70:0.1VOS SPĖJO žmogus iš dalies išspręsti savo pragyvenimo problemas, kada jis susidūrė su užduotimi, kaip sureguliuoti žmogiškuosius santykius. Gamybiniam vystymui reikėjo įstatymų, tvarkos, ir visuomeninio prisitaikymo; privati nuosavybė atvedė į valdymo būtinybę.

70:0.2Evoliuciniame pasaulyje antagonizmai yra natūralūs; taiką užtikrina tiktai tam tikros rūšies visuomeninė reguliuojanti sistema. Visuomeninis reguliavimas yra neatskiriamas nuo visuomeninės organizacijos; susivienijimas numato kokią nors kontroliuojančią valdžią. Valdymas priverčia derinti genčių, klanų, šeimų, ir individų prieštaravimus.

70:0.3Valdymas išsivysto nesąmoningai; jis vystosi bandymų ir klaidų būdu. Jis iš tikrųjų turi išliekamąją vertę; todėl tampa tradiciniu. Anarchija vargą didino; dėl to valdymas, santykinis įstatymas ir tvarka, formavosi arba tebesiformuoja lėtai. Kovos už egzistenciją prievartiniai reikalavimai tiesiogine prasme žmogiškąją rasę vedė pažangos keliu į civilizaciją.

70:1.1Karas yra besivystančio žmogaus natūrali būsena ir paveldėjimas; taika yra visuomeninis matuoklis, matuojantis civilizacijos išsivystymą. Iki to meto, kada besivystančios rasės buvo iš dalies suvisuomenintos, žmogus buvo nepaprastai didelis individualistas, ypatingai įtarus, ir neįtikėtinai linkęs konfliktuoti. Prievarta yra gamtos dėsnis, gamtos vaikui priešiškumas yra automatiška reakcija, tuo tarpu karas yra ne kas kita, kaip tokie patys veiksmai, atliekami kolektyviai. Ir kur tik, ir kada tik civilizacijos sudėtinės dalys įsitempia dėl visuomenės vystymosi komplikacijų, tuomet nedelsiant ir pragaištingai sugrįžtama prie šitų ankstyvųjų žmogiškųjų metodų, kada susierzinimai tarp žmogiškųjų susivienijimų būdavo reguliuojami prievartos keliu.

70:1.2Karas yra gyvulinė reakcija į nesusipratimus ir susierzinimus; taika lydi visų tokių problemų ir sunkumų civilizuotą sprendimą. Sangikų rasės, kartu su vėlesniaisiais degradavusiais Adomitais ir noditais, buvo visos agresyvios. Andonitai buvo anksti išmokyti auksinės taisyklės, ir, net šiandien, jų palikuonys eskimai gyvena didele dalimi remdamiesi šituo kodeksu; jie labai laikosi papročių, ir jie beveik visiškai neturi prieštaravimų, kuriuos reikėtų spręsti prievarta.

70:1.3Andonas savo vaikus mokė nesutarimus spręsti kiekvienam mušant medį su lazda, tuo pačiu metu, keikiant tą medį; kurio lazda suluš pirmiausia, tas ir bus nugalėtojas. Vėlesnieji Andonitai ginčus spręsdavo surengę viešą pasirodymą, kurio metu nesutariantieji vienas iš kito juokdavosi ir šaipydavosi, tuo tarpu žiūrovai nuspręsdavo plojimais, kuris iš jų yra nugalėtojas.

70:1.4Tačiau negalėjo būti tokio reiškinio, kaip karas, tol, kol visuomenė nebuvo išsivysčiusi pakankamai toli, kad būtų praktiškai patyrusi taikos periodų ir būtų pritarusi karinei praktinei veiklai. Pati karo samprata reikalauja tam tikro laipsnio organizacijos.

70:1.5Atsiradus visuomeninėms grupėms, individualus susierzinimas ėmė grimzti grupiniuose jausmuose, o šitai skatino taiką genties viduje, bet tarpgentinės taikos sąskaita. Tokiu būdu iš pradžių taika prasidėjo grupės viduje, arba gentyje, kuri visada nemėgo ir nekentė kitų grupių, svetimųjų. Ankstyvasis žmogus pralieti svetimą kraują laikė garbe.

70:1.6Bet net ir šito iš pradžių pasiekti nepavyko. Kada senovės vadai mėgindavo nesusipratimus pašalinti, tada dažnai pamatydavo, jog būtina, bent jau vieną kartą per metus, leisti gentines kovas akmenimis. Klanas pasidalindavo į dvi grupes ir įsitraukdavo į visą dieną trunkantį mūšį. Ir tai buvo daroma ne dėl to, jog tam buvo kokia nors priežastis, o tiesiog dėl pramogos; jiems iš tikrųjų patiko kovoti.

70:1.7Karo veiksmai išlieka, kadangi žmogus yra žmogiškas, išsivystęs iš gyvūno, o visi gyvūnai yra linkę kautis. Tarp pirmųjų karo priežasčių buvo tokios:

70:1.81. Alkis, kuris atvedė į antpuolius dėl maisto. Žemės trūkumas visada sukeldavo karą, o šitų kovų metu ankstyvosios taikios gentys praktiškai būdavo išnaikinamos.

70:1.92. Moterų trūkumas—mėginimas palengvinti namų pagalbos stygių. Moterų vogimas visada sukeldavo karą.

70:1.103. Tuštybė—troškimas pademonstruoti gentinį narsumą. Labiau išsivysčiusios grupės kovodavo tam, kad savo gyvenimo būdą primestų menkesnėms tautoms.

70:1.114. Vergai—rekrūtų poreikis didesnėms darbo jėgos gretoms.

70:1.125. Kerštas būdavo karo priežastis tada, kada viena gentis manydavo, jog dėl gentainio mirties yra kalta kaimyninė gentis. Gedulas tęsdavosi tol, kol namo būdavo parnešama galva. Keršto karas buvo pagarboje dar santykinai visiškai nesenais laikais.

70:1.136. Pramoga—tų ankstyvųjų laikų jauni vyrai į karą žiūrėjo kaip į pramogą. Jeigu nekildavo rimto ir pakankamo preteksto karui, kada taika imdavo varginti, tada kaimyninės gentys būdavo įpratusios išeiti į pusiau draugišką mūšį, įsitraukti į greitą mūšį kaip į šventę, pasimėgauti netikra kova.

70:1.147. Religija—noras priversti kitus atsiversti į jų kultą. Visos primityviosios religijos karui pritardavo. Tiktai pastaraisiais laikais religija ėmė karui nebepritarti. Deja, pirmieji šventikai paprastai būdavo susivieniję su karine valdžia. Vienas iš visų amžių didžiųjų žingsnių link taikos buvo mėginimas atskirti bažnyčią ir valstybę.

70:1.15Visada šitos senovės gentys sukeldavo karą savo dievų paliepimu, savo vadų ar šamanų nurodymu. Hebrajai tikėjo tokiu "mūšių Dievu"; ir jų pasakojimas apie antpuolį prieš midianitus yra tipiškas pasakojimas apie senovės genčių karų nuožmų žiaurumą; šitas antpuolis, kada buvo išžudyti visi vyrai, o vėliau visi vyriškosios lyties vaikai ir visos moterys, praradusios nekaltybę, būtų padaręs garbę genties vado papročiams prieš du šimtus tūkstančių metų. Ir visa tai buvo padaryta "Viešpaties Izraelio Dievo" vardu.

70:1.16Tai yra pasakojimas apie visuomenės evoliuciją—natūralų rasių problemų sprendimą—kada žmogus pats kuria savo likimą žemėje. Dievybė tokių žiaurumų nekursto, nežiūrint to, jog žmogus turi polinkį atsakomybę perkelti savo dievams.

70:1.17Karinis gailestingumas žmoniją pasiekė palaipsniui. Net ir tada, kada hebrajus valdė moteris, Debora, toks pat žiaurumas tebebuvo išlikęs plačiu mastu. Jos generolas, pasiekė pergalę prieš pagonis, kai "visa kariuomenė žuvo nuo kardo; nebuvo palikta nė vieno."

70:1.18Labai anksti rasės istorijoje buvo panaudoti užnuodyti ginklai. Buvo praktikuojami įvairaus pobūdžio suluošinimai. Saulius nedvejodamas pareikalavo vieno šimto filistiniečių apyvarpių kraičio, kurį Dovydas turėjo užmokėti už savo dukterį Mikalą.

70:1.19Ankstyvieji karai būdavo kariaujami tarp genčių kaip tarp visumos, bet vėlesniaisiais laikais, kada du individai iš skirtingų genčių sukeldavo ginčą, tada vietoje to, kad kautųsi abi gentys, dvikovoje kovodavo tiedu nesutariantys. Taip pat tapo papročiu dviems armijoms viską nulemti pagal dviejų atstovų, parinktų iš kiekvienos pusės, kovos baigtį, kaip, pavyzdžiui, tarp Dovydo ir Galijoto.

70:1.20Pirmasis karo padailinimas buvo belaisvių ėmimas. Kitas žingsnis į priekį buvo tai, jog kariniai veiksmai nebuvo vykdomi prieš moteris, o po šito ėjo kare nedalyvaujančiųjų pripažinimas. Greitai atsirado karinės kastos ir reguliariosios armijos tam, kad žengtų koja kojon su augančiu mūšio sudėtingumu. Tokiems kareiviams anksti buvo uždrausta bendrauti su moterimis, o moterys jau seniai buvo nustojusios kariauti, nors jos visada maitino ir slaugė kareivius ir juos ragino eiti į mūšį.

70:1.21Karo paskelbimo praktika reiškė didžiulę pažangą. Tokios ketinimų kariauti deklaracijos rodė sąžiningumo jausmo atsiradimą, o po šito ėjo palaipsnis "civilizuotų" karo veiksmų taisyklių vystymasis. Labai anksti tapo papročiu nekariauti arti religinių vietų, o dar vėliau, nekariauti tam tikromis šventomis dienomis. Kitas žingsnis buvo teisės į prieglobstį bendras pripažinimas; politiniai bėgliai gaudavo apsaugą.

70:1.22Tokiu būdu iš tiesų karo veiksmai palaipsniui išsivystė nuo primityviojo žmogaus medžiojimo iki vėlesniųjų laikų "civilizuotų" nacijų kažkuria prasme daugiau tvarkingos sistemos. Bet visuomeninis taikingas požiūris priešiškumo požiūrį keičia iš tikrųjų tiktai.palaipsniui.

70:2.1Praeities amžiais karas sukeldavo visuomeninius pasikeitimus ir palengvindavo pritarimą naujoms idėjoms, ko natūraliai nebūtų įvykę per dešimt tūkstančių metų. Toji siaubinga kaina, kuri buvo sumokėta už šituos tam tikrus karo privalumus, buvo tai, jog visuomenė laikinai buvo nusviesta atgal į laukinių statusą; civilizuotas mąstymas turėjo atsitraukti. Karas yra stiprūs vaistai, labai brangūs ir patys pavojingiausi; nors dažnai išgydantys kai kuriuos visuomeninius sutrikimus, bet kartais jie sunaikina ir patį pacientą, sugriauna visuomenę.

70:2.2Dėl nuolatinės nacionalinės gynybos būtinybės atsiranda naujų ir išsivysčiusių visuomeninių pasikeitimų. Šiandien, visuomenė naudojasi gausybe naudingų išradimų, kurie iš pradžių buvo grynai kariniai, ir ji net yra įsiskolinusi karui už šokį, kurio viena iš ankstyvųjų formų buvo tai, kas buvo karinis pratimas.

70:2.4Karas turėjo tam tikros evoliucinės ir selektyvios vertės, bet panašiai, kaip ir vergovės, kada nors reikės jo atsisakyti, kada civilizacija palaipsniui vystysis į priekį. Senieji karai skatino keliavimą ir kultūrinius ryšius; dabar šituos poreikius geriau patenkina šiuolaikiniai transporto ir ryšių metodai. Senovės karai nacijas stiprino, bet šiuolaikinės kovos civilizuotą kultūrą griauna. Senovės karo veiksmai baigdavosi menkesniųjų tautų išnaikinimu; šiuolaikinio konflikto galutinė pasekmė yra rinktinis geriausiųjų žmogiškųjų palikuonių sunaikinimas. Ankstyvieji karai skatino organizaciją ir sumanumą, bet dabar šitie dalykai yra tapę šiuolaikinės pramonės tikslais. Praeities amžiais karas buvo visuomeninis fermentas, kuris civilizaciją stūmė pirmyn; dabar šitą rezultatą galima geriau pasiekti užsispyrimo ir išradimų būdu. Senovės karo veiksmai rėmė mūšių Dievo idėją, bet šiandieniniam žmogui yra pasakyta, jog Dievas yra meilė. Praeityje karas pasitarnavo daugeliui vertingų tikslų, jis buvo tie pastoliai, be kurių nebuvo galima apsieiti kuriant civilizaciją, bet greitai kultūros požiūriu jis bankrutuoja—nesugebėdamas atnešti dividendų, kurie visuomenei būtų tokie naudingi, kad juos būtų galima lyginti su tais siaubingais nuostoliais, kurie būna tada, kada griebiamasi karo.

70:2.5Kažkada daktarai tikėjo, jog kraujo nuleidimas gydo nuo daugelio ligų, bet nuo to laiko jie atrado geresnių vaistų nuo didžiosios dalies tokių ligų. Ir todėl karo tarptautinis kraujo nuleidimas turi iš tiesų užleisti vietą atrandamiems geresniems metodams, kaip gydyti nacijų negalavimus.

70:2.6Urantijos nacijos jau pradėjo gigantišką kovą tarp nacionalistinio militarizmo ir industrializmo, ir daugeliu atvejų šitas konfliktas yra analogiškas amžius trukusiai kovai tarp kerdžiaus-medžiotojo ir žemdirbio. Bet jeigu industrializmas triumfuos prieš militarizmą, tai jis turi vengti jį tykančių pavojų. Besiskleidžiančiai Urantijos pramonei yra pražūtingi tokie pavojai:

70:2.71. Stiprus polinkis į militarizmą, dvasinis aklumas.

70:2.82. Turto-valdžios garbinimas, vertybių iškreipimas.

70:2.93. Prabangos ydos, kultūrinis nesubrendimas.

70:2.104. Didėjantys veltėdystės pavojai, abejingumas tarnystei.

70:2.115. Nepageidautinas rasinio minkštumo augimas, biologinis menkėjimas.

70:2.126. Sustandartintos industrinės vergovės, asmenybės stagnacijos, pavojus. Darbas yra kilninantis, bet nuobodus, monotoniškas darbas yra atbukinantis.

70:2.13Militarizmas yra autokratinis ir žiaurus—laukinis. Jis skatina visuomeninę organizaciją tarp nugalėtojų, bet suskaldo nugalėtuosius. Industrializmas yra civilizuotesnis, ir toks jis turėtų būti vystomas ir toliau, kad būtų skatinama iniciatyva ir padrąsinamas individualumas. Visuomenė visais įmanomais būdais turėtų puoselėti originalumą.

70:2.14Nepadarykite tokios klaidos, jog imtumėte karą šlovinti; vietoje šito suvokite, ką jis visuomenei yra atnešęs, kad tiksliau įsivaizduotumėte, ką turi pateikti jo pakaitalai tam, kad civilizacija vystytųsi toliau. Ir jeigu tokių adekvačių pakaitalų nėra pateikiama, tada galite būti tikri, jog karams pabaigos dar ilgai nebus.

70:2.15Žmogus niekada nepriims taikos kaip normalaus gyvenimo būdo iki to laiko, kada jis giliai ir daug kartų įsitikins, kad jo materialiai gerovei geriausia yra taika, ir kada visuomenė išmintingai parūpins taikingų pakaitalų tam, kad patenkintų šitą įgimtą polinkį periodiškai duoti laisvę kolektyviniam impulsui, kuris yra sumanytas tam, jog išlaisvintų tas nuolat besikaupiančias emocijas ir energijas, kurios priklauso žmogiškųjų rūšių savisaugos reakcijoms.

70:2.16Bet nors prabėgomis, karą reikėtų gerbti kaip patyrimo mokyklą, kuri privertė įžūlių individualistų rasę paklusti labai koncentruotai valdžiai—vyriausiajam vadui. Senamadiškas karas iš tikrųjų atrinko iš prigimties didžius vyrus, kad jie būtų vadai, bet šiuolaikinis karas šito daugiau nebedaro. Tam, kad visuomenė atrastų lyderius, dabar ji turi atsigręžti į taikos užkariavimus: pramonę, mokslą, ir visuomeninius pasiekimus.

70:3.1Pačioje primityviausioje visuomenėje orda yra viskas; net ir vaikai yra jos bendra nuosavybė. Besivystanti šeima pakeitė ordą vaikų auginimo sferoje, tuo tarpu atsirandantys klanai ir gentys jos vietą užėmė kaip visuomeninis vienetas.

70:3.2Lytinis alkis ir motinos meilė sukuria šeimą. Bet tikrojo valdymo nebūna tol, kol ima formuotis superšeimų grupės. Ordoje, iki to meto, kada ėmė formuotis šeimos, vadais būdavo neformaliai išrinkti individai. Afrikos bušmenai niekada neišsivystė toliau už šitą primityvią stadiją; ordoje jie vadų neturi.

70:3.3Šeimos kraujo ryšiais susijungė į klanus, giminaičių sankaupas; o vėliau šitie išsivystė į gentis, teritorines bendruomenes. Karo veiksmai ir išorinis spaudimas privertė gentis organizuotis pagal giminiškus klanus, tačiau būtent komercija ir prekyba šitas ankstyvąsias ir primityvias grupes išlaikė draugėje esant tam tikram vidinės taikos laipsniui.

70:3.4Urantijoje tarptautinės prekybos organizacijos taiką skatins nepalyginamai daugiau negu įsivaizduojamo taikos planavimo visokie sentimentalūs išvedžiojimai. Prekybos ryšius palengvino kalbos vystymasis ir pagerinti komunikavimo metodai, o taip pat geresnis transportas.

70:3.5Bendros kalbos nebuvimas visada trukdė taikingų grupių augimui, bet pinigai tapo šiuolaikinės prekybos visuotine kalba. Šiuolaikinę visuomenę didele dalimi draugėje išlaiko pramoninė rinka. Naudos motyvas yra stiprus civilizatorius, kada jį padidina troškimas tarnauti.

70:3.6Ankstyvaisiais amžiais kiekvieną gentį supo didėjančios baimės ir įtarumo koncentriniai apskritimai; todėl kažkada buvo paprotys užmušti visus svetimus, vėliau, juos pavergti. Senoji draugystės idėja reiškė priėmimą į klaną; ir buvo tikima, jog klano narystė išlieka po mirties—viena iš ankstyviausiųjų sampratų apie amžinąjį gyvenimą.

70:3.7Priėmimo į gentį ritualas buvo toks, jog reikėdavo gerti vienam kito kraują. Kai kuriose grupėse vietoje kraujo gėrimo būdavo pasikeičiama seilėmis, ir tokia yra draugiško bučinio papročio senovinė prigimtis. Ir visos susivienijimo ceremonijos, nesvarbu, ar tai būtų buvusios vedybos ar priėmimas į klaną, visada baigdavosi vaišėmis.

70:3.8Vėlesniaisiais laikais, būdavo naudojamas kraujas, atskiestas raudonu vynu, ir galiausiai būdavo geriamas vien tik vynas tam, kad būtų užbaigiama priėmimo į klaną ceremonija, kurią pažymėdavo susilietimas vyno taurėmis ir užbaigdavo gėrimo išgėrimas. Hebrajai naudojo šito priėmimo ritualo modifikuotą formą. Jų arabų protėviai naudojo priesaiką, kurią kandidatas duodavo laikydamas savo ranką uždėtą ant vietinio gentainio lyties organo. Hebrajai su priimtais svetimaisiais elgdavosi nuoširdžiai ir draugiškai. "Tas svetimasis, kuris gyvena su jumis, bus toks pat, kaip ir gimęs tarp jūsų, ir jūs mylėsite jį kaip save."

70:3.9"Draugystė svečiui" buvo laikino svetingumo ryšys. Kada atvykę svečiai ruošdavosi išvykti, tada lėkštė būdavo perlaužiama pusiau, viena pusė būdavo atiduodama išvykstančiam draugui, taip, kad ji pasitarnautų kaip tinkama rekomendacija trečiajai pusei, kuri galėtų apsilankyti vėliau. Buvo įprasta, jog svečiai savo ruožtu atsilygintų papasakodami apie keliones ir nuotykius. Senųjų laikų istorijų pasakotojai tapo tokiais populiariais, kad galiausiai papročiai jiems uždraudė veikti per medžioklės ar derliaus nuėmimo sezonus.

70:3.10Pirmosios taikos sutartys buvo "kraujo ryšiai." Dviejų kariaujančių genčių taikos ambasadoriai susitikdavo, pareikšdavo savo pagarbą, ir tada įdurdavo į odą, kol imdavo kraujuoti, o po šito jie čiulpdavo vienas kito kraują ir paskelbdavo taiką.

70:3.11Ankstyviausias taikos misijas sudarė vyrų delegacijos, kurios atsivesdavo parinktas merginas savo buvusių priešų lytiniam patenkinimui, lytinis potraukis būdavo panaudojamas tam, kad būtų pažabotas potraukis kariauti. Šitaip pagerbta gentis atvykdavo su atsakomuoju vizitu, pasiūlydama savo merginų; po šito nusistovėdavo tvirta taika. Ir greitai buvo leistos vedybos tarp genčių vadų šeimos narių.

70:4.1Pirmoji taikos grupė buvo šeima, vėliau klanas, gentis, o dar vėliau nacija, kuri galiausiai tapo šiuolaikine teritorine valstybe. Tas faktas, jog šiandieninės taikingos grupės jau seniai pranoksta kraujo ryšius ir sudaro nacijas, suteikia daug vilties, nepaisant to fakto, kad Urantijos nacijos vis dar išleidžia didžiules pinigų sumas pasiruošimams karui.

70:4.3Klanų vadai visada buvo pavaldūs genties vadui, ankstyvasis gentinis valdymas buvo laisva klanų konfederacija. Vietiniai Australijos gyventojai niekada neišvystė gentinės formos valdymo.

70:4.4Klanų taikos vadai paprastai būdavo iš motinos linijos; gentiniai karo vadai įkūrė tėvo liniją. Gentinių vadų ir pirmųjų karalių teismus sudarė klanų vadai, kuriuos būdavo įprasta keletą kartų per metus pakviesti pas karalių. Tai jį įgalino geriau juos stebėti ir užsitikrinti geresnį jų bendradarbiavimą. Klanai labai naudingai pasitarnavo vietinėje savivaldoje, bet jie labai smarkiai uždelsė didelių ir stiprių nacijų augimą.

70:5.1Kiekviena žmogiškoji institucija turėjo pradžią, ir civilinis valdymas yra besivystančios evoliucijos produktas, lygiai taip, kaip vedybos, pramonė, ir religija. Nuo ankstyvųjų klanų ir primityviųjų genčių palaipsniui vystėsi žmogiškojo valdymo vienas kitą keičiantys tipai, kurie atsirasdavo ir išnykdavo iki pat tokių visuomeninio ir pilietinio reguliavimo formų, kurios apibūdina dvidešimtojo amžiaus antrąjį trečdalį.

70:5.2Palaipsniui atsirandant šeimos vienetams, valdymo pagrindai buvo sukurti klano organizacijoje, šeimų iš tų pačių protėvių grupuotėse. Pirmasis tikras valdymo organas buvo senolių taryba. Šitą reguliuojančiąją grupę sudarė seni vyrai, kurie buvo pasižymėję kokiu nors sumaniu būdu. Išmintį ir patyrimą ėmė anksti vertinti net ir barbariškas žmogus, ir prasidėjo ilgas senolių viešpatavimo amžius. Šitas amžiaus oligarchijos valdymas palaipsniui peraugo į patriarchalinę idėją.

70:5.3Ankstyvoji senolių taryba turėjo visų valdymo funkcijų: vykdomosios, įstatymdavystės, ir teisminės, potencialą. Kada taryba aiškindavo tuometinius papročius, tada ji būdavo teismas; kada nustatinėdavo naujus visuomeninių papročių metodus, tada ji būdavo įstatymdavė; tiek, kiek ji siekė, kad tokie dekretai ir aktai būtų įgyvendinami, tada ji būdavo vykdantysis organas. Tarybos pirmininkas buvo vienas iš vėliau atsiradusio genties vado pirmtakų.

70:5.4Kai kurios gentys turėjo moterų tarybas, o kartas nuo karto moterys valdė daugelyje genčių. Kai kurios raudonojo žmogaus gentys išsaugojo Onamonalontono mokymą paklusdamos vieningam "septynių tarybos" valdymui.

70:5.5Žmonijai buvo sunku išmokti to, kad nei taikos, nei karo problemų negali išspręsti besivaidijanti visuomenė. Primityvieji "tauškalai" retai kada būdavo naudingi. Rasė anksti sužinojo, kad bet kokia armija, kuriai vadovauja klano vadų grupė, neturėjo jokių vilčių pasipriešinti stipriai vieno žmogaus vadovaujamai armijai. Karas visada buvo karalių kūrėjas.

70:5.6Iš pradžių karo vadai būdavo parenkami tiktai karinei tarnybai, ir taikos laikotarpiais dalies savo valdžios jie atsisakydavo, kada jų pareigos būdavo daugiau visuomeninio pobūdžio. Bet palaipsniui jie ėmė brautis ir į taikos periodus, turėdami polinkį ir toliau valdyti nuo vieno karo iki kito karo. Jie dažnai pasistengdavo, kad po vieno karo neužilgo prasidėtų kitas. Šitie pirmieji karo vadai taikos nemėgo.

70:5.7Vėlesniaisiais laikais kai kurie vadai būdavo parenkami ne karinei, o kitokiai tarnybai, parenkami dėl nepaprastų fizinių duomenų arba nuostabių asmeninių sugebėjimų. Raudonieji žmonės dažnai turėdavo vadų poras—genties, arba taikos vadus, ir paveldinčius postą karo vadus. Taikos sąlygomis valdovai taip pat buvo teisėjai ir mokytojai.

70:5.8Kai kurioms ankstyvosioms bendruomenėms vadovavo šamanai, kurie dažnai atlikdavo ir vadų funkcijas. Vienas žmogus veikdavo kaip žynys, daktaras, ir vyriausiasis vykdytojas. Gana dažnai ankstyvieji karališkieji ženklai buvo kilę iš žynių drabužių simbolių ir emblemų.

70:5.9Ir būtent einant tokiais žingsniais, palaipsniui atsirado valdymo vykdomoji atšaka. Klano ir genčių tarybos tebeveikė kaip patarėjai ir kaip vėliau atsiradusių įstatymdavystės ir teisminės atšakų pirmtakai. Šiandien įvairiose gentyse Afrikoje visos šitos primityvios valdymo formos tebeegzistuoja.

70:6.1Efekyvus valstybės valdymas atsirado tiktai tada, kada pasirodė vadas, turintis visišką vykdomąją valdžią. Žmogus suvokė, jog veiksmingas valdymas gali būti tiktai tada, kada valdžia yra suteikiama asmenybei, o ne tada, kada pasiūloma idėja.

70:6.2Valdymo sistema išaugo iš sampratos apie šeimos valdžią arba turtą. Kada patriarchalinis karaliukas tapdavo tikru karaliumi, tada jis kartais būdavo vadinamas "savo tautos tėvu." Vėliau buvo manoma, jog karaliai yra kilę iš didvyrių. O dar vėliau vado valdymas tapo paveldimu dėl tikėjimo dieviškąja karalių kilme.

70:6.3Paveldimas karaliaus rangas apsaugojo nuo anarchijos, kuri anksčiau sukeldavo tokią sumaištį laikotarpiu tarp karaliaus mirties ir jo perėmėjo išrinkimo. Šeima turėjo biologinį vadovą; klanas turėjo parinktą natūralų lyderį; gentis, o vėliau valstybė neturėjo natūralaus lyderio, ir tai buvo papildoma priežastis, kad vadų-karalių valdymas būtų padarytas paveldimu. Karališkųjų šeimų ir aristokratijos idėja taip pat rėmėsi "vardo nuosavybės" papročiais klanuose.

70:6.4Galiausiai į karalių tęstinumą buvo žiūrima kaip į viršgamtinį, buvo manoma, kad karališkasis kraujas nusitęsia iki tų praeities laikų, kada buvo materializuotas Princo Kaligastijos personalas. Tokiu būdu karaliai tapo fetišinėmis asmenybėmis, ir jų buvo nepaprastai bijomasi, ėmė atsirasti karaliaus dvaro ypatinga kalbos forma. Net ir nesenais laikais buvo tikima, jog karaliaus palietimas išgydo ligą, o kai kurios Urantijos tautos vis dar mano, kad jų valdovai turi dieviškąją kilmę.

70:6.5Ankstyvasis fetišas karalius labai dažnai būdavo laikomas atskirtas; buvo manoma, kad jis yra perdaug šventas, jog būtų galima jį pamatyti, išskyrus švenčių dienas ir šventas dienas. Paprastai būdavo parenkamas jį įasmeninantis atstovas, ir tokia yra ministrų pirmininkų kilmė. Pirmasis kabineto pareigūnas buvo maisto administratorius; greitai atsirado ir kiti. Valdovai neužilgo ėmė skirti atstovus, atsakingus už komerciją ir religiją; ir kabineto vystymasis buvo tiesioginis žingsnis į vykdomosios valdžios nuasmeninimą. Šitie ankstyvųjų karalių pagalbininkai tapo pripažintais kilmingaisiais, o karaliaus žmona palaipsniui pakilo iki karalienės garbės lygio, kada moteris imta laikyti aukštesnėje pagarboje.

70:6.6Neskrupulingi valdovai įgavo didžiulę valdžią atradus nuodus. Ankstyvoji karaliaus dvaro magija buvo labai žiauri; karaliaus priešai mirdavo greitai. Bet net ir pats despotiškiausias tironas turėdavo paklusti kai kuriems apribojimams; bent jau jį varžė nuolatinė baimė, kad ir jį gali nužudyti. Šamanai, magai, ir žyniai visada buvo stipri kontrolė karaliams. Vėliau, suvaržančios įtakos turėjo žemvaldžiai, aristokratija. Ir kartas nuo karto klanai ir gentys tiesiog sukildavo ir savo despotus ir tironus nuversdavo. Nuverstieji valdovai, kada būdavo nuteisiami mirti, dažnai gaudavo galimybę pasirinkti savižudybę, kas davė pradžią senovės visuomeniniam papročiui nusižudyti susidarius tam tikroms aplinkybėms.

70:7.1Kraujo giminystė nulėmė pirmąsias visuomenines grupes; susivienijimas plėtė giminingą klaną. Tarpgentinės vedybos buvo kitas žingsnis, išplečiantis grupę, o dėl šito atsiradusi sudėtinė gentis buvo pirmasis tikras politinis organas. Kitas visuomeninio vystymosi žingsnis buvo religinių kultų ir politinių klubų evoliucija. Pirmiausia jie atsirado kaip slaptosios draugijos ir iš pradžių buvo visiškai religiniai; vėliau jie tapo reguliuojančiais. Pradžioje jie buvo vyrų klubai; vėliau atsirado moterų grupės. Netrukus jie pasidalino į dvi klases: visuomeninius-politinius ir religinius-mistinius.

70:7.3Jau pats šitų draugijų paslaptingumas visiems nariams suteikdavo prieš likusius genties narius tą galią, kurią duoda paslaptis. Paslaptingumas taip pat patenkina tuštybę; naujai priimti nariai buvo tų dienų visuomenės aristokratija. Po priėmimo berniukai medžiodavo su vyrais; tuo tarpu iki to jie rinkdavo daržoves su moterimis. Ir būdavo didžiausias pažeminimas, genties gėda, kada nepavykdavo išlaikyti lyties brandos išbandymų, ir tokiu būdu priverstinai likti už vyrų draugijos ribų, kartu su moterimis ir vaikais, ir būti laikomu moterišku. Be to, tiems, kurių nepriimdavo, būdavo neleidžiama vesti.

70:7.4Primityvieji žmonės labai anksti pradėjo mokyti paauglišką jaunimą lytinio susilaikymo. Tapo papročiu berniukus atskirti nuo tėvų laikotarpiui nuo lytinės brandos iki vedybų, jų lavinimas ir parengimas buvo patikimas vyrų slaptosioms draugijoms. Ir viena iš pagrindinių šitų klubų funkcijų buvo kontroliuoti paauglius jaunus vyrus, tokiu būdu užkertant kelią nesantuokiniams vaikams.

70:7.5Komercinė prostitucija prasidėjo tada, kada šitie vyrų klubai ėmė mokėti pinigus už pasinaudojimą moterimis iš kitų genčių. Bet ankstesnės grupės visiškai neturėjo jokio lytinio palaidumo.

70:7.6Priėmimo į lytinę brandą ceremonija paprastai išsitęsdavo per penkerių metų laikotarpį. Savęs kankinimas ir skausmingas pjaustymas sudarė didelę šitų ritualų dalį. Apipjaustymas iš pradžių buvo praktikuojamas kaip ritualas priimant į vieną iš šitų slaptųjų brolijų. Genties ženklai ant kūno buvo išpjaustomi kaip priėmimo į lytinę brandą dalis; tatuiruotė atsirado kaip tokios narystės ženklas. Toks kankinimas, kartu su didele dalimi nepriteklių, buvo sumanytas tam, kad šituos jaunuolius užgrūdintų, kad jiems perteiktų gyvenimo tikrovę ir neišvengiamus jo sunkumus. Vėliau šitą tikslą geriau įgyvendino atsiradusios atletinės žaidynės ir fizinės varžybos.

70:7.7Bet slaptosios draugijos iš tikrųjų turėjo tikslą pagerinti jaunuolių moralę: lytinės brandos ritualų vienas iš pagrindinių tikslų buvo perteikti berniukui nuostatą, kad jis neturi liesti kitų vyrų žmonų.

70:7.8Po šitų griežtos drausmės ir mokymo metų ir tiesiog prieš pat vedybas, jauni vyrai paprastai būdavo paleidžiami trumpam laisvalaikio ir laisvės periodui, po kurio jie sugrįždavo tam, kad vestų ir visą gyvenimą paklustų gentiniams tabu. Ir šitas senovinis paprotys išliko iki šiandieninių laikų kaip kvaila "išsidūkimo" samprata.

70:7.9Daugelis vėlesniųjų genčių leido formuotis moterų slaptiesiems klubams, kurie turėjo tikslą paaugles mergaites parengti moterystei ir motinystei. Po priėmimo merginos galėjo tuoktis ir joms būdavo leidžiama dalyvauti "nuotakų žvalgytuvėse," kas tais laikais prilygo pasirodymui visuomenėje. Anksti ėmė egzistuoti moterų, davusių įžadus nesituokti, ordinai.

70:7.10Netrukus atsirado vieši klubai, kada grupės nevedusių vyrų ir grupės nepriskirtų moterų suformavo savo atskiras organizacijas. Šitie susivienijimai buvo iš tikrųjų pirmosios mokyklos. Ir nors vyrų ir moterų klubai dažnai turėjo polinkį persekioti vieni kitus, bet kai kurios išsivysčiusios gentys, po bendravimo su Dalamatijos mokytojais, eksperimentavo su bendru mokymu, turėdami mokyklas internatus abiems lytims.

70:7.11Slaptosios draugijos prie visuomenės kastų sukūrimo prisidėjo iš esmės tuo, kad priėmimo į jas pobūdis buvo paslaptingas. Pradžioje šitų draugijų nariai nešiojo kaukes, kad smalsuolius atbaidytų nuo savųjų gedulo apeigų—protėvių garbinimo. Vėliau šitas ritualas išsivystė į pseudo seansą, kurio metu, buvo manoma, jog pasirodydavo vėlės. Senovinės "naujojo gimimo" draugijos naudojosi ženklais ir vartojo specialią slaptą kalbą; jos taip pat atsižadėdavo tam tikro maisto ir gėrimų. Jos veikė kaip naktinė policija ir kitokiais būdais dalyvavo plačioje visuomeninės veiklos sferoje.

70:7.12Visi slaptieji susivienijimai vertė prisiekti, reikalavo konfidencialumo, ir mokė laikyti paslaptį. Šitie ordinai kėlė baimingą pagarbą ir valdė masę, jie taip pat veikė kaip budrumo draugijos, tuo pačiu praktikuodamos linčo teismą. Jie buvo pirmieji šnipai, kada gentys kariaudavo, ir pirmoji slaptoji policija taikos metais. Jie geriausiai priversdavo neskrupulingus karalius jaudintis dėl savo vietos. Tam, kad juos neutralizuotų, karaliai globojo savo pačių slaptąją policiją.

70:7.13Šitos draugijos pagimdė pirmąsias politines partijas. Pirmasis valdymas partijos pagrindu buvo "stiprieji" prieš "silpnuosius." Senovės laikais administracijos pakeitimas įvykdavo tiktai po pilietinio karo, įtikinamo įrodymo, jog silpnieji tapo stipriaisiais.

70:7.14Šituos klubus pirkliai nusamdydavo tam, jog surinktų skolas, o valdovai samdydavo tam, kad surinktų mokesčius. Ilgą laiką vyko kova prieš mokesčius, viena seniausių formų buvo dešimtinė, viena dešimtoji medžioklės arba grobio dalis. Mokesčiai iš pradžių buvo renkami karaliaus namų išlaikymui, bet buvo pastebėta, kad juos lengviau surinkti tada, kada jie būna užmaskuoti kaip aukojimas šventyklos reikmėms.

70:7.15Ateityje šitie slaptieji susivienijimai peraugo į pirmąsias labdaros organizacijas, o vėliau išsivystė į ankstyvąsias religines draugijas—bažnyčių pirmtakus. Galiausiai kai kurios iš šitų draugijų tapo tarpgentinėmis, pirmosiomis tarptautinėmis brolijomis.

70:8.1Žmogiškųjų būtybių protinė ir fizinė nelygybė garantuoja, jog atsiras visuomeninės klasės. Vieninteliai pasauliai be visuomeninių sluoksnių yra patys primityviausieji pasauliai ir labiausiai išsivystę pasauliai. Beauštanti civilizacija dar nebuvo pradėjusi visuomeninių lygių diferencijavimo, tuo tarpu pasaulis, įsitvirtinęs šviesoje ir gyvenime, šituos žmonijos skyrius, kurie yra taip būdingi visiems tarpiniams evoliuciniams etapams, didele dalimi panaikino.

70:8.2Kada visuomenė iš laukinio etapo perėjo į barbariškąjį, tada jos žmogiškieji komponentai turėjo polinkį grupuotis į klases dėl tokių bendrų priežasčių:

70:8.31. Natūralių—ryšys, giminystė, ir vedybos; pirmieji visuomeniniai skirtumai buvo pagrįsti lytimi, amžiumi, ir krauju—giminyste su vadu.

70:8.42. Asmeninių—sugebėjimo, ištvermės, sumanumo, ir atkaklumo pripažinimas; iš karto po šito ėjo kalbos meistriškumo, žinių, ir bendro protingumo pripažinimas.

70:8.53. Atsitiktinių—dėl karo ir emigracijos žmonių grupės buvo išskiriamos. Klasinei evoliucijai labai didžiulės įtakos turėjo užkariavimai, nugalėtojo santykis su nugalėtuoju, tuo tarpu vergovė pradėjo pirmą bendrą visuomenės susiskirstymą į laisvus ir pavergtus.

70:8.64. Ekonominių—turtingų ir vargšų. Turtas ir vergų turėjimas buvo genetinis pagrindas vienai visuomenės klasei.

70:8.75. Geografinių—klasės atsirado dėl miestų ar gyvenviečių susiformavimo. Miestas ir kaimas atitinkamai įnešė savo indėlį į tai, kad atsiskirtų kerdžius-žemdirbys ir prekiautojas-pramoninkas su savo skirtingais požiūriais ir reakcijomis.

70:8.86. Visuomeninių—klasės palaipsniui formavosi pagal žmonių suteiktą skirtingų grupių visuomeninės reikšmės įvertinimą. Tarp tokios rūšies anksčiausiųjų padalinimų buvo nubrėžtos ribos tarp žynių-mokytojų, valdovų-karžygių, kapitalistų-prekiautojų, paprastų darbininkų, ir vergų. Vergas niekada negalėjo tapti kapitalstu, nors kartais samdomas dirbantysis į kapitalistų gretas patekti galėjo.

70:8.97. Profesinių—profesijoms plečiantis, atsirado polinkis įkurti kastas ir gildijas. Dirbantieji susiskirstė į tris grupes: profesionalias klases, įskaitant šamanus, tada kvalifikuotus dirbančiuosius, o po šitų nekvalifikuotus fizinius darbininkus.

70:8.108. Religinių—ankstyvieji kulto klubai klanų ir genčių viduje sukūrė savo pačių klases, o žynių religingumas ir misticizmas jau seniai juos buvo išskyrę į visuomenės atskirą grupę.

70:8.119. Rasinių—dviejų arba daugiau rasių buvimas vienoje konkrečioje nacijoje arba teritoriniame vienete paprastai sukuria spalvotąsias kastas. Pirminė Indijos kastų sistema buvo pagrįsta spalva, kaip ir senovės Egipte.

70:8.1210. Amžiaus—jaunimo ir brandos. Gentyje berniuką prižiūrėdavo jo tėvas tol, kol tėvas būdavo gyvas, tuo tarpu mergaitė būdavo paliekama motinos globai iki ištekėdavo.

70:8.13Be lanksčių ir besikeičiančių visuomeninių klasių besivystanti civilizacija apsieiti negali, bet, kada klasė tampa kasta, kada vsuomeniniai lygiai sustabarėja, tada visuomenės stabilumo padidinimą užtikrina asmeninės iniciatyvos sumažinimas. Visuomenės kasta išsprendžia problemą, kur kiekvienam surasti vietą visuomeninėje gamyboje, bet ji taip pat labai smarkiai stabdo individualų vystymąsi ir praktiškai užkerta kelią visuomeniniam bendradarbiavimui.

70:8.14Klasės visuomenėje, natūraliai susiformavusios, išliks tol, kol žmogus palaipsniui pasieks, kad jos evoliuciškai išnyktų, protingai manipuliuojant į priekį žengiančios civilizacijos biologinius, intelektualius, ir dvasinius resursus, tokius, kaip:

70:8.151. Biologinį rasinių palikuonių atnaujinimą—menkaverčių žmogiškųjų palikuonių selekcinį išnaikinimą. Tai padės panaikinti didelę dalį mirtingųjų nelygybės formų.

70:8.162. Padidintos smegenų galios, kuri atsiras dėl tokio biologinio pagerinimo, šviečiamąjį mokymą.

70:8.173. Religinį mirtingojo giminystės ir brolystės jausmų paspartinimą.

70:8.18Bet tokios priemonės savo tikruosius vaisius galės duoti tiktai tolimaisiais ateities tūkstantmečiais, nors dėl šitų kultūrinės pažangos paspartintų faktorių protingo, išmintingo, ir kantraus valdymo reikšmingas visuomenės pagerinimas bus pasiektas nedelsiant. Religija yra galingas svertas, išvedantis civilizaciją iš chaoso, bet ji yra bejėgė be sveiko ir normalaus proto pagrindo, kuris tvirtai remiasi į sveiką ir normalų paveldėjimą.

70:9.1Gamta žmogui nesuteikia jokių teisių, duoda tiktai gyvenimą ir pasaulį, kuriame jį reikia nugyventi; gamta nesuteikia net ir teisės gyventi, kaip būtų galima suvokti, įsivaizduojant, kas akivaizdžiai atsitiktų, jeigu beginklis žmogus pirmykščiame miške susidurtų akis į akį su alkanu tigru. Visuomenės didžiausia dovana žmogui yra saugumas.

70:9.3Kada teisės yra tokios senos, kad nebėra žinių apie jų kilmę, tada jos dažnai yra vadinamos prigimtinėmis teisėmis. Bet žmogaus teisės iš tikrųjų nėra prigimtinės; jos yra visiškai visuomeninės. Jos yra santykinės ir visą laiką kintančios, būdamos ne daugiau kaip žaidimo taisyklės—pripažinti suderinimai tokių ryšių, kurie valdo visą laiką kintančius žmogiškosios konkurencijos reiškinius.

70:9.4Kas viename amžiuje gali būti laikoma tinkama, tai kitame amžiuje šitaip gali būti ir nemanoma. Tai, jog egzistuoja išlikęs didžiulis skaičius defektyvių ir degeneruotų žmonių, yra ne dėl to, kad jie turi kokią nors prigimtinę teisę tokiu būdu varginti dvidešimtojo amžiaus visuomenę, bet paprasčiausiai dėl to, kad šio amžiaus visuomenė, papročiai, šitaip liepia.

70:9.5Nedaug žmogaus teisių buvo pripažįstama Europos Viduriniaisiais Amžiais; tada kiekvienas žmogus priklausė kažkam kitam, o teisėmis buvo tiktai privilegijos arba palankumas, suteiktas valstybės arba bažnyčios. Ir maištavimas prieš tokį suklydimą buvo lygiai tiek pat klaidingas dėl to, kad vedė į tikėjimą, jog visi žmonės gimsta lygūs.

70:9.6Silpnieji ir menkesnieji visada kovodavo dėl lygių teisių; jie visada reikalaudavo, kad valstybė priverstų stipriuosius ir aukštesniuosius patenkinti jų reikmes ir kitokiais būdais kompensuoti tuos nepriteklius, kurie labai dažnai yra jų pačių abejingumo ir veltėdžiavimo natūrali pasekmė.

70:9.7Bet šitas lygybės idealas yra civilizacijos kūdikis; gamtoje jis nesutinkamas. Net ir pati kultūra įtikinamai pademonstruoja žmonių įgimtą nelygybę savo pačių labai nevienodais sugebėjimais kultūrą suvokti. Staigus ir neevoliucinis tariamai prigimtinės lygybės įgyvendinimas civilizuotą žmogų greitai nusviestų atgal į primityviųjų amžių primityvius papročius. Visuomenė nesugeba pasiūlyti lygių teisių visiems, bet ji gali pažadėti kiekvieno skirtingas teises administruoti sąžiningai ir vienodai. Būtent tai yra visuomenės reikalas ir pareiga gamtos vaikui suteikti sąžiningą ir taikingą galimybę užsiimti savęs išlaikymu, dalyvauti giminės pratęsime, tuo pačiu metu tam tikru laipsniu patenkinti savąjį aš, ir visų trijų suma sudaro žmogiškąją laimę.

70:10.1Natūralus teisingumas yra žmogaus sukurta teorija; tai nėra tikrovė. Gamtoje, teisingumas yra grynai teorinis, visiška fikcija. Gamta suteikia tiktai vienos rūšies teisingumą—neišvengiamą pasekmių ir priežasčių atitikimą.

70:10.2Teisingumas, kaip jį suvokia žmogus, reiškia gauti savo teises, ir, dėl to, tai buvo progresinės evoliucijos reikalas. Teisingumo samprata gali būti svarbiausia dvasia apdovanotam protui, bet erdvės pasauliuose ji neatsiranda tokia, kad būtų visiškai išsivysčiusi.

70:10.3Primityvusis žmogus visus reiškinius priskyrė asmeniui. Mirties atveju, laukinis klausdavo ne nuo ko žuvo, bet kas nužudė? Dėl to netyčinė žmogžudystė nebuvo suvokiama, ir, baudžiant už nusikaltimą, visiškai nebuvo atsižvelgiama į nusikaltėlio motyvą, nuosprendis būdavo priimamas sutinkamai su padarytu sužalojimu.

70:10.4Ankstyviausioje primityvioje visuomenėje viešoji nuomonė veikė tiesiogiai; įstatymų sergėtojai buvo nereikalingi. Primityviame gyvenime nebuvo privatumo. Žmogaus kaimynai buvo atsakingi už jo elgesį; todėl jie turėjo teisę kišti nosį į jo asmeninius reikalus. Visuomenė buvo reguliuojama remiantis teorija, jog grupės nariai turėtų domėtis kiekvieno individo elgesiu ir tam tikru laipsniu turėtų jį kontroliuoti.

70:10.5Labai nuo seno buvo tikima, jog vėlės administruoja teisingumą per šamanus ir žynius; taip šitos kategorijos tapo pirmaisiais kriminaliniais tardytojais ir teisės pareigūnais. Jų ankstyvuosius metodus, išaiškinant nusikaltimą, sudarė išmėginimų nuodais, ugnimi, ir skausmu panaudojimas. Šitie žiaurūs išbandymai buvo ne daugiau kaip primityvūs teisminiai metodai; nebūtinai jie ginčą išspręsdavo teisingai. Pavyzdžiui: Kada būdavo panaudojami nuodai, jeigu kaltinamasis vemdavo, tuomet jis būdavo nekaltas.

70:10.6Senasis Testamentas aprašo vieną iš tokių sunkių išmėginimų, santuokinės kaltės patikrinimą: jeigu vyras įtardavo savo žmoną neištikimybe jam, tai jis nuvesdavo ją pas žynį ir pareikšdavo savo įtarinėjimus, po šito žynys paruošdavo mišinį iš švento vandens ir sąšlavų nuo šventyklos grindų. Po atitinkamos ceremonijos, įskaitant gąsdinančius užkeikimus, apkaltintoji žmona būdavo priverčiama išgerti tą šlykštų tariamai magišką gėrimą. Jeigu ji būdavo kalta, "tas vanduo, kuris užtraukia prakeikimą, įsilies į ją ir taps karčiu, o jos pilvas ištins, ir jos šlaunys supus, ir ta moteris bus prakeikta savo tautoje." Jeigu, kaip nors atsitiktinai, kuri nors moteris galėdavo išgerti šitą purvino gėrimo porciją ir neparodyti fizinės negalios požymių, tai ji būdavo išteisinama dėl kaltinimų, kuriuos buvo pareiškęs jos vyras.

70:10.7Šituos nusikaltimo išaiškinimo žiaurius būdus vienu ar kitu metu praktikavo beveik visos besivystančios gentys. Dvikova yra šiuolaikinė liekana iš to, kas buvo kaltės nustatymas sunkaus išbandymo dėka.

70:10.8Nėra nieko keisto, jog prieš tris tūkstančius metų hebrajai ir kitos pusiau civilizuotos gentys praktikavo teisingumo įgyvedinimo tokius primityvius būdus, bet labiausiai stebina tai, jog mąstantys žmonės tokį barbarizmo reliktą vėliau palikdavo šventųjų raštų rinkinio puslapiuose. Analizuojantis mąstymas turėtų paaiškinti, kad nė viena dieviškoji būtybė mirtingajam žmogui niekada nebuvo suteikusi tokių neteisingų mokymų, susijusių su įtariamos santuokinės neištikimybės išaiškinimu ir nuosprendžio paskelbimu.

70:10.9Visuomenė anksti ėmė naudoti keršto požiūrį: akis už akį, gyvybė už gyvybę. Visos besivystančios gentys pripažino šitą kraujo keršto teisę. Kerštas tapo primityvaus gyvenimo tikslu, bet religija nuo tų laikų šituos senuosius gentinius papročius labai smarkiai pakeitė. Apreikštų religijų mokytojai visuomet skelbė: "'Kerštas yra mano,' sako Viešpats." Nužudymai iš keršto ankstyvaisiais laikais iš viso mažai kuo skyrėsi nuo šiandieninių žmogžudysčių nerašyto įstatymo pretekstu.

70:10.10Savižudybė buvo įprastas keršto būdas. Jeigu kas nors būdavo nepajėgus atkeršyti pats būdamas gyvas, tai jis mirdavo turėdamas tokį tikėjimą, jog būdamas vėle, jis galės sugrįžti ir išlieti įniršį savo priešui. Ir kadangi šis tikėjimas buvo labai paplitęs, tai pagrasinimo žmogžudyste prie priešo durų paprastai užtekdavo tam, kad jį priverstų paklusti. Primityvusis žmogus savo gyvybės nevertino labai brangiai; savižudybė dėl smulkmenų buvo įprasta, bet dalamatijiečių mokymai šitą įprotį smarkiai sumažino, tuo tarpu ne tokiais tolimais laikais laisvalaikis, patogumai, religija, ir filosofija susivienijo tam, kad gyvenimą paverstų saldesniu ir labiau trokštamu. Tačiau, bado streikai yra šito senųjų laikų keršijimo metodo šiuolaikinis analogas.

70:10.11Vienas iš ankstyviausiųjų išsivysčiusios gentinės teisės formulavimų buvo susijęs su tuo, jog kraujo konfliktus imta laikyti genties reikalu. Bet keista, jog net ir tada vyras savo žmoną galėjo užmušti ir likti nenubaustas, su sąlyga, jeigu už ją jis buvo iki galo užmokėjęs. Tačiau, šiandieniniai eskimai vis dar laikosi papročio, jog bausmę už nusikaltimą, net už žmogžudystę, paskelbia ir įvykdo nukentėjusioji šeima.

70:10.12Kitas žingsnis į priekį buvo baudų įvedimas už tabu sulaužymą, bausmių sąlyga. Šitos baudos sudarė pirmąsias visuomenines pajamas. Praktika, užmokant "kraujo pinigus," taip pat tapo madinga kaip pakaitalas kraujo kreštui. Už tokią žalą paprastai būdavo užmokama moterimis arba galvijais; dar buvo toli iki tikrųjų baudų, piniginės kompensacijos, mokesčio kaip bausmės už nusikaltimą. Ir kadangi bausmės idėja iš esmės buvo kompensacija, tai viskam, įskaitant ir žmogaus gyvybę, galiausiai buvo nustatyta kaina, kurią buvo galima sumokėti už padarytą žalą. Hebrajai buvo pirmieji, kurie panaikino paprotį mokėti kraujo pinigus. Mozė mokė, kad jie neturėtų "jausti pasitenkinimo dėl žmogžudžio gyvybės, kuris kaltas dėl mirties; jis tikrai turi būti nubaustas mirtimi."

70:10.13Teisingumą tokiu būdu iš pradžių atseikėdavo šeima, tada klanas, o vėliau gentis. Tikrojo teisingumo taikymas prasideda tada, kada kerštas iš privačių ir giminiškų grupių atimamas ir atiduodamas į visuomeninės grupės, valstybės, rankas.

70:10.14Kažkada bausmė sudeginti gyvą buvo įprasta praktika. Ją pripažino dauguma senųjų valdovų, įskaitant Hamurabį ir Mozę, pastarasis nurodė, kad už daugelį nusikaltimų, ypač už sunkius lytinio pobūdžio nusikaltimus, turėtų būti baudžiama sudeginant ant laužo. Jeigu "šventiko dukra" ar kito žymaus piliečio dukra imdavosi viešos prostitucijos, tai hebrajai laikėsi papročio "sudeginti ją ant laužo."

70:10.15Išdavystė—savo gentainių "pardavimas" arba išdavimas—buvo pirmasis nusikaltimas, už kurį bausdavo mirtimi. Už galvijų vogimą būdavo visuotinai baudžiama mirties bausme be teismo ir nagrinėjimo, ir dar neseniai už arklių vogimą būdavo baudžiama panašiai. Bet laikui bėgant, žmonės suvokė, kad užkertant kelią nusikaltimams bausmės griežtumas nėra tiek veiksmingas, kiek yra veiksminga ta nuostata, jog bausmė tikrai bus ir greitai.

70:10.16Kada visuomenė nebesugeba nubausti už nusikaltimus, tada grupinis pasipiktinimas paprastai pasireiškia linčo teismu; neliečiamos vietos suteikimas buvo ta priemonė, kaip išvengti šito staigaus grupinio pykčio. Linčas ir dvikova išreiškia individo nenorą sprendimą dėl asmeninės žalos atlyginimo perduoti valstybei.

70:11.1Nustatyti ribas tarp papročių ir įstatymų yra tiek pat sunku, kaip ir tiksliai pažymėti, kada, auštant, naktį pakeičia diena. Papročiai yra atsirandantys įstatymai ir priežiūros taisyklės. Kada neapibrėžti papročiai yra seniai įsitvirtinę, tada jie turi polinkį išsikristalizuoti į tikslius įstatymus, konkrečias taisykles, ir aiškiai apibrėžtus visuomeninius susitarimus.

70:11.2Įstatymas iš pradžių visada yra negatyvus ir draudžiantis; besivystančiose civilizacijose jis vis daugiau tampa pozityviu ir nukreipiančiu. Ankstyvoji visuomenė veikė negatyviai, suteikdama individui teisę gyventi, visiems pateikdama įsakymą, "nežudyk." Teisių arba laisvių suteikimas kiekvienam individui sudaro laisvių apribojimą visiems kitiems; ir tas įgyvendinama tabu, primityvaus įstatymo, pagalba. Pati tabu idėja yra savaime negatyvi, kadangi primityvioji visuomenė savo organizacija iš viso buvo negatyvi, o pirminį teisingumo administravimą sudarė šitų tabu įgyvendinimas. Bet iš pradžių šitie įstatymai buvo taikomi tiktai saviems gentainiams, kaip tą rodo vėlesniųjų laikų hebrajai, kurie turėjo kitokį etikos kodeksą bendraudami su pagonimis.

70:11.3Priesaika atsirado Dalamatijos dienomis stengiantis užtikrinti, kad liudijimai būtų teisingesni. Tokias priesaikas sudarė prakeikimo sau pačiam ištarimas. Anksčiau nė vienas individas neliudydavo prieš savo gimtąją grupę.

70:11.4Gentinių papročių įžeidimas buvo nusikaltimas, tų tabu, kuriuos sankcionavo vėlės, pažeidimas buvo nuodėmė, ir ilgą laiką vyravo susipainiojimas dėl nesugebėjimo atskirti nusikaltimo nuo nuodėmės.

70:11.5Savojo aš interesas nustatė tabu nužudymo atžvilgiu, visuomenė šį tabu sankcionavo kaip tradicinius papročius, tuo tarpu religija šį paprotį pašventino kaip moralinį įstatymą, ir tokiu būdu iš tikrųjų visų trijų susivienijimas žmogaus gyvybei suteikė daugiau saugumo ir šventumo. Ankstyvaisiais laikais visuomenė nebūtų išsilaikiusi draugėje, jeigu teisių nebūtų sankcionavusi religija; prietarai buvo moralinė ir visuomeninė sergstinti jėga per ilgus evoliucinius amžius. Visi senovės žmonės tvirtindavo, kad jų senuosius įstatymus, tabu, jų protėviams buvo suteikę dievai.

70:11.6Įstatymas yra ilgo žmogiškojo patyrimo susistemintas užrašymas, iškristalizuota ir legalizuota visuomeninė nuomonė. Papročiai buvo sukaupto patyrimo žaliava, iš kurios vėliau valdantieji protai suformulavo rašytinius įstatymus. Senovės teisėjas neturėjo įstatymų. Kada jis skelbdavo nuosprendį, tada jis tiesiog pasakydavo "Toks yra paprotys."

70:11.7Nuoroda į precedentą teismo sprendimuose išreiškia teisėjų pastangas rašytinius įstatymus pritaikyti prie besikeičiančių visuomenės sąlygų. Tai užtikrina vis didėjantį prisitaikymą prie kintančių visuomeninių sąlygų, kartu sudarant tradicinio tęstinumo įspūdį.

70:11.9Pirmieji teismai buvo reguliuojami kumštiniai susirėmimai; teisėjai buvo tiktai stebintys ginčo sprendėjai arba arbitrai. Jie stebėdavo, kad kova vyktų pagal patvirtintas taisykles. Pradedant teismo kovą, kiekviena pusė teisėjui įteikdavo įnašą, kuris padengdavo išlaidas ir baudą po to, kai viena pusė nugalėdavo kitą. "Kas stiprus, tas teisus." Vėliau, fizinius smūgius pakeitė žodiniai argumentai.

70:11.10Visa primityvaus teisingumo idėja buvo ne tiek teisinga, kiek kontroliuojanti ginčą, ir tokiu būdu užkertanti kelią viešai netvarkai ir asmeninei prievartai. Bet primityvusis žmogus ne tiek daug įsižeisdavo dėl to, kas dabar būtų laikoma neteisingumu; buvo savaime suprantama, kad tie, kurie turi valdžią, ją gali panaudoti savanaudiškai. Nepaisant šito, bet kokios civilizacijos statusą labai tiksliai apsprendžia teismų skrupulingumas ir nešališkumas ir teisėjų sąžiningumas.

70:12.1Valdymo evoliucijoje didžiulė kova vyko dėl valdžios koncentracijos. Iš patirties visatos administratoriai žino, kad evoliucines tautas apgyvendintuose pasauliuose geriausiai reguliuoja atstovaujamojo tipo pilietinis valdymas, kada yra išlaikomas tinkamas valdžios balansas tarp gerai koordinuotų vykdomosios, įstatymų leidžiamosios, ir teisminės atšakų.

70:12.2Nors primityvioji valdžia buvo grindžiama stiprumu, fizine galia, bet idealus valdymas yra atstovaujamoji sistema, kurioje vadovavimas remiasi sugebėjimu, bet barbariškumo dienomis visur buvo per daug karų, kad atstovaujamajam valdymui būtų leista funkcionuoti veiksmingai. Ilgoje kovoje tarp valdžios padalinimo ir valdymo vienybės, nugalėjo diktatorius. Senolių primityvios tarybos ankstyvoji ir nekonkreti valdžia palaipsniui buvo koncentruojama absoliutaus monarcho asmenyje. Atsiradus tikriesiems karaliams, senolių grupės išliko kaip pusiau įstatymdavystės, pusiau juridiniai patariantieji organai; vėliau, atsirado lygiaverčio statuso įstatymdavystės organai, ir galiausiai atskirai nuo įstatymus leidžiančiųjų organų buvo sukurti priimantys nuosprendžius aukščiausieji teismai.

70:12.3Karalius buvo papročių, pirmųjų arba nerašytų įstatymų, įgyvendintojas. Vėliau jis versdavo vykdyti įstatyminius aktus, viešosios nuomonės kristalizavimą. Liaudies asamblėja kaip visuomenės nuomonės reiškėja, nors ir lėtai beatsirandanti, reiškė didžiulį visuomenės žingsnį į priekį.

70:12.4Ankstyvuosius karalius labai smarkiai varžė papročiai—tradicija arba visuomeninė nuomonė. Pastaraisiais laikais kai kurios Urantijos nacijos šituos papročius susistemino į valdymo dokumentinę bazę.

70:12.5Urantijos mirtingieji turi teisę į laisvę; jie turėtų sukurti savo valdymo sistemas; jie turėtų priimti savo konstitucijas ar kitokias pilietinės valdžios ir administracinės procedūros chartijas. Ir šitą padarę, pagrindiniais vykdytojais jie turėtų parinkti savo pačius kompetentingiausius ir vertingiausius asmenis. Į įstatymdavystės organus jie turėtų išrinkti tiktai tokius atstovus, kurie intelektualiai ir moraliai yra tinkami tam, jog įgyvendintų tokias šventas pareigas. Aukštųjų ir aukščiausiųjų tribunolų teisėjais turėtų būti parenkami tiktai tokie asmenys, kurie yra apdovanoti įgimtais sugebėjimais ir kurie sukaupė išmintį didžiulio patyrimo dėka.

70:12.7Tai yra konstitucinių organų, vadovaujančių atstovaujamosios valdžios mechanizmui, tikslai ir siekiai evoliuciniame pasaulyje.

70:12.8Žmonijos kova dėl to, jog būtų patobulintas valdymas Urantijoje, yra susijusi su administravimo kanalų tobulinimu, su jų pritaikymu prie nuolat besikeičiančių laikmečio poreikių, su valdymo sferoje valdžios padalinimo gerinimu, o tada su parinkimu tokių vadovų, kurie yra iš tikrųjų išmintingi. Nors yra dieviškoji ir ideali valdymo forma, tokios apreikšti negalima, bet ją vyrams ir moterims privalu atrasti palaipsnio ir įtempto darbo dėka kiekvienoje planetoje visose laiko ir erdvės visatose.

70:12.9[ Pateikta Nebadono Melkizedeko.]