103:0.1VISAS tikrai religines žmogaus reakcijas paremia ankstyvas garbinimo pagalbinės proto dvasios tarnavimas ir cenzūruoja išminties pagalbinė proto dvasia. Žmogaus pirmoji viršprotinė dovana yra asmenybės įtraukimas į Visuotinės Kuriančiosios Dvasios Šventosios Dvasios grandinę; ir likus daug laiko arba iki Dieviškųjų Sūnų savęs padovanojimo misijų arba iki Derintojų visuotinio padovanojimo, šita įtaka veikia tam, kad išplėstų žmogaus požiūrį į etiką, religiją, ir dvasingumą. Po Rojaus Sūnų savęs padovanojimo misijų išlaisvintoji Tiesos Dvasia labai smarkiai prisideda prie to, kad išplėstų žmogaus sugebėjimą suvokti religines tiesas. Evoliucijai vystantis apgyvendintame pasaulyje, Minties Derintojai vis didesne dalimi dalyvauja vystydami žmogiškosios religinės įžvalgos aukštesniuosius tipus. Minties Derintojas yra tas kosminis langas, per kurį ribinis tvarinys gali įtikėjimo dėka žvilgtelėti į beribės Dievybės, Visuotinio Tėvo, tikrumą ir dieviškumą.

103:0.2Religinės žmogiškųjų rasių tendencijos yra įgimtos; jos pasireiškia visuotinai ir akivaizdžiai yra natūralios kilmės; primityviosios religijos savo geneze visada būna evoliucinės. Vystantis natūraliam religiniam patyrimui, periodiški tiesos apreiškimai perskiria šiaip jau lėtai judantį planetinės evoliucijos kursą.

103:0.3Šiandien, Urantijoje yra keturios religijos rūšys:

103:1.1Religinio patyrimo vienybė visuomeninėje ar rasinėje grupėje kyla iš Dievo fragmento, gyvenančio individe, tapačios prigimties. Būtent šitas dieviškasis pradmuo žmogaus viduje ir pagimdo pastarojo nesavanaudišką suinteresuotumą kitų žmonių gerove. Bet kadangi asmenybė yra unikali—nėra dviejų vienodų mirtingųjų—dėl to neišvengiamai seka, jog nėra dviejų žmogiškųjų būtybių, kurios galėtų vienodai interpretuoti dieviškumo dvasios, kuri gyvena jų proto viduje, vadovavimą ir akstinus. Mirtingųjų grupė gali patirti dvasinę vienybę, bet jie niekada negali pasiekti filosofinio vienodumo. Ir šitą religinės minties ir patyrimo aiškinimo įvairovę rodo tas faktas, jog dvidešimtojo amžiaus teologai ir filosofai suformulavo daugiau negu penkis šimtus skirtingų religijos apibrėžimų. Iš tikrųjų, kiekviena žmogiškoji būtybė religiją apbrėžia dieviškųjų impulsų, atsirandančių iš Dievo dvasios, gyvenančios jos viduje, savo pačios patirtinio aiškinimo požiūriu, ir dėl to toks aiškinimas turi būti unikalus ir visiškai skirtingas nuo visų kitų žmogiškųjų būtybių religinės filosofijos.

103:1.2Kada vienas mirtingasis visiškai sutinka su kito bičiulio mirtingojo religine filosofija, tada tas reiškinys rodo, jog šitos dvi būtybės turėjo panašų religinį patyrimą tais klausimais, kuriems jie suteikia savo panašų filosofinį religinį aiškinimą.

103:1.3Nors jūsų religija ir yra asmeninio patyrimo dalykas, bet nepaprastai svarbu, kad jūs žinotumėte apie milžinišką skaičių kitų religinių patyrimų (kitų ir skirtingų mirtingųjų įvairius aiškinimus) tuo tikslu, jog galėtumėte užkirsti kelią tam, kad jūsų religinis gyvenimas netaptų egocentrinis—apibrėžtas, savanaudiškas, ir nevisuomeniškas.

103:1.4Racionalizmas klysta, kada daro prielaidą, jog religija iš pradžių yra primityvus tikėjimas į kažką, o vėliau tada pradedama siekti vertybių. Religija pirmiausia yra vertybių siekimas, o tada yra formuluojama interpretuojančių įsitikinimų sistema. Žmonėms daug lengviau susitarti dėl religinių vertybių—tikslų—negu dėl įsitikinimų—interpretavimų. Ir tai paaiškina, kaip religija gali sutarti dėl vertybių ir tikslų, tuo pačiu metu demonstruodama gluminantį reiškinį, kada kokį nors tikėjimą palaiko šimtai konfliktuojančių nuomonių—pažiūrų. Taip pat tai paaiškina, kodėl konkretus asmuo sugeba išlaikyti savo religinį patyrimą, atsisakydamas daugelio ar pakeisdamas daugelį iš savo religinių įsitikinimų. Religija išsilaiko, nepaisant to, jog evoliuciniai įsitikinimai revoliucingai keičiasi. Teologija nesukuria religijos; būtent religija sukuria teologinę filosofiją.

103:1.5Tai, kad religininkai taip smarkiai tikėjo tuo, kas buvo netikra, nepaverčia religijos nepagrįsta, nes religija yra sukurta vertybių pripažinimo pagrindu ir yra patvirtinama asmeninio religinio patyrimo įtikėjimu. Tada, religija yra grindžiama patyrimu ir religine mintimi; teologija, religijos filosofija, yra sąžiningas mėginimas tą patyrimą aiškinti. Tokie interpretaciniai tikėjimai gali būti teisingi arba klaidingi, arba tiesos ir suklydimo mišinys.

103:1.6Dvasinių vertybių pripažinimo suvokimas yra toks patyrimas, kuris pranoksta idėjos lygį. Nėra nė vieno žodžio nė vienoje žmogaus kalboje, kurį būtų galima pavartoti tam, jog būtų pavadintas šitas "pojūtis," "jausmas," "intuicija," ar "patyrimas," kurį mes nusprendėme vadinti Dievo-sąmone. Ta Dievo dvasia, kuri gyvena žmogaus viduje, nėra asmenė—Derintojas yra ikiasmenis—bet šitas Pagalbininkas sudaro vertybę, paskleidžia dieviškumo, kuris yra asmenis aukščiausiąja prasme, aromatą. Jeigu Dievas nebūtų bent jau asmenis, tai jis negalėtų būti sąmoningas, o jeigu nebūtų sąmoningas, tuomet jis būtų žemesnis už žmogų.

103:2.1Religija veikia žmogiškajame prote ir yra įgyvendinama patyrime anksčiau negu ji atsiranda žmogiškojoje sąmonėje. Vaikas egzistuoja apie devynis mėnesius iki to laiko, kai patiria gimimą. Bet religijos "gimimas" nėra staigus; tai yra palaipsnis atsiradimas. Nepaisant šito, anksčiau ar vėliau būna "gimimo diena." Jūs neįeinate į dangaus karalystę, jeigu nesate "gimęs vėl"—gimęs iš Dvasios. Didelę dalį dvasinių gimimų lydi dvasinės kančios ir dideli psichologiniai sukrėtimai taip, kaip ir didelei daliai fizinių gimimų būdinga "didžiulės gimdymo kančios" ir kiti "gimdymo" nenormalumai. Kiti dvasiniai gimimai būna natūralus ir normalus aukščiausiųjų vertybių suvokimo augimas plečiantis dvasiniam patyrimui, nors nebūna jokio religinio vystymosi be sąmoningų pastangų ir teigiamo ir individualaus ryžto. Religija niekada nebūna pasyvus patyrimas, neigiamas požiūris. Tai, kas yra vadinama "religijos gimimu," nėra tiesiogiai susieta su vadinamuoju atsivertimo patyrimu, kuris paprastai apibūdina religinius epizodus, atsitinkančius gyvenime vėliau dėl psichinio sutrikimo, emocijų nuslopinimo, ir charakterio krizės.

103:2.2Bet tie asmenys, kuriuos tėvai taip išauklėjo, kad jie išaugo sąmoningai suvokdami, jog yra mylinčio dieviškojo Tėvo vaikai, neturėtų šnairuoti į savo bičiulius mirtinguosius, kurie tokią bičiulystės su Dievu sąmonę gali pasiekti tiktai psichologinės krizės, emocinio sukrėtimo, dėka.

103:2.3Žmogaus prote ta evoliucine dirva, kurioje apreikštos religijos sėkla pradeda vystytis, yra morali prigimtis, kuri taip anksti pagimdo visuomeninę sąmonę. Vaiko moralios prigimties pirmieji bruožai neturi nieko bendro su lytimi, kalte, ar asmeniniu pasididžiavimu, bet vietoje šito jie yra susiję su teisingumo, sąžiningumo, ir gėrio troškimo impulsais—naudingu tarnavimu savo bičiuliams. Ir kada yra ugdomi tokie ankstyvieji moraliniai daigai, tada palaipsniui vystosi religinis gyvenimas, kurio santykinai neveikia konfliktai, sukrėtimai, ir krizės.

103:2.4Kiekviena žmogiškoji būtybė labai anksti patiria kažką panašaus į konfliktą tarp savanaudiškumo ir altruistinių impulsų, ir dažnai Dievo-sąmonės pirmąjį patyrimą galima pasiekti kaip viršžmogiškosios pagalbos ieškojimo pasekmę tuo metu, kada yra sprendžiama tokių moralinių konfliktų užduotis.

103:2.5Vaiko psichologija natūraliai yra pozityvi, o ne negatyvi. Tiek daug mirtingųjų yra negatyvūs, nes jie šitaip buvo išmokyti. Kada sakoma, jog vaikas yra pozityvus, tai omenyje turima jo moralūs impulsai, tos proto galios, kurių atsiradimas duoda ženklą, jog atvyko Minties Derintojas.

103:2.6Kada nebūna iškreipto mokymo, tada normalaus vaiko protas vystosi pozityviai, kada atsiranda religinė sąmonė, tada jis vystosi link moralaus teisumo ir visuomeninio tarnavimo, o ne negatyviai, tolyn nuo nuodėmės ir kaltės. Vystantis religiniam patyrimui, konfliktas gali kilti arba nekilti, bet visada yra neišvengiami žmogiškosios valios sprendimai, pastangos, ir veiksmai.

103:2.7Moralinį pasirinkimą paprastai lydi didesnis ar mažesnis moralinis konfliktas. Ir šitas pats pirmasis konfliktas vaiko prote yra tarp egoizmo akstinų ir altruizmo impulsų. Minties Derintojas neignoruoja asmenybės egoistinio motyvo vertybių, bet tikrai veikia taip, kad suteiktų nežymų pranašumą altruistiniams impulsams, vedantiems į žmogiškosios laimės tikslą ir į dangaus karalystės džaugsmus.

103:2.8Kada morali būtybė, susidūrusi su savanaudišku akstinu, nusprendžia būti nesavanaudė, tai ir yra primityvus religinis patyrimas. Šitaip pasirinkti negali nė vienas gyvūnas; toks sprendimas yra tiek žmogiškas, tiek religinis. Jis apima Dievo-sąmonės realybę ir rodo visuomeninės tarnystės impulsą, žmogaus brolystės pagrindą. Kada protas pasirenka teisingą moralinį sprendimą laisvos valios veiksmu, tada toks sprendimas sudaro religinį patyrimą.

103:2.9Bet iki to meto, kai vaikas būna pakankamai išsivystęs tam, jog įgautų moralinį sugebėjimą ir dėl to sugebėtų pasirinkti altruistinę tarnystę, jis jau būna išvystęs stiprią ir gerai suvienytą egoistinę prigimtį. Ir būtent dėl šitos realios padėties atsirado kovos tarp "aukštesnės" ir "žemesnės" prigimties, tarp "nuodėmės senojo žmogaus" ir gailestingumo "naujos prigimties" teorija. Labai anksti savo gyvenime normalus vaikas pradeda mokytis, kad yra "labiau palaiminga duoti negu gauti."

103:2.10Žmogus akstiną tenkinti savo paties poreikius yra linkęs tapatinti su savuoju ego—su pačiu savimi. Priešingai šitam, norą būti altruistišku jis yra linkęs tapatinti su kažkokiu poveikiu už savo paties ribų—su Dievu. Ir iš tikrųjų toks samprotavimas yra teisingas, nes visi tokie nesavanaudiški troškimai iš tikrųjų yra atsiradę vedant viduje gyvenančiam Minties Derintojui, o šitas Derintojas yra Dievo fragmentas. Dvasinio Pagalbininko impulsą žmogiškoji sąmonė suvokia kaip akstiną būti altruistiniam, bičiuliškai mąstančiam kitų tvarinių atžvilgiu. Bent jau toks yra vaiko proto ankstyvas ir fundamentalus patyrimas. Kada augančiam vaikui suvienyti asmenybės nepavyksta, tada altruistinis akstinas gali būti tiek per daug išvystytas, jog labai rimtai pakenktų savojo aš gerovei. Supainiota sąžinė gali būti daugelio konfliktų, nerimo, liūdesio ir nesibaigiančio žmogiškojo nelaimingumo priežastis.

103:3.1Nors tikėjimas į dvasias, sapnus, ir įvairius kitokius prietarus suvaidino savo vaidmenį tam, kad evoliuciškai atsirastų primityviosios religijos, bet jūs neturėtumėte iš akiračio išleisti klano įtakos arba gentinio solidarumo dvasios. Grupiniuose santykiuose susiformavo kaip tik tokia visuomeninė situacija, kuri metė iššūkį egoistiniam-altruistiniam konfliktui pirmykščio žmogaus proto moralinėje prigimtyje. Nepaisant savo tikėjimo į dvasias, primityviųjų australų religija vis dar yra koncentruojama į klaną. Su laiku, tokios religinės sampratos turi polinkį būti įasmenintos, iš pradžių, kaip gyvūnai, vėliau, kaip viršžmogis arba kaip kažkoks Dievas. Net ir tokios primityvios rasės, kaip Afrikos bušmenai, kurie savo tikėjimuose nėra pasiekę net ir totemų lygio, iš tikrųjų suvokia skirtumą tarp savojo aš interesų ir grupės interesų, primityvų skirtumą tarp pasaulietinių ir šventųjų vertybių. Bet visuomeninė grupė nėra religinio patyrimo šaltinis. Nežiūrint viso šito primityvaus indėlio įtakos žmogaus ankstyvajai religijai, vis vien tikrasis religinis impulsas atsiranda dėl to, jog yra tikros dvasinės jėgos, kurios žadina norą būti nesavanaudišku.

103:3.2Primityvus tikėjimas į gamtinius stebuklus ir paslaptis, neasmenę maną, pranašauja vėlesniąją religiją. Bet anksčiau ar vėliau besivystanti religija reikalauja, jog individas paaukotų kokią nors asmeninę auką savo visuomeninės grupės labui, jog ką nors padarytų, kad kiti žmonės taptų laimingesni ir geresni. Galiausiai, religijai yra lemta tarnauti Dievui ir žmogui.

103:3.3Religija yra sumanyta tam, jog pakeistų žmogaus aplinką, bet daugelis religijų, kurias šiandien turi mirtingieji, yra tapusios bejėgės tą padaryti. Perdaug dažnai aplinka įveikdavo religiją.

103:3.4Prisiminkite, jog visų amžių religijoje svarbiausias patyrimas yra tas jausmas, kuris yra susijęs su moralinėmis vertybėmis ir visuomeninėmis prasmėmis, o ne mąstymas, susijęs su teologinėmis dogmomis ir filosofinėmis teorijomis. Religija vystosi palankiai tada, kada magijos elementą pakeičia samprata apie moralę.

103:3.5Žmogus vystėsi patirdamas manos, magijos, gamtos garbinimo, dvasių baimės, ir gyvūnų garbinimo prietarus tol, kol pasiekė įvairius ritualus, kurių dėka religinis individo požiūris tapo grupinėmis klano reakcijomis. Ir tada šitie ritualai buvo sukoncentruoti ir kristalizuoti į gentinius tikėjimus, ir galiausiai šitos baimės ir įtikėjimai buvo įasmeninti į dievus. Bet visos šitos religinės evoliucijos metu niekada nebuvo taip, jog moralės elemento visiškai nebeliktų. Dievo impulsas žmogaus viduje visada buvo pajėgus. Ir šitie galingi poveikiai—vienas žmogiškasis, o kitas dieviškasis—užtikrino religijos išlikimą per amžių vingius, ir nepaisant šito, jai taip dažnai grėsė išnykimas dėl daugybės naikinančių tendencijų ir priešiškų antagonizmų.

103:4.1Būdingas skirtumas tarp visuomeninio susirinkimo ir religinio susibūrimo yra tai, jog priešingai negu pasaulietinis susirinkimas, religinis susibūrimas yra persunktas komunijos atmosferos. Šitokiu būdu žmogiškasis bendravimas sukuria bičiulystės jausmą su tuo, kas yra dieviškas, o tai yra grupinio garbinimo pradžia. Valgymas drauge buvo ankstyviausioji visuomeninės komunijos rūšis, ir šitaip ankstyvosios religijos iš tiesų pasirūpino tuo, jog garbinantieji suvalgytų ritualinės aukos kokią nors dalį. Net ir krikščionybėje Viešpaties Vakarienė išlaiko šitą komunijos pobūdį. Komunijos atmosfera suteikia gaivinantį ir raminantį paliaubų periodą savanaudiškojo ego konflikte su viduje gyvenančio dvasinio Pagalbininko altruistiniu postūmiu. Ir tai yra preliudas į tikrąjį garbinimą—Dievo buvimo praktiką, kuri veda į žmogaus brolystės atsiradimą.

103:4.2Kada primityvusis žmogus pajuto, kad jo komunija su Dievu buvo nutraukta, tada jis griebėsi kokio nors pobūdžio aukojimo, stengdamasis išpirkti kaltę, atstatyti draugiškus santykius. Alkis ir troškulys teisumui veda į tiesos atradimą, o tiesa padidina idealus, o tai atskiriems religininkams sukelia naujų problemų, nes mūsų idealai turi polinkį augti geometrine progresija, tuo tarpu mūsų sugebėjimas pagal juos gyventi yra padidinamas tiktai aritmetine progresija.

103:4.3Kaltės jausmas (ne nuodėmės sąmonė) atsiranda arba dėl nutrauktos dvasinės komunijos arba dėl žmogaus moralinių idealų sumažinimo. Išsivadavimas iš tokios nemalonios padėties gali ateiti tiktai suvokus, jog žmogaus aukščiausi moraliniai idealai nebūtinai reiškia Dievo valią. Žmogus negali tikėtis gyventi pagal savo aukščiausius idealus, bet jis gali būti ištikimas savajam tikslui surasti Dievą ir tapti vis labiau ir labiau panašus į jį.

103:4.4Jėzus nušlavė visus aukojimo ir atpirkimo ritualus. Jis sugriovė bet kokios tokios netikros kaltės ir izoliacijos jausmo pagrindą visatoje pareikšdamas, jog žmogus yra Dievo vaikas; tvarinio-Kūrėjo ryšys buvo pagrįstas vaiko-tėvo pagrindu. Dievas savo moraliems sūnums ir dukroms tampa mylinčiu Tėvu. Amžiams yra panaikinami visi ritualai, kurie nėra teisėta tokių artimų šeimyninių ryšių dalis.

103:4.5Dievas Tėvas palaiko ryšį su žmogumi, savo vaiku, remdamasis ne realia dorybe arba vertingumu, bet suvokdamas vaiko motyvaciją—tvarinio tikslą ir ketinimą. Šis ryšys yra toks, kaip tėvo-vaiko bendravimas, ir jį skatina dieviškoji meile.

103:5.1Ankstyvasis evoliucinis protas sukuria visuomeninės pareigos ir moralinio įsipareigojimo jausmą daugiausia kilusį iš emocinės baimės. Aiškesnis akstinas visuomeninei tarnystei ir altruizmo idealizmui yra kilęs iš dieviškosios dvasios, gyvenančios žmogaus prote, tiesioginio impulso.

103:5.2Šita idėja-idealas daryti kitiems gėrį—impulsas, kada ko nors nesuteikiama savajam aš dėl savo artimo gerovės—iš pradžių yra labai apribotas. Primityvusis žmogus artimaisiais laiko tiktai tuos, kurie jam yra labai artimi, tuos, kurie su juo elgiasi draugiškai; religinei civilizacijai vystantis, artimo samprata išsiplečia, apimdama klaną, gentį, naciją. Ir tada Jėzus išplėtė artimo spektrą, kad apimtų visą žmoniją, net tai, jog mes turėtume mylėti ir savo priešus. Ir kiekvienos normalios žmogiškosios būtybės viduje yra kažkas, kas jam pasako, šitas mokymas yra moralus—teisingas. Net ir tie, kurie šito idealo laikosi mažiausia, pripažįsta, jog teoriškai tai yra teisinga.

103:5.3Visi žmonės pripažįsta šito visuotinio žmogiškojo akstino būti nesavanaudišku ir altruistišku moralumą. Humanistas šito akstino kilmę priskiria natūraliam materialaus proto veikimui; religininkas yra teisesnis, pripažindamas, jog tikrai nesavanaudiškas mirtingojo proto siekis yra atsakas į Minties Derintojo vidinį dvasinį vadovavimą.

103:5.4Bet šitų ankstyvųjų konfliktų, kylančių tarp ego valios ir ne savojo aš, bet kitų valios, žmogiškasis aiškinimas nevisada yra patikimas. Tiktai visiškai gerai suvienyta asmenybė sugeba būti arbitras daugiapusiuose ginčuose tarp ego troškimų ir besiskleidžiančios visuomeninės sąmonės. Savasis aš turi tokias pačias teises kaip ir jo artimieji. Nė vienas iš jų neturi išskirtinių reikalavimų individo dėmesio ir tarnavimo atžvilgiu. Kada šitos problemos išspręsti nepavyksta, tada formuojasi anksčiausia žmogiškosios kaltės jausmų rūšis.

103:5.5Žmogiškoji laimė yra pasiekiama tiktai tada, kada savojo aš ego troškimą ir aukštesniojo savojo aš (dieviškosios dvasios) altruistinį akstiną suderina ir sutaiko besivienijančios ir vadovaujančios asmenybės suvienyta valia. Evoliucinio žmogaus protas visada susiduria su sudėtinga problema teisėjauti varžybose tarp emocinių impulsų natūralaus plėtimosi ir nesavanaudiškų postūmių, besiremiančių dvasine įžvalga—nuoširdžiu religiniu apmąstymu—moralinio augimo.

103:5.6Mėginimas tokį patį gėrį užtikrinti savajam aš ir kuo didesniam skaičiui kitų žmonių sukelia problemą, kurią nevisada galima patenkinamai išspręsti laiko-erdvės sferoje. Amžinojo gyvenimo atveju, tokius antagonizmus išspręsti galima, bet per vieną trumpą žmogiškąjį gyvenimą jų išspręsti neįmanoma. Jėzus minty turėjo tokį paradoksą, kada jis sakė: "Kas savąją gyvybę išsaugos, tas ją tikrai praras, bet kas savąją gyvybę praras vardan karalystės, tas ją tikrai suras."

103:5.7Idealo—būti toks, kaip Dievas—siekimas yra nuolatinės pastangos iki mirties ir po jos. Iš esmės gyvenimas po mirties nesiskiria nuo mirtingojo egzistencijos. Viskas, ką šitame gyvenime mes darome gera, tiesiogiai prisideda prie ateities gyvenimo vystymo. Tikroji religija neskatina moralinės veltėdystės ir dvasinės tinginystės, jog suteiktų tuščią viltį, kad dėl perėjimo per natūralios mirties vartus bus padovanotos visos kilnaus charakterio dorybės. Tikroji religija nenuvertina žmogaus pastangų žengti į priekį per išnuomotą mirtingojo gyvenimą. Kiekvienas mirtingojo pasiekimas yra tiesioginis indėlis į nemirtingo išlikimo patyrimo pirmųjų etapų turtinimą.

103:5.8Žmogaus idealizmui yra pražūtinga, kada žmogus yra mokomas, kad visi jo altruistiniai impulsai yra tiesiog jo natūralių bandos instinktų išvystymas. Bet jį sukilnina ir jam suteikia galingos energijos tai, kada jis sužino, jog šitie aukštesnieji jo sielos potraukiai išsiveržia iš tų dvasinių jėgų, kurios gyvena jo mirtingame prote.

103:5.9Žmogus pats pakyla ir pranoksta save, kada jis kartą ir iki galo suvokia, kad jo viduje gyvena ir stengiasi kažkas, kas yra amžinas ir dieviškas. Ir tokiu būdu būtent gyvas įtikėjimas į mūsų idealų viršžmogiškąją kilmę patvirtina mūsų tikėjimą, jog mes esame Dievo sūnūs, ir mūsų altruistinius įsitikinimus, tuos žmogaus brolystės jausmus, padaro tikrus.

103:5.10Žmogus, savo dvasinėje sferoje, iš tiesų turi laisvą valią. Mirtingasis žmogus nėra nei bejėgis visagalio Dievo nepajudinamos aukščiausiosios valdžios vergas, nei mechanistinio kosminio determinizmo beviltiško fatališkumo auka. Žmogus yra kuo tikriausiai savo paties amžinojo likimo architektas.

103:5.11Bet žmogus nėra gelbstimas arba kilninamas spaudimu. Dvasinis augimas atsiranda iš besivystančios sielos vidaus. Spaudimas gali asmenybę deformuoti, bet jis niekada neskatina augimo. Net ir švietimo spaudimas yra tiktai neigiamai naudingas tuo, kad jis gali padėti užkirsti kelią pražūtingam patyrimui. Dvasinis augimas yra didžiausias ten, kur bet koks išorinis spaudimas yra mažiausias. "Ten, kur yra Viešpaties dvasia, ten yra laisvė." Žmogus vystosi geriausiai tada, kada šeimos, bendruomenės, bažnyčios, ir valstybės spaudimas yra mažiausias. Bet šito nereikia suprasti taip, jog pažangioje visuomenėje nėra vietos šeimai, visuomeninėms institucijoms, bažnyčiai, ir valstybei.

103:5.12Kada visuomeninės religinės grupės narys laikosi tokios grupės reikalavimų, tada jis turėtų būti skatinamas naudotis religine laisve iki galo reikšdamas savo asmeninį aiškinimą apie religinio tikėjimo tiesas ir religinio patyrimo faktus. Religinės grupės saugumas priklauso nuo dvasinės vienybės, o ne nuo teologinio venodumo. Religinė grupė turėtų sugebėti naudotis nesuvaržyto mąstymo laisve taip, kad jos nariai netaptų "laisvamaniais." Bet kuri bažnyčia, garbinanti gyvąjį Dievą, patvirtinanti žmogaus brolystę, ir išdrįstanti pašalinti savo nariams bet kokį dogmatinį spaudimą, gali su dižiule viltimi eiti į ateitį.

103:6.1Teologija tyrinėja žmogiškosios dvasios veiksmus ir reakcijas; ji niekada negali tapti mokslu, kadangi savo asmenine išraiška daugiau ar mažiau turi būti susieta su psichologija, o savo susistemintu pavaizdavimu turi būti susieta su filosofija. Teologija visada yra savo pačios religijos tyrinėjimas; kito religijos tyrinėjimas yra psichologija.

103:6.2Kada žmogus priartėja prie savosios visatos tyrinėjimo ir tikrinimo iš išorės, tada jis sukuria įvairius fizikinius mokslus, kada jis priartėja prie savęs paties ir visatos studijavimo iš vidaus, tada jis sukuria teologiją ir metafiziką. Vėlesnis filosofijos menas vystosi stengiantis suderinti tuos daugelį nesutarimų, kuriems yra lemta iš pradžių atsirasti tarp atradimų ir mokymų, esančių šituose diametraliai priešinguose keliuose, kuriais yra priartėjama prie daiktų ir būtybių visatos.

103:6.3Religija yra susijusi su dvasiniu požiūriu, žmogiškojo patyrimo suvokimu iš vidaus. Žmogaus dvasinė prigimtis jam suteikia galimybę visatos išorę pasukti į vidų. Dėl to tai yra tiesa, jog, žvelgiant išimtinai iš asmenybės patyrimo vidaus, visa kūrinija savo prigimtimi atrodo, kad yra dasinė.

103:6.4Kada žmogus visatą tiria analitiškai savo fizinių pojūčių ir su jais susieto proto suvokimo materialių sugebėjimų dėka, tada kosmosas atrodo kaip mechaninis ir energetiškai materialus. Tokį tikrovės studijavimo metodą sudaro visatos vidaus išvertimas į išorę.

103:6.5Logiškos ir nuoseklios filosofinės sampratos apie visatą negalima kurti remiantis materializmo arba spiritizmo postulatais, nes abi šitos mąstymo sistemos, kada jos būna taikomos visatos atžvilgiu, yra priverstos į kosmosą žvelgti iškreiptai, pirmoji palaiko ryšį su tokia visata, kuri yra išversta iš vidaus į išorę, antroji sistema visatos prigimtį suvokia kaip pasuktą iš išorės į vidų. Tuomet, niekada nei mokslas, nei religija, savo jėgomis, pavieniui, negali tikėtis pasiekti adekvataus visuotinių tiesų ir ryšių supratimo be žmogiškosios filosofijos vadovavimo ir dieviškojo apreiškimo apšvietimo.

103:6.6Žmogaus vidinė dvasia tam, kad save išreikštų ir save suvoktų, visada turi priklausyti nuo proto mechanizmo ir metodo. Lygiai taip ir žmogaus išorinis materialios tikrovės patyrimas turi būti grindžiamas patiriančios asmenybės proto sąmone. Dėl to dvasinis ir materialus, vidinis ir išorinis, žmogaus patyrimai visada yra abipusiškai susieti su proto veikimu, o, kas susiję su jų sąmoningu suvokimu, tai juos sąlygoja proto veikla. Žmogus patiria materiją savo protu; jis patiria dvasinę tikrovę sieloje, bet šį patyrimą ima sąmoningai suvokti savo protu. Intelektas yra mirtingojo viso bendro patyrimo harmonizuotojas ir visą laiką esantis sąlygotojas. Tiek energetines esybes, tiek dvasines vertybes nuspalvina jų aiškinimas sąmonės proto pagalba.

103:6.7Kada jūs stengiatės pasiekti harmoningesnį suderinimą tarp mokslo ir religijos, tada jums sunkumas kyla dėl to, kad jūs visiškai nieko nežinote apie įsiterpiančią daiktų ir būtybių morontinio pasaulio sferą. Vietinę visatą sudaro tikrovės pasireiškimo trys laipsniai, arba etapai: materija, morontija, ir dvasia. Morontinis požiūris pašalina visus skirtumus tarp fizinių mokslų atradimų ir religijos dvasinio veikimo. Argumentavimas yra šių mokslų supratimo metodas; įtikėjimas yra religijos įžvalgos metodas; mota yra morontinio lygio metodas. Mota yra viršmaterialios tikrovės pajautimas, kuris pradeda kompensuoti neužbaigtą augimą dėka to, kad jos substancija yra žinios-protas, o jos dvasinė esmė yra įtikėjimas-įžvalga. Mota yra įvairiapusės tikrovės suvokimo viršfilosofinis suderinimas, kuris yra nepasiekiamas materialioms asmenybėms; iš dalies, jis remiasi tuo patyrimu, sukauptu, išlikus po materialaus gyvenimo kūne. Bet daugelis mirtingųjų pripažino, jog būtų pageidaujama, kad būtų koks nors metodas, kurio dėka būtų galima harmoningai suderinti sąveiką tarp labai plačiai atskirtų mokslo ir religijos sferų; ir metafizika yra toji pasekmė, kada žmogus bergždžiai mėgina nutiesti tiltą tarp šitos gerai žinomos bedugnės krantų. Bet žmogiškoji metafizika pasirodė, jog daugiau painioja negu apšviečia. Metafizika išreiškia žmogaus geras, bet tuščias pastangas suteikti kompensaciją dėl morontinės motos nebuvimo.

103:6.8Metafizika visiškai žlugo; motos žmogus suvokti negali. Apreiškimas yra vienintelis metodas, kuris gali kompensuoti dėl to, jog materialiame pasaulyje nėra tiesai tokio jautrumo, koks yra būdingas motai. Apreiškimas autoritetingai išaiškina proto sukurtos metafizikos painiavą evoliucinėje sferoje.

103:6.9Mokslas yra žmogaus mėginimas studijuoti savo fizinę aplinką, energijos-materijos pasaulį; religija yra žmogaus patyrimas pažįstant dvasinių vertybių kosmosą; filosofija žmogaus proto pastangomis atsirado tam, jog šitų priešingų sampratų atradimus organizuotų ir abipusiškai susietų į kažką, kas būtų panašu į protingą ir suvienytą požiūrį į kosmosą. Filosofija, išgryninta apreiškimo, veikia patenkinamai, kada nėra motos ir kada smunka ir žlunga žmogaus proto pakaitalas motai—metafizika.

103:6.10Ankstyvasis žmogus nedaro jokio skirtumo tarp energetinio lygio ir dvasinio lygio. Būtent violetinė rasė ir jų palikuonys anditai buvo pirmieji, pamėginę atskirti tą, kas yra matematinis, nuo to, kas turi valią. Vis daugiau civilizuotas žmogus ėmė žengti tuo keliu, kuriuo ėjo ankstyvieji graikai ir šumerai, kurie darė skirtumą tarp to, kas yra negyva ir kas yra gyva. Ir civilizacijai vytantis, filosofija turės nutiesti tiltą, sujungiantį visą laiką platėjančios bedugnės kraštus tarp dvasios sampratos ir energijos sampratos. Bet erdvės laike šitie skirtumai yra suvienijami Aukščiausiojoje Būtybėje.

103:6.11Mokslas visada turi remtis protu, nors vaizduotė ir numanymas yra naudingi tam, kad jo ribos būtų išplėstos. Religija amžinai priklauso nuo įtikėjimo, nors protas ir yra stabilizuojanti įtaka ir naudinga tarnaitė. Ir visada buvo, ir amžinai bus, klaidinantys tiek fizinio, tiek dvasinio pasaulio reiškinių aiškinimai, apgaulingai šitaip vadinami mokslais ir religijomis.

103:6.12Dėl to, kad ne iki galo suprato mokslą, kad menkai suvokė religiją, ir dėl to, kad mėginimai metafizikos srityje nepavyko, žmogus pabandė sukurti savo filosofines formuluotes. Ir šiuolaikinis žmogus iš tikrųjų sukurtų vertingą ir patrauklią filosofiją apie save patį ir apie savąją visatą, jeigu tarp materijos ir dvasios pasaulių nebūtų prarasta tokia svarbi ir būtina metafizikos grandis, metafizikos nesugebėjimas sujungti morontinės bedugnės krantų tarp to, kas yra fizinis ir kas yra dvasinis. Mirtingasis žmogus neturi sampratos apie morontinį protą ir materiją; ir apreiškimas yra vienintelis metodas, atlyginantis už tokį konceptualių duomenų trūkumą, ir žmogui jo nepaprastai reikia tam, kad jis galėtų konstruoti loginę visatos filosofiją ir tam, kad pasiektų patenkinamą supratimą apie savo užtikrintą ir nusistovėjusią vietą visatoje.

103:6.13Apreiškimas yra evoliucinio žmogaus vienintelė viltis nutiesti tiltą per morontinę bedugnę. Įtikėjimas ir protas, be motos pagalbos, nesugeba suvokti ir konstruoti loginės visatos. Be motos įžvalgos mirtingasis žmogus nesugeba pažinti gėrio, meilės, ir tiesos materialaus pasaulio reiškiniuose.

103:6.14Kada žmogaus filosofija smarkiai pakrypsta į materijos pasaulį, tada ji tampa racionali arba natūralistinė. Kada filosofija ypatingai palinksta į dvasinį lygį, tada ji tampa idealistinė arba net mistinė. Kada filosofijai taip nepasiseka, kad ji pakrypsta į metafiziką, tada ji būtinai tampa skeptiška, supainiota. Praėjusiais amžiais, žmogaus žinių ir intelektualių įvertinimų didžioji dalis pateko į kurį nors vieną iš šitų trijų suvokimo iškraipymų. Filosofijai neleistina savo aiškinimų apie tikrovę projektuoti logikos linijine maniera; ji visada turi atsižvelgti į elipsinę tikrovės simetriją ir į esminį bet kokių sampratų apie ryšius išlinkimą.

103:6.15Aukščiausioji filosofija, kokią gali pasiekti mirtingasis žmogus, turi logiškai remtis mokslo protu, religijos įtikėjimu, ir tiesos įžvalga, kurią pateikia apreiškimas. Šitos sąjungos dėka žmogus gali tam tikra prasme kompensuoti tai, kad jam nepasisekė sukurti adekvačios metafizikos ir tai, kad jis nesugeba suvokti morontijos motos.

103:7.1Mokslą palaiko protas, religiją palaiko įtikėjimas. Įtikėjimas, nors ir nesiremia protu, bet yra pagrįstas; nors nepriklauso nuo logikos, bet vis vien jį skatina sveika logika. Įtikėjimo negali maitinti net ir ideali filosofija; iš tikrųjų, jis, kartu su mokslu, yra tokios filosofijos pats tas šaltinis. Įtikėjimui, žmogiškajai religinei įžvalgai, patikimai vadovauti gali tiktai apreiškimas, jį patikimai išaukštinti gali tiktai asmeninis mirtingojo patyrimas su Dievo, kuris yra dvasia, dvasinio Derintojo buvimu.

103:7.2Tikrasis išgelbėjimas yra mirtingojo proto dieviškosios evoliucijos metodas, kada vystymasis vyksta iš susitapatinimo su materija per morontinio ryšio sferas į dvasinės sąsajos aukštą visatos statusą. Ir kaip materialus intuicijos instinktas eina anksčiau už žemiškojoje evoliucijoje atsirandančias racionalias žinias, taip ir dvasinės intuityvios įžvalgos pasireiškimas pranašauja tai, jog vėliau atsiras morontinis ir dvasinis protas ir patyrimas dangiškosios evoliucijos dieviškojoje programoje, veikloje, kada žemiškojo žmogaus potencialai yra keičiami į amžinojo žmogaus realybę ir dieviškumą, į Rojaus užbaigtąjį.

103:7.3Bet, kaip kylantis žmogus linksta į vidų ir į Rojų tam, kad patirtų Dievą, lygiai taip jis kryps į išorę ir į erdvę tam, kad suprastų materialaus kosmoso energiją. Mokslo vystymasis neapsiriboja žmogaus žemiškuoju gyvenimu; patyrimas, jam kylant visatoje ir supervisatoje, nemažu laipsniu bus energijos transmutavimo ir materijos metamorfozių studijos. Dievas yra dvasia, bet Dievybė yra vienybė, o Dievybės vienybė ne tiktai sudaro Visuotinio Tėvo ir Amžinojo Sūnaus dvasines vertybes, bet ji taip pat žino apie Visuotinio Kontrolieriaus ir Rojaus Salos energetines realybes, tuo tarpu visuotinės tikrovės šitos dvi fazės yra tobulai abipusiškai susietos su Bendrai Veikiančiojo proto ryšiais ir suvienytos užbaigtojo lygyje Aukščiausiosios Būtybės atsirandančioje Dievybėje.

103:7.4Mokslinio požiūrio ir religinės įžvalgos suvienijimas patirtinės filosofijos tarpininkavimo dėka yra žmogaus ilgo kilimo į Rojų patyrimo dalis. Matematikos aproksimacijoms ir įžvalgos tikrumui visada bus reikalinga proto logikos harmonizuojanti funkcija visuose patyrimo lygiuose tol, kol bus maksimaliai pasiekiamas Aukščiausiasis.

103:7.5Bet logikai niekada negali pasisekti suderinti mokslo atradimų ir religinės įžvalgos, jeigu nei moksliniuose, nei religiniuose asmenybės aspektuose neviešpatauja tiesa, jeigu nėra nuoširdaus troškimo eiti paskui tiesą, kad ir kur ji vestų, nepriklausomai nuo išvadų, kokias ji gali padaryti.

103:7.6Logika yra filosofijos būdas, jos išraiškos metodas. Tikro mokslo sferose, protas visada paklūsta tikrai logikai; tikros religijos sferoje, įtikėjimas visada yra logiškas vidinio požiūrio pagrindu, nors toks įtikėjimas gali atrodyti visiškai nepagrįstas, remiantis į vidų žvelgiančiu moksliniu požiūriu. Iš išorės, žiūrint į vidų, visata gali atrodyti, jog yra materiali; iš vidaus, žiūrint į išorę, ta pati visata atrodo, jog yra visiškai dvasinė. Racionalus argumentavimas atsiranda iš materialaus žinojimo, įtikėjimas atsiranda iš dvasinio žinojimo, bet filosofijos dėka, sustiprintos apreiškimo, logika gali patvirtinti tiek vidinį, tiek išorinį požiūrį, šituo stabilizuodama tiek mokslą, tiek religiją. Tokiu būdu, bendro ryšio su filosofijos logika dėka tiek mokslas, tiek religija tampa vis labiau pakantesni vienas kitam ir vis mažiau ir mažiau skeptiški vienas kito atžvilgiu.

103:7.7Ko trūksta tiek besivystančiam mokslui, tiek religijai, tai skvarbesnės ir bebaimės savikritikos, didesnio žinojimo apie neužbaigtumą evoliuciniame statuse. Tiek mokslo, tiek religijos mokytojai dažnai yra iš viso per daug savimi pasitikintys ir dogmatiški. Mokslas ir religija gali tiktai būti savikritiški faktų atžvilgiu. Tą pačią akimirką, kada tik pasitraukiama iš faktų arenos, tada protas praranda savo vaidmenį ar kitaip sparčiai išsigimsta į netikros logikos partnerį.

103:7.8Tiesą—kosmoso ryšių, visatos faktų, ir dvasinių vertybių supratimą—galima geriausiai pasiekti Tiesos Dvasios tarnavimo dėka ir ją geriausiai gali kritikuoti apreiškimas. Bet apreiškimas nesukuria nei mokslo, nei religijos; jo funkcija yra tiek mokslą, tiek religiją suderinti su tikrovės tiesa. Visada, kada nebuvo apreiškimo arba kada nepasisekdavo jam pritarti arba jo suvokti, mirtingasis žmogus griebdavosi tuščių pastangų metafizikos srityje, kuri yra vienintelis žmogiškasis pakaitalas tiesos apreiškimui ar morontinės asmenybės motai.

103:7.9Materialaus pasaulio mokslas įgalina žmogų kontroliuoti, ir iki tam tikro laipsnio valdyti, savo fizinę aplinką. Dvasinio patyrimo religija yra brolystės šaltinis tam impulsui, kuris žmones įgalina gyventi drauge mokslinio amžiaus civilizacijos sudėtingomis sąlygomis. Metafizika, bet dar daugiau apreiškimas, suteikia bendrą pagrindą tiek mokslo, tiek religijos atradimams, ir padaro įmanomu žmogaus mėginimą logiškai abipusiškai susieti šitas atskiras, bet viena nuo kitos priklausančias minties sferas į mokslinio stabilumo ir religinio tikrumo gerai subalansuotą filosofiją.

103:7.10Mirtingojo egzistencijos padėtyje, absoliutūs įrodymai neįmanomi; tiek mokslas, tiek religija remiasi prielaidomis. Morontijos lygyje, tiek mokslo, tiek religijos postulatus iš dalies galima įrodyti motos logika. Pasiekus maksimalaus statuso dvasinį lygį, poreikis ribiniam įrodymui palaipsniui išnyksta prieš tikrovės realų patyrimą ir su tikrovės realiu patyrimu, bet net ir tada didelė dalis to, kas pranoksta tai, kas yra ribinis, lieka neįrodyta.

103:7.11Žmogiškosios minties visos sferos yra grindžiamos tam tikromis prielaidomis, kurias priima, nors be įrodymų, žmogui padovanoto proto jautrumas sudėtinei tikrovei. Mokslas savo argumentavimo tuščiagarbišką karjerą pradeda, sutikdamas su prielaida, jog egzistuoja trys dalykai: materija, judėjimas, ir gyvybė. Religija pradeda nuo to, jog patvirtina prielaidą dėl trijų dalykų: proto, dvasios, ir visatos—Aukščiausiosios Būtybės.

103:7.12Mokslas tampa minties sfera, apimančia matematiką, energiją, ir laiko materiją erdvėje. Religija imasi palaikyti ryšius ne tiktai su ribine ir laikina dvasia, bet taip pat ir su amžinybės ir aukštybės dvasia. Tiktai sukaupus didžiulį patyrimą motoje, šituos du visatos suvokimo kraštutinumus galima iš tiesų priversti pateikti analogiškus kilmės, funkcijų, ryšių, realybių, ir tikslų aiškinimus. Maksimalus energijos-dvasios skirtumo suderinimas yra Septynių Pagrindinių Dvasių grandinėje; jų skirtumo pirmasis suvienijimas yra Aukščiausiojo Dievybėje; jų skirtumo užbaigta vienybė, yra Pirmojo Šaltinio ir Centro, šio AŠ ESU, begalybėje.

103:7.13Samprotavimas yra toks veiksmas, kada yra suvokiamos sąmonės išvados, susijusios su patyrimu energijos ir materijos fiziniame pasaulyje ir su šituo pasauliu. Įtikėjimas yra toks veiksmas, kada yra suvokiamas dvasinės sąmonės patvirtinimas—kažkas, kam negali būti suteiktas kito mirtingojo įrodymas. Logika yra įtikėjimo ir samprotavimo vienybės tiesos ieškojimo sintetinis vystymasis ir remiasi mirtingųjų būtybių esminiais proto sugebėjimais, daiktų, prasmių, ir vertybių įgimtu suvokimu.

103:7.14Minties Derintojo buvimas realiai įrodo dvasinės tikrovės egzistavimą, bet šito buvimo pagrįstumo negalima pademonstruoti išoriniam pasauliui, jį galima pademonstruoti tiktai tam, kuris tokiu būdu patiria savo viduje gyvenantį Dievą. Derintojo sąmoningas suvokimas remiasi intelektualiu tiesos suvokimu, gėrio viršprotiniu suvokimu, ir asmenybės polinkiu į meilę.

103:7.15Mokslas atranda materialų pasaulį, religija jį įvertina, o filosofija stengiasi aiškinti jo prasmes, derindama mokslinį materialų požiūrį su religine dvasine samprata. Bet istorija yra tokia sritis, kurioje mokslas ir religija sutarimo gali niekada iki galo nepasiekti.

103:8.1Nors tiek mokslas, tiek filosofija gali daryti prielaidas dėl Dievo tikimybės savo protavimo ir logikos dėka, bet tiktai dvasios vedamo žmogaus asmeninis religinis patyrimas gali patvirtinti tokios aukščiausiosios ir asmenės Dievybės tikrumą. Tokio gyvosios tiesos įsikūnijimo metodo dėka filosofinė hipotezė dėl Dievo tikimybės tampa religine tikrove.

103:8.2Painiava dėl Dievo tikrumo patyrimo atsiranda dėl to, jog atskiri individai ir skirtingos žmonių rasės pateikia to patyrimo skirtingus aiškinimus ir ryšius. Galėjimas patirti Dievą gali būti visiškai svarus, bet kalbos apie Dievą, būdamos intelektualios ir filosofinės, yra skirtingos ir dažnai gluminančiai klaidingos.

103:8.3Geras ir kilnus vyras gali tobulai mylėti savo žmoną, bet visiškai nesugebėti patenkinamai išlaikyti santuokinės meilės psichologijos egzamino raštu. Kitas vyras, mažai mylintis arba visiškai nemylintis savo sutuoktinės, tokį egzaminą galėtų išlaikyti visiškai sėkmingai. Mylinčiojo netobula įžvalga savo mylimosios tikrojo charakterio atžvilgiu nė menkiausiu laipsniu nepanaikina nei jo meilės tikrumo, nei nuoširdumo.

103:8.4Jeigu jūs tikrai tikite į Dievą—įtikėjimu jį pažįstate ir jį mylite—tuomet neleiskite, jog tokią patyrimo tikrovę kiek nors susilpnintų arba sumenkintų abejojančios mokslo insinuacijos, logikos priekabių ieškojimai, filosofijos postulatai, arba gero norinčių sielų, kurios sukurtų religiją be Dievo, protingi patarimai.

103:8.5Dievą pažįstančio religininko tvirtumui neturėtų kelti nerimo abejojančio materialisto netvirtumas; vietoje šito netikinčiojo netvirtumui iššūkį turėtų mesti patirtinio tikinčiojo gilus įtikėjimas ir nepalenkiamas tvirtumas.

103:8.6Filosofija, tam, kad kuo daugiau pasitarnautų tiek mokslui, tiek religijai, turėtų vengti tiek materializmo, tiek panteizmo kraštutinumų. Tiktai tokia filosofija, kuri pripažįsta asmenybės tikrovę—pastovumą keitimosi akivaizdoje—gali turėti moralinės vertės žmogui, gali tarnauti jungtimi tarp materialaus mokslo ir dvasinės religijos teorijų. Apreiškimas yra kompensacija už besivystančios filosofijos moralinį netvirtumą.

103:9.1Teologija turi reikalo su religijos turiniu, metafizika (apreiškimas) nagrinėja filosofinius aspektus. Religinis patyrimas yra tos religijos dvasinis turinys. Nepaisant religijos intelektualaus turinio mitologinių užgaidų ir psichologinių iliuzijų, nepaisant metafizinių klaidingų prielaidų ir saviapgaulės metodų, nepaisant politinių iškraipymų ir religijos filosofinio turinio socioekonominių iškrypimų, dvasinis asmeninės religijos patyrimas išlieka tikras ir pagrįstas.

103:9.2Religija yra susijusi su jausmu, veiksmu, ir gyvenimu, ne tik su mąstymu. Mąstymas yra glaudžiau susietas su materialiu gyvenimu ir iš esmės, bet ne iki galo, turėtų būti valdomas proto ir mokslo faktų, o savo nematerialiuose siekiuose link dvasinių sferų, tiesos. Nesvarbu, kokia iliuzinė ir klaidinga būtų individo teologija, bet jo religija gali būti visiškai tikra ir amžinai teisinga.

103:9.3Budizmas savo pirmine forma yra viena geriausių religijų be Dievo per visą Urantijos evoliucinę istoriją, nors, šitam tikėjimui vystantis, jis neišliko bedievis. Religija be įtikėjimo yra prieštaravimas; be Dievo, ji yra filosofinis nenuoseklumas ir intelektualus absurdas.

103:9.4Natūralios religijos magiškas ir mitologinis gimimas nepanaikina vėlesnių apreiškiamų religijų ir tobulos Jėzaus religijos išgelbstinčios evangelijos tikrovės ir tiesos. Jėzaus gyvenimas ir mokymai galutinai išvadavo religiją nuo magijos prietarų, mitologijos iliuzijų, ir tradicinio dogmatizmo vergovės. Bet šita ankstyvoji magija ir mitologija labai veiksmingai paruošė kelią vėlesnei ir aukštesnei religijai, padarydamos prielaidą apie viršmaterialių vertybių ir būtybių egzistavimą ir tikrovę.

103:9.5Nors religinis patyrimas yra grynai dvasinis subjektyvus reiškinys, bet toks patyrimas sudaro aiškaus ir gyvo įtikėjimo požiūrį į visatos objektyvios tikrovės aukščiausias sferas. Religinės filosofijos idealas yra toks įtikėjimas-pasitikėjimas kitu, jog žmogų atvestų į tai, kad jis be galo pasikliautų visatų visatos begalinio Tėvo absoliučia meile. Toks tikras religinis patyrimas toli pranoksta idealistinio troškimo filosofinį įkūnijimą; iš tiesų tikras religinis patyrimas į išgelbėjimą žvelgia tiesiogine prasme ir rūpinasi, kaip pažinti ir vykdyti Tėvo Rojuje valią. Tokios religijos skiriamieji bruožai yra: įtikėjimas į aukščiausiąją Dievybę, amžinojo išlikimo viltis, ir meilė, ypač savo bičiuliams.

103:9.6Kada teologija nugali religiją, tada religija miršta; vietoje to, jog būtų gyva, ji tampa doktrina. Teologijos misija yra tiesiog tik padėti sąmoningai suvokti asmeninį dvasinį patyrimą. Teologiją sudaro religinės pastangos apibrėžti, paaiškinti, išvystyti, ir pagrįsti religijos empirinius reikalavimus, kuriuos iš esmės gali pagrįsti tiktai gyvas įtikėjimas. Visatos aukščiausioje filosofijoje išmintis, kaip ir protas, būna susieta su įtikėjimu. Protas, išmintis, ir įtikėjimas yra žmogaus aukščiausieji žmogiškieji pasiekimai. Protas žmogų supažindina su faktų pasauliu, su daiktais; išmintis jį supažindina su tiesos pasauliu, su ryšiais; įtikėjimas jį įveda į dieviškumo, dvasinio patyrimo, pasaulį.

103:9.7Įtikėjimas su didžiausiu noru vedasi protą kartu tiek toli, kiek protas pajėgia eiti, o tada eina tolyn su išmintimi iki visiškos filosofijos ribos; ir tuomet jis išdrįsta tęsti beribę ir niekada nesibaigiančią visatos kelionę, lydimas vien tiktai TIESOS.

103:9.8Mokslas (žinios) remiasi neatskiriama (pagalbinės dvasios) prielaida, jog protas yra pagrįstas, jog visatą galima suvokti. Filosofija (suderintas suvokimas) remiasi neatskiriama (išminties dvasios) prielaida, jog išmintis yra pagrįsta, jog materialią visatą galima suderinti su dvasine. Religija (asmeninio dvasinio patyrimo tiesa) remiasi neatskiriama (Minties Derintojo) prielaida, jog įtikėjimas yra pagrįstas, jog Dievą galima pažinti ir pasiekti.

103:9.9Mirtingojo gyvenimo tikrovės visišką suvokimą sudaro vis labiau augantis noras tikėti šitomis proto, išminties, ir įtikėjimo prielaidomis. Tokį gyvenimą motyvuoja tiesa ir valdo meilė; o jos yra objektyvios kosminės tikrovės, kurios egzistavimo negalima materialiai pademonstruoti, idealai.

103:9.10Kada protas ima suvokti, kas yra gėris ir blogis, tada jis demonstruoja išmintį; kada išmintis apsisprendžia tarp gėrio ir blogio, tarp tiesos ir suklydimo, tada ji parodo, kad jai vadovauja dvasia. Ir tokiu būdu proto, sielos, ir dvasios veikimas visam laikui yra glaudžiai suvienytas ir funkciškai tarpusavyje susietas. Protas yra susietas su faktų žiniomis; išmintis yra susijusi su filosofija ir apreiškimu; įtikėjimas yra susietas su gyvu dvasiniu patyrimu. Tiesos dėka žmogus pasiekia grožį, o dvasinės meilės dėka pakyla iki gėrio.

103:9.11Įtikėjimas veda į Dievo pažinimą, ne vien tik į dieviškojo buvimo mistinį pajautimą. Įtikėjimo nereikia per daug paveikti jo emocinėmis pasekmėmis. Tikroji religija yra tikėjimo ir žinojimo patyrimas, o taip pat jausmo patenkinimas.

103:9.12Religiniame patyrime yra tokia tikrovė, kuri yra proporcinga jo dvasiniam turiniui, ir tokia tikrovė pranoksta protą, mokslą, filosofiją, išmintį, ir visus kitus žmogiškuosius pasiekimus. Tokio patyrimo įsitikinimų neįmanoma paneigti; religinio gyvenimo logika yra nenuginčijama; įsitikinimas dėl tokių žinių yra viršžmogiškas; pasitenkinimas yra nuostabiai dieviškas, drąsa yra nepalenkiama, atsidavimas yra neabejotinas, ištikimybė yra aukščiausia, ir tikslai yra užbaigti—amžini, galutiniai, ir visuotiniai.

103:9.13[Pateikta Nebadono Melkizedeko.]