196 DOKUMENTAS. JĖZAUS ĮTIKĖJIMAS
196:0.1JĖZAUS įtikėjimas į Dievą buvo didingas ir iš visos širdies. Jis patyrė įprastus mirtingosios egzistencijos pakilimus ir nuosmukius, bet religiniu požiūriu jis niekada neabejojo Dievo globos ir vadovavimo tikrumu. Jo įtikėjimas išsivystė iš įžvalgos, gimusios iš to dieviškojo buvimo veiklos, iš jo viduje gyvenančio Derintojo. Jo įtikėjimas nebuvo nei tradicinis, nei vien tiktai intelektualus, jis buvo visiškai asmeninis ir grynai dvasinis.
196:0.2Žmogiškasis Jėzus Dievą matė tokį, kuris yra šventas, teisingas, ir didis, o taip pat ištikimas, gražus, ir geras. Visus šiuos dieviškumo požymius jis sutelkė į savo protą kaip "Tėvo danguje valią." Jėzaus Dievas vienu ir tuo pačiu metu buvo "Izraelio Šventasis" ir "Gyvas ir mylintis Tėvas danguje." Dievo kaip Tėvo sampratą pirmasis pateikė ne Jėzus, bet šią idėją jis iškėlė ir išaukštino iki didingo patyrimo, pateikdamas naują Dievo atskleidimą ir paskelbdamas, jog kiekvienas mirtingasis tvarinys yra šito meilės Tėvo vaikas, Dievo sūnus.
196:0.3Jėzus nesikabino į įtikėjimą į Dievą taip, kaip kabintųsi tokia kovojanti siela, kuri kariauja su visata ir mirtinoje kovoje susikabina su priešišku ir nuodėmingu pasauliu; jis nesigriebė įtikėjimo vien tik kaip paguodos, kada iškildavo sunkumai, ar kaip nusiraminimo, kada grėsdavo neviltis; įtikėjimas nebuvo tiesiog iliuzinė kompensacija už gyvenimo nemalonias realybes ir skausmus. Visų natūralių sunkumų ir mirtingojo egzistencijos laikinųjų prieštaravimų akivaizdoje, jis patyrė aukščiausio laipsnio ir neabejotino pasitikėjimo Dievu ramybę ir, įtikėjimo dėka, pačioje dangiškojo Tėvo akivaizdoje jautė nuostabų gyvenimo jaudulį. Ir šitas triumfuojantis įtikėjimas buvo realaus dvasinio pasiekimo gyvas patyrimas. Jėzaus milžiniškas indėlis į žmogiškojo patyrimo vertybes buvo ne tai, kad jis atskleidė tiek daug naujų idėjų apie Tėvą danguje, o tai, kad jis taip nuostabiai ir žmogiškai pademonstravo naują ir aukštesnį gyvojo įtikėjimo į Dievą tipą. Niekada šitos visatos nė viename pasaulyje, nė vieno mirtingojo gyvenime, Dievas tikrai niekada nebuvo tapęs tokia gyva realybe, kaip tai buvo Jėzaus iš Nazareto žmogiškajame patyrime.
196:0.4Mokytojo gyvenime Urantijoje, šios vietinės kūrinijos šitas pasaulis ir kiti pasauliai atranda naują ir aukštesnį religijos tipą, religiją, kuri remiasi grynai asmeniniais dvasiniais ryšiais su Visuotiniu Tėvu ir kurią visiškai patvirtina tikro asmeninio patyrimo aukščiausias autoritetas. Šitas gyvas Jėzaus įtikėjimas buvo daugiau negu intelektualus atspindys, ir jis nebuvo mistinis meditavimas.
196:0.5Teologija gali nustatyti, formuluoti, apibrėžti, ir dogmatizuoti įtikėjimą, bet Jėzaus žmogiškajame gyvenime įtikėjimas buvo asmeninis, gyvas, savitas, savaiminis, ir grynai dvasinis. Šitas įtikėjimas nebuvo gili pagarba tradicijai, o taip pat nebuvo ir vien tiktai intelektualus tikėjimas, už kurio jis laikėsi kaip už švento tikėjimo, bet vietoje šito tai buvo didingas patyrimas ir gilus įsitikinimas, kuris tvirtai laikė . Jo įtikėjimas buvo toks realus ir visaapimantis, kad į šalį nušlavė absoliučiai bet kokias abejones ir veiksmingai sunaikino bet kokį šiam įtikėjimui prieštaraujantį troškimą. Niekas negalėjo jo atplėšti nuo šios patikimos atramos, kuria buvo šitas aistringas, didingas, ir nepalaužiamas įtikėjimas. Net ir akivaizdaus pralaimėjimo akivaizdoje arba patirdamas nusivylimo ir grėsmingos nevilties kančias, jis ramiai stovėdavo dieviškoje būsenoje nejausdamas baimės ir sąmoningai suvokdamas savo dvasinį nenugalimumą. Jėzus turėjo tą gaivinantį įsitikinimą, kurį suteikia nepalaužiamas įtikėjimas, ir kiekvienoje sunkioje gyvenimo situacijoje jis būtinai demonstruodavo neabejotiną ištikimybę Tėvo valiai. Ir šito nuostabaus įtikėjimo neatėmė net ir žiauri ir nepakeliama gėdingos mirties grėsmė.
196:0.6Religinį genijų, stiprus dvasinis įtikėjimas taip dažnai nuveda tiesiai į pragaištingą fanatizmą, į religinio ego pervertinimą, bet šito neatsitiko Jėzui. Jo nepaprastas įtikėjimas ir dvasinis pasiekimas praktiniame gyvenime neturėjo jam neigiamo poveikio, nes šitas dvasinis išaukštinimas buvo jo asmeninio patyrimo su Dievu visiškai nesąmoninga ir spontaniška sielos išraiška.
196:0.7Jėzaus viską sugeriantis ir nepalenkiamas įtikėjimas niekada netapo fanatiškas, nes šis įtikėjimas niekada nemėgino atsiskirti nuo jo gerai subalansuotų intelektualių samprotavimų, susijusių su praktinių ir kasdienių visuomeninių, ekonominių, ir moralinių gyvenimo situacijų proporcingomis vertybėmis. Žmogaus Sūnus buvo nuostabiai suvienyta žmogiškoji asmenybė; jis buvo tobulai apdovanota žmogiškoji būtybė; jis taip pat buvo didingai suderintas kaip apjungta žmogiškoji ir dieviškoji būtybė, veikianti žemėje kaip atskira asmenybė. Visada Mokytojas sielos įtikėjimą tikrai suderindavo su užgrūdinto patyrimo išmintimi-įvertinimais. Asmeninis įtikėjimas, dvasinė viltis, ir moralinis atsidavimas visada buvo tarpusavyje susieti į harmoningo bendravimo neprilygstamą religinę vienybę giliai suvokiant bet kokios rūšies žmogiškosios ištikimybės—asmeninės garbės, šeimos meilės, religinio įsipareigojimo, visuomeninės pareigos, ir ekonominės būtinybės—tikrovę ir šventumą.
196:0.8Jėzaus įtikėjimas visas dvasines vertybes įsivaizdavo tokias, kurios yra surandamos Dievo karalystėje; dėl to jis ir sakė: "Pirmiausia ieškokite dangaus karalystės." Jėzus išsivysčiusioje ir idealioje karalystės bičiulystėje matė "Dievo valios" pasiekimą ir įgyvendinimą. Maldos, kurios jis mokė savo mokinius, pati ta šerdis yra tokia: "Teateinie tavoji karalystė; tebūnie tavoji valia." Šitokiu būdu suvokęs karalystę kaip apimančią Dievo valią, jis pasišventė jos įgyvendinimo reikalui su stebinančiu nesavanaudiškumu ir beribiu entuziazmu. Bet per visą savo intensyvią misiją ir nepaprastą gyvenimą niekada nepasireiškė fanatiko įniršis arba paviršutiniško religinio egoisto putojimas.
196:0.9Visą Mokytojo gyvenimą nuosekliai sąlygojo šitas gyvasis įtikėjimas, šitas kilnus religinis patyrimas. Šitas dvasinis požiūris visiškai viešpatavo jo mąstyme ir jausmuose, jo tikėjime ir maldose, jo mokymuose ir pamoksluose. Šitas asmeninis sūnaus įtikėjimas į dangiškojo Tėvo vadovavimo ir saugojimo tikrumą ir saugumą jo unikaliam gyvenimui suteikė giluminį sugebėjimą pajusti dvasinę tikrovę. Ir vis tik, nežiūrint būtent šito gilaus artimų ryšių su dieviškumu suvokimo, šitas Galilėjietis, Dievo Galilėjietis, kada į jį kreipėsi žodžiais Gerasis Mokytojau, tuoj pat atsakė, "Kodėl gi tu mane vadini gerasis?" Kada mes susiduriame su tokiu nuostabiu nesavanaudiškumu, tada pradedame suprasti, kaip Visuotiniam Tėvui buvo įmanoma taip iki galo pasireikšti jam ir per jį save atskleisti šios sferos mirtingiesiems.
196:0.10Jėzus atnešė Dievui, kaip šios sferos žmogus, didingiausią iš visų aukų: savo paties valios pašventimą ir atsidavimą dieviškosios valios vykdymo didingai tarnystei. Jėzus visada ir nuosekliai religiją aiškino vien tiktai Tėvo valios požiūriu. Studijuodami Mokytojo karjerą, kiek ji yra susijusi su malda ar su bet kuriuo kitu religinio gyvenimo aspektu, dėmesį kreipkite ne tiek į tai, ko jis mokė, kiek į tai, ką jis darė. Jėzui malda niekada nebuvo religinė pareiga. Jam malda buvo nuoširdi dvasinio požiūrio išraiška, sielos ištikimybės pareiškimas, asmeninio pasišventimo išsakymas, padėkos pareiškimas, emocinės įtampos išvengimas, kelio užkirtimas konfliktui, mąstymo išaukštinimas, troškimo sukilninimas, moralinio sprendimo įrodymas, minties praturtinimas, aukščiausiųjų polinkių pagyvinimas, impulso pašventinimas, požiūrio išsiaiškinimas, įtikėjimo deklaravimas, transcendentinis valios atidavimas, didingas pasitikėjimo patvirtinimas, drąsos atskleidimas, atradimo paskelbimas, prisipažinimas apie aukščiausią atsidavimą, pasišventimo patvirtinimas, metodas, kaip suderinti sunkumus, ir galingas apjungtų sielos galių mobilizavimas, kad pasipriešintų visiems žmogiškiesiems polinkiams į savanaudiškumą, blogį, ir nuodėmę. Jis gyveno kaip tik tokį maldingo pasišventimo vykdyti Tėvo valią gyvenimą ir pabaigė savo gyvenimą triumfuodamas kaip tik su tokia malda. Jo neprilygstamo religinio gyvenimo paslaptis buvo šitas sąmoningas Dievo buvimo suvokimas; ir jis šį suvokimą pasiekė išmintinga malda ir nuoširdžiu garbinimu—nenutraukiama komunija su Dievu—o ne nurodymais, balsais, vizijomis, ar nepaprastais religiniais ritualais.
196:0.11Jėzaus žemiškajame gyvenime, religija buvo gyvasis patyrimas, tiesioginis ir asmeninis judėjimas nuo dvasinio gilaus gerbimo į praktinį teisumą. Jėzaus įtikėjimas davė dieviškosios dvasios transcendentinius vaisius. Jo įtikėjimas nebuvo nesubrendęs ir per daug patiklus, koks būna vaiko tikėjimas, bet daugeliu aspektų jis iš tikrųjų buvo panašus į vaiko proto neįtarų pasitikėjimą kitu. Jėzus pasitikėjo Dievu didele dalimi taip, kaip vaikas pasitiki savo tėvu ar motina. Jis turėjo giluminį pasitikėjimą visata—tiesiog pasitikėjo ja taip, kaip vaikas pasitiki tėvų aplinka. Jėzaus iš visos širdies įtikėjimas į visatos fundamentalų gėrį buvo labai panašus į vaiko pasitikėjimą savo žemiškosios aplinkos saugumu. Jis atsirėmė į dangiškąjį Tėvą taip, kaip vaikas atsiremia į vieną iš savo žemiškųjų tėvų, o jo karštas įtikėjimas niekada nė vienai akimirkai nesuabejojo dangiškojo Tėvo globos iš viršaus tikrumu. Jo niekada rimtai nesutrikdė baimė, abejonės, ir skepticizmas. Jis neturėjo netikėjimo, kuris būtų trukdęs jo gyvenimui reikštis laisvai ir savitai. Jis visiškai suaugusio žmogaus nepalaužiamą ir išmintingą drąsą sujungė su tikinčio vaiko tokiu optimizmu, kuris yra nuoširdus ir pasitiki kitu. Jo įtikėjimas išaugo į tokias pasitikėjimo kitu aukštumas, kad šis pasitikėjimas nebeturėjo baimės.
196:0.12Jėzaus įtikėjimas pasiekė vaiko pasitikėjimo kitu tyrumą. Jo įtikėjimas buvo toks absoliutus ir nedvejojantis, kad reagavo į bendravimo su bičiuliais tvariniais žavesį ir į visatos stebuklus. Tuo, kas yra dieviška, jo pasitikėjimo jausmas buvo toks visiškas ir toks tvirtas, kad suteikė absoliutaus asmeninio saugumo džiaugsmą ir garantiją. Jo religiniame patyrime nebuvo jokio abejojančio apsimetimo. Šitą visiškai suaugusio žmogaus milžinišką intelektą aukščiausiu laipsniu valdė vaiko įtikėjimas sprendžiant visus reikalus, susijusius su religine sąmone. Nėra nieko keisto, jog kartą jis pasakė: "Jeigu jūs netapsite tokie, koks yra mažas vaikas, tai į karalystę tikrai nepateksite." Nežiūrint to, kad Jėzaus įtikėjimas buvo kaip vaiko, bet jis visiškai nebuvo vaikiškas.
196:0.13Jėzus reikalauja, kad jo mokiniai tikėtų ne į jį, bet su juo, tikėtų į Dievo meilės tikrovę ir visiškai pasitikėdami priimtų sūnystės su dangiškuoju Tėvu garantijos saugumą. Mokytojas trokšta, kad jo visi pasekėjai turėtų visišką jo transcendentinį įtikėjimą. Jėzus savo pasekėjams metė nepaprastai jaudinantį iššūkį, kad jie ne tiktai tikėtų tuo, kuo tiki jis, bet ir tikėtų taip, kaip tiki jis. Tokia yra jo vieno aukščiausiojo reikalavimo, "Eik su manimi" giluminė reikšmė.
196:0.14Jėzaus žemiškasis gyvenimas buvo pašvęstas vienam didingam tikslui—Tėvo valios vykdymui, gyvenant žmogiškąjį gyvenimą religingai ir įtikėjimu. Jėzaus įtikėjimas buvo pasitikintis kitais, toks, kaip vaiko įtikėjimas, bet jam visiškai nebuvo būdingas perdėtas pasitikėjimas savimi. Jis priimdavo energingus ir vyriškus sprendimus, drąsiai žvelgdavo į daugkartinius nuvylimus, ryžtingai įveikdavo nepaprastus sunkumus, ir nesigūždamas vykdydavo griežtus pareigos reikalavimus. Reikėjo stiprios valios ir neabejojančio pasitikėjimo, kad būtų tikima tuo, kuo tikėjo Jėzus ir taip, kaip tikėjo jis.
1. JĖZUS—ŽMOGUS
196:1.1Jėzaus atsidavimas Tėvo valiai ir žmogaus tarnystei buvo net ir daugiau negu mirtingojo sprendimas ir žmogiškasis pasiryžimas; tai buvo iš visos širdies savo paties pasišventimas šitokiam beribiam meilės padovanojimui. Nesvarbu, koks bebūtų didis Mykolo aukščiausiosios valdžios faktas, bet iš žmonių jūs neturėtumėte atimti žmogiškojo Jėzaus. Mokytojas pakilo į dangų tiek kaip žmogus, tiek ir kaip Dievas; jis priklauso žmonėms; žmonės priklauso jam. Kaip gaila, jog pati religija turėtų būti aiškinama šitaip klaidingai, kad žmogiškasis Jėzus būtų atimtas iš kovojančių mirtingųjų! Tegul diskusijos apie Kristaus žmogiškumą ar dieviškumą neužtemdo šios gelbstinčios tiesos, kad Jėzus iš Nazareto buvo religingas žmogus, kuris, įtikėjimo dėka, pasiekė Dievo valios pažinimą ir vykdymą; jis buvo iš tikrųjų pats religingiausias žmogus, kuris kada nors buvo gyvenęs Urantijoje.
196:1.2Pribrendo laikas paliudyti žmogiškojo Jėzaus simbolinį prisikėlimą iš kapavietės tarp devyniolikos amžių teologinių tradicijų ir religinių dogmų. Jėzaus iš Nazareto daugiau nebereikia aukoti net ir dėl nuostabios pašlovintojo Kristaus sampratos. Kokia tai būtų transcendentinė tarnystė, jeigu šito apreiškimo dėka, Žmogaus Sūnus būtų prikeltas iš tradicinės teologijos kapo ir būtų pateiktas kaip gyvasis Jėzus tai bažnyčiai, kuri vadinasi jo vardu, ir visoms kitoms religijoms! Iš tikrųjų krikščioniškoji tikinčiųjų bičiulija nesudvejos dėl to, jog padarytų tokius įtikėjimo ir gyvensenos pakeitimus, kurie ją įgalintų "eiti kartu" su Mokytoju, kad pademonstruotų jo religinio atsidavimo vykdyti Tėvo valią ir pasišventimo nesavanaudiškai žmogaus tarnystei tikrąjį gyvenimą. Ar prisiekę krikščionys bijo, kad bus demaskuota per daug savimi pasitikinti ir nepasišventusi bičiulija, siekianti visuomeninio respektabilumo ir savanaudiško netinkamo ekonominio prisitaikymo? Ar institucinė krikščionybė bijo galimo pavojaus tradicinei bažnytinei valdžiai, ar net jos nuvertimo, jeigu į mirtingųjų žmonių protą ir sielas Galilėjos Jėzus bus iš naujo sugrąžintas kaip asmeninio religinio gyvenimo idealas? Iš tikrųjų, krikščioniškosios civilizacijos visuomeniniai pertvarkymai, ekonominės transformacijos, moralinis atsinaujinimas, ir religinės revizijos būtų drastiškos ir revoliucinės, jeigu Jėzaus gyvoji religija staiga pakeistų teologinę religiją apie Jėzų.
196:1.3"Eiti su Jėzumi" reiškia asmeniškai turėti jo religinį įtikėjimą ir pasinerti į Mokytojo gyvenimo dvasią nesavanaudiškai tarnaujant žmogui. Žmogiškajame gyvenime vienas iš svarbiausių dalykų yra išsiaiškinti, kuo tikėjo Jėzus, atrasti jo idealus, ir stengtis pasiekti jo išaukštinto gyvenimo tikslą. Iš viso žmogiškojo pažinimo, kuris turi didžiausios vertės, yra Jėzaus religinio gyvenimo pažinimas ir kaip jis jį nugyveno.
196:1.4Paprasti žmonės Jėzaus klausėsi su džiaugsmu, ir jie vėl sureaguotų į pasakojimą apie jo pasišventusios religinės motyvacijos nuoširdų žmogiškąjį gyvenimą, jeigu tokios tiesos iš tikrųjų vėl būtų skelbiamos pasauliui. Žmonės jo klausėsi su džiaugsmu, nes jis buvo vienas iš jų, kuklus pasaulietis; pasaulio didingiausias religinis mokytojas iš tikrųjų buvo pasaulietis.
196:1.5Karalystės tikinčiųjų tikslas turėtų būti ne tiesiogine prasme imituoti Jėzaus išorinį gyvenimą materialaus kūno pavidalu, bet turėti jo įtikėjimą; Dievu pasitikėti taip, kaip jis pasitikėjo Dievu, ir žmonėmis tikėti taip, kaip jis tikėjo žmonėmis. Jėzus niekada neįrodinėjo nei Dievo tėvystės, nei žmonių brolystės; jis buvo gyva iliustracija vieno ir giluminis pademonstravimas kito.
196:1.6Lygiai taip, kaip žmonės turi žengti pirmyn iš žmogiškosios sąmonės į dieviškąjį suvokimą, taip ir Jėzus tikrai pakilo iš žmogiškosios prigimties į Dievo prigimties sąmonę. Ir Mokytojas įgyvendino šitą didį pakilimą nuo to, kas yra žmogiška, į tai, kas yra dieviška, savo mirtingojo intelekto įtikėjimo ir savo viduje gyvenančio Derintojo veiksmų bendru pasiekimu. To fakto, kad pasiekta dieviškumo visuma, suvokimą (visą laiką visiškai sąmoningai suvokiant žmogiškąją tikrovę) lydėjo septyni etapai, per kuriuos buvo pasiekta vis didesnio sudievinimo įtikėjimo sąmonė. Šiuos savojo aš vis didesnio suvokimo etapus Mokytojo savęs padovanojimo patyrime žymėjo tokie nepaprasti įvykiai:
1. Minties Derintojo atvykimas.
2. Emanuelio žinianešys, kuris jam pasirodė Jeruzalėje, kada jis buvo maždaug dvylikos metų amžiaus.
3. Apsireiškimai, lydėję jo krikštą.
4. Patyrimai ant Transfigūracijos Kalno.
5. Morontinis prisikėlimas.
6. Dvasinis pakilimas.
7. Baigiamasis Rojaus Tėvo apkabinimas, suteikiantis beribį jo visatos suverenumą.
2. JĖZAUS RELIGIJA
196:2.1Kada nors krikščioniškosios bažnyčios reformavimas bus pakankamai gilus, kad būtų sugrįžta prie grynųjų Jėzaus, mūsų įtikėjimo autoriaus ir užbaigėjo, religinių mokymų. Jūs galite skelbti religiją apie Jėzų, bet, būtinai, turite gyventi Jėzaus religija. Pentakosto entuziazmo metu, Petras nesąmoningai pradėjo naują religiją, religiją apie prisikėlusį ir pašlovintą Kristų. Vėliau Apaštalas Paulius šitą naują evangeliją transformavo į krikščionybę, į tokią religiją, kuri įkūnija jo paties teologines pažiūras ir vaizduoja jo paties asmeninį patyrimą su Jėzumi Damasko kelyje. Karalystės evangelija remiasi Jėzaus iš Galilėjos asmeniniu religiniu patyrimu; krikščionybė remiasi beveik išimtinai Apaštalo Pauliaus asmeniniu religiniu patyrimu. Beveik visas Naujasis Testamentas yra skirtas ne Jėzaus reikšmingo ir įkvepiančio religinio gyvenimo pavaizdavimui, bet diskusijai apie Pauliaus religinį patyrimą ir jo asmeninių religinių įsitikinimų pavaizdavimui. Vienintelės reikšmingos išimtys ir šito teiginio, be kai kurių vietų iš Motiejaus, Morkaus, ir Luko, yra Hebrajų Knyga ir Jokūbo Laiškas. Net ir Petras, savo rašinyje, tiktai vieną kartą užsiminė apie Mokytojo asmeninį religinį gyvenimą. Naujasis Testamentas yra nuostabus krikščioniškas dokumentas, bet jis tiktai menku laipsniu yra Jėzujietiškas.
196:2.2Jėzaus gyvenimas materialiame kūne pavaizduoja transcendentinį religinį augimą nuo primityvaus garbinimo iš baimės ir žmogiškosios gilios pagarbos ankstyvųjų idėjų, vystantis aukštyn per asmeninės dvasinės komunijos metus iki to, kol galų gale jis pasiekė tą išvystytą ir išaukštintą statusą, kad sąmoningai suvokė savo vienovę su Tėvu. Ir šitokiu būdu, per vieną trumpą gyvenimą, Jėzus iš tiesų sukaupė visą tą religinio dvasinio vystymosi patyrimą, kurį žmogus pradeda žemėje ir paprastai pasiekia tiktai užbaigdamas ilgą mokymąsi dvasinio lavinimo mokyklose per savo ikirojinės karjeros vienas po kito einančius lygius. Jėzus vystėsi nuo grynai žmogiškosios sąmonės, suvokdamas įtikėjimo tikrumą savo asmeniniame religiniame patyrime, iki didingų dvasinių aukštumų, kada aiškiai suvokė savo dieviškąją prigimtį, ir iki sąmoningo suvokimo, kad jis artimai bendrauja su Visuotiniu Tėvu valdant visatą. Jis vystėsi iš nuolankaus mirtingojo priklausomybės statuso, kuris jam pasufleruodavo spontaniškai atsakyti tam, kuris jį pavadindavo Geruoju Mokytoju, "Kodėl gi tu mane vadini geruoju? Nė vienas, išskyrus Dievą, nėra geras," iki tos didingos pasiekto dieviškumo sąmonės, kuri privertė jį sušukti, "Kuris gi iš jūsų teisia mane už nuodėmę?" Ir šitas palaipsnis kilimas nuo to, kas yra žmogiška, į tai, kas yra dieviška, buvo išskirtinai mirtingojo laimėjimas. Ir kada jis šitokiu būdu buvo pasiekęs dieviškumą, tada jis vis vien buvo tas pats žmogiškasis Jėzus, Žmogaus Sūnus, o taip pat ir Dievo Sūnus.
196:2.3Morkus, Motiejus, ir Lukas kai ką išsaugojo iš žmogiškojo Jėzaus paveikslo, kada jis įsitraukė į nuostabią kovą tam, kad išsiaiškintų dieviškąją valią ir kad vykdytų šitą valią. Jonas pateikia triumfuojančio Jėzaus vaizdą, kada jis eina žeme visiškai sąmoningai suvokdamas savo dieviškumą. Didelė klaida, kurią padarė tie, kurie studijavo Mokytojo gyvenimą, yra ta, jog kai kurie jį suvokė kaip visiškai žmogišką, tuo tarpu kiti manė, kad jis yra vien tiktai dieviškas. Per visą savo patyrimą jis iš tiesų buvo tiek žmogiškas, tiek ir dieviškas, net ir dabar jis yra toks.
196:2.4Bet didžiausia klaida buvo ta, jog tuo metu, kada žmogiškasis Jėzus buvo suvokiamas kaip turintis religiją, tai dieviškasis Jėzus (Kristus) religija tapo beveik per vieną naktį. Pauliaus krikščionybė pasirūpino, kad būtų garbinamas dieviškasis Kristus, bet ji beveik visiškai iš savo akiračio išleido kovojantį ir drąsų žmogiškąjį Jėzų iš Galilėjos, kuris, savo asmeninio religinio įtikėjimo drąsos ir jo viduje gyvenančio Derintojo didvyriškumo dėka, pakilo iš žemų žmogiškųjų lygių, kad taptų vienove su dieviškumu, šitokiu būdu tapdamas naujuoju ir gyvuoju keliu, kuriuo visi mirtingieji šitaip gali pakilti iš žmogiškumo į dieviškumą. Mirtingieji visuose dvasingumo etapuose ir visuose pasauliuose Jėzaus asmeniniame gyvenime gali surasti tai, kas juos sustiprins ir įkvėps, kada jie žengs į priekį iš žemiausių dvasinių lygių į aukščiausias dieviškąsias vertybes, nuo viso asmeninio religinio patyrimo pradžios iki pabaigos.
196:2.5Tuo metu, kada buvo rašomas Naujasis Testamentas, autoriai ne tik kuo giliausiai tikėjo į prisikėlusiojo Kristaus dieviškumą, bet taip pat jie atsidavusiai ir nuoširdžiai tikėjo į jo nedelsiamą sugrįžimą į žemę tam, kad dangiškąją karalystę užbaigtų. Didele dalimi dėl šito stipraus tikėjimo į Viešpaties nedelsiamą sugrįžimą buvo polinkis iš užrašų praleisti tas užuominas, kurios vaizdavo Mokytojo grynai žmogiškuosius patyrimus ir savybes. Visas krikščioniškasis judėjimas atsitraukė nuo Jėzaus iš Nazareto žmogiškojo paveikslo link prisikėlusiojo Kristaus, pašlovinto ir netrukus sugrįšiančio Viešpaties Jėzaus Kristaus, išaukštinimo.
196:2.6Jėzus sukūrė asmeninio patyrimo religiją, kada yra vykdoma Dievo valia ir tarnaujama žmogiškajai brolijai; Paulius sukūrė tokią religiją, kurioje pašlovintasis Jėzus tapo garbinimo objektu, o broliją sudarė bičiuliai tikintieji į dieviškąjį Kristų. Jėzaus savęs padovanojime šitos dvi koncepcijos buvo potencialios jo dieviškajame-žmogiškajame gyvenime, ir iš tikrųjų gaila, kad jo pasekėjai nepajėge sukurti suvienytos religijos, kuri būtų galėjusi deramai suvokti Mokytojo tiek žmogiškąją, tiek dieviškąją prigimtis, kaip jos buvo neatskiriamai susietos jo žemiškajame gyvenime ir taip šlovingai išreikštos karalystės pirminėje evangelijoje.
196:2.7Jūsų nei pritrenktų, nei jums sukeltų nerimo kai kurie iš Jėzaus griežtų pareiškimų, jeigu tiktai jūs iš tikrųjų prisimintumėte, kad jis buvo, kuo nuoširdžiausias ir labiausiai atsidavęs pasaulio religininkas. Jis buvo visiškai pasišventęs mirtingasis, be galo atsidavęs savo Tėvo valios vykdymui. Didelė dalis iš jo akivaizdžiai griežtų pasakymų buvo daugiau asmeninė įtikėjimo išpažintis ir atsidavimo pasižadėjimas, o ne įsakymai savo pasekėjams. Ir būtent šitas vieno tikslo siekimas ir nesavanaudiškas atsidavimas leido jam pasiekti tokios nepaprastos pažangos nugalint žmogiškąjį protą per vieną trumpą gyvenimą. Į didelę dalį jo pareiškimų reikėtų žiūrėti kaip į išpažintį, ko jis reikalavo iš savęs, o ne iš visų savo pasekėjų. Būdamas pasišventęs karalystės reikalui, Jėzus už savęs sudegino visus tiltus; jis paaukojo viską, kas trukdė jo Tėvo valios vykdymui.
196:2.8Jėzus laimino neturtinguosius, nes jie paprastai būdavo nuoširdūs ir religingi; jis smerkė turtinguosius, nes jie paprastai būdavo pasileidę ir nereligingi. Jis vienodai pasmerkdavo nereligingą elgetą ir pagirdavo pasišventusį ir garbinantį Dievą turtuolį.
196:2.9Jėzus padėdavo žmonėms šiame pasaulyje jaustis patogiai; jis išvadavo juos iš tabu vergystės ir mokė juos, kad pasaulis nėra iš pagrindų blogas. Jis netroško pabėgti iš savo žemiškojo gyvenimo; jis įsisavino tą metodą, kaip tinkamai atlikti Tėvo valią būnant materialaus kūno pavidalu. Jis pasiekė idealistinį religinį gyvenimą esant realistinio pasaulio sąlygoms. Jėzus neturėjo Pauliaus pesimistinio požiūrio į žmoniją. Mokytojas žiūrėjo į žmones kaip į Dievo sūnus ir numatė nuostabią ir amžiną ateitį tiems, kurie pasirenka išlikimą. Jis nebuvo moralus skeptikas; jis žvelgė į žmogų iš teigiamos, o ne iš neigiamos pusės. Jis matė, jog didžioji dauguma žmonių yra silpni, o ne blogi, daugiau intelektualiai susipainioję, o ne moraliai smukę. Bet nežiūrint jų statuso, jie visi buvo Dievo vaikai ir jo sielos broliai.
196:2.10Jis mokė žmones vertinti save aukštai laike ir amžinybėje. Dėl to, kad Jėzus šitaip aukštai vertino žmones, jis buvo pasirengęs visas atsiduoti nepertraukiamai tarnystei žmonijai. Ir būtent šito ribinio beribis vertingumas auksinę taisyklę jo religijoje pavertė esminiu faktoriumi. Kokio gi mirtingojo negali išaukštinti tas nepaprastas tikėjimas mirtinguoju, kokį tikėjimą juo turi Jėzus?
196:2.11Jėzus nesiūlė jokių taisyklių visuomeniniam vystymuisi; jo misija buvo religinė, o religija yra išimtinai individualus patyrimas. Labiausiai išsivysčiusios visuomenės tobuliausias tikslas niekada negali tikėtis, kad pranoks Jėzaus žmonių brolystę, grindžiamą Dievo tėvystės pripažinimu. Jokio visuomeninio išsivystymo idealo negalima įgyvendinti neatėjus šitai dieviškajai karalystei.
3. RELIGIJOS VIRŠENYBĖ
196:3.1Asmeninis, dvasinis religinis patyrimas veiksmingai palengvina didžiąją dalį mirtingojo sunkumų; jis yra visų žmogiškųjų problemų veiksmingas rūšiuotojas, įvertintojas, ir suderintojas. Religija žmogiškųjų vargų nepašalina ir nesunaikina, bet ji iš tikrųjų ištirpdo, sugeria, apšviečia, ir pranoksta juos. Tikroji religija asmenybę suvienija veiksmingam prisiderinimui prie visų mirtingojo reikalavimų. Religinis įtikėjimas—viduje gyvenančio dieviškojo buvimo teigiamas vedimas—Dievą-pažįstantį žmogų neabejotinai įgalina pastatyti tiltą virš tos bedugnės, kuri egzistuoja tarp intelektualios logikos, pripažįstančios Visuotinę Pirmąją Priežastį kaip Tai, ir tų sielos teigiamų tvirtinimų, kurie įrodinėja, kad šitoji Pirmoji Priežastis yra Jis, Jėzaus evangelijos dangiškasis Tėvas, žmogiškojo išgelbėjimo asmeninis Dievas.
196:3.2Visuotinėje tikrovėje yra tiktai trys elementai: faktas, idėja, ir ryšys. Religinė sąmonė šitas realybes identifikuoja kaip mokslą, filosofiją, ir tiesą. Filosofija būtų linkusi į šitas veiklas žiūrėti kaip į priežastį, išmintį, ir įtikėjimą—fizinę tikrovę, intelektualią tikrovę, ir dvasinę tikrovę. Mes esame įpratę šitas realybes įvardinti kaip dalyką, prasmę, ir vertybę.
196:3.3Besivystantis tikrovės suvokimas yra ekvivalentiškas artėjimui prie Dievo. Dievo suradimas, susitapatinimo su tikrove sąmonė, yra ekvivalentiška savojo aš užbaigtumo— savojo aš pilnatvės, savojo aš visumos—patyrimui. Visuminės tikrovės patyrimas yra visiškas Dievo suvokimas, Dievo pažinimo patyrimo užbaigtumas.
196:3.4Visą žmogiškojo gyvenimo apibendrinimą sudaro žinojimas, kad žmogų lavina faktas, sukilnina išmintis, ir išgelbsti—pateisina—religinis įtikėjimas.
196:3.5Fizinį tikrumą sudaro mokslo logika; moralinį tikrumą sudaro filosofijos išmintis; dvasinį tikrumą sudaro tikro religinio patyrimo tiesa.
196:3.6Žmogaus protas gali pasiekti dvasinės įžvalgos aukštus lygius ir atitinkamas vertybių dieviškumo sferas, kadangi jis nėra vien tiktai materialus. Žmogaus prote yra dvasinis branduolys—dieviškojo buvimo Derintojas. Tai, kad šitoji dvasia gyvena žmogiškajame prote, įrodo trys atskiri dalykai:
196:3.71. Humanistinė bičiulystė—meilė. Grynai gyvulinis protas gali gyventi bandoje dėl savisaugos, bet tiktai toks intelektas, kuriame gyvena dvasia, yra nesavanaudiškai altruistinis ir besąlygiškai mylintis.
196:3.82. Visatos aiškinimas—išmintis. Tiktai toks protas, kuriame gyvena dvasia, gali suvokti, kad visata individui yra draugiška.
196:3.93. Dvasinis gyvenimo įvertinimas—garbinimas. Tiktai toks žmogus, kuriame gyvena dvasia, gali suvokti dieviškąjį buvimą ir stengtis pasiekti visapusiškesnį patyrimą šitame išankstiniame dieviškumo pajutime ir su šituo išankstiniu dieviškumo pajutimu.
196:3.10Žmogiškasis protas realių vertybių nesukuria; žmogiškasis patyrimas visatos įžvalgos nesuteikia. Kai dėl įžvalgos, moralinių vertybių suvokimo ir dvasinių prasmių supratimo, tai viskas, ką gali padaryti žmogiškasis protas, yra atrasti, suvokti, paaiškinti, ir pasirinkti.
196:3.11Moralinės visatos vertybės tampa intelektualia nuosavybe mirtingojo protui pareiškus tris pagrindines nuomones, arba pasirinkimus:
1. Nuomonę apie savąjį aš—moralinis pasirinkimas.
2. Nuomonę apie visuomenę—etinis pasirinkimas.
3. Nuomonę apie Dievą—religinis pasirinkimas.
196:3.12Šitokiu būdu pasirodo, kad visas žmogiškasis vystymasis yra įgyvendinamas bendros apreikštinės evoliucijos metodu.
196:3.13Jeigu toks dieviškasis mylėtojas negyventų žmogaus viduje, tai šis negalėtų nesavanaudiškai ir dvasingai mylėti. Jeigu toks aiškintojas negyventų prote, tai žmogus negalėtų teisingai suvokti visatos vienybės. Jeigu toks įvertintojas negyventų su žmogumi, tai jis iš tiesų negalėtų įvertinti moralinių vertybių ir suvokti dvasinių prasmių. Ir šitas mylėtojas yra kilęs iš paties begalinės meilės šaltinio; šitas aiškintojas yra Visuotinės Vienybės dalis; šitas įvertintojas yra dieviškosios ir amžinosios tikrovės visų absoliučių vertybių Centro ir Šaltinio vaikas.
196:3.14Moralinis įvertinimas, turintis religinės prasmės—dvasinė įžvalga—pažymi individo pasirinkimą tarp gėrio ir blogio, tiesos ir suklydimo, materialaus ir dvasinio, žmogiškojo ir dieviškojo, laiko ir amžinybės. Žmogiškasis išlikimas dideliu laipsniu priklauso nuo žmogiškosios valios pašventimo pasirinkti tas vertybes, kurias parinko šitas dvasinių vertybių rūšiuotojas—viduje gyvenantis aiškintojas ir vienytojas. Asmeninį religinį patyrimą sudaro dvi fazės: atradimas žmogiškajame prote ir viduje gyvenančios dieviškosios dvasios apreiškimas. Dėl per didelio sudėtingumo arba dėl prisiekusių religininkų nereligingo elgesio, žmogus, arba net ir žmonių karta, gali pasirinkti tai, jog nutrauktų savo pastangas surasti Dievą, kuris gyvena jų viduje; jis gali dieviškajame atskleidime į priekį nebežengti ir dieviškojo atskleidimo nebesiekti. Bet tokios dvasinio nesivystymo nuostatos ilgai išsilaikyti negali dėl viduje gyvenančių Minties Derintojų buvimo ir poveikio.
196:3.15Šitas giluminis patyrimas suvokiant, jog viduje tikrai gyvena dieviškasis gyventojas, visiems laikams pranoksta fizinių mokslų primityvų materialistinį metodą. Jūs negalite po mikroskopu padėti dvasinio džiaugsmo; jūs negalite meilės pasverti svarstyklėmis; jūs negalite išmatuoti moralinių vertybių; taip pat jūs negalite ir įvertinti dvasinio garbinimo kokybės.
196:3.16Hebrajai turėjo moralinio didingumo religiją; graikai išvystė grožio religiją; Paulius ir jo pasekėjai įkūrė įtikėjimo, vilties, ir užuojautos religiją. Jėzus apreiškė ir pademonstravo meilės religiją: saugumą Tėvo meilėje, su džiaugsmu ir pasitenkinimu, kurie atsiranda dėl to, kad šita meile yra dalijamasi žmogiškosios brolystės tarnystėje.
196:3.17Kiekvieną kartą, kada žmogus apmąstęs priima moralinį sprendimą, tada jis nedelsiant savo sieloje patiria naują dieviškąjį antplūdį. Moralinis pasirinkimas sudaro religiją kaip tą motyvą, kada viduje reaguojama į išorines sąlygas. Bet tokia reali religija nėra grynai subjektyvus patyrimas. Ji rodo to individo, kuris prasmingai ir išmintingai reaguoja į visuminį objektyvumą—visatą ir jos Sutvėrėją—subjektyvumo visumą.
196:3.18Rinktinis ir transcendentinis patyrimas mylėti ir būti mylimam nėra tiesiog psichinė iliuzija, kadangi jis yra toks grynai subjektyvus. Vienintelė iš tikrųjų dieviška ir objektyvi tikrovė, kuri yra susieta su mirtingosiomis būtybėmis, Minties Derintojai, kad ją galėtų stebėti žmogus, veikia akivaizdžiai kaip išskirtinai subjektyvus reiškinys. Žmogaus ryšys su aukščiausiąja objektyvia tikrove, Dievu, yra tiktai per grynai subjektyvų patyrimą, kaip jis yra pažįstamas, kaip jis yra garbinamas, kaip yra suvokiama sūnystė su juo.
196:3.19Tikrasis religinis garbinimas nėra tuščias saviapgaulės monologas. Garbinimas yra asmeninė komunija su tuo, kas yra dieviškai tikras, su tuo, kas yra pats tas tikrovės šaltinis. Garbinimo dėka žmogus trokšta tapti geresnis, ir šito dėka galų gale pasiekia tai, kas yra geriausia.
196:3.20Tiesos, grožio, ir gėrio idealizavimas ir mėginimas tarnauti tiesai, grožiui, ir gėriui nėra tikrojo religinio patyrimo—dvasinės tikrovės—pakaitalas. Psichologija ir idealizmas nėra religinės tikrovės ekvivalentas. Žmogiškojo intelekto projekcijos iš tikrųjų gali sukurti netikrus dievus—dievus, sukurtus pagal žmogaus atvaizdą—bet tikroji Dievo-sąmonė nėra tokios kilmės. Dievo-sąmonė yra viduje gyvenančioje dvasioje. Daugelis žmogaus religinių sistemų atsiranda iš žmogiškojo intelekto formulavimų, bet Dievo-sąmonė nebūtinai yra religinės vergovės šitų groteskiškų sistemų dalis.
196:3.21Dievas nėra tiesiog žmogaus idealizmo išradimas; jis yra visų tokių viršgyvulinių įžvalgų ir vertybių pats tas šaltinis. Dievas nėra hipotezė, suformuluota tam, kad suvienytų tiesos, grožio, ir gėrio žmogiškąsias sampratas; jis yra meilės asmenybė, iš kurios atsiranda visi šitie pasireiškimai visatoje. Žmogaus pasaulio tiesą, grožį, ir gėrį suvienija mirtingųjų, kylančių link Rojaus realybių, augantis patyrimo dvasingumas. Tiesos, grožio, ir gėrio vienybę galima įgyvendinti tiktai Dievą-pažįstančios asmenybės dvasiniame patyrime.
196:3.22Moralė yra pagrindinė dirva, kurioje vėliau atsiras asmeninė Dievo-sąmonė, asmeninis suvokimas apie Derintojo buvimą viduje, bet tokia moralė nėra religinio patyrimo ir iš jo atsirandančios dvasinės įžvalgos šaltinis. Mirtingojo prigimtis yra viršgyvulinė, bet ikidvasinė. Moralė yra ekvivalentiška pareigos suvokimui, gėrio ir blogio supratimui. Moralinė zona įsiterpia tarp gyvulinio ir žmogiškojo proto tipų taip, kaip morontija veikia tarp materialių ir dvasinių asmenybės pasiekimo sferų.
196:3.23Evoliucinis protas sugeba atrasti įstatymą, moralę, ir etiką; bet padovanotoji dvasia, viduje gyvenantis Derintojas, besivystančiam žmogiškajam protui apreiškia įstatymo suteikėją, viso to, kas yra teisinga, gražu, ir gera Tėvą-šaltinį; ir toks apšviestas žmogus turi religiją ir yra dvasiškai aprūpintas tam, kad pradėtų ilgą ir jaudinantį Dievo ieškojimą.
196:3.24Moralė nebūtinai yra dvasinė; ji gali būti visiškai ir grynai žmogiška, nors tikroji religija pakelia visas moralines vertybes, jas paverčia prasmingesnėmis. Moralė be religijos neatskleidžia galutinio gėrio, o taip pat ji neužtikrina išlikimo net ir savo pačios moralinėms vertybėms. Religija pasirūpina, kad būtų pakeliama, šlovinama, ir garantuotai išliktų viskas, ką moralė pripažįsta ir kam pritaria.
196:3.25Religija yra iškilusi virš mokslo, meno, filosofijos, etikos, ir moralės, bet nėra nuo jų nepriklausoma. Visa tai tarpusavyje yra neatskiriamai susieta žmogiškajame patyrime, asmeniniame ir visuomeniniame. Religija yra žmogaus aukščiausias patyrimas mirtingoje prigimtyje, bet ribinė kalba padaro amžiams neįmanoma tai, jog teologija kada nors deramai pavaizduotų tikrąjį religinį patyrimą.
196:3.26Religinė įžvalga turi tą galią, jog pralaimėjimą paverstų aukštesniais troškimais ir nauju pasiryžimu. Meilė yra aukščiausias motyvavimas, kurį žmogus gali panaudoti savo kilime visatoje. Bet meilė, neturinti tiesos, grožio, ir gėrio, yra tiktai sentimentas, filosofinis iškraipymas, psichinė iliuzija, dvasinė apgaulė. Meilė visada turi būti iš naujo apibrėžiama morontinio ir dvasinio vystymosi vienas po kito einančiuose lygiuose.
196:3.27Menas kyla iš žmogaus mėginimo pabėgti iš grožio stygiaus savo materialioje aplinkoje; tai yra žingsnis link morontinio lygio. Mokslas yra žmogaus pastangos išspręsti akivaizdžias materialios visatos mįsles. Filosofija yra žmogaus mėginimas suvienyti žmogiškąjį patyrimą. Religija yra žmogaus aukščiausias gestas, jo nuostabus galutinės tikrovės siekis, jo pasiryžimas surasti Dievą ir būti panašiam į jį.
196:3.28Religinio patyrimo sferoje, dvasinė galimybė yra potenciali tikrovė. Žmogaus dvasinis akstinas žengti pirmyn nėra psichinė iliuzija. To, kaip žmogus suromantina visatą, tikrovėje gali ir nebūti, bet didelė, tikrai didelė to dalis yra tiesa.
196:3.29Kai kurių žmonių gyvenimas yra per daug didingas ir kilnus, kad nusileistų į tokį žemą lygį, jog būtų tiesiog tik sėkmingas. Gyvulys turi prisitaikyti prie aplinkos, bet religingas žmogus savo aplinką pranoksta ir šitokiu būdu išsivaduoja iš dabartinio materialaus pasaulio apribojimų šitos dieviškosios meilės įžvalgos dėka. Šita meilės samprata žmogaus sieloje pagimdo tą viršgyvulinį siekį surasti tiesą, grožį, ir gėrį; ir kada jis iš tikrųjų juos suranda, tada būna pašlovintas jų glėbyje; jis būna prisigėręs to troškimo, kad gyventų jais, kad kurtų gėrį.
196:3.30Nepraraskite drąsos: žmogiškoji evoliucija vis dar žengia į priekį, ir Dievo apreiškimas šiam pasauliui, Jėzuje ir per jį, tikrai bus įgyvendintas.
196:3.31Šiuolaikiniam žmogui yra didžiulis iššūkis pasiekti geresnį ryšį su dieviškuoju Pagalbininku, kuris gyvena žmogiškojo proto viduje. Žmogaus didingiausią jaudinantį patyrimą materialiame kūne sudaro gerai subalansuotos ir protingos pastangos išplėsti į išorę savimonės ribas per embrioninės sielos-sąmonės neryškias sferas iš visos širdies stengiantis pasiekti dvasios-sąmonės ribas—ryšį su dieviškuoju buvimu. Toks patyrimas sudaro Dievo-sąmonę, tokį patyrimą, kuris galingai patvirtina anksčiau egzistavusią tiesą apie Dievo pažinimo religinį patyrimą. Tokia dvasios-sąmonė yra ekvivalentiška žinojimui apie sūnystės su Dievu aktualybę. Kitaip sakant, sūnystės garantija yra įtikėjimo patyrimas.
196:3.32Ir Dievo-sąmonė yra ekvivalentiška savojo aš integracijai į visatą, ir jos aukščiausiuose dvasinės tikrovės lygiuose. Bet kokios vertybės nesunaikinamas yra tiktai dvasinis turinys. Net ir tai, kas yra teisinga, gražu, ir gera negali žūti ir žmogiškajame patyrime. Jeigu žmogus išlikimo nepasirenka, tuomet išliekantis Derintojas tikrai išsaugo tas realybes, kurios buvo gimusios iš meilės ir buvo subrandintos tarnaujant. Ir visi šitie dalykai yra Visuotinio Tėvo dalis. Tėvas yra gyvoji meilė, ir šitas Tėvo gyvenimas yra jo Sūnuose. O Tėvo dvasia yra jo Sūnų sūnuose—mirtinguosiuose žmonėse. Kada viskas yra pasakyta ir padaryta, tada Tėvo idėja vis tiek yra aukščiausioji žmogiškoji Dievo samprata.
Text from URANTIJOS KNYGA © 2004 Urantia Foundation used by permission.
The Multilingual Urantia Book © 2007 Urantia Book Fellowship.