12:0.1VISUOTINIO Tėvo toli nusidriekiančios kūrinijos didumas visiškai pranoksta ribinės vaizduotės suvokimo ribas; pagrindinės visatos didumas pritrenkia net ir manosios kategorijos būtybės suvokimą. Bet mirtingojo protą galima daug mokyti apie visatų planą ir išdėstymą; jūs galite kažką žinoti apie jų fizinį organizavimą ir nuostabų administravimą; jums yra leidžama daug sužinoti apie protingų būtybių įvairias grupes, kurios gyvena septyniose laiko visatose ir amžinybės centrinėje visatoje.

12:0.2Iš principo, tai yra, turint omenyje amžinąjį potencialą, mes materialią kūriniją suvokiame kaip begalinę, nes Visuotinis Tėvas yra realiai begalinis, tačiau kada mes studijuojame ir stebime visuminę materialią kūriniją, tada mes žinome, jog bet kokiu konkrečiu momentu laike ji yra apribota, nors jūsų ribiniam protui ji yra santykinai beribė, iš esmės bekraštė.

12:0.3Studijuodami fizinius dėsnius ir stebėdami žvaigždėtas sferas, mes įsitikiname, jog beribis Kūrėjas dar nėra pasireiškęs kosminės išraiškos užbaigtumu, jog didelę dalį kosminio potencialo Begalinysis vis dar talpina savyje ir neatskleidžia. Sukurtoms būtybėms pagrindinė visata gali pasirodyti, jog yra beveik begalinė, bet ji yra toli gražu neužbaigta; vis dar yra fizinių ribų materialiam kūrimui, ir amžinojo tikslo patirtinis atskleidimas vis dar tebevyksta.

12:1.1Visatų visata nėra begalinė plokštuma, bekraštis kubas, ar beribis apskritimas; tikrai ji turi matmenis. Fizinio organizavimo ir administravimo dėsniai galutinai įrodo, jog visa didžiulė jėgos-energijos ir materijos-energijos sankaupa galiausiai veikia kaip erdvės junginys, kaip organizuota ir suderinta visuma. Materialios kūrinijos elgesys, kurį galima stebėti, suteikia įrodymų apie konkrečių ribų fizinę visatą. Tiek apskritiminės, tiek apribotos visatos galutinį įrodymą suteikia, mums, tas gerai žinomas faktas, jog visos bazinės energijos formos visą laiką skrieja aplink pagrindinės visatos erdvės lygių išlenktą kelią, paklusdamos Rojaus gravitacijos nenutrūkstamam ir absoliučiam traukimui.

12:1.2Pagrindinės visatos vienas po kito einantys erdvės lygiai sudaro persmelktos erdvės—visuminės kūrinijos, organizuotos ir iš dalies apgyvendintos arba kuri dar turi būti organizuota ir apgyvendinta—didžiuosius skyrius. Jeigu pagrindinė visata nebūtų sumažinto pasipriešinimo judėjimui elipsiniai erdvės lygiai, einantys pakaitomis su santykinės ramybės zonomis, tai mes manome, jog kai kurias iš kosminių energijų būtų galima matyti, kaip jos šauna tolyn beribiu atstumu, tolyn tiesiu keliu į bekraštę erdvę, bet mes niekada neužtinkame jėgos, energijos, ar materijos, kuri elgtųsi šitaip; visą laiką jos skrieja aplinkui, visada jos sukasi didžiųjų erdvės grandinių orbitomis.

12:1.3Iš Rojaus einant į išorę per persmelktos erdvės horizontalų tęsinį, pagrindinę visatą sudaro šešios koncentrinės elipsės, erdvės lygiai, apjuosiantys centrinę Salą:

12:1.4Havona, centrinė visata, nėra laiko kūrinys; ji yra amžinoji egzistencija. Šitą niekada neprasidedančią, niekada nesibaigiančią visatą sudaro dieviškojo tobulumo vienas milijardas sferų ir supa milžiniški tamsieji gravitacijos kūnai. Havonos centre yra nejudanti ir absoliučiai stabilizuota Rojaus Sala, apsupta dvidešimt vieno palydovo. Dėl tamsiųjų gravitacijos kūnų milžiniškos masės, skriejančios aplink centrinės visatos išorinį kraštą, šito centrinio kūrinio masės dydis toli pranoksta didžiosios visatos visų septynių sektorių visą žinomą masę.

12:1.5Rojaus-Havonos sistema, amžinoji visata, apjuosianti amžinąją Salą, sudaro pagrindinės visatos tobulą ir amžiną branduolį; visos septynios supervisatos ir išorinės erdvės visi regionai sukasi nustatytomis orbitomis aplink Rojaus palydovų ir Havonos sferų gigantišką centrinę sankaupą.

12:1.6Septynios supervisatos nėra pirminiai fiziniai organizavimai; iš tiesų jų ribos niekur nedalina dangaus kūnų šeimos, taip pat jos iš tiesų nekerta vietinės visatos, svarbiausio kūrybinio vieneto. Kiekviena supervisata yra tiesiog geografinė erdvės sankaupa, sudaranti apytikriai vieną septintadalį organizuotos ir iš dalies apgyvendintos post-Havonos kūrinijos, ir kiekviena yra maždaug vienoda pagal vietinių visatų skaičių ir pagal apimamą erdvę. Nebadonas, jūsų vietinė visata, yra vienas iš naujesniųjų kūrinių Orvontone, septintojoje supervisatoje.

12:1.7Didžioji visata yra šiuo metu organizuota ir apgyvendinta kūrinija. Ją sudaro šios septynios supervisatos, su bendru maždaug septynių trilijonų apgyvendintų planetų evoliuciniu potencialu, nekalbant jau apie centrinio kūrinio amžinąsias sferas. Į šitą negalutinį paskaičiavimą nėra įtrauktos architektūrinės administracinės sferos, o taip pat jis iš tiesų neapima ir išorinių neorganizuotų visatų grupių. Dabartinis didžiosios visatos kraštas, jos nelygi ir neužbaigta periferija, kartu su siaubingai nenusistovėjusia viso astronominio sklypo būsena, mūsų žvaigždžių tyrinėtojams netiesiogiai rodo, jog netgi ir septynios supervisatos, dar, yra neužbaigtos. Kada mes judame iš vidaus, iš dieviškojo centro į išorę bet kuria kryptimi, tada mes iš tiesų, galiausiai, pasiekiame organizuotos ir apgyvendintos kūrinijos išorines ribas; mes pasiekiame didžiosios visatos išorines ribas. Ir būtent netoli šitos išorinės sienos, tokios nuostabios kūrinijos tolimame kampe, egzistuoja jūsų vietinė visata, kurioje gausu įvykių.

12:1.8Išorinės erdvės lygiai. Toli išorės erdvėje, milžinišku nuotoliu nuo septynių apgyvendintų supervisatų, kaupiasi didžiulės ir neįtikėtinai pritrenkiančios jėgos ir besimaterializuojančių energijų grandinės. Tarp septynių supervisatų energijos grandinių ir šitos gigantiškos jėgos aktyvumo išorinės juostos yra erdvės santykinės ramybės zona, kuri varijuoja pločiu, bet vidutiniškai yra maždaug keturių šimtų tūkstančių šviesmečių. Šitose erdvės zonose nėra žvaigždžių dulkių—kosminio rūko. Mūsų astronomai, tyrinėjantys šituos reiškinius, abejoja dėl erdvės jėgų, egzistuojančių šitoje santykinės ramybės zonoje, kuri juosia septynias supervisatas, tikslios būsenos. Bet maždaug už pusės milijono šviesmečių nuo dabartinės didžiosios visatos periferijos mes matome pradžią tokios zonos, kurioje vyksta neįtikėtinas energijos veiksmas, kuris stiprėja ir intensyvėja daugiau negu dvidešimt penkių milijonų šviesmečių atstumu. Šitie milžiniški energizuojančiųjų jėgų ratai yra išdėstyti pirmajame išorinės erdvės lygyje, kosminio aktyvumo ištisinėje juostoje, kuri juosia visą žinomą, organizuotą, ir apgyvendintą kūriniją.

12:1.9Dar didingesnė veikla vyksta už šitų regionų, nes Uversos fizikai nustatė jėgos pasireiškimų pirmuosius įrodymus daugiau negu už penkiasdešimties milijonų šviesmečių nuo šių reiškinių pačių tolimiausių pakraščių pirmajame išoriniame erdvės lygyje. Šita veikla neabejotinai pranašauja pagrindinės visatos antrojo išorinės erdvės lygio materialių kūrinių organizavimą.

12:1.10Centrinė visata yra amžinybės kūrinys; septynios supervisatos yra laiko kūriniai; šie keturi išoriniai erdvės lygiai neabejotinai turi lemtį sukelti-išvystyti kūrinio galutinybę. Ir yra tokių, kurie mano, jog Begalinysis niekada negali pasiekti visiškos išraiškos nebegalybėje; ir dėl to jie iš tiesų postuluoja papildomą ir neapreikštą kūrinį už ketvirtojo ir labiausiai išorinio erdvės lygio ribų, galbūt visą laiką besiplečiančią, niekada nesibaigiančią begalybės visatą. Teoriškai mes nežinome, kaip apriboti Kūrėjo begalybę, ar kūrinijos potencialią begalybę, bet taip, kaip ji egzistuoja ir yra administruojama, tai mes pagrindinę visatą laikome tokia, kuri turi ribas, kuri yra aiškiai delimituota ir išoriniuose pakraščiuose apribota atviros erdvės.

12:2.1Kada Urantijos astronomai įdėmiai žvelgia per savo vis galingesnius teleskopus į išorinės erdvės paslaptingus nusidriekimus ir ten pastebi beveik nesuskaičiuojamų fizinių visatų stebinančią evoliuciją, tada jie turėtų suvokti, kad jie žvelgia į Pagrindinės Visatos Architektų galingą veiklą ir paslaptingus planus. Tas tiesa, mes iš tikrųjų turime įrodymų, kurie leidžia manyti, jog yra tam tikrų Rojaus asmenybių poveikių tai šen, tai ten visuose gausiuose energijų pasireiškimuose, kurie dabar yra būdingi šitiems išoriniams regionams, bet platesniu požiūriu šie erdvės regionai, nusidriekiantys už septynių supervisatų išorinių ribų, apskritai yra suvokiami kaip tokie, kurie sudaro Beribio Absoliuto sferas.

12:2.2Nors plika žmogaus akis gali matyti tiktai du ar tris dangaus kūnus už Orvontono supervisatos ribų, bet jūsų teleskopai tiesiogine prasme atskleidžia milijonų milijonus šitų fizinių visatų formavimosi procese. Didžioji dalis žvaigždėtų valdų, vizualiai atsivėrusių ieškojimams su jūsų šiandieniniais teleskopais, yra Orvontone, bet fotografinę techniką turintys didesnieji teleskopai įsiskverbia nepalyginamai toliau už didžiosios visatos ribas į išorinės erdvės sferas, kur vyksta neapsakomo skaičiaus visatų organizavimas. Ir vis tik yra dar kiti milijonai visatų, kurių negalima pamatyti su jūsų šiandieniais instrumentais.

12:2.3Netolimoje ateityje nauji teleskopai atskleis Urantijos astronomų nuostabą keliančiam žvilgsniui ne mažiau kaip 375 milijonus naujų galaktikų išorinės erdvės tolimose sferose. Tuo pačiu metu šitie galingesni teleskopai atskleis, jog daug atskirų visatų, kurios anksčiau buvo tikima, jog yra išorinėje erdvėje, iš tikrųjų yra Orvontono galaktinės sistemos dalis. Septynios supervisatos vis dar tebeauga; kiekvienos periferija palaipsniui plečiasi; nauji dangaus kūnai yra nuolat stabilizuojami ir organizuojami; ir kai kurie iš tų dangaus kūnų, kuriuos Urantijos astronomai laiko, jog yra už galaktikos ribų, iš tiesų yra Orvontono pačiame pakraštyje ir keliauja kartu su mumis.

12:2.4Uversos žvaigždžių tyrinėtojai pastebi, jog didžiąją visatą supa žvaigždinių ir planetinių grupių serijų protėviai, kurie dabartinę apgyvendintą kūriniją visiškai apjuosia išorinių visatų koncentriniais žiedais. Uversos fizikai apskaičiuoja, jog šitų išorinių ir nepažymėtų regionų energija ir materija jau daug kartų viršija septynių supervisatų visą materijos masę ir energijos įkrovą. Mes esame informuoti, jog kosminės jėgos metamorfozės šituose išorinės erdvės lygiuose yra Rojaus jėgos organizatorių funkcija. Mes tai pat žinome, jog šitos jėgos yra protėvinės toms fizinėms energijoms, kurios šiuo metu sužadina didžiąją visatą. Tačiau Orvontono energijos reguliuotojai neturi nieko bendro su šitomis toli nutolusiomis valdomis, taip pat ir energijų judėjimai ten aiškiai nėra sujungti su organizuotų ir apgyvendintų kūrinių energijos grandinėmis.

12:2.5Mes labai mažai ką žinome apie išorinės erdvės šitų didingų reiškinių reikšmę. Vyksta toks prosesas, kada formuojasi didingesnis ateities kūrinys. Mes galime pastebėti jo milžinišką dydį, mes galime matyti jo platybę, ir jausti jo didingus matmenis, bet šiaip jau mes apie šitas valdas labai nedaug ką žinome daugiau už Urantijos astronomus. Kiek mums yra žinoma, jokios materialios žmogiškosios kategorijos, jokie angelai, ar kitokie dvasiniai tvariniai neegzistuoja šitame dangiškųjų kūnų, saulių, ir planetų išoriniame žiede. Šitoji tolimoji sfera yra už supervisatos vyriausybių jurisdikcijos ir administravimo ribų.

12:2.6Visame Orvontone yra manoma, jog formuojasi naujo tipo kūrinys, visatų kategorija, kurios lemtis yra ateityje tapti besiburiančio Užbaigtumo Korpuso veiklos arena; ir jeigu mūsų išvados yra teisingos, tuomet beribė ateitis gali jums visiems suteikti tą patį kerintį reginį, kokį beribė praeitis turėjo jūsų vyresniesiems ir pirmtakams.

12:3.1Visos jėgos-energijos—materialios, intelektualios, ar dvasinės—formos yra vienodai pavaldžios tiems grybšniams, tiems visuotiniams buvimams, kuriuos mes vadiname gravitacija. Asmenybė taip pat reaguoja į gravitaciją—į Tėvo išskirtinę grandinę; bet, nors šita grandinė yra išimtinai Tėvo, bet vis tik jis nėra paliktas už kitų grandinių ribų; Visuotinis Tėvas yra begalinis ir veikia pagrindinėje visatoje absoliučios gravitacijos visose keturiose grandinėse:

12:3.2Šitos keturios grandinės nėra susietos su apatinio Rojaus jėgos centru; jos nėra nei jėga, nei energija, nei įtampos grandinės. Jos yra absoliutaus buvimo grandinės, ir lygiai taip, kaip ir Dievas, yra nepriklausomos nuo laiko ir erdvės.

12:3.3Sąsajoje su šituo įdomu pažymėti tam tikrus stebėjimus, kuriuos gravitacijos tyrinėtojų korpusas atliko Uversoje per pastaruosius tūkstantmečius. Šitoji darbininkų ekspertų grupė padarė tokias išvadas, susijusias su pagrindinės visatos skirtingomis gravitacijos sistemomis:

12:3.41. Fizinė gravitacija. Suformulavę didžiosios visatos fizinės gravitacijos viso potencialo susumavimo įvertinimą, jie įtemptu darbu šitą rezultatą palygino su absoliučios gravitacijos buvimo, veikiančio dabar, apskaičiuota visuma. Šitie paskaičiavimai rodo, jog didžiojoje visatoje gravitacijos visuminį veikimą sudaro labai maža apskaičiuotos Rojaus gravitacijos traukimo dalelė, paskaičiuota, remiantis visatos materijos pagrindinių fizinių junginių reagavimu į gravitaciją. Šitie tyrinėtojai prieina prie stebinančios išvados, jog centrinė visata ir supančios septynios supervisatos šiuo metu panaudoja tiktai maždaug penkis procentus Rojaus absoliučios gravitacijos aktyviai veikiančio grybšnio. Kitais žodžiais tariant: Šiuo momentu apie devyniasdešimt penki procentai Rojaus Salos kosminės gravitacijos aktyvaus veikimo, apskaičiuoto pagal šitą visumos teoriją, yra užimti tuo, kad kontroliuoja materialias sistemas, kurios yra už šiuo metu organizuotų visatų ribų. Visi šitie paskaičiavimai daro nuorodą į absoliučią gravitaciją; linijinė gravitacija yra abipusiškai vekiantis reiškinys, kurį galima apskaičiuoti tiktai tada, kada yra žinoma aktuali Rojaus gravitacija.

12:3.52. Dvasinė gravitacija. Tuo pačiu palyginamojo įvertinimo ir apskaičiavimo būdu šitie tyrinėtojai ištyrė dabartinį dvasinės gravitacijos reagavimo potencialą ir, bendradarbiaudami su Atsiskyrusiaisiais Žinianešiais ir kitomis dvasinėmis asmenybėmis, susumavo Antrojo Šaltinio ir Centro aktyvią dvasinę gravitaciją. Ir labiausiai pamokomu dalyku yra tai, kad jie nustatė, jog dvasinės gravitacijos aktualaus ir funkcinio buvimo didžiojoje visatoje vertė yra maždaug tokia, kokią jie postuluoja ir dabartinės aktyvios dvasinės gravitacijos visumai. Kitais žodžiais sakant: Šiuo metu praktiškai visa Amžinojo Sūnaus dvasinė gravitacija, apskaičiuota pagal šitą visumos teoriją, yra pastebima, jog veikia didžiojoje visatoje. Jeigu šitie atradimai yra patikimi, tai mes galime padaryti išvadą, jog tos visatos, kurios dabar atsiranda išorinėje erdvėje, šiuo metu yra visiškai nedvasinės. Ir jeigu šitai yra teisinga, tai ganėtinai paaiškintų, kodėl dvasia apdovanotos būtybės turi mažai informacijos arba visai neturi jokios informacijos apie šituos didžiulius energijų pasireiškimus, išskyrus tai, jog žino patį faktą apie jų fizinį egzistavimą.

12:3.63. Proto gravitacija. Šitais pačiais palyginamojo apskaičiavimo principais šitie ekspertai aktyviai nagrinėjo proto gravitacijos buvimo ir reagavimo problemą. Proto apskaitos vienetas buvo gautas vidutiniškai apskaičiuojant mentaliteto tris materialius ir tris dvasinius lygius, nors tas proto tipas, kurį, buvo nustatyta, turi energijos reguliuotojai ir jų pagalbininkai, pasirodė, jog yra destabilizuojantis faktorius, mėginant pasiekti proto gravitacijos apskaičiavimo bazinį vienetą. Mažai kas trukdė tam, kad pagal šitą visuminę teoriją būtų apskaičiuotas Trečiojo Šaltinio ir Centro dabartinis pajėgumas proto gravitacijos funkcijai. Nors atradimai šioje srityje nėra tokie įtikinami, kaip fizinės ir dvasinės gravitacijos apskaičiavimuose, bet jie, palyginti, yra labai pamokantys, net intriguojantys. Šitie tyrinėtojai dedukcijos principu priėjo išvados, jog proto gravitacijos reagavimo į Bendrai Veikiančiojo intelektualų traukimą maždaug aštuoniasdešimt penkių porcentų kilmė yra egzistuojančioje didžiojoje visatoje. Šitai leidžia daryti prielaidą apie tokią galimybę, jog čia yra įtraukta ir proto veikla, sąsajoje su matomomis fizinėmis veiklomis, kurios dabar vyksta per visas išorinės erdvės valdas. Nors šitas įvertinimas toli gražu nėra tikslus, bet jis atitinka, iš esmės, mūsų manymą, jog protingi jėgos organizatoriai šiuo metu reguliuoja visatos evoliuciją tuose erdvės lygiuose, kurie yra už didžiosios visatos dabartinių išorinių ribų. Kad ir kokia būtų šito postuluojamo intelekto prigimtis, akivaizdu, kad jis nereaguoja į dvasinę gravitaciją.

12:3.7Bet visi šitie apskaičiavimai geriausiu atveju yra grindžiami numanomais dėsniais. Mes manome, kad jie yra pakankamai patikimi. Net jeigu ir nedaug dvasios būtybių būtų dislokuota išorinėje erdvėje, tai jų kolektyvinis buvimas neturėtų žymaus poveikio apskaičiavimams, kurie apima tokius milžiniškus matmenis.

12:3.8Asmenybės gravitacijos apskaičiuoti negalima. Mes atpažįstame grandinę, bet negalime išmatuoti nei kokybinių, nei kiekybinių realybių, reaguojančių į ją.

12:4.1Visi kosminės energijos vienetai yra pirminiame apsisukime, yra įtraukti į savosios misijos vykdymą, tuo pačiu metu, skriedami visuotine orbita. Erdvės visatos ir jų komponentinės sistemos ir pasauliai visi yra besisukančios sferos, judančios pagrindinės visatos erdvės lygių begalinėmis grandinėmis. Absoliučiai nėra nieko, kas visoje pagrindinėje visatoje būtų stacionaru, išskyrus Havonos patį centrą, amžinąją Rojaus Salą, gravitacijos centrą.

12:4.2Beribį Absoliutą funkciškai apriboja erdvė, bet mes nesame tiek tikri dėl šito Absoliuto ryšio su judėjimu. Ar judėjimas yra neatskiriamas nuo jo? Mes nežinome. Mes žinome, kad judėjimas nėra neatskiriamas nuo erdvės, net pačios erdvės judėjimai nėra įgimti. Bet mes nesame tiek tikri dėl Beribio ryšio su judėjimu. Kas iš tikrųjų yra atsakingas už jėgos-energijos transmutacijų gigantišką veiklą, dabar vykstančią išorėje už dabartinių septynių supervisatų ribų? Kas susiję su judėjimo kilme, tai mes turime tokias nuomones:

12:4.31. Mes manome, jog Bendrai Veikiantysis judėjimą pradeda pačioje erdvėje.

12:4.42. Jeigu Bendrai Veikiantysis sukuria pačios erdvės judėjimą, tai mes šito įrodyti negalime.

12:4.53. Visuotinis Absoliutas pirminio judėjimo nepradeda, bet tikrai išlygina ir kontroliuoja visus įsitempimus, kuriuos sukelia judėjimas.

12:4.6Išorinėje erdvėje jėgos organizatoriai yra akivaizdžiai atsakingi už tai, jog sukurtų gigantiškus visatų ratus, kurie dabar dalyvauja procesuose, formuojančiuose žvaigždes, bet jiems sugebėjimą šitaip veikti turėjo suteikti Beribio Absoliuto buvimo erdvėje kažkoks modifikavimas.

12:4.7Erdvė, žmogiškuoju požiūriu, yra niekas—negatyvi; ji egzistuoja tiktai ryšyje su kuo nors pozityviu ir neerdviniu. Tačiau erdvė yra reali. Ji talpina ir sąlygoja judėjimą. Ji net juda. Erdvės judėjimai gali būti grubiai klasifikuojami šitaip:

12:4.81. Pirminis judėjimas—erdvės kvėpavimas, pačios erdvės judėjimas.

12:4.92. Antrinis judėjimas—vienas po kito einančių erdvės lygių priešingomis kryptimis vykstantis skriejimas.

12:4.103. Santykiniai judėjimai—santykiniai ta prasme, jog nėra įvertinami Rojaus kaip atraminio taško atžvilgiu. Pirminis ir antrinis judėjimai yra absoliutūs, judėjimas nejudančio Rojaus atžvilgiu.

12:4.114. Kompensuojamasis arba abipusio poveikio judėjimas, numatytas tam, kad koordinuotų visus kitus judėjmus.

12:4.12Jūsų saulės ir su ja susietų planetų dabartinis ryšys, nors ir atskleidžia daug santykinių ir absoliučių judėjimų erdvėje, bet turi polinkį astronomams sudaryti tokį įspūdį, kad erdvėje jūs esate santykinai stacionarūs, ir, kad aplinkui esančios žvaigždžių grupės ir srovės yra įsitraukusios į išorinį skrydį visą laiką augančiu skriejimo greičiu, kai jūsų paskaičiavimai aprėpia vis tolimesnę išorinę erdvę. Bet yra ne taip. Jūs nesuvokiate to, kad visos persmelktos erdvės fiziniai kūriniai dabar plečiasi į išorę ir vienodai. Jūsų pačių vietinis kūrinys (Nebadonas) dalyvauja šitame visuotinio išorinio plėtimosi judėjime. Septynios supervisatos visos dalyvauja erdvės kvėpavimo dviejų milijardų metų cikluose kartu su pagrindinės visatos išoriniais regionais.

12:4.13Kada visatos plečiasi ir traukiasi, tada materialios masės persmelktoje erdvėje pakaitomis juda prieš ir pagal Rojaus gravitacijos traukimą. Tas darbas, kuris yra atliekamas tam, kad kūrinijos materialios energijos masė judėtų yra erdvės darbas, bet ne jėgos-energijos darbas.

12:4.14Nors jūsų spektroskopiniai astronominių skriejimo greičių apskaičiavimai yra gana patikimi, kada jie yra taikomi žvaigždžių sferoms, priklausančioms jūsų supervisatai ir jos partnerėms supervisatoms, tačiau tokie apskaičiavimai išorinės erdvės sferų atžvilgiu yra visiškai nepatikimi. Artėjanti žvaigždė spektro linijas pastumia nuo normalios link violetinės; lygiai taip šitas linijas link raudonos pastumia nutolstanti žvaigždė. Įsiterpia daug poveikių, kurie sukelia regimybę, jog nutolstančių išorinių visatų skriejimo greitis išauga daugiau negu vienu šimtu mylių per sekundę, atstumui padidėjus kiekvienu milijonu šviesmečių. Kada bus sukurti galingesni teleskopai, tada skaičiuojant pagal šitą metodą atrodys, jog šitos tolimosios sistemos skrenda tolyn nuo visatos šitos dalies neįtikėtinu daugiau kaip trisdešimties tūkstančių mylių per sekundę greičiu. Bet šitoks atrodantis nutolimo greitis nėra realus; jis atsiranda dėl daugelio klaidinančių faktorių, įskaitant ir stebėjimo kampą bei kitus laiko-erdvės iškraipymus.

12:4.15Bet didžiausias iš visų tokių iškraipymų atsiranda dėl to, kad milžiniškos išorinės erdvės visatos tose sferose, kurios yra šalia septynių supervisatų sferų, atrodo, jog sukasi į priešingą pusę negu didžioji visata. Tai yra, šitos miriados dangaus kūnų ir juos lydinčiųjų saulių ir sferų šiuo metu aplink centrinį kūrinį skrieja pagal laikrodžio rodyklę. Septynios supervisatos aplink Rojų skrieja prieš laikrodžio rodyklę. Pasirodo, jog galaktikų antroji išorinė visata, kaip ir septynios supervisatos, aplink Rojų skrieja prieš laikrodžio rodyklę. Ir Uversos astronomai mano, kad jie pastebi besisukančių judėjimų įrodymų toli nutolusios erdvės trečiojoje išorinėje juostoje, kuri pradeda rodyti tendenciją skrieti pagal laikrodžio rodyklę.

12:4.16Galimas dalykas, jog viena už kitos erdvėje einančių visatų procesijų šitos pakaitomis besikeičiančios kryptys turi kažką bendro su Visuotinio Absoliuto gravitacijos mechanizmu tarp pagrindinės visatos ribų, kurį sudaro jėgų koordinavimas ir erdvės įsitempimų išlyginimas. Judėjimas, taip pat ir erdvė, yra gravitacijos papildinys arba pusiausvyros išlygintojas.

12:5.1Laikas, kaip ir erdvė, yra Rojaus padovanojimas, bet ne ta pačia prasme, tiktai netiesiogiai. Laikas atsiranda judėjimo dėka ir dėl to, kad protui būdinga suvokti įvykių seką. Praktiniu požiūriu judėjimas yra esminis laikui, bet nėra visuotinio laiko vieneto, kuris būtų grindžiamas judėjimu, išskyrus Rojaus—Havonos standartinę dieną, kuri yra sutartinai šitaip pripažįstama. Visaapimantis erdvės kvėpavimas sunaikina savo vietinę vertę kaip laiko šaltinį.

12:5.2Erdvė nėra begalinė, nors ji atsiranda iš Rojaus; nėra absoliuti, nes ją persmelkia Beribis Absoliutas. Mes nežinome erdvės absoliučių ribų, bet mes iš tiesų žinome, jog laiko absoliutas yra amžinybė.

12:5.3Laikas ir erdvė yra neatskiriami tiktai laiko-erdvės kūriniuose, septyniose supervisatose. Nelaikinė erdvė (erdvė be laiko) teoriškai egzistuoja, bet vienintelė tikrai nelaikinė vieta yra Rojaus teritorija. Neerdvinis laikas (laikas be erdvės) egzistuoja veikiant protui Rojaus lygyje.

12:5.4Santykinai nejudančios vidurinės erdvės zonos, prisišliejančios prie Rojaus ir atskiriančios persmelktą erdvę nuo nepersmelktos, yra perėjimo zonos iš laiko į amžinybę, dėl to Rojaus piligrimams reikia būti be sąmonės šito perėjimo metu, kuris turi baigtis Rojaus pilietybe. Laiką sąmoningai suvokiantys lankytojai į Rojų gali vykti šitokiu būdu nemiegodami, bet jie išlieka laiko tvariniais.

12:5.5Ryšiai su laiku neegzistuoja be judėjimo erdvėje, bet sąmoningas laiko suvokimas egzistuoja. Įvykių seka įgalina suvokti laiką net ir tada, kada judėjimo nėra. Žmogaus protas yra mažiau susietas su laiku negu su erdve dėl įgimtos proto savybės. Net ir žemiškojo gyvenimo materialiame kūne dienomis, nors žmogaus protas yra griežtai susietas su erdve, bet žmogiškoji kūrybinė vaizduotė yra palyginti laisva nuo laiko. Bet pats laikas genetiškai nėra proto savybė.

12:5.6Yra trys skirtingi laiko pažinimo lygiai:

12:5.71. Protu suvokiamas laikas—sekos, judėjimo, ir trukmės pojūčio sąmoningas suvokimas.

12:5.82. Dvasios suvokiamas laikas—įžvalga į judėjimą link Dievo ir suvokimas apie kilimo judėjimą į augančio dieviškumo lygius.

12:5.93. Asmenybė sukuria unikalų laiko pojūtį per Tikrovės įžvalgą, plius buvimo sąmoningą suvokimą ir trukmės supratimą.

12:5.10Nedvasingi gyvuliai žino tiktai praeitį ir gyvena dabartimi. Žmogus, kurio viduje gyvena Dvasia, turi išankstinio matymo (įžvalgos) galias; jis gali įsivaizduoti ateitį. Tiktai į priekį žvelgiantys ir besivystantys požiūriai yra asmeniškai tikri. Statiška etika ir tradicinė moralė yra tik šiek tiek viršgyvulinės. Tai pat ir stoicizmas nėra aukštas savosios išraiškos lygis. Etika ir moralė tampa iš tikrųjų žmogiškomis tada, kada jos yra dinamiškos ir besivystančios, gyvos su visatos tikrove.

12:5.11Žmogiškoji asmenybė nėra vien tik sutampanti su laiko-ir-erdvės įvykiais; žmogiškoji asmenybė taip pat gali veikti kaip tokių įvykių kosminė priežastis.

12:6.1Visata yra nestatiška. Stabilumas nėra inercijos pasekmė, bet vietoje šito tai yra išbalansuotų energijų, bendrai veikiančių protų, koordinuotų morontijų, dvasios virškontrolės, ir asmenybės suvienijimo produktas. Stabilumas yra visiškai ir visada proporcingas dieviškumui.

12:6.2Fiziškai kontroliuodamas pagrindinę visatą, Visuotinis Tėvas prioritetą ir aukščiausiąją valdžią įgyvendina per Rojaus Salą; Dievas yra absoliutus, dvasiškai administruodamas kosmosą Amžinojo Sūnaus asmenyje. Kas susiję su proto sferomis, tai Tėvas ir Sūnus veikia lygiavertiškai Bendrai Veikiančiajame.

12:6.3Trečiasis Šaltinis ir Centras padeda palaikyti sujungtų fizinių ir dvasinių energijų ir organizacijų pusiausvyrą ir koordinavimą kosminio proto savo grybšnio absoliutumu ir panaudodamas savo neatskiriamus ir visuotinius fizinės ir dvasinės gravitacijos papildinius. Kada tik ir kur tik atsiranda ryšys tarp to, kas yra materialu ir kas yra dvasiška, tada ir ten toks proto reiškinys yra Begalinės Dvasios veiksmas. Tik protas gali tarpusavyje sujungti materialaus lygio fizines jėgas ir energijas su dvasinėmis galiomis ir dvasios lygio būtybėmis.

12:6.4Visuose savo apmąstymuose apie visuotinius reiškinius įsitikinkite, kad jūs atsižvelgiate į fizinių, intelektualių, ir dvasinių energijų tarpusavio ryšį, ir, kad reikiamai atsižvelgiate į netikėtus reiškinius, kurie atsiranda, kai juos suvienija asmenybė, ir į nenuspėjamus reiškinius, kylančius iš patirtinės Dievybės ir Absoliutų veiksmų ir reakcijų.

12:6.5Visata yra aiškiai nuspėjama tiktai kiekybine arba gravitacijos matavimo prasme; net pirminės fizinės jėgos nereaguoja į linijinę gravitaciją, taip pat į ją nereaguoja ir galutinių visatos realybių aukštesnės proto prasmės ir tikros dvasinės vertybės. Kokybiškai visata nėra aiškiai nuspėjama, kas susiję su naujomis jėgų asociacijomis, nesvarbu, ar jos būtų fizinės, protinės, ar dvasinės, nors daug tokių energijų ar jėgų kombinacijų tampa iš dalies nuspėjamomis, kada būna stebimos kritiškai. Kada materiją, protą, ir dvasią suvienija tvarinio asmenybė, tada mes negalime numatyti tokios laisvos valios būtybės sprendimų.

12:6.6Pirminės jėgos, besiformuojančios dvasios, ir kitų neasmenių galutinumų visos fazės pasirodo, jog reaguoja pagal tam tikrus santykinai stabilius, bet nežinomus dėsnius, ir yra apibūdinamos veikimo laisve ir reagavimo elastingumu, kurie dažnai glumina, kada būna sutinkami apibrėžtos ir izoliuotos situacijos reiškiniuose. Kaip galima paaiškinti šitą nenuspėjamą laisvės reakciją, kurią atskleidžia šitos visatos aktualybės? Šitie nežinomi, nesuvokiami nenuspėjamumai—ar jie būtų susiję su pirminio jėgos vieneto elgesiu, ar su neidentifikuoto proto lygio reakcija, ar su besiformuojančios išorinės erdvės sferose milžiniškos ikivisatos reiškiniu—galbūt atskleidžia Galutiniojo veiklas ir Absoliutų buvimą-veikimą, kurie buvo anksčiau už visų visatų Kūrėjų funkcionavimą.

12:6.7Mes iš tikrųjų nežinome, bet manome, jog toks stebinantis įvairiapusiškumas ir toks giluminis koordinavimas pažymi šių Absoliutų buvimą ir veikimą, ir jog toks reagavimo įvairumas akivaizdžiai vienodo priežastingumo akivaizdoje atskleidžia šių Absoliutų reakciją ne tiktai į betarpišką ir situacinį priežastingumą, bet taip pat ir į visą kitą priežastingumą per ištisą pagrindinę visatą.

12:6.8Individai turi savo likimo sargus; planetos, sistemos, žvaigždynai, visatos, ir supervisatos, kiekviena iš jų turi savo atitinkamus valdovus, kurie įtemptai dirba savo sferų gerovei. Havoną ir net didžiąją visatą prižiūri tie, kuriems yra patikėtos tokios aukštos pareigos. Tačiau kas puoselėja ir rūpinasi pagrindinės visatos kaip visumos, nuo Rojaus iki ketvirtojo ir labiausiai išorinio erdvės lygio, fundamentaliais poreikiais? Egzistencialiai tokia virškontrolė galbūt yra priskiriama Rojaus Trejybei, bet patirtiniu požiūriu post-Havonos visatų atsiradimas priklauso nuo:

12:6.9Beribis Absoliutas persmelkia visą erdvę. Mums visiškai nėra aišku dėl Dievybės ir Visuotinio Absoliutų tikslaus statuso, bet mes žinome, jog pastarasis veikia ten, kur tik veikia Dievybės ir Beribis Absoliutai. Dievybės Absoliutas gali būti visuotinai esantis, bet vargu ar gali būti erdvėje esantis. Galutinysis yra, arba kada nors bus, erdvėje esantis iki ketvirtojo erdvės lygio išorinių pakraščių. Mes abejojame, jog Galutinysis kada nors bus erdvėje esantis už pagrindinės visatos periferijos ribų, bet tar šitų ribų Galutinysis vis labiau integruoja šių trijų Absoliutų potencialų kūrybinį organizavimą.

12:7.1Per visą laiką ir erdvę ir bet kokios prigimties visos tikrovės atžvilgiu veikia nepalenkiamas ir neasmenis dėsnis, kuris yra ekvivalentiškas kosminės apvaizdos veikimui. Gailestingumas apibūdina Dievo meilės požiūrį į individą; nešališkumas motyvuoja Dievo požiūrį į visumą. Dievo valia nebūtinai vyrauja dalyje—bet kokios asmenybės širdyje—bet jo valia iš tikrųjų valdo visumą, visatų visatą.

12:7.2Jo visuose ryšiuose su visomis būtybėmis tai yra tiesa, jog Dievo įstatymai nėra neatsiejamai savavališki. Jums, su jūsų apribotu matymu ir ribiniu požiūriu, Dievo veiksmai dažnai turi atrodyti diktatoriški ir savavališki. Dievo įstatymai yra tiesiog Dievo įpročiai, jo būdas, kaip nuolat atlikti reikalus; ir jis visą laiką visus reikalus atlieka gerai. Jūs matote, jog Dievas tą patį dalyką atlieka tuo pačiu būdu, nuolat, tiesiog dėl to, jog tai yra geriausias būdas atlikti tą konkretų reikalą konkrečiomis sąlygomis; o geriausias būdas yra teisingas būdas, ir dėl to iš tikrųjų begalinė išmintis visada įsako, jog tai būtų atlikta tuo tiksliu ir tobulu būdu. Jūs taip pat turėtumėte prisiminti, jog prigimtis nėra išskirtinis Dievybės veiksmas; šituose reiškiniuose būna ir kiti poveikiai, kuriuos žmogus pavadina prigimtimi.

12:7.3Dieviškajai prigimčiai yra pasibjaurėtina tai, jog būtų patiriamas bet kokio pobūdžio degradavimas arba tai, jog kada nors bet koks grynai asmeninis veiksmas būtų atliekamas menkesniu būdu. Tačiau, reikėtų paaiškinti, jeigu bet kokios situacijos dieviškume, bet kokios aplinkybės kraštutinume, bet kokiu atveju, kur aukščiausiosios išminties kryptis galėtų pažymėti kitokio elgesio reikalavimą—jeigu tobulumo reikalavimai galėtų dėl kažkokios priežasties diktuoti kitokį, geresnį, reagavimo būdą, tuo metu ir toje vietoje visaišmintis Dievas iš tikrųjų veiktų tuo geresniu ir tinkamesniu būdu. Tai būtų aukštesniojo įstatymo išraiška, o ne žemesniojo įstatymo panaikinimas.

12:7.4Dievas nėra savo paties savanoriškų veiksmų besikartojančio chroniškumo įpročių supančiotas vergas. Nėra nė vieno prieštaravimo tarp Begaliniojo įstatymų; jie visi yra neklystančios prigimties tobulumai; jie visi yra nediskutuotini veiksmai, išreiškiantys nepriekaištingus sprendimus. Įstatymas yra begalinio, tobulo, ir dieviškojo proto nekintanti reakcija. Dievo veiksmai, nepaisant šito atrodančio vienodumo, yra visi valiniai. Dieve "nėra nei kintamumo, nei keitimosi šešėlio." Bet visa tai, ką iš tiesų galima pasakyti apie Visuotinį Tėvą, to negalima pasakyti su tokiu pačiu tikrumu apie visas jo pavaldžias protingas būtybes arba apie jo evoliucinius tvarinius.

12:7.5Kadangi Dievas yra nesikeičiantis, dėl to iš tikrųjų jūs galite pasitikėti, visose įprastose aplinkybėse, kad jis padarys tą patį dalyką šituo pačiu identišku ir įprastu būdu. Dievas yra stabilumo užtikrinimas visiems sutvertiems daiktams ir būtybėms. Jis yra Dievas; dėl to jis nekinta.

12:7.6Ir visas šitas elgesio pastovumas ir veiksmo vienodumas yra asmeninis, sąmoningas, ir visiškai valinis, nes didysis Dievas nėra bejėgis savo paties tobulumo ir begalybės vergas. Dievas nėra savaime veikianti automatinė jėga; jis nėra įstatymo supančiota vergaujanti galia. Dievas nėra nei matematinė lygtis, nei cheminė formulė. Jis yra laisvos valios ir pirminė asmenybė. Jis yra Visuotinis Tėvas, būtybė, iki kraštų pripildyta asmenybės ir visų tvarinių asmenybių visuotinis šaltinis.

12:7.7Dievo valia nevienodai vyrauja Dievo ieškančio materialaus mirtingojo širdyje, bet jeigu laiko rėmai bus praplėsti už to momento, kad apimtų pirmojo gyvenimo visumą, tuomet iš tikrųjų Dievo valia tampa vis daugiau matoma dvasios vaisiuose, kurie yra auginami dvasios vedamų Dievo vaikų gyvenime. Ir tada, jeigu žmogiškasis gyvenimas yra toliau praplečiamas, kad aprėptų morontinį patyrimą, tai dieviškoji valia yra pastebima, jog vis ryškiau ir ryškiau šviečia sudvasinančiuose veiksmuose tų laiko tvarinių, kurie pradėjo ragauti tą dieviškąją palaimą, patirdami žmogaus asmenybės ryšį su Visuotinio Tėvo asmenybe.

12:7.8Dievo Tėvystė ir žmogaus brolystė pateikia dalies ir visumos paradoksą asmenybės lygyje. Dievas myli kiekvieną individą kaip atskirą vaiką dangiškojoje šeimoje. Tačiau Dievas šitaip myli kiekvieną individą; jis nėra joks asmenų gerbėjas, o jo meilės visuotinybė pagimdo visumos ryšį, visuotinę brolystę.

12:7.9Tėvo meilė absoliučiai individualizuoja kiekvieną asmenybę kaip Visuotinio Tėvo unikalų vaiką, vaiką be kopijos begalybėje, valios tvarinį, nepakeičiamą per visą amžinybę. Tėvo meilė šlovina kiekvieną Dievo vaiką, apšviesdama kiekvieną dangiškosios šeimos narį, griežtai apibrėždama kiekvienos asmenės būtybės unikalaus pobūdžio siluetą neasmenių lygių fone, nusidriekiančiame už visų Tėvo broliškosios grandinės ribų. Dievo meilė pritrenkiančiai pavaizduoja kiekvieno valios tvarinio transcendentinę vertybę, neklystamai atskleidžia tą aukštą vertybę, kurią Visuotinis Tėvas suteikė visiems ir kiekvienam iš savo vaikų, pradedant Rojaus statuso aukščiausiosiomis kūrėjo asmenybėmis ir baigiant valios orumo žemiausiomis asmenybėmis tarp žmonių laukinių genčių žmogiškųjų rūšių aušroje kai kuriuose evoliuciniuose laiko ir erdvės pasauliuose.

12:7.10Pati šita Dievo meilė individui pagimdo visų individų dieviškąją šeimą, Rojaus Tėvo laisvos valios vaikų visuotinę brolystę. Ir šitoji brolystė, būdama visuotinė, yra visumos ryšys. Brolystė, kada yra visuotinė, atskleidžia ne kiekvieno ryšį, bet visų ryšį. Brolystė yra visumos tikrovė ir dėl to atskleidžia visumos savybes kaip priešpastatymą dalies savybėms.

12:7.11Brolystė sudaro ryšio tarp kiekvienos asmenybės visuotinėje egzistencijoje faktą. Nė vienas asmuo negali išvengti naudos ar bausmės, kuri gali būti ryšio su kitais asmenimis pasekmė. Dalis patiria naudos ar kančios proporcingai su visuma. Kiekvieno žmogaus geros pastangos suteikia naudos visiems žmonėms; kiekvieno žmogaus suklydimas ar blogis padidina visų žmonių kančias. Kaip juda dalis, taip juda visuma. Kokia yra visumos pažanga, tokia yra dalies pažanga. Santykinis dalies ir visumos judėjimo greitis nulemia tai, ar visumos inercija sulėtina dalį, ar ją nuneša pirmyn kosminės brolystės pagreičiu.

12:7.12Tai yra paslaptis, kaip Dievas, būdamas labai asmenė, save sąmoningai suvokianti būtybė, turinti gyvenamąją būstinę, ir tuo pačiu metu asmeniškai būna tokioje milžiniškoje visatoje ir palaiko asmeninį ryšį beveik su begaliniu skaičiumi būtybių. Kad šitas reiškinys yra tokia paslaptis, kuri pranoksta žmogiškojo suvokimo ribas, nė mažiausiu laipsniu neturėtų sumažinti jūsų įtikėjimo. Neleiskite, jog begalybės platybė, amžinybės didybė, ir Dievo neprilygstamo charakterio grožis ir šlovė sukeltų jums per didelę baimingą pagarbą, pritrenktų jus, ar atimtų iš jūsų drąsą; kadangi Tėvas nėra labai toli nuo bet kurio iš jūsų; jis gyvena jūsų viduje, ir jame iš tiesų mes visi tiesiogine prasme judame, realiai gyvename, ir iš tikrųjų turime savo būtį.

12:7.13Nors Rojaus Tėvas veikia per savo dieviškuosius kūrėjus ir savo vaikus tvarinius, bet taip pat jis turi patį artimiausią vidinį ryšį su jumis, tokį didingą, tokį ypatingai asmeninį, kad jis pranoksta net ir mano suvokimo ribas—tą paslaptingą Tėvo fragmento komuniją su žmogiškąja siela ir su mirtingojo protu, kuriame jis realiai gyvena. Žinodami apie šitas Dievo dovanas tai, ką jūs apie jas žinote, tai jūs žinote, jog Tėvas palaiko artimą ryšį ne tiktai su savo dieviškaisiais bičiuliais, bet taip pat ir su savo evoliuciniais mirtingaisiais laiko vaikais. Tėvas iš tikrųjų gyvena Rojuje, bet jo dieviškasis buvimas taip pat gyvena ir žmonių prote.

12:7.14Nors vieno iš Sūnų dvasia yra išlieta visiems materialiems kūnams, nors vienas iš Sūnų kartą gyveno mirtingojo materialaus kūno pavidalu, nors serafimai asmeniškai saugo ir veda jus, kaip gali bet kuri iš šitų Antrojo ir Trečiojo Centrų dieviškųjų būtybių kada nors tikėtis priartėti prie jūsų taip arti ar suprasti jus taip visiškai, kaip Tėvas, kuris atidavė savo paties dalį, kad būtų jumyse, kad būtų jūsų tikrasis ir dieviškasis, net jūsų amžinasis, aš?

12:8.1"Dievas yra dvasia," bet Rojus ne. Materiali visata visuomet yra toji arena, kurioje vyksta visos dvasinės veiklos; dvasinės būtybės ir kylantieji dvasioje gyvena ir dirba materialios tikrovės fizinėse sferose.

12:8.2Kosminės jėgos padovanojimas, kosminės gravitacijos sferos, yra Rojaus Salos funkcija. Visa pirminė jėga-energija išeina iš Rojaus, ir materija neapsakomų visatų sukūrimui dabar skrieja po visą pagrindinę visatą viršgravitacijos buvimo forma, kuri sudaro persmelktos erdvės jėgą-įkrovą.

12:8.3Kad ir kokios jėgos transformacijos būtų išorėje nusidriekusiose visatose, bet išėjusi iš Rojaus ji keliauja paklusdama niekada nesibaigiančiai, visą laiką esančiai, nenutrūkstančiai amžinosios Salos traukai, paklusniai ir neatsiejamai toliau amžinai skriedama aplink visatų amžinuosius erdvės takus. Fizinė energija yra toji vienintelė tikrovė, kuri tikrai ir pastoviai paklūsta visuotinam įstatymui. Tiktai tvarinio valios veiksmo sferose iš tikrųjų buvo nukrypimas nuo dieviškųjų kelių ir pirminių planų. Jėga ir energija yra centrinės Rojaus Salos stabilumo, pastovumo, ir amžinybės visuotiniai įrodymai.

12:8.4Dvasios padovanojimas ir asmenybių sudvasinimas, dvasinės gravitacijos sfera, yra Amžinojo Sūnaus valdos. Ir šita Sūnaus dvasinė gravitacija, visą laiką traukianti visas dvasines realybes prie jo, yra lygiai tokia pati reali ir absoliuti, kaip ir Rojaus Salos visagalis materialus grybšnis. Bet materialiai mąstantis žmogus natūraliai yra daugiau susipažinęs su fizinės prigimties materialiais pasireiškimais negu su lygiai taip pat realiomis ir galingomis dvasinės prigimties operacijomis, kurias mato tiktai sielos dvasinė įžvalga.

12:8.5Kada visatoje bet kokios asmenybės protas tampa dvasingesniu—panašiu į Dievą—tada jis ima mažiau reaguoti į materialią trauką. Tikrovė, matuojama fizinės gravitacijos reagavimu, yra tikrovės antitezė, kaip ją nulemia dvasinio turinio kokybė. Fizinės gravitacijos veiksmas yra nedvasinės energijos kiekybinis nulėmėjas; dvasinės gravitacijos veiksmas yra dieviškumo gyvosios energijos kokybinis matas.

12:8.6Kuo Rojus yra fiziniam kūriniui ir kuo Amžinasis Sūnus yra dvasinei visatai, tuo Bendrai Veikiantysis yra proto sferoms—materialių, morontinių, ir dvasinių būtybių ir asmenybių protingai visatai.

12:8.7Bendrai Veikiantysis reaguoja tiek į materialias, tiek į dvasines realybes ir dėl to neatsiejamai tampa visuotiniu tarnu visoms protingoms būtybėms, būtybėms, kurios gali atstovauti kūrinijos tiek materialių, tiek dvsinių fazių sąjungai. Intelekto padovanojimas, tarnavimas tiems, kurie yra materialūs, ir tiems, kurie yra dvasiniai, proto reiškiniu, yra išimtinė sritis Bendrai Veikiančiojo, kuris šitokiu būdu tampa dvasinio proto partneriu, morontinio proto esme, ir laiko evoliucinių tvarinių materialaus proto substancija.

12:8.8Protas yra tas metodas, kurio pagalba tvarinių asmenybėms dvasinės realybės tampa patirtinėmis. Ir pagaliau net ir žmogiškojo proto suvienijimo galimybės, sugebėjimas koordinuoti dalykus, idėjas, ir vertybes, yra viršmaterialios.

12:8.9Nors vargu ar mirtingojo protui įmanoma suvokti santykinės kosminės tikrovės septynis lygius, bet žmogiškasis intelektas turėtų sugebėti daug suvokti apie ribinės tikrovės trijų veikiančių lygių prasmę:

12:8.101. Materiją. Organizuotą energiją, kurią veikia linijinė gravitacija, išskyrus tada, kada ją modifikuoja judėjimas ir sąlygoja protas.

12:8.112. Protą. Organizuotą sąmonę, kurią nevisiškai veikia materiali gravitacija ir kuri tampa visiškai išlaisvinta, kai būna modifikuojama dvasios.

12:8.123. Dvasią. Aukščiausiąją asmenę realybę. Tikros dvasios fizinė gravitacija neveikia, bet galiausiai tampa asmenybės orumo visų besivystančių energetinių sistemų motyvuojančiu poveikiu.

12:8.13Visų asmenybių egzistencijos tikslas yra dvasia; materialūs pasireiškimai yra santykiniai, o tarp šitų visuotinių priešybių įsiterpia kosminis protas. Proto padovanojimas ir dvasios tarnavimas yra Dievybės partnerių asmenų, Begalinės Dvasios ir Amžinojo Sūnaus, darbas. Visuminė Dievybės tikrovė nėra protas, bet dvasinis protas—protas-dvasia, suvienyti asmenybės. Nepaisant šito, tiek dvasios, tiek daikto absoliutai susilieja į Visuotinio Tėvo asmenį.

12:8.14Rojuje šios trys energijos, fizinė, protinė, ir dvasinė, yra lygiavertės. Energija-materija viešpatauja evoliuciniame prote, išskyrus asmenybę, kur, proto tarpininkavimo dėka, viešpatauti siekia dvasia. Dvasia yra visų tvarinių asmenybės patyrimo fundamentali tikrovė, nes Dievas yra dvasia. Dvasia yra nekintanti, ir dėl to visuose asmenybės ryšiuose ji pranoksta tiek protą, tiek materiją, kurie yra progresinio pasiekimo patirtiniai kintamieji.

12:8.15Kosminėje evoliucijoje materija tampa filosofiniu šešėliu, kurį protas meta dieviškojo apšvietimo dvasinio spindėjimo akivaizdoje, bet šitai nepaneigia materijos-energijos tikrovės. Protas, materija, ir dvasia yra vienodai realūs, bet jie nėra vienodos vertybės asmenybei, siekiant dieviškumo. Dieviškumo sąmonė yra progresinis dvasinis patyrimas.

12:8.16Kuo ryškesnis sudvasintos asmenybės švytėjimas (Tėvas visatoje, potencialios dvasinės asmenybės fragmentas individualiame tvarinyje), tuo didesnį šešėlį įsiterpiantis protas meta ant savo materialaus išorinio apdangalo. Laike žmogaus kūnas yra lygiai toks pat realus, kaip protas ar dvasia, bet mirus, tiek protas (tapatumas), tiek dvasia išlieka, tuo tarpu kūnas neišlieka. Kosminė tikrovė gali neegzistuoti asmenybės patyrime. Ir dėl to jūsų graikų vaizdinė kalbos priemonė—apie materialų kaip tikresnės dvasinės substancijos šešėlį—iš tikrųjų turi filosofinę prasmę.

12:9.1Dvasia yra pagrindinė asmenė tikrovė visatose, o asmenybė yra esminė visam besivystančiam patyrimui su dvasine tikrove. Asmenybės patyrimo kiekvienas aspektas kiekviename visatos vystymosi vienas po kito einančiame lygyje turi gausybę raktų nuo vyliojančių asmeninių realybių atradimo. Žmogaus tikrąjį likimą sudaro naujų ir dvasinių tikslų sukūrimas, o tada reagavimas į tokių nematerialios vertybės dieviškųjų tikslų kosminius viliojimus.

12:9.2Meilė yra kilnaus bendravimo tarp asmenybių paslaptis. Jūs negalite realiai pažinti asmens remdamiesi vieninteliu susitikimu. Jūs negalite tikrai įvertinti muzikos matematine dedukcija, nors muzika ir yra matematinio ritmo forma. Numeris, paskirtas telefono abonentui, jokiu būdu neparodo to abonento asmenybės ir nieko nesako apie jo charakterį.

12:9.3Matematika, materialus mokslas, yra nepakeičiama protingoje diskusijoje apie visatos materialius aspektus, bet tokios žinios nebūtinai sudaro aukštesniojo tiesos pažinimo arba dvasinių realybių asmeninio suvokimo dalį. Ne tik gyvybės sferose, bet net ir fizinės energijos pasaulyje, dviejų ar daugiau daiktų suma yra daugiau arba kažkas skirtinga negu tokių sąjungų numatomos pridėtinės pasekmės. Ištisas matematikos mokslas, visa filosofijos, aukštosios fizikos ar chemijos sfera negali numatyti arba žinoti, kad dviejų dujinių vandenilio atomų sujungimas su vienu dujiniu deguonės atomu duos naujos ir kokybiškai viršpridėtinės substancijos rezultatą—skystą vandenį. Šito vieno fiziocheminio reiškinio supratingas pažinimas turėjo užkirsti kelią materialistinės filosofijos ir mechanistinės kosmologijos vystymuisi.

12:9.4Techninė analizė neatskleidžia, ką asmuo ar daiktas gali padaryti. Pavyzdžiui: Vanduo yra veiksmingai naudojamas gesinant ugnį. Kad vanduo užgesins ugnį, tai yra kasdienio patyrimo faktas, bet niekada negalima atlikti vandens tokios analizės, kad tokia savybė būtų atskleista. Analizė pažymi, jog vandenį sudaro vandenilis ir deguonis; tolimesnis šitų elementų analizavimas atskleidžia, jog deguonis yra tikras degimo skatintojas ir jog vandenilis pats laisvai degs.

12:9.5Jūsų religija tampa tikra, nes ji išsilaisvina iš baimės vergovės ir prietarų pančių. Jūsų filosofija kovoja už išsivadavimą iš dogmų ir tradicijų. Jūsų mokslas yra įsitraukęs į šimtmetinę kovą tarp tiesos ir suklydimo, nors jis kovoja už išsilaisvinimą iš abstrakcijos pančių, matematikos vergystės, ir mechanistinio materializmo santykinio aklumo.

12:9.6Mirtingasis žmogus turi dvasinį branduolį. Protas yra asmeninė energijos sistema, kuri egzistuoja aplink dieviškąjį dvasinį branduolį ir veikia materialioje aplinkoje. Toks asmeninio proto ir dvasios gyvas ryšys sudaro amžinosios asmenybės potencialą visatoje. Tikras vargas, ilgalaikis nusivylimas, rimtas pralaimėjimas, ar neišvengiama mirtis gali ateiti tiktai po to, kai savojo aš sampratos išdrįsta visiškai pašalinti centrinio dvasinio branduolio valdomąją galią, šituo nutraukdamos asmenybės tapatybės kosminį planą.

12:9.7[ Pateikta Išminties Tobulintojo, veikiančio Dienų Senųjų įgaliojimu.]