystės evangeliją—aukščiausiojo laipsnio troškimą vykdyti Tėvo valią drauge su tuo aukščiausiojo laipsnio džiaugsmu, kada jūs įtikėjimo dėka suvokiate sūnystę su Dievu—ir jūs neturite leisti, kad kas nors jūsų atsidavimą šitai vienintelei pareigai nukreiptų į šalį. Tegul jūsų kupino meilės tarnavimo, apšviečiančios intelektualios komunijos, ir išaukštinančios visuomeninės tarnystės perteklius būna naudingas visai žmonijai; bet neleistina yra tai, kad nors vienas iš šitų humanistinių darbų, arba jie visi drauge, užimtų evangelijos skelbimo vietą. Šitas galingas tarnavimas yra šalutinis produktas dar galingesnio ir didingesnio tarnavimo ir transformavimo, kuriuos karalystės tikinčiojo širdyje pagimdo gyvoji Tiesos Dvasia ir asmeninis suvokimas, jog iš dvasios gimusiojo žmogaus įtikėjimas suteikia įsitikinimą dėl gyvos bičiulystės su amžinuoju Dievu.

178:1.12Jūs neturite stengtis skelbti tiesą ir įtvirtinti teisumą pilietinių vyriausybių galios arba pasaulietinių įstatymų įgyvendinimo dėka. Jūs turite visada įtemptai dirbti, kad žmonių protą įtikintumėte, bet niekada nedrįskite šito daryti prievarta. Jūs turite neužmiršti žmogiškojo teisingumo didžiojo įstatymo, kurio aš jus mokiau teigiama forma: Visada su žmonėmis elkitės taip, kaip jūs norėtumėte, kad jie elgtųsi su jumis.

178:1.13Kada karalystės tikintysis yra pakviečiamas tarnauti pilietinei vyriausybei, tada tegul jis tarnauja kaip tokios vyriausybės žemiškasis pilietis, nors savo pilietinėje tarnystėje toks tikintysis turėtų demonstruoti visas įprastas piliečio savybes, pagerintas to dvasinio apšvietimo, kai mirtingojo žmogaus protas patiria kilninantį bendravimą su savo viduje gyvenančia amžinojo Dievo dvasia. Jeigu netikintis yra geresnis pilietinis tarnas už jus, tai jūs turėtumėte rimtai pasvarstyti, ar tiesos šaknys jūsų širdyje nenunyko dėl to, kad trūksta bendros dvasinės komunijos ir visuomeninės tarnystės gyvojo vandens. Sūnystės su Dievu sąmonė turėtų pagyvinti kiekvieno vyro, moters, ir vaiko, kuris įgavo tokį galingą akstiną visoms įgimtoms žmogiškosios asmenybės galioms, viso gyvenimo tarnystę.

178:1.14Jūs neturite būti pasyvūs mistikai ar neišraiškingi asketai; jums nereikia būti svajotojais ir plaukiančiais pasroviui, pasyviai pasikliaujančiais įsivaizduojama Apvaizda, kuri pasirūpintų net ir pačiais būtiniausiais dalykais. Jūs iš tiesų turite būti gailestingi, turėdami reikalo su klystančiais mirtingaisiais, kantrūs savo santykiuose su neišmanančiais žmonėmis, ir tvirti provokacijų atvejais; bet jūs taip pat turite būti drąsūs gindami teisingumą, galingi viešai skelbdami tiesą, ir energingi pamokslaudami šitą karalystės evangeliją, net iki pačių žemės pakraščių.

178:1.15Šita karalystės evangelija yra gyvoji tiesa. Aš jums sakiau, kad ji, kaip tos mielės tešloje, kaip tie garstyčių sėklų grūdeliai; o dabar aš pareiškiu, kad ji yra kaip gyvos būtybės sėkla, kuri, iš kartos į kartą, nors ir išlieka tokia pati gyva sėkla, bet būtinai atsiskleidžia naujais pasireiškimais ir palankiai auga tokiuose kanaluose, kurie naujai prisitaiko prie kiekvienos vėlesniosios kartos konkrečių poreikių ir sąlygų. Tas apreiškimas, kurį aš pateikiau jums yra gyvas apreiškimas, ir aš noriu, kad jis tikrai duotų tinkamų vaisių kiekviename individe ir kiekvienoje kartoje sutinkamai su dvasinio augimo, didėjimo, ir adaptacinio vystymosi dėsniais, Iš kartos į kartą šitoji evangelija turi rodyti didėjantį gyvybingumą ir demonstruoti didesnę dvasinės galios gelmę. Negalima leisti, kad ji taptų vien tiktai šventu prisiminimu, tik pasakojimu apie mane ir tuos laikus, kuriais mes dabar gyvename.

178:1.16Ir nepamirškite: Mes tiesiogiai neužsipuolėme nei tų asmenų, nei valdžios tų, kurie sėdi Mozės vietoje; mes tiktai siūlėme jiems naująją šviesą, kurią jie taip kategoriškai atstūmė. Mes juos užsipuolėme tiktai tuo, kad pasmerkėme jų dvasinę neištikimybę toms pačioms tiesoms, kurių, kaip jie atvirai pareiškia, jie moko ir kurias jie saugo. Su šitais įtvirtintais lyderiais ir pripažintais valdovais mes susirėmėme tiktai tada, kada jie patys stojo tiesiai skersai kelio tam, kad žmonių sūnums būtų skelbiama karalystės evangelija. Ir net dabar, ne mes užsipuolame juos, bet būtent jie stengiasi sunaikinti mus. Neužmirškite, kad jūs esate įgalioti eiti pirmyn skelbdami tiktai gerąją naujieną. Jūs neturite užsipulti senųjų metodų; jūs turite sumaniai įdėti naujosios tiesos mielių į senuosius tikėjimus. Tegul Tiesos Dvasia daro savo darbą. Tegul ginčai kyla tiktai tada, kada tie, kurie tiesą niekina, stengsis jėga jums primesti savąją. Tačiau, kada netikintis užsipuls jus tyčia, tada nedvejodami ryžtingai ginkite tą tiesą, kuri jus išgelbėjo ir pašventino.

178:1.17Per visus gyvenimo vingius, visada prisiminkite mylėti vienas kitą. Nesipykite su žmonėmis, net ir su netikinčiais. Rodykite gailestingumą net ir tiems, kurie niekindami jus įžeidinėja. Pasirodykite, kad jūs esate ištikimi piliečiai, moralūs darbininkai, pagyrimo verti kaimynai, atsidavę giminaičiai, supratingi tėvai, ir nuoširdūs tikintieji į Tėvo karalystės brolystę. O manoji dvasia tikrai bus su jumis, dabar ir net iki passaulio pabaigos.

178:1.18Kada Jėzus savąjį mokymą pabaigė, tada buvo jau beveik pirma valanda, ir jie tuoj pat sugrįžo į stovyklą, kur Dovydas ir jo pagalbininkai jiems buvo paruošę vidurdienio valgį.

178:2.1Nedaug Mokytojo klausytojų jo rytinį kreipimąsi galėjo suvokti nors iš dalies. Iš visų tų, kurie jo klausėsi, daugiausia suvokė graikai. Net ir šiuos vienuolika apaštalų suglumino jo užuominos apie ateities politines karalystes ir viena po kitos gyvensiančias karalystės tikinčiųjų kartas. Jėzui labiausiai atsidavę pasekėjai negalėjo suderinti neišvengiamai artėjančios jo žemiškosios tarnystės pabaigos su šitomis užuominomis apie evangelinės veiklos tolimesnę ateitį. Kai kurie iš šitų žydų tikinčiųjų ėmė jausti, jog netrukus įvyks didžiausia tragedija žemėje, bet su tokia neišvengiamai besiartinančia katastrofa jiems visiškai nesiderino nei Mokytojo linksmai abejingas asmeninis požiūris, nei jo rytinė kalba, kurioje jis daug kartų užsiminė apie dangaus karalystės ateities transakcijas, nusidriekiančias per milžinišką laiko tarpsnį ir apimančias ryšius su daugeliu žemės karalysčių, kurios egzistuos viena po kitos.

178:2.2Iki šitos dienos vidurdienio visi apaštalai ir mokiniai sužinojo apie skubų Lozoriaus pabėgimą iš Betanės. Jie ėmė jausti žydų valdovų nuožmų pasiryžimą sunaikinti Jėzų ir jo mokymus.

178:2.3Dovydas Zabediejus, per savo slaptus agentus Jeruzalėje, buvo iki galo informuotas apie tai, kaip vystėsi planas Jėzų suimti ir nužudyti. Jis žinojo viską apie Judo vaidmenį šitame sąmoksle, bet šių žinių jis niekada neatskleidė nei kitiems apaštalams, nei kuriam nors iš mokinių. Iškart po pietų jis iš tikrųjų pasivedė Jėzų į šalį ir, sukaupęs drąsą, jo paklausė, ar jis žino—bet toliau savo klausimo jis taip ir nebeužbaigė. Mokytojas, pakėlęs ranką, sustabdė jį, sakydamas: "Taip, Dovydai, apie tai aš žinau viską, ir aš žinau ir tai, kad ir tu žinai, bet žiūrėk, kad to nepasakotum nė vienam žmogui. Tiktai savo širdyje neabejok, jog galiausiai triumfuos Dievo valia."

178:2.4Šitą pašnekesį su Dovydu nutraukė pasiuntinio iš Filadelfijos atvykimas, atnešusio žinią, jog Abneris sužinojo apie sąmokslą nužudyti Jėzų ir klausia, ar jam reikėtų vykti į Jeruzalę. Šitas bėgikas į Filadelfiją išskubėjo su šitokia žinia Abneriui: "Tęsk savo darbą. Jeigu aš paliksiu jus materialiame kūne, tai tiktai dėl to, jog galėčiau sugrįžti dvasioje. Aš jūsų tikrai neapleisiu. Aš tikrai su jumis būsiu iki galo."

178:2.5Maždaug šiuo metu Pilypas priėjo prie Mokytojo ir paklausė: "Mokytojau, kadangi Perėjimo šventimas artėja, tai kur tu norėtum, kad mes paruoštume šventinį valgymą?" Ir kada Jėzus išgirdo Pilypo klausimą, tada jis atsakė: "Eik ir atvesk Petrą ir Joną, ir aš jums duosiu nurodymus dėl vakarienės, kurią mes valgysime drauge šią naktį. Kai dėl Perėjimo šventės, tai jūs turėsite tą apsvarstyti po to, kai iš pradžių mes būsime padarę šitą."

178:2.6Kada Judas išgirdo, kaip apie šiuos reikalus Mokytojas kalbėjosi su Pilypu, tada jis prislinko arčiau, kad nugirstų jų pašnekesį. Bet Dovydas Zabediejus, kuris stovėjo netoli, priėjo ir įtraukė Judą į pokalbį tuo metu, kada Pilypas, Petras, ir Jonas nuėjo į šalį, kad pasišnekėtų su Mokytoju.

178:2.7Jėzus tarė šitiems trims: "Eikite nedelsiant į Jeruzalę, ir kai eisite per vartus, tuomet sutiksite vyrą, nešantį vandens ąsotį. Jis užkalbins jus, ir tada jūs iš tikrųjų nueikite drauge su juo. Kada jis palydės jus iki vieno namo, tada drauge įeikite į jį ir paklauskite tų namų šeimininko, 'Kur yra tas svečių kambarys, kuriame Mokytojas su savo apaštalais turi valgyti vakarienę?' Ir kada jūs šitaip pasiteirausite, tai šitas namų šeimininkas parodys jums didžiulį viršutinį kambarį, visą sutvarkytą ir paruoštą mums."

178:2.8Kada apaštalai pasiekė miestą, tada netoli vartų jie sutiko vyrą su vandens ąsočiu ir nusekė paskui jį iki Jono Morkaus namo, kur šio vaikino tėvas sutiko juos ir parodė jiems viršutinį kambarį, paruoštą vakariniam valgymui.

178:2.9Ir visa tai įvyko dėl to, kad Mokytojas buvo susitaręs su Jonu Morkumi per ankstesniosios dienos popietę, kada jie buvo vieni kalnuose. Jėzus norėjo būti tikras, kad tuo metu, kada jis paskutinį kartą valgys drauge su savo apaštalais, niekas netrukdys, ir turėdamas omenyje, jeigu apie jų susirinkimo vietą Judas sužinotų iš anksto, tai jis galėtų susitarti su jo priešais jį suimti, dėl to su Jonu Morkumi jis sudarė šitą slaptą susitarimą. Šitokiu būdu Judas nieko nesužinojo apie jų susirinkimo vietą tol, kol į ten neatėjo drauge su Jėzumi ir kitais apaštalais.

178:2.10Dovydas Zabediejus turėjo sutvarkyti daug reikalų su Judu, taip, kad jam buvo lengvai užkirstas kelias sekti paskui Petrą, Joną, ir Pilypą, ką jis taip troško padaryti. Kada Judas padavė Dovydui tam tikrą sumą pinigų maistui, tada Dovydas jam tarė: "Judai, ar nebūtų geriau, esant tokioms aplinkybėms, kad tu man iš anksto duotum šiek tiek pinigų visiems mano realiems poreikiams?" Ir po to, kada Judas minutėlę pasvarstė, jis atsakė: "Taip, Dovydai, aš manau tai būtų išmintinga. Iš esmės, turint omenyje neramią padėtį Jeruzalėje, manau, kad man geriausia būtų tau perduoti visus pinigus. Prieš Mokytoją jie rengia sąmokslą, ir jeigu kas nors atsitiktų man, tai jūs nebūsite suvaržyti."

178:2.11Ir šitaip Dovydas gavo visus apaštališkus grynuosius pinigus ir kvitus už visus piniginius indėlius. Apaštalai apie šitą perdavimą sužinojo tik kitos dienos vakare.

178:2.12Buvo maždaug pusė penkių, kada sugrįžo šie trys apaštalai ir informavo Jėzų, jog vakarienei viskas parengta. Mokytojas iškart pasiruošė savo dvylika apaštalų vestis taku iki Betanės kelio, o toliau į Jeruzalę. Ir tai buvo paskutinioji kelionė, kurią jis kada nors atliko drauge su visais dvylika.

178:3.1Stengdamiesi vėl išvengti tų minių, kurios per Kidrono slėnį vaikščiojo pirmyn ir atgal tarp Getsemanės Parko ir Jeruzalės, Jėzus ir šie dvylika ėjo Alyvų Kalno vakarine ketera, kad pasiektų kelią iš Betanės besileidžiantį į miestą. Jiems artinantis prie tos vietos, kur praėjusį vakarą Jėzus sustojo, kad papasakotų apie Jeruzalės sugriovimą, jie nesąmoningai stabtelėjo, tuo metu jie tylėdami stovėjo ir žvelgė žemyn į miestą. Kadangi jiems buvo truputį per anksti ir kadangi Jėzus nenorėjo eiti per miestą tol, kol nenusileido saulė, tai savo draugams jis tarė:

178:3.2"Sėskitės ir ilsėkitės tuo metu, kada aš jums pasakosiu apie tai, kas netrukus turi įvykti. Visus tuos metus, kada aš gyvenau su jumis kaip su sielos broliais, aš jus mokiau tiesos, susijusios su dangaus karalyste ir jums atskleidžiau jos paslaptis. Ir manasis Tėvas iš tikrųjų padarė daug stebuklų, sąsajoje su manąja misija žemėje. Jūs buvote viso šito liudininkai ir drauge dalyvavote tame patyrime, nes dirbote kartu su Dievu. Ir jūs būsite man liudininkai, jog aš kelis kartus jus įspėjau, kad netrukus turiu sugrįžti prie to darbo, kurį dirbti man pavedė Tėvas; aš jums aiškiai pasakiau, jog šitame pasaulyje turiu jus palikti tam, kad toliau dirbčiau karalystės darbą. Būtent šituo tikslu aš jus atskyriau, Kapernaumo kalnuose. Ta patirtimi, kurią jūs patyrėte drauge su manimi, dabar jūs turite pasiruošti dalintis su kitais. Kaip į šitą pasaulį Tėvas pasiuntė mane, taip neužilgo aš pasiųsiu jus, kad atstovautumėte man ir tą darbą, kurį pradėjau aš, užbaigtumėte.

178:3.3"Jūs žvelgiate žemyn į štai ten esantį miestą liūdni, nes jūs girdėjote manuosius žodžius apie Jeruzalės pabaigą. Aš jus iš anksto įspėjau, kad nežūtumėte per jos sunaikinimą ir šitaip neuždelstumėte karalystės evangelijos skelbimo. Lygiai taip aš tikrai perspėju jus atkreipti dėmesį į tai, kad be reikalo nestatytumėte savęs į pavojų, kada jie ateis suimti Žmogaus Sūnaus. Aš turiu išvykti, bet jūs turite pasilikti, kad paliudytumėte šitą evangeliją, kada aš būsiu išvykęs, net ir taip, kaip aš nurodžiau Lozoriui bėgti nuo žmogaus įtūžio, kad jis galėtų gyventi tam, jog Dievo šlovę padarytų žinomą. Jeigu tokia yra Tėvo valia, kad aš išvykčiau, tai niekas, kad ir ką jūs galėtumėte padaryti, negali sutrukdyti dieviškajam planui. Pasirūpinkite savimi, kad jie tai pat nenužudytų ir jūsų. Tegul jūsų sielos būna drąsios gindamos evangeliją dvasios galia, bet nebūkite suklaidinti, kad imtumėtės kokio nors kvailo mėginimo ginti Žmogaus Sūnų. Man nereikia to, kad mane gintų žmogaus ranka; dangaus armijos net ir dabar yra šalia; bet aš esu pasiryžęs įvykdyti savojo Tėvo danguje valią, ir dėl to mes tikrai turime atsiduoti visam tam, kas taip greitai mus užgrius.

178:3.4"Kada jūs pamatysite šitą miestą sugriautą, tada neužmirškite, kad jūs jau įžengėte į begalinės tarnystės amžinąjį gyvenimą visą laiką besivystančioje dangaus, net dangų dangaus, karalystėje. Jūs turėtumėte žinoti, jog manojo Tėvo visatoje ir manojoje visatoje yra daug gyvenamųjų buveinių, ir kad ten šviesos vaikų laukia pažinimas tokių miestų, kurių statytojas yra Dievas, ir tokių pasaulių, kurių gyvenimo įprotis yra teisumas ir džiaugsmas tiesoje. Dangaus karalystę aš jums atnešiau čia, į žemę, bet aš pareiškiu, kad jūs visi tie, kurie į ją įeinate įtikėjimo dėka ir joje pasiliekate gyva tiesos tarnyste, tikrai pakilsite į tuos pasaulius danguje ir sėdėsite su manimi mūsų Tėvo dvasinėje karalystėje. Bet iš pradžių jūs turite pasirengti ir užbaigti tą darbą, kurį jūs pradėjote su manimi. Iš pradžių jūs turite pereiti per didžiulį sukrėtimą ir iškęsti daug vargo—ir šitie išbandymai net ir dabar yra pakibę virš mūsų—ir kada jūs būsite užbaigę savąjį darbą žemėje, tada tikrai mano džiaugsmui ateisite pas mane, net ir taip, kaip ir aš esu užbaigęs savojo Tėvo darbą žemėje ir netrukus sugrįšiu į jo glėbį."

178:3.5Kada Mokytojas baigė kalbėti, tada atsistojo, ir jie visi nuėjo paskui jį žemyn nuo Alyvų Kalno ir į šitą miestą. Nė vienas iš apaštalų, išskyrus tuos tris, nežinojo, kur jie eina, kada jie žengė siauromis gatvelėmis besiartinančioje tamsoje. Jie yrėsi per minią, bet niekas jų neatpažino ir nežinojo, kad pro šalį eina Dievo Sūnus pakeliui į paskutinįjį mirtingojo pavidalu susitikimą su savo pasirinktais karalystės ambasadoriais. Ir apaštalai iš tikrųjų nieko nežinojo, kad vienas iš jų įžengė į sąmokslą, kad Mokytoją išduotų į jo priešų rankas.

178:3.6Jonas Morkus sekė paskui juos visą kelią iki miesto, ir kada jie įėjo per vartus, tada jis nuskubėjo pirmyn kita gatve, taip, kad jis laukė, kada jie atėjo, jog pasveikintų juos savo tėvo namuose.