79:0.1AZIJA yra žmogiškosios rasės gimtinė. Būtent šito kontinento pietiniame pusiasalyje gimė Andonas ir Fonta; kalnuose, kur dabar yra Afganistanas, jų palikuonis Badonanas įkūrė primityvų kultūros centrą, kuris išsilaikė daugiau negu pusę milijono metų. Čia žmogiškosios rasės šitame rytiniame telkinyje sangikų tautos atsiskyrė nuo Andoninių palikuonių, ir Azija tapo jų pirmaisiais namais, jų pirmąja medžioklės teritorija, jų pirmuoju mūšio lauku. Pietvakarių Azija matė viena kitą keitusias dalamatijiečių, noditų, Adomitų, ir anditų civilizacijas, ir iš šitų regionų šiuolaikinės civilizacijos potencialai pasklido po pasaulį.

79:1.1Daugiau negu dvidešimt penkis tūkstančius metų, artyn beveik iki 2.000 m. pr. Kr., Euroazijos širdyje daugiausia, nors ir vis mažiau, gyveno anditai. Turkestano žemumose anditai pasuko vakarų link, apeidami aplink vidinius ežerus, į Europą, tuo tarpu iš šito regiono kalnų jie išmigravo į rytus. Rytų Turkestanas (Sinkiangas) ir, mažesniu laipsniu, Tibetas buvo senovės vartai, per kuriuos pereidavo Mesopotamijos tautos persikeldamos per kalnus ir patekdavo į geltonųjų žmonių šiaurines žemes. Anditų skverbimasis į Indiją vyko iš Turkestano aukštumų į Pendžabą, ir iš Irano ganyklų per Beludžistaną. Šitie ankstyvieji migravimai jokiu būdu nebuvo užkariavimai; jie daugiau buvo tebesitęsiantis anditų dreifas į vakarų Indiją ir Kiniją.

79:1.2Maždaug penkiolika tūkstančių metų mišrios anditų kultūros centrai išsilaikė Tarimo upės baseine Sinkiange ir į pietus Tibeto kalnų regionuose, kur anditai ir Andonitai buvo plačiai susimaišę. Tarimo slėnis buvo tikrosios anditų kultūros vieta labiausiai nutolusi į rytus. Čia jie statė savo gyvenvietes ir užmezgė prekybinius ryšius su pažangiais kiniečiais rytuose ir su Andonitais šiaurėje. Tomis dienomis Tarimo regionas buvo derlinga žemė; lietaus buvo daug. Rytuose Gobė buvo atvira žole apaugusi žemė, kur piemenys palaipsniui ėmė verstis žemdirbyste. Šita civilizacija išnyko, kada lietaus vėjai pasislinko į pietryčius, bet tomis dienomis ji varžėsi su pačia Mesopotamija.

79:1.3Iki 8.000 m. pr. Kr. centrinės Azijos kalnų regionų palaipsniui augantis sausringumas anditus ėmė stumti prie upių žemupių ir jūros pakrančių. Šitas sausros didėjimas ne tik išstūmė juos į Nilo, Eufrato, Indo, ir Geltonosios upių slėnius, bet anditų civilizacijoje sukūrė naują dalyką. Ėmė gausiai atsirasti nauja žmonių klasė, prekiautojai.

79:1.4Kada klimato sąlygos migruojantiems anditams medžioklę padarė nebenaudinga, tada jie nenuėjo senesniųjų rasių evoliuciniu keliu, kad taptų kerdžiais. Atsirado komercija ir miestai. Iš Egipto per Mesopotamiją ir Turkestaną prie Kinijos ir Indijos upių labiau civilizuotos gentys pradėjo rinktis miestuose, skirtuose gamybai ir prekybai. Andonija tapo centrinės Azijos komerciniu metropoliu, buvusiu netoli šiandieninio Ašchabado miesto. Prekyba akmenimis, metalais, medžiu, ir keramika vystėsi tiek sausumoje, tiek vandenyje.

79:1.5Bet dėl nuolat augančios sausros palaipsniui prasidėjo didysis anditų kraustymasis iš tų žemių, kurios buvo į pietus ir į rytus nuo Kaspijos jūros. Migracijos banga ėmė keisti kryptį iš šiaurės į pietus, ir babiloniečiai raiteliai ėmė veržtis į Mesopotamiją.

79:1.6Didėjantis sausringumas centrinėje Azijoje toliau įtakojo gyventojų skaičiaus mažėjimą ir darė šituos žmones mažiau karingais; ir kada mažėjantys lietaus krituliai šiaurėje privertė klajoklius Andonitus išsikraustyti į pietus, tada buvo milžiniškas anditų išėjimas iš Turkestano. Tai yra baigiamasis vadinamųjų arijų judėjimas į Levantą ir Indiją. Jis pabaigė Adomo sumaišytų palikuonių ilgalaikį pasklidimą, kurio metu kiekvieną Azijos tautą ir didžiąją dalį Ramiojo vandenyno salose gyvenusiųjų tautų šitos labiau išsivysčiusios rasės tam tikru laipsniu pagerino.

79:1.7Tokiu būdu, tuo metu, kada jie pasklido rytų pusrutulyje, anditai prarado savo gimtuosius namus Mesopotamijoje ir Turkestane, nes būtent šitas milžiniškas Andonitų judėjimas į pietus praskiedė anditus centrinėje Azijoje beveik iki išnykimo ribos.

79:1.8Bet net ir dvidešimtajame amžiuje po Kristaus tebėra anditų kraujo pėdsakų turaniečių ir tibetiečių tautose, kaip tą paliudija šituose regionuose kartais sutinkami blondinų tipai. Ankstyvieji kiniečių analai yra užregistravę klajoklių, turėjusių rausvus plaukus, buvimą į šiaurę nuo taikių gyvenviečių prie Geltoniosios upės, ir tebėra išlikusių paveikslų, kurie neklystamai rodo, jog labai seniai tiek anditų tipo blondinai, tiek mongoliškojo tipo brunetai gyveno Tarimo baseine.

79:1.9Centrinės Azijos anditų išnykusio karinio genijaus paskutinis didysis pasireiškimas buvo 1.200 m. po Kr. gim., kada mongolai, vadovaujami Čengis Chano, pradėjo Azijos žemyno didesniosios dalies užkariavimą. Ir panašiai, kaip senovės anditai, šitie karžygiai skelbė "vieno Dievo danguje" egzistavimą. Jų imperijos ankstyvas žlugimas ilgam uždelsė kultūrinius ryšius tarp Vakarų ir Rytų ir smarkiai apsunkino monoteistinės sampratos augimą Azijoje.

79:2.1Indija yra vienintelė vietovė, kur susimaišė visos Urantijos rasės, anditų įsiveržimas pridėjo paskutiniuosius palikuonis. Kalnuose į šiaurės vakarus nuo Indijos gimė sangikų rasės, ir be išimties kiekvienos iš šitų rasių nariai įsiskverbė į Indijos subkontinentą savo ankstyvosiomis dienomis, po savęs palikdami patį įvairiapusiškiausią rasių mišinį, koks tik kada nors egzistavo Urantijoje. Migruojančioms rasėms Senovės Indija buvo kaip sulaikantis baseinas. Anksčiau pusiasalio pagrindas buvo šiek tiek siauresnis negu yra dabar, didžioji dalis Gango ir Indo deltos yra suformuota per paskutiniuosius penkiasdešimt tūkstančių metų.

79:2.2Ankstyviausieji rasiniai mišiniai Indijoje buvo migruojančių raudonosios ir geltonosios rasių susiliejimas su aborigenais Andonitais. Šita grupė vėliau susilpnėjo absorbavus didžiąją dalį išnykusių rytinių žaliųjų tautų, o taip pat ir oranžinės rasės didžiulius kiekius, ją šiek tiek pagerino ribotas susiliejimas su mėlynuoju žmogumi, bet ji labai smarkiai nukentėjo dėl to, jog asimiliavo didžiulį kiekį indigo rasės. Tačiau vadinamieji Indijos vietiniai gyventojai vargu ar atstovauja šitiems ankstyviesiems žmonėms; jie daugiau sudaro patį menkiausią pietinį ir rytinį pakraštį, kurio niekada iki galo neabsorbavo nei ankstyvieji anditai, nei vėliau pasirodę jų pusbroliai arijai.

79:2.3Iki 20.000 m. pr. Kr. vakarų Indijos gyventojai jau buvo gavę Adominio kraujo, ir niekada Urantijos istorijoje nė viena kita tauta nebuvo apjungusi tiek daug skirtingų rasių. Bet gaila tiktai to, jog vyravo antriniai sangikų palikuonys, ir tikra nelaimė buvo tai, kad šitame senajame rasiniame lydinyje didele dalimi nebuvo nei mėlynojo, nei raudonojo žmogaus; didesnė pirminių sangikų palikuonių dalis būtų įnešusi labai didelį indėlį pagerinant tai, kas galėjo būti net ir didingesnė civilizacija. Viskas vystėsi taip, jog raudonasis žmogus naikino pats save Amerikose, mėlynasis žmogus ieškojo nuotykių Europoje, o ankstyvieji Adomo palikuonys (ir didžioji dalis vėlesniųjų) rodė nedidelį norą susilieti su tamsesnėmis spalvotosiomis tautomis, nesvarbu ar tai būtų buvę Indijoje, Afrikoje, ar kur kitur.

79:2.4Maždaug 15.000 m. pr. Kr. dėl augančio gyventojų skaičiaus spaudimo visame Turkestane ir Irane prasidėjo pirmasis iš tikrųjų masinis anditų migravimas link Indijos. Daugiau kaip penkiolika amžių šitos labiau išsivysčiusios tautos vykdavo per Beludžistano kalnus, išplisdamos po Indo ir Gango slėnius ir pamažu judėdamos pietų link į Dekano plokščiakalnį. Šitas anditų spaudimas iš šiaurės vakarų daug menkesnes gentis pietuose ir rytuose išstūmė į Birmą ir į pietų Kiniją, bet nepakankamai, kad įsiveržėlius apsaugotų nuo rasinio išnykimo.

79:2.5Tai, kad Indija nepasiekė hegemonijos Euroazijoje, didele dalimi buvo dėl topografijos; gyventojų skaičiaus spaudimas iš šiaurės tiktai privertė didžiąją dalį žmonių slinktis į pietus į Dekano plokščiakalnį, iš visų pusių apsuptą jūros, kur gyentojų vis gausėjo. Jeigu ten būtų buvusios gretimos žemės emigracijai, tuomet menkesnes gentis būtų išstūmę visomis kryptimis, ir labiau išsivysčiusi rasė būtų pasiekusi aukštesnę civilizaciją.

79:2.6Kaip ten bebūtų, bet šitie ankstyvieji anditai užkariautojai iš visų jėgų mėgino išsaugoti savo tapatumą ir sustabdyti tą bangą, kuri galėjo paskandinti rasę, sukurdami griežtus apribojimus dėl vedybų su kitų genčių atstovais. Nepaisant šito, anksčiau negu 10.000 m. pr. Kr. šitie anditai buvo asimiliuoti, bet dėl šito asimiliavimo buvo labai smarkiai pagerinta didžiulė masė žmonių.

79:2.7Rasinis mišinys visada yra pranašesnis tuo, kad jis yra palankus kultūros įvairiapusiškumui ir prisideda prie civilizacijos vystymo, bet, jeigu viešpatauja rasinių palikuonių menkaverčiai elementai, tuomet tokie pasiekimai bus trumpalaikiai. Poliglotinė kultūra gali būti išsaugota tiktai tada, jeigu labiau išsivysčiusių palikuonių gimsta pakankamai daugiau negu menkaverčių. Menkaverčių palikuonių neribotas dauginimasis, mažėjant labiau išsivysčiusių palikuonių reprodukcijai, kultūringai civilizacijai neišvengiamai yra pražūtingas.

79:2.8Jeigu anditų užkariautojų būtų buvę tris kartus daugiau negu jų buvo iš tikrųjų, arba jeigu jie būtų išstūmę ar išnaikinę bent jau menkiausiai tinkamą vieną trečdalį mišrių oranžinių-žaliųjų-indigo gyventojų, tada Indija tikrai būtų tapusi vienu iš kultūringos civilizacijos pirmaujančiųjų centrų ir be abejonės būtų pritraukusi daugiau mesopotamijiečių vėlesniųjų bangų, kurios nutekėjo į Turkestaną, o iš ten šiaurės kryptimi į Europą.

79:3.1Indijos užkariautojų anditų susimaišymas su vietinėmis rūšimis galiausiai pasibaigė tuo, jog atsirado mišri tauta, kuri buvo vadinama dravidais. Ankstesnieji ir grynesnieji dravidai turėjo didžiulį potencialą kultūriniam pasiekimui, kuris nuolat silpo, kada vis labiau mažėjo jų paveldėjimas iš anditų. Ir būtent tai pasmerkė besiskleidžiančią Indijos civilizaciją beveik prieš dvylika tūkstančių metų. Bet net ir šitas nedidelis Adomo kraujo kiekio įliejimas žymiai pagreitino visuomeninį vystymąsi. Šitie maišyti palikuonys tuoj pat sukūrė pačią įvairiapusiškiausią civilizaciją, kokia tik tuo metu egzistavo žemėje.

79:3.2Neužilgo po Indijos užkariavimo, dravidai anditai prarado savo rasinį ir kultūrinį ryšį su Mesopotamija, bet vėlesnis jūrinių kelių ir karavanų maršrutų atsivėrimas atkūrė šituos ryšius; ir niekada per paskutiniuosius dešimt tūkstančių metų Indija nebuvo iki galo praradusi sąsajų su Mesopotamija vakaruose ir Kinija rytuose, nors dėl kalnų barjerų buvo palanku palaikyti ryšius su vakarais.

79:3.3Indijos tautų aukštesnė kultūra ir religiniai polinkiai siekia ankstyvųjų dravidų viešpatavimo laikus ir, iš dalies, yra dėl to, kad į Indiją atvyko tiek daug setitų dvasininkų, ir su ankstyvaisiais anditų, ir su vėlesniaisiais arijų įsiveržimais. Monoteizmo gija, einanti per Indijos religinę istoriją, tokiu būdu kyla iš Adomitų mokymų antrajame sode.

79:3.4Dar 16.000 m. pr. Kr. vieno šimto setitų dvasininkų grupė atvyko į Indiją ir beveik pasiekė tos daugiakalbės tautos vakarinės dalies religinį užkariavimą. Bet jų religija neišsilaikė. Per penkis tūkstančius metų jų mokymai apie Rojaus Trejybę degradavo į ugnies dievo trivienį simbolį.

79:3.5Bet daugiau negu septynis tūkstančius metų, iki pat anditų migravimų pabaigos, Indijos gyventojų religinis statusas buvo nepalyginamai aukštesnis už bendrą pasaulio religinį statusą. Tais laikais Indija teikė vilčių tam, jog sukurtų pirmaujančią pasaulyje kultūros, religijos, filosofijos, ir prekybos civilizaciją. Ir jeigu anditų nebūtų visiškai asimiliavusios tautos iš pietų, tai šitas tikslas tikriausiai būtų įgyvendintas.

79:3.6Dravidų kultūros centrai buvo išdėstyti upių slėniuose, daugiausia Indo ir Gango slėniuose, ir Dekano plokščiakalnyje palei tris didžiąsias upes, tekančias per rytinius Gatus į jūrą. Gyvenvietės palei vakarinių Gatų jūros pakrantę dėl savo pranašumo turi būti dėkingos jūriniams ryšiams su Šumeru.

79:3.7Dravidai buvo tarp ankstyviausiųjų tautų, kurios statė miestus ir įsitraukė į platų eksporto ir importo verslą tiek sausuma, tiek jūra. Iki 7.000 m. pr. Kr. kupranugarių vilkstinės reguliariai vykdavo į tolimąją Mesopotamiją; Dravidų jūrinė prekyba stūmėsi palei pakrantę per Arabijos jūrą į šumerų miestus Persų įlankoje, o prekiavusieji Bengalijos įlankoje pasiekdavo net ir Malaiziją. Šitie jūrininkai ir pirkliai iš Šumero pasiėmė abėcėlę, drauge su rašymo menu.

79:3.8Šitie komerciniai ryšiai smarkiai prisidėjo prie tolimesnės kosmopolitinės kultūros įvairovės, kuri pagimdė didelę dalį miesto gyvenimo subtilybių ir net prabangą. Kada vėliau atsiradę arijai įsiveržė į Indiją, tada tarp dravidų jie neatpažino savo pusbrolių anditų, kuriuos buvo asimiliavusios sangikų rasės, bet jie iš tiesų surado gerai išvystytą civilizaciją. Nepaisant biologinių apribojimų, šitie dravidai įkūrė aukštesnę civilizaciją. Ji pasklido per visą Indiją ir išsilaikė iki moderniųjų laikų Dekano plokščiakalnyje.

79:4.1Antrasis anditų įsiveržimas į Indiją buvo arijų veržimasis beveik penkių šimtų metų laikotarpiu trečiojo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje. Šita migracija pažymėjo anditų galutinį išvykimą iš savosios gimtinės Turkestane.

79:4.2Ankstyvieji arijų centrai buvo išsibarstę po Indijos šiaurinę dalį, daugiausia šiaurės vakaruose. Šitie įsiveržėliai niekada šalies neužkariavo iki galo, ir vėliau šitas atsainumas jiems tapo pražūtingu, kadangi dėl jų mažesnio kiekio juos absorbavo pietų dravidai, kurie vėliau išplito po visą pusiasalį, išskyrus Himalajų provincijas.

79:4.3Arijai padarė mažą rasinį poveikį Indijai, išskyrus šiaurines provincijas. Dekano plokščiakalnyje jų įtaka buvo daugiau kultūrinė ir religinė negu rasinė. Vadinamųjų arijų didesnis kraujo išsilaikymas šiaurinėje Indijoje yra ne tik dėl jų didesnio skaičiaus šituose regionuose, bet taip pat ir dėl to, kad juos sustiprino vėlesnieji užkariautojai, prekybininkai, ir misionieriai. Iki pat pirmojo amžiaus prieš Kristų buvo nuolatinis arijų kraujo įliejimas į Pendžabą, paskutinysis įtekėjimas buvo tuomet, kada vyko helenistinių tautų kampanijos.

79:4.4Gango lygumoje arijai ir dravidai galiausiai susimaišė tam, kad sukurtų aukštai išvystytą kultūrą, ir šitą centrą vėliau sustiprino atvykėliai iš šiaurės rytų, atsikraustę iš Kinijos.

79:4.5Laikas nuo laiko Indijoje klestėjo daug tipų visuomeninių organizacijų, pradedant pusiau demokratinėmis arijų sistemomis ir baigiant despotiškomis ir monarchinėmis valdymo formomis. Bet pats būdingiausias visuomenės bruožas buvo stambių visuomenės kastų, kurias įvedė arijai, mėgindami įamžinti rasinę tapatybę, išsilaikymas. Šita išvystyta kastų sistema buvo išsaugota iki šiandieninių laikų.

79:4.6Iš keturių didžiųjų kastų visos, išskyrus pirmąją, buvo sukurtos bergždžiai stengiantis užkirsti kelią užkariautojų arijų rasiniam susivienijimui su menkesniais jų užkariautais pavaldiniais. Bet pirmoji kasta, mokytojai-šventikai, gauna pradžią iš setitų; dvidešimtojo amžiaus po Kristaus brahmanai yra antrojo sodo šventikų tiesioginiai kultūros palikuonys, nors jų mokymai smarkiai skiriasi nuo jų žymiųjų pirmtakų mokymų.

79:4.7Kada arijai įžengė į Indiją, tada jie kartu atnešė savo sampratas apie Dievybę, kokios jos buvo išsaugotos ilgalaikėse antrojo sodo religijos tradicijose. Bet brahmanai šventikai niekada nepajėgė pasipriešinti pagoniškam judėjimui, kuris atsirado dėl staigaus sąlyčio su Dekano menkesnėmis religijomis po arijų rasinio išnykimo. Tokiu būdu milžinišką gyventojų daugumą supančiojo menkesnių religijų pavergiantys prietarai; ir būtent dėl šito Indija nepajėgė sukurti aukštos civilizacijos, kuri buvo pranašauta ankstesniaisiais laikais.

79:4.8Šeštojo amžiaus prieš Kristų dvasinis pakilimas Indijoje neišsilaikė, jis išnyko dar net prieš mohamedonų įsiveržimą. Tačiau kurią nors dieną didingesnis Gautama galės iškilti tam, kad vestų Indiją ieškoti gyvojo Dievo, ir tada pasaulis pamatys, kaip yra realizuojamas kultūrinis potencialas tokios įvairiapusės tautos, kuri dėl nesivystančios dvasinės vizijos atbukinančios įtakos taip ilgai buvo komos būsenoje.

79:4.9Kultūra iš tiesų remiasi į biologinį pagrindą, bet vien tik kasta negalėjo išlaikyti arijų kultūros, nes religija, tikroji religija, yra tos aukštesnės energijos, kuri traukia žmones sukurti aukštesnę civilizaciją, grindžiamą žmogaus brolyste, nepakeičiamas šaltinis.

79:5.1Tuo metu, kada Indijos istorija yra anditų užkariavimo ir galiausiai asimiliavimosi senesnėse evoliucinėse tautose istorija, tai pasakojimas apie rytinę Aziją yra labiau susijęs su pasakojimu apie pirminius sangikus, ypač apie raudonąjį žmogų ir geltonąjį žmogų. Šitos dvi rasės didele dalimi išvengė to susiliejimo su menkaverčiais neandertaliečių palikuonimis, kuris taip smarkiai sutrukdė mėlynojo žmogaus vystymuisi Europoje, tokiu būdu išsaugodamos pirminio sangikų tipo aukštesnį potencialą.

79:5.2Nors ankstyvieji neandertaliečiai buvo išplitę per visą Euroazijos plotį, bet rytinį sparną dar daugiau užkrėtė nepilnaverčiai gyvuliniai palikuonys. Šituos subžmogiškuosius tipus penktasis ledynas išstūmė į pietus, tas pats ledo užklotas, kuris taip ilgai blokavo sangikų migraciją į rytinę Aziją. Ir kada raudonasis žmogus migravo į šiaurės rytus, apeidamas Indijos kalnų regionus, tada jis atrado šiaurės rytų Aziją be šitų subžmogiškųjų tipų. Raudonosios rasės gentinę organizaciją suformavo anksčiau už bet kurias kitas tautas, ir jos buvo pirmosios, išmigravusios iš sangikų susitelkimo vietos centrinėje Azijoje. Menkesniuosius neandertaliečių palikuonis išnaikino arba išstumė iš žemyninės dalies vėliau migravusios geltonųjų gentys. Bet raudonasis žmogus buvo aukščiausiasis valdovas rytinėje Azijoje beveik vieną šimtą tūkstančių metų, kol pasirodė geltonosios gentys.

79:5.3Daugiau negu prieš tris šimtus tūkstančių metų geltonosios rasės pagrindinė masė įėjo į Kiniją iš pietų kaip pakrančių migrantai. Kiekvieną tūkstantmetį jie vis toliau ir toliau skverbėsi į sausumą, bet su savo migruojančiais Tibeto sielos broliais ryšius užmezgė tiktai santykinai nesenais laikais.

79:5.4Augantis gyventojų skaičius privertė į šiaurę migruojančią geltonąją rasę pradėti skverbtis į raudonojo žmogaus medžioklės teritorijas. Šitas įsiveržimas, kartu su natūraliu rasiniu antagonizmu, pasiekė kulminaciją augančiais karo veiksmais, ir tokiu būdu prasidėjo lemiama kova už tolimesniosios Azijos derlingas žemes.

79:5.5Pasakojimas apie šitą amžių trukusią kovą tarp raudonosios ir geltonosios rasių yra Urantijos istorijos epas. Daugiau kaip du šimtus tūkstančių metų šitos dvi labiau išsivysčiusios rasės kariavo žiaurų ir nenutrūkstamą karą. Pirmųjų kovų metu raudoniesiems žmonėms apskritai sekėsi, jų vykdomi antpuoliai geltonųjų gyvenvietėse paskleisdavo sumaištį. Bet geltonasis žmogus buvo sumanus mokinys karo veiksmų srityje, ir jis anksti pademonstravo ženklų sugebėjimą gyventi taikiai su savo tėvynainiais; kiniečiai buvo pirmieji, kurie suprato, kad stiprybė yra sąjungoje. Raudonosios gentys tebetęsė tarpusavio konfliktus, ir netrukus jos ėmė patirti nuolatinius pralaimėjimus nuo negailestingų ir agresyvių kiniečių, kurie toliau tęsė savo nesustabdomą žygį į šiaurę.

79:5.6Prieš vieną šimtą tūkstančių metų smarkiai išnaikintos raudonosios rasės gentys besikaudamos traukėsi, kada joms už nugaros slinko paskutiniojo ledyno besitraukiantis ledas, ir kada perėjimas sausuma į rytus, per Beringo sąsmauką, tapo įmanomas, tada šitos gentys nedelsė, kad apleistų nesvetingus Azijos kontinento krantus. Praėjo aštuoniasdešimt penki tūkstančiai metų nuo tada, kada paskutinieji iš grynųjų raudonųjų žmonių paliko Aziją, bet ilgalaikė kova savo genetinę žymę paliko geltonajai rasei nugalėtojai. Šiaurės Kinijos tautos, kartu su Sibiro Andonitais, asimiliavo didelę dalį raudonųjų palikuonių, ir tuo didele dalimi turėjo naudos sau.

79:5.7Savo gimtuosius Azijos kraštus apleidę likus maždaug penkiasdešimčiai tūkstančių metų iki Adomo atvykimo, Šiaurės Amerikos indėnai niekada neturėjo ryšių net ir su Adomo ir Ievos palikuonimis anditais. Anditų migravimo amžiuje raudonųjų rasės grynieji palikuonys plito po visą Šiaurės Ameriką kaip klajoklių gentys, kaip medžiotojai, kurie nedideliu laipsniu užsiėmė žemės ūkiu. Šitos rasės ir kultūrinės grupės išliko beveik visiškai izoliuotos nuo likusios pasaulio dalies nuo pat savo atvykimo į Amerikas iki pirmojo krikščioniškosios eros tūkstantmečio pabaigos, kada jas atrado Europos baltosios rasės. Iki to laiko artimiausi baltiesiems žmonėms, kuriuos raudonųjų žmonių šiaurinės gentys buvo kada nors mačiusios, buvo eskimai.

79:5.8Raudonoji ir geltonoji rasės yra vieninteliai žmogiškieji palikuonys, kurie aukštą civilizacijos lygį pasiekė be anditų įtakos. Seniausia Amerikos indėnų kultūra buvo Onamonalontono centras Kalifornijoje, bet jis buvo seniai išnykęs iki 35.000 m. pr. Kr. Vėlesnes ir ilgiau išsilaikiusias civilizacijas Meksikoje, Centrinėje Amerikoje, ir Pietų Amerikos kalnuose įkūrė tokia rasė, kurioje vyravo raudonieji, bet joje buvo žymi priemaiša geltonųjų, oranžinių, ir mėlynųjų palikuonių.

79:5.9Šitos civilizacijos buvo sangikų evoliuciniai produktai, nepaisant to, jog anditų kraujo pėdsakai pasiekė Peru. Išskyrus eskimus Šiaurės Amerikoje ir nedidelį skaičių Polinezijos anditų Pietų Amerikoje, vakarų pusrutulio tautos neturėjo ryšių su likusio pasaulio dalimi iki pirmojo tūkstantmečio po Kristaus pabaigos. Pagal Melkizedekų pirminį planą dėl Urantijos rasių pagerinimo buvo numatyta, jog vienas milijonas Adomo grynosios linijos palikuonių turėtų vykti tam, kad pagerintų Amerikų raudonuosius žmones.

79:6.1Po kurio laiko išvijus raudonąjį žmogų į Šiaurės Ameriką, besiplečiantys kiniečiai Andonitus iš rytinės Azijos upių slėnių išstūmė į šiaurę į Sibirą ir į vakarus į Turkestaną, kur jie greitai turėjo susitikti su labiau išsivysčiusia anditų kultūra.

79:6.2Birmoje ir Indokinijos pusiasalyje Indijos ir Kinijos kultūros susimaišė ir susiliejo, sukurdamos tų regionų viena po kitos einančias civilizacijas. Čia išnykusi žalioji rasė išsilaikė didesne proporcija negu bet kur kitur pasaulyje.

79:6.3Daug skirtingų rasių užėmė Ramiojo vandenyno salas. Apskritai, pietines ir tuomet daug didesnes salas užėmė tautos, kurios turėjo didžiulį procentą žaliosios ir indigo rasių kraujo. Šiaurinėse salose buvo Andonitai ir, vėliau, tokios rasės, kuriose buvo didelės proporcijos geltonųjų ir raudonųjų palikuonių kraujo. Japonų tautos protėviai nebuvo išstumti iš žemyno iki 12.000 m. pr. Kr., kada juos išvarė šiaurės kiniečių genčių galingas puolimas palei pietinę pakrantę. Jų paskutinis išvykimas buvo ne tiek dėl gyventojų skaičiaus spaudimo, kiek dėl genties vado, kurį jie ėmė laikyti dieviškuoju asmeniu, iniciatyvos.

79:6.4Kaip Indijos ir Levanto tautos, taip ir geltonojo žmogaus gentys nugalėtojos savo ankstyviausius centrus įkūrė palei pakrantę ir išilgai upių. Vėlesniaisiais metais pakrančių gyvenvietėms atėjo sunkūs laikai, nes dėl didėjančių potvynių ir besikeičiančių upių vagų žemumų miestuose nebebuvo galima gyventi.

79:6.5Prieš dvidešimt tūkstančių metų kiniečių protėviai buvo pastatę primityvios kultūros ir švietimo tuziną stiprių centrų, ypač palei Geltonąją ir Jangdzės upes. Ir dabar šituos centrus ėmė stiprinti labiau išsivysčiusių mišrių tautų iš Sinkiango ir Tibeto nuolatinės srovės atvykimas. Migracija iš Tibeto į Jangdzės slėnį nebuvo tokia masinė, kokia buvo šiaurėje, nebuvo ir Tibeto centrai tokie išvystyti, kaip jie buvo išvystyti Tarimo baseine. Bet abu judėjimai tam tikrą kiekį anditų kraujo nunešė rytų kryptimi į gyvenvietes prie upių.

79:6.6Senovinės geltonosios rasės aukštesnis lygis buvo dėl keturių faktorių:

79:6.71. Genetinio. Ne taip, kaip jų mėlynieji pusbroliai Europoje, tiek raudonoji, tiek geltonoji rasės didžiąja dalimi išvengė susimaišymo su menkaverčiais žmonių palikuonimis. Šiauriniams kiniečiams, kuriuos jau sustiprino nedideli kiekiai labiau išsivysčiusių raudonųjų ir Andoninių palikuonių, netrukus naudos turėjo atnešti žymi dalis anditų kraujo įliejimo. Pietiniams kiniečiams šiuo požiūriu ne taip gerai sekėsi, ir jie ilgą laiką kentėjo nuo to, jog buvo absorbavę žaliąją rasę, nors vėliau jie turėjo būti dar labiau susilpninti infiltravus gausybę menkesniųjų tautų, kurias iš Indijos išstūmė dravidų-anditų įsiveržimas. Ir šiandien Kinijoje yra aiškus skirtumas tarp šiaurinių ir pietinių rasių.

79:6.82. Visuomeninio. Geltonoji rasė anksti suvokė tarpusavio taikos vertę. Jų vidinis taikingumas tiek prisidėjo prie gyventojų skaičiaus padidėjimo, kad užtikrino jų civilizacijos išplitimą tarp daugelio milijonų žmonių. Nuo 25.000 iki 5.000 m. pr. Kr. labiausiai išvystyta masinė civilizacija Urantijoje buvo centrinėje ir šiaurinėje Kinijoje. Geltonasis žmogus buvo pirmasis, kuris pasiekė rasinį solidarumą—pirmasis, kuris pasiekė plataus masto kultūrinę, visuomeninę, ir politinę civilizaciją.

79:6.9Kiniečiai, gyvenę 15.000 m. pr. Kr., buvo agresyvūs militaristai; jų nebuvo susilpninusi per didelė pagarba praeičiai, ir turėdami mažiau negu dvylika milijonų gyventojų, jie suformavo kompaktinį organizmą, kuris kalbėjo bendra kalba. Per šitą amžių jie sukūrė tikrą naciją, daug vieningesnę ir homogeniškesnę negu jų politinės sąjungos istoriniais laikais.

79:6.103. Dvasinio. Per anditų migravimų amžių kiniečiai buvo tarp dvasingesniųjų žemės tautų. Dėl to, jog ilgai laikėsi Vienos Tiesos garbinimo, kurį paskelbė Singlangtonas, jie buvo pranokę didžiąją dalį kitų rasių. Pažangios ir išvystytos religijos stimulas dažnai būna lemiamas faktorius vystant kultūrą; taip, kaip Indija merdėjo, taip Kiniją energingai ir greitai į priekį vedė religijos, kurioje tiesa buvo sudievinta kaip aukščiausioji Dievybė, gyvybingas akstinas.

79:6.11Šitas tiesos garbinimas skatino gamtos dėsnių ir žmonijos potencialų nagrinėjimą ir bebaimį tyrinėjimą. Kiniečiai dar prieš šešis tūkstančius metų vis dar troško žinių ir energingai siekė tiesos.

79:6.124. Geografinio. Kiniją rytuose saugo kalnai, o vakaruose saugo Ramusis vandenynas. Tiktai šiaurėje yra atviras kelias užpuolimui, o nuo raudonojo žmogaus dienų iki Andonitų vėlesniųjų palikuonių atėjimo, šiaurėje negyveno nė viena agresyvi rasė.

79:6.13Ir jeigu ne kalnų kliūtys ir vėlesnis dvasinės kultūros nuosmukis, tai be abejonės geltonoji rasė būtų prie savęs pritraukusi didesnę dalį migracijos iš Turkestano ir tikrai būtų greitai ėmusi viešpatauti pasaulio civilizacijoje.

79:7.1Maždaug prieš penkiolika tūkstančių metų anditai didžiuliais kiekiais ėjo Ti Tao tarpekliu ir pasklido Kansiu provincijos kiniečių gyvenvietėse Geltonosios upės aukštupio slėnyje. Netrukus jie įsiskverbė į rytus, į Honaną, kur buvo išsidėsčiusios pačios pažangiausios gyvenvietės. Šitą infiltraciją iš vakarų maždaug per pusę sudarė Andonitai ir anditai.

79:7.2Šiauriniai kultūros centrai palei Geltonąją upę visada buvo pažangesni už pietines gyvenvietes prie Jangdzės upės. Per keletą tūkstančių metų po šitų labiau išsivysčiusių mirtingųjų atvykimo net ir mažais kiekiais, gyvenvietės palei Geltonąją upę smarkiai vystėsi į priekį, pralenkdamos kaimus prie Jangdzės upės, ir pasiekė pirmaujančią padėtį prieš savo sielos brolius iš pietų, ir nuo to momento šitą padėtį išlaikė visą laiką.

79:7.3Daug visapusiškesnė rasė buvo sukurta ne dėl to, kad buvo tiek daug anditų, ir ne dėl to, kad jų kultūra buvo aukštesnė, bet dėl to, kad jie su jais susivienijo. Šiauriniai kiniečiai gavo kaip tik užtektinai anditų palikuonių kraujo tam, kad galėtų lengvai skatinti savo iš prigimties gabius protus, bet nepakankamai tam, jog uždegtų juos nerimstančiu, tyrinėjančiu smalsumu, kuris yra toks būdingas šiaurinėms baltosioms rasėms. Šitas labiau apribotas anditų palikimo įliejimas mažiau trikdė sangikų tipo įgimtą stabilumą.

79:7.4Vėlesnės anditų bangos atsinešė kai kuriuos Mesopotamijos kultūros pasiekimus; ypatingai tą tinka pasakyti apie migracijos paskutiniąsias bangas iš vakarų. Jos labai smarkiai pagerino šiaurinių kiniečių ekonominius ir švietimo metodus; ir nors jų įtaka geltonosios rasės religinei kultūrai buvo trumpalaikė, bet jų vėlesnieji palikuonys daug prisidėjo prie vėlesniojo dvasinio žadinimo. Bet anditų pasakojimai apie Edeno ir Dalamatijos grožį tikrai turėjo įtakos kiniečių pasakojimams; ankstyvosios kiniečių legendos įvardija "dievų žemę" vakaruose.

79:7.5Kiniečių tauta nepradėjo statyti miestų ir neįsitraukė į gamybą iki 10.000 m. pr. Kr., po to, kada pasikeitė klimatas Turkestane ir kada atvyko vėlesnieji migrantai anditai. Šito naujo kraujo įliejimas ne tiek įnešė indėlį į geltonojo žmogaus civilizacijos vystymą, kiek jis paskatino labiau išsivysčiusių kiniečių rūšių paslėptų tendencijų tolimesnį ir greitą vystymąsi. Nuo Honano iki Šensi išsivysčiusios civilizacijos potencialai ėmė virsti tikrove. Metalo apdirbimas ir visos amatų rūšys kilo iš tų laikų.

79:7.6Panašumai tarp kiniečių ir Mesopotamijos kai kurių ankstyvųjų laiko skaičiavimo, astronomijos, ir valdymo administravimo metodų buvo dėl komercinių ryšių tarp šitų dviejų vienas nuo kito toli esančių centrų. Kiniečių pirkliai sausumos maršrutais keliaudavo per Turkestaną į Mesopotamiją net šumerų laikais. Nebuvo šitas pasikeitimas iš tikrųjų tik vienpusis—žymios naudos iš jo turėjo ir Eufrato slėnis, kaip ir Gango lygumoje gyvenusios tautos. Bet klimato pasikeitimai ir klajoklių įsiveržimai trečiajame tūkstantmetyje prieš Kristų smarkiai sumažino prekybą, vykusią centrinės Azijos karavanų keliuose.

79:8.1Nors raudonasis žmogus kentėjo nuo perdaug dažnų karų, bet galima visiškai tvirtai pasakyti, jog valstybingumo vystymasis tarp kiniečių buvo uždelstas dėl to, kad jie plačiai užkariavo Aziją. Jie turėjo didžiulį rasinio solidarumo potencialą, bet jis tinkamai neišsivystė, nes nebuvo nuolatinio varomojo akstino, kurį sukelia išorinės agresijos nuolatinė grėsmė.

79:8.2Užbaigus rytinės Azijos užkariavimą, senoji karinė valstybė palaipsniui suiro—praeities karai buvo užmiršti. Iš tos epinės kovos su raudonąja rase išliko tiktai neryškūs pasakojimai apie senovės varžytuves su lankininkų tautomis. Kiniečiai anksti atsigręžė į žemdirbystę, kuri toliau vystė jų polinkį į taikingumą, tuo tarpu toks gyventojų skaičius, kuriam buvo pakankamai žemės tam, kad užsiimtų žemės ūkiu, dar daugiau prisidėjo prie augančio šalies taikingumo.

79:8.3Sąmoningas praeities pasiekimų (kažkiek sumažėjusių dabartiniu metu) suvokimas, tokios tautos, kuri daugiausia užsiima žemdirbyste, konservatyvumas, ir gerai išvystytas šeimos gyvenimas prilygo giluminės pagarbos reiškimo protėviams atsiradimui, kuris aukščiausią tašką pasiekė virsdamas papročiu žmonėms iš praeities reikšti tokią gilią pagarbą, jog šita pagarba buvo ties garbinimo riba. Labai panašus požiūris vyravo tarp baltųjų rasių Europoje maždaug penkis šimtus metų po graikų-romėnų civilizacijos suirimo.

79:8.4Tikėjimas "Viena Tiesa," ir jos garbinimas, kaip to mokė Singlangtonas, niekada iki galo neišnyko; bet, laikui bėgant, naujos ir aukštesnės tiesos ieškojimą užgožė augantis polinkis giliai gerbti tai, kas jau buvo nusistovėję. Pamažu geltonosios rasės genijus vietoje to, kad siektų to, kas yra nežinoma, buvo nukreiptas į tai, jog išsaugotų tai, kas yra žinoma. Ir būtent dėl šitos priežasties sustabarėjo tai, kas buvo pasaulio sparčiausiai besivystanti civilizacija.

79:8.5Tarp 4.000 ir 500 m. pr. Kr. buvo užbaigtas geltonosios rasės politinis suvienijimas iš naujo, bet Jangdzės ir Geltonosios upės kultūrinė sąjunga jau buvo įgyvendinta. Šitas politinis vėlesniųjų gentinių grupių susivienijimas iš naujo nebuvo be konflikto, bet visuomenės nuomonė apie karą išliko prasta; protėvių garbinimas, augančios tarmės, ir per tūkstančių tūkstančius metų jokio raginimo imtis karinių akcijų šitą tautą buvo pavertę ultrataikia.

79:8.6Nepaisant to, jog žlugo viltys anksti sukurti išsivysčiusį valstybingumą, bet geltonoji rasė iš tiesų besivystydama judėjo į priekį civilizacijos pasiekimo srityse, ypač žemdirbystės ir sodininkystės sferose. Tam, kad būtų sprendžiamos hidrotechninės problemos, su kuriomis susidūrė Šensi ir Honano žemdirbiai, buvo reikalingas grupinis bendradarbiavimas. Tokie drėkinimo ir dirvos apsaugos sunkumai nemaža dalimi prisidėjo prie to, jog buvo vystoma tarpusavio priklausomybė, o tai skatino taiką tarp žemę dirbančiųjų grupių.

79:8.7Netrukus rašto išvystymas, kartu su mokyklų įkūrimu, prisidėjo prie žinių platinimo tokiu mastu, kuriam iki tol niekas neprilygo. Bet ideografinio rašto sistemos sudėtingas pobūdis apribojo išsimokiusiųjų klasių skaičių, nepaisant to, jog anksti atsirado spausdinimas. Ir pirmiausia, sparčiai tęsėsi visuomeninio standartinimo ir religinio-filosofinio dogmatinimo procesas. Protėvių garbinimo religinį vystymąsi dar labiau komplikavo gamtos garbinimą sudarančių prietarų potvynis, bet realios sampratos apie Dievą ilgalaikes liekanas išsaugojo didingas Šang-ti garbinimas.

79:8.8Protėvių garbinimo didžiausia silpnoji vieta yra ta, kad jis skatina tokią filosofiją, kuri žvelgia į praeitį. Kad ir kaip būtų išmintinga kaupti išmintį iš praeities, bet kvailystė manyti, jog praeitis yra išskirtinis tiesos šaltinis. Tiesa yra santykinė ir besiplečianti; ji visada gyvena dabartyje, pasiekdama naują išraišką kiekvienoje žmonių kartoje—net ir kiekvieno žmogaus gyvenime.

79:8.9Didžioji stiprybė garbinant protėvius yra ta vertybė, kad toks požiūris yra suteikiamas šeimai. Stebinantis kiniečių kultūros stabilumas ir gyvybingumas yra dėl tos nepaprastai svarbios padėties, kuri yra suteikiama šeimai, nes civilizacija tiesiogiai priklauso nuo efektyvaus šeimos veikimo; o Kinijoje šeima pasiekė visuomeninio svarbumo, net religinio reikšmingumo, lygį, prie kurio priartėjo nedaugelis kitų tautų.

79:8.10Augantis protėvių garbinimo kultas, kuris reikalavo sūnaus atsidavimo ir ištikimybės šeimai, užtikrino, kad būtų suformuoti aukštesnio lygio šeimos santykiai ir tvirtos šeimyninės grupės, ir visa tai skatino civilizacijos išsaugojimo tokius faktorius:

79:8.11Kiniečių civilizacijos formavimosi periodas, pradedant anditų atvykimu, tęsiasi iki didžiojo etinio, moralinio, ir pusiau religinio pabudimo šeštajame amžiuje prieš Kristų. Ir kiniečių pasakojimai išsaugo miglotus padavimus apie evoliucinę praeitį; perėjimą iš matriarchalinės šeimos į patriarchalinę šeimą, žemdirbystės sukūrimą, architektūros išsivystymą, pramonės pradžią—apie visa tai pasakojama paeiliui. Ir šitas pasakojimas, daug tiksliau negu bet koks kitas panašus paaiškinimas, pateikia tą vaizdą, kaip iš barbariškumo lygių nuostabiai iškilo labiau išsivysčiusi tauta. Per tą laiką ji vystėsi nuo primityvios žemdirbių visuomenės į aukštesnę visuomeninę organizaciją, apimančią miestus, amatus, metalo apdirbimą, prekybą, valdymą, raštą, matematiką, meną, mokslą, ir knygų spausdinimą.

79:8.12Ir tokiu būdu geltonosios rasės senovės civilizacija išsilaikė per amžius. Beveik keturiasdešimt tūkstančių metų praėjo nuo to laiko, kada kiniečių kultūroje buvo žengti pirmieji svarbūs žingsniai, ir nors buvo daug atsitraukimų, bet Hano sūnų civilizacija arčiausiai iš visų kitų priartėja prie to, kad pateiktų vientisą tęstinio vystymosi į priekį vaizdą iki pat dvidešimtojo amžiaus laikų. Baltųjų rasių mechaniniai ir religiniai pasiekimai buvo aukštesnės kategorijos, bet jie kiniečių niekada nepralenkė ištikimybės šeimai, grupinės etikos, ar asmeninės moralės sferose.

79:8.13Šita senovės kultūra daug prisidėjo prie žmogiškosios laimės; milijonai žmogiškųjų būtybių gyveno ir mirė, palaiminti jos pasiekimų. Per amžius šita didi civilizacija rėmėsi praeities laurais, bet net ir dabar ji iš naujo bunda, kad pažvelgtų į mirtingojo egzistencijos transcendentinius tikslus, kad dar kartą įsitrauktų į nepertraukiamą kovą už niekada nesibaigiančią pažangą.

79:8.14[Pateikta Nebadono Archangelo.]