89:0.1PRIMITYVUSIS žmogus save laikė skolingu dvasioms, tokiu, kuriam yra reikalingas nuodėmės atpirkimas. Taip, kaip į tą žvelgė laukiniai, tai tos dvasios tikrai būtų galėjusios jiems užtraukti daug daugiau nesėkmių. Laikui einant, šita samprata išsivystė į nuodėmės ir išgelbėjimo doktriną. Į sielą buvo žiūrima kaip ateinančią į pasaulį esant pražangai—pirminei nuodėmei. Siela turi būti išpirkta iš nuodėmės; turi būti parūpintas atpirkimo ožys. Galvų medžiotojas, šalia to, jog praktikavo kaukolės garbinimo kultą, vietoje savo paties gyvybės galėjo pateikti pakaitalą, atpirkimo žmogų.

89:0.2Laukinį anksti užvaldė mintis, jog dvasios patiria aukščiausią pasitenkinimą tada, kada mato žmogaus vargą, kančią, ir pažeminimą. Iš pradžių, žmogus nerimavo dėl veikimo nuodėmių, bet vėliau jį ėmė jaudinti neveikimo nuodėmės. Ir visa vėlyvesnioji aukojimo sistema formavosi aplink šitas dvi idėjas. Šitas naujas ritualas buvo susijęs su tuo, kad būtų laikomasi nuraminančiojo aukojimo ceremonijų. Primityvusis žmogus tikėjo, kad tam, jog būtų pasiektas dievų palankumas, privalu padaryti kažką ypatingo; tiktai išsivysčiusi civilizacija pripažįsta tokį Dievą, kuris visą laiką yra ramus ir geranoriškas. Nuraminimas buvo apsidraudimas nuo nesėkmės, kuri gali tuoj pat atsitikti, o ne investavimas į ateities palaimą. Ir išvengimo, išvarymo, prievartos, ir raminimo ritualai visi susilieja vienas su kitu.

89:1.1Laikydamasis tabu žmogus stengėsi išsisukti nuo nesėkmės, ko nors vengdamas, jis stengėsi neįžeisti dvasių vėlių. Tabu iš pradžių buvo nereliginiai, bet jie anksti įgavo vėlių ar dvasių pritarimą, ir, kada buvo šitaip sustiprinti, tada jie tapo įstatymdaviais ir institucijų kūrėjais. Tabu yra ritualinių normų šaltinis ir primityvios savikontrolės protėvis. Jie buvo ankstyviausioji visuomeninio reguliavimo forma ir ilgą laiką vienintelė reguliavimo forma; jie vis dar tebėra visuomeninės reguliuojančios struktūros pagrindinis vienetas.

89:1.2Pagarba, kurią laukinio prote žadino šitie draudimai, tiksliai prilygo jo baimei toms jėgoms, kurios turėjo priversti vykdyti šituos draudimus. Tabu iš pradžių kilo dėl atsitiktinio patyrimo, susijusio su nepasisekimu; vėliau juos pasiūlė vadai ir šamanai—žmonės fetišai, kuriems, buvo manoma, vadovauja dvasių vėlės, net koks nors dievas. Primityviojo žmogaus prote baimė dėl dvasios keršto ateityje yra tokia didelė, jog kartais, kada būna pažeidęs tabu, jis miršta iš baimės, ir dėl tokio dramatiško epizodo tabu dar labiau sustiprina savo poveikį išlikusiųjų potui.

89:1.3Tarp ankstyviausiųjų draudimų buvo apribojimai pasisavinti moteris ir kitokią nuosavybę. Religijai imant vaidinti svarbesnį vaidmenį tabu evoliucijoje, į uždraustą daiktą buvo žiūrima kaip į nešvarų, vėliau, kaip į nešventą. Hebrajų raštuose yra gausu paminėjimų apie švarius ir nešvarius, šventus ir nešventus daiktus, bet jų tikėjimai į šitokius dalykus buvo nepalyginamai daug mažiau gremėzdiški ir ne taip išplėsti, kaip daugelio kitų tautų tikėjimai.

89:1.4Dalamatijos ir Edeno septyni įsakymai, o taip pat ir hebrajų dešimt įsakymų buvo konkretūs tabu, visi jie buvo išreikšti tokia pačia neigiama forma, kokia buvo išreikšti ir patys senoviškiausi draudimai. Bet šitie naujesnieji kodeksai buvo iš tikrųjų išlaisvinantys tuo, kad jie pakeitė tūkstančius anksčiau egzistavusių tabu. Ir dar daugiau negu tai, šitie vėlesnieji įsakymai už paklusnumą aiškiai kažką žadėjo.

89:1.5Ankstyvieji tabu maistui kilo iš fetišizmo ir totemizmo. Kiaulė buvo šventa finikiečiams, karvė buvo šventa indusams. Egiptiečių tabu kiaulienai išsaugojo hebrajų ir islamo tikėjimai. Vienas iš tabu maistui variantų buvo tikėjimas, kad, jeigu nėščia moteris taip daug galvos apie kokį nors maistą, tai jos vaikas, kada gims, bus to maisto atspindys. Tokie valgiai šiam vaikui būtų tabu.

89:1.6Greitai tabu tapo valgymo maniera, ir tokiu būdu atsirado senovinis ir šiuolaikinis etiketas prie stalo. Kastų sistemos ir visuomeniniai sluoksniai yra senųjų draudimų liekanos. Tabu buvo labai veiksmingi visuomenei formuojantis, bet jie buvo siaubingai varginantys; negatyvi-draudžianti sistema išsaugojo ne tik naudingus ir konstruktyvius reguliavimus, bet taip pat ir atgyvenusius, pasenusius, ir nenaudingus tabu.

89:1.7Tačiau jokia civilizuota visuomenė, galinti kritikuoti primityvųjį žmogų, nebūtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę šitų toli siekusių ir įvairiapusių tabu, ir šitie tabu niekada nebūtų išsilaikę, jeigu jų nebūtų parėmusi primityvioji religija. Žmogaus evoliucijoje daugelis esminių faktorių pareikalavo labai brangios kainos, pareikalavo didžiausių pastangų, pasiaukojimo, ir savęs atsižadėjimo, bet šitie savikontrolės pasiekimai buvo tikrieji kopėčių laipteliai, kuriais žmogus lipo civilizacijos kylančiomis kopėčiomis.

89:2.1Atsitiktinumo baimė ir siaubas dėl nesėkmės tiesiogine prasme žmogų vertė išgalvoti primityviąją religiją kaip tariamą apsidraudimą nuo tokių nelaimių. Nuo magijos ir vėlių, per dvasias ir fetišus religija vystėsi į tabu. Kiekviena primityvi gentis turėjo savo medį su uždraustu vaisiumi, tiesiogine prasme obuoliu, bet perkeltine prasme medį sudarė tūkstantis šakų, gausiai apkibusių įvairių rūšių tabu. Ir tas uždraustas medis visada sakė: "Nedaryk."

89:2.2Laukinio protui išsivysčius iki tokio lygio, kada jis įsivaizdavo tiek geras, tiek blogas dvasias, ir kada tabu sulaukė rimtos paramos iš besivystančios religijos, tada arena buvo parengta tam, kad atsirastų nauja nuodėmės samprata. Pasaulyje nuodėmės idėja buvo visuotinai įtvirtinta dar iki to meto, kada ją pateikė apreikšta religija. Būtent tiktai nuodėmės sampratos dėka primityviam protui natūrali mirtis tapo logiška. Nuodėmė buvo tabu sulaužymas, o mirtis buvo bausmė už nuodėmę.

89:2.3Nuodėmė buvo ritualinė, o ne racionali; veiksmas, o ne mintis. Ir visą šitokią sampratą apie nuodėmę skatino senieji pasakojimai apie Dilmuną ir apie mažojo rojaus žemėje dienas. Pasakojimas apie Adomą ir Edeno Sodą taip pat suteikė pagrindo svajonei apie kažkada buvusį rasių aušroje "auksinį amžių." Ir visa tai patvirtino tas idėjas, kurios vėliau buvo išreikštos tikėjime, jog žmogus buvo ypatingai sutvertas, jog savo karjerą jis pradėjo būdamas tobulas, ir, jog tabu sulaužymas—nuodėmė—nutrenkė jį žemyn, į savo vėlesnę apgailėtiną padėtį.

89:2.4Tabu nuolatinis pažeidinėjimas tapo yda; pirminis įstatymas ydą pavertė nusikaltimu; religija ją padarė nuodėme. Ankstyvosiose gentyse tabu sulaužymas buvo kartu nusikaltimas ir nuodėmė. Bendruomenės nelaimė visada buvo laikoma bausme už gentinę nuodėmę. Tiems, kurie tikėjo, kad klestėjimas ir teisumas žengė kartu, akivaizdus klestėjimas tų, kurie buvo amoralūs ir blogi, sukeldavo tiek daug nerimo, jog buvo reikalinga išgalvoti pragarus kaip bausmę tabu pažeidinėtojams; šitų bausmės vietų ateityje skaičius svyravo nuo vienos iki penkių.

89:2.5Išpažinties ir atleidimo idėja primityviojoje religijoje atsirado anksti. Žmonės viešame susiėjime prašydavo atleidimo už nuodėmes, kurias jie ketino padaryti kitą savaitę. Išpažintis buvo tiesiog atleidimo apeiga, taip pat ir viešas pareiškimas dėl susitepimo, ritualinis šaukimas "nešvarus, nešvarus!" Po šito vykdavo visos ritualinės apvalymo apeigos. Visos senovės tautos laikėsi tokių beprasmių ceremonijų. Daugelis akivaizdžiai higieniškų papročių ankstyvosiose gentyse didele dalimi buvo apeiginiai.

89:3.1Atsižadėjimas buvo kitas žingsnis religinėje evoliucijoje; pasninkavimas buvo įprasta praktika. Netrukus tapo papročiu atsisakyti daugelio fizinio malonumo formų, ypač lytinio pobūdžio. Pasninko ritualas buvo įleidęs gilias šaknis daugelyje senųjų religijų, ir buvo perduotas praktiškai visoms šiuolaikinėms teologinės minties sistemoms.

89:3.2Maždaug tuo metu, kada žmogus barbaras ėmė atsikratyti švaistūniško papročio deginti ir laidoti nuosavybę kartu su mirusiuoju, kada tik ėmė formuotis rasių ekonominė struktūra, tada atsirado šita naujoji religinio atsižadėjimo doktrina, ir dešimtys tūkstančių nuoširdžių sielų pradėjo puoselėti skurdą. Nuosavybė buvo laikoma dvasiniu kliuviniu. Sampratos apie materialios nuosavybės dvasinius pavojus buvo labai paplitusios Filono ir Pauliaus laikais, ir nuo to meto jos visą laiką turėjo žymios įtakos Europos filosofijai.

89:3.3Skurdas buvo tiesiog kūno marinimo ritualo dalis, kuri, deja, buvo įtraukta į daugelio religijų raštus ir mokymus, ypač krikščionybės. Kankynė už nuodėmę yra šito dažnai kvailo atsižadėjimo ritualo negatyvi forma. Bet visa tai laukinį mokė savikontrolės, ir visuomenės evoliucijoje tai buvo vertingas žengimas į priekį. Savęs atsižadėjimas ir savikontrolė buvo du iš didžiausiųjų visuomeninių pasiekimų, gautų iš ankstyvosios evoliucinės religijos. Savikontrolė žmogui suteikė naują gyvenimo filosofiją; ji mokė jį meno, kaip padidinti gyvenimo trupmeną mažinant asmeninių poreikių vardiklį vietoje to, kad visą laiką būtų mėginama didinti savanaudiško pasitenkinimo skaitiklį.

89:3.4Šitos senosios savąjį aš drausminančios idėjos apėmė plakimą rimbu ir visokių rūšių fizinį kankinimą. Motinos kulto žyniai buvo ypač aktyvūs mokydami fizinio kentėjimo vertybių, patys rodydami pavyzdį sutikdami, kad juos iškastruotų. Hebrajai, indusai, ir budistai buvo nuoširdžiai atsidavę šitai fizinio pažeminimo doktrinai.

89:3.5Per visus senovės laikus žmonės šitais būdais iš savo dievų ieškojo papildomo kredito atsižadėjimo sąskaitų knygose. Kažkada buvo įprasta emocinio streso būsenoje duoti atsižadėjimo ir savęs kankinimo įžadus. Su laiku šitie įžadai ėmė įgauti susitarimų su dievais formą, ir, šita prasme, išreiškė tikrą evoliucinę pažangą tuo, jog dievai turėjo padaryti kažką konkretaus už šitą savęs kankinimą ir kūno marinimą. Įžadai buvo tiek neigiami, tiek teigiami. Šitokio žalingo ir kraštutinio pobūdžio pasižadėjimai šiandien geriausiai yra matomi kai kuriose grupėse Indijoje.

89:3.6Visiškai natūralu, kad atsižadėjimo ir nusižeminimo kultas turėjo dėmesį atkreipti į lytinį pasitenkinimą. Susilaikymo kultas kaip ritualas atsirado tarp kareivių prieš prasidedant mūšiui; vėlesniaisiais laikais jis tapo "šventųjų" papročiu. Šitas kultas su vedybomis taikstėsi tiktai kaip su mažesniu blogiu negu sangulavimas. Daugelį iš pasaulio didžiausiųjų religijų šitas senovinis kultas paveikė neigiamai, bet nė vienos neįtakojo taip stipriai, kaip įtakojo krikščionybę. Apaštalas Paulius buvo atsidavęs šitam kultui, ir jo asmenines pažiūras atspindi tie mokymai, kuriuos jis įtvirtino krikščionybės teologijoje: "Vyrui geriau moters nepaliesti." "Aš norėčau, jog visi vyrai būtų tokie ramūs, kaip aš." "Dėl to aš sakau netekėjusioms ir našlėms, geriau joms gyventi taip, kaip gyvenu aš." Paulius gerai žinojo, jog šitie mokymai nėra Jėzaus evangelijos dalis, ir jo šitą suvokimą iliustruoja jo pareiškimas: "Šitą aš sakau leisdamas, o ne įsakydamas." Bet šitas kultas Paulių atvedė į tai, kad į moteris jis žiūrėjo iš aukšto. Ir labiausiai apgailėtina yra dėl to, kad jo asmeninės nuostatos ilgą laiką įtakojo vienos iš didžiųjų pasaulio religijų mokymus. Jeigu šito palapinių meistro-mokytojo patarimams būtų tiesiogine prasme ir visuotinai paklūstama, tuomet žmonių rasė prieitų prie staigaus ir nešlovingo galo. Dar daugiau, bet kokios religijos įtraukimas į lytinio susilaikymo kultą tiesiogiai veda į karą prieš santuoką ir šeimą, visuomenės tikrąjį pagrindą ir esminį žmogiškosios pažangos institutą. Ir nėra nieko keisto, jog visi tokie tikėjimai skatino dvasininkijos celibato atsiradimą įvairių tautų daugelyje religijų.

89:3.7Kada nors žmogus turėtų išmokti, kaip naudotis laisve be savivalės, kaip maitintis be apsivalgymo, ir kaip pajusti malonumą be paleistuvavimo. Savikontrolė yra geresnė elgesio reguliavimo žmogiškoji politika už kraštutinį atsižadėjimą. Ir Jėzus savo pasekėjams niekada neskleidė šitokių neprotingų pažiūrų.

89:4.1Auka, kaip dalis religinio atsidavimo, panašiai, kaip ir kiti garbinimo ritualai, neturėjo paprastos ir vienintelės kilmės. Polinkis nusilenkti žemai prieš galią ir nusižeminusiam parkristi ant žemės garbinančiai dievinant paslapties akivaizdoje yra ženklas to, kaip šuo vizgina uodegą savajam šeimininkui. Ir tik vienas žingsnis skiria garbinimo impulsą nuo pasiaukojimo veiksmo. Primityvusis žmogus savo pasiaukojimo vertę matavo tuo skausmu, kurį jis kentėjo. Kada pasiaukojimo idėja pirmą kartą buvo priskirta religinei apeigai, tada auka nebuvo laikoma tai, kas nesukeldavo skausmo. Pirmosios aukos buvo tokie veiksmai, kaip plaukų rovimas, kūno įpjovimas, galūnių sužalojimas, dantų išmušimas, ir pirštų nupjovimas. Civilizacijai vystantis, šitos primityvios sampratos apie auką buvo pakeltos į savęs atsižadėjimo, asketiškumo, pasninkavimo, skurdo, ir vėlesnės krikščioniškojo apvalymo per liūdesį, kančią, ir kūno marinimą doktrinos lygį.

89:4.2Anksti religijos evoliucijoje egzistavo dvi aukos sampratos: dovanų aukojimo idėja, kuri žymėjo atsidėkojimo požiūrį, ir skolos auka, kurią sudarė išpirkos idėja. Vėliau išsivystė pakaitalo samprata.

89:4.3Dar vėliau žmogus suvokė, kad ir kokio pobūdžio būtų jo auka, ji gali veikti kaip priemonė perduoti pranešimą dievams; ji gali būti kaip malonus kvapas dievybės nosyje. Taip atsirado smilkalai ir kiti estetiniai aukojimo ritualų aspektai, kurie išsivystė į aukojimo šventes, su laiku tapusias vis labiau įmantriomis ir išpuoštomis.

89:4.4Kada religija vystėsi, tada senesniuosius vengimo, nuraminimo, ir išvarymo metodus pakeitė aukojimo ritualai, skirti tam, kad būtų palenkiama į savąją pusę ir permaldaujama.

89:4.5Ankstyviausias supratimas apie auką buvo supratimas apie mokestį už neutralumą, kuriuo apmokestindavo protėvinės dvasios; tiktai vėliau iš tikrųjų išsivystė atpirkimo idėja. Kada žmogus nutolo nuo sampratos apie rasės evoliucinę kilmę, kada per amžius pasakojimai apie Planetos Princo laikus ir Adomo gyvenimą buvo filtruojami, tada samprata apie nuodėmę ir apie pirminę nuodėmę plačiai išplito, taip, kad auka už atsitiktinę ir asmeninę nuodėmę išsivystė į doktriną apie auką už rasinės nuodėmės atpirkimą. Atpirkimas aukos dėka buvo visaapimanti apsidraudimo priemonė, kuri užgožė nepažįstamo dievo net pasipiktinimą ir pavydą.

89:4.6Primityvusis žmogus, apsuptas tokio didžiulio kiekio greitai įsižeidžiančių dvasių ir godžių dievų, tiesiogiai susidūrė su tokia gausybe kreditorių dievybių, jog tam, kad jį būtų galima ištraukti iš dvasinės skolos, per visą jo gyvenimą jam buvo reikalingi visi žyniai, ritualai, ir aukojimai. Pagal pirminės nuodėmės, arba rasinės kaltės, doktriną, kiekvienas asmuo savo gyvenimą pradėdavo būdamas rimtai įsiskolinęs dvasinėms jėgoms.

89:4.7Dovanos ir kyšiai yra duodami žmonėms; tačiau, kada visa tai yra siūloma dievams, tada tai būna apibūdinama kaip atsidavimas, pavertimas šventu, arba tai vadinama aukomis. Atsižadėjimas buvo nuraminimo negatyvi forma; aukos davimas tapo teigiama forma. Nuraminimo veiksmą sudarė pagyrimas, šlovinimas, pataikavimas, ir net linksminimas. Ir būtent senovės nuraminimo kulto šitų teigiamų papročių liekanos sudaro šiuolaikines dieviškojo garbinimo formas. Šiandieninės garbinimo formos yra tiesiog šitų senovinių teigiamo nuraminimo aukojimo metodų ritualizavimas.

89:4.8Gyvulių aukojimas primityviajam žmogui reiškė daug daugiau negu tai kada nors galėtų reikšti šiuolaikinėms rasėms. Šitie barbarai gyvūnus laikė savo tikrais ir artimais giminaičiais. Laikui einant, žmogus aukodamas tapo apsukriu, nustojo aukoti savo darbinius gyvulius. Iš pradžių iš viso to, ką turėjo, jis aukodavo tai, kas buvo geriausia, įskaitant ir savo prijaukintus gyvulius.

89:4.9Tai nebuvo tuščias pasigyrimas, kada vienas Egipto valdovas pareiškė, kad jis paaukojo: 113.433 vergus, 493.386 galvijų galvas, 88 laivus, 2.756 auksinius atvaizdus, 331.702 ąsočius medaus ir aliejaus, 228.380 ąsočių vyno, 680.714 žąsų, 6.744.428 kepalus duonos, ir 5.740.352 maišelius monetų. Ir tam, kad šitą padarytų, jis turėjo žiauriai apmokestinti sunkiai dirbančius savo pavaldinius.

89:4.10Galų gale vien tiktai būtinybė šituos pusiau laukinius vertė valgyti savo paaukojimų materialiąją dalį, kada dievai buvo pasidžiaugę šitų aukojamų daiktų sielomis. Ir šitą paprotį pateisino senovės švento valgio pretekstas, bendruomenės pamaldos pagal šiuolaikinį paprotį.

89:5.1Dabartinės idėjos apie ankstyvąjį kanibalizmą yra visiškai klaidingos; tai buvo dalis ankstyvosios visuomenės papročių. Nors šiuolaikinei civilizacijai kanibalizmas tradiciškai kelia siaubą, bet primityviojoje visuomenėje jis buvo visuomeninės ir religinės struktūros dalis. Kanibalizmo praktiką diktavo grupės interesai. Ji atsirado spaudžiant būtinybei ir išliko dėl vergavimo prietarams ir neišmanymui. Tai buvo visuomeninis, ekonominis, religinis, ir karinis paprotys.

89:5.2Ankstyvasis žmogus buvo kanibalas; jam patiko žmogaus mėsa, ir todėl jis aukojo ją kaip dovaną maistą dvasioms ir savo primityviesiems dievams. Kadangi vėlių dvasios buvo tiesiog pakeisti žmonės ir kadangi maistas buvo didžiausias žmogaus poreikis, tuomet maistas lygiai taip turėjo būti ir dvasios didžiausias poreikis.

89:5.3Kanibalizmas kažkada buvo beveik visuotinis tarp besivystančių rasių. Sangikai buvo visi kanibalai, bet Andonitai iš pradžių nebuvo kanibalai, tokie nebuvo nei noditai, nei Adomitai, tokie nebuvo ir anditai tol, kol labai smarkiai susimaišė su evoliucinėmis rasėmis.

89:5.4Skonis žmogaus mėsai auga. Prasidėjęs dėl alkio, ėjęs per draugystę, kerštą, ar religinius ritualus, žmogaus mėsos valgymas tampa įprastiniu kanibalizmu. Žmogaus valgymas atsirado dėl nepakankamo maisto kiekio, nors retai kada tai buvo pagrindinė priežastis. Tačiau eskimai ir ankstyvieji Andonitai retai kada buvo kanibalai, išskyrus bado laikus. Raudonieji žmonės, ypač Centrinėje Amerikoje, buvo kanibalai. Kažkada tai buvo bendras paprotys, kada primityviosios motinos savo vaikus nužudydavo ir suvalgydavo tam, kad atstatytų tas jėgas, kurių netekdavo gimdydamos, o Kvinzlande vis dar dažnai pirmasis vaikas tokiu būdu yra nužudomas ir suvalgomas. Pastaraisiais metais daugelyje Afrikos genčių buvo tyčia griebiamasi kanibalizmo kaip karo priemonės, tam tikros rūšies gąsdinimo, kuriuo būtų terorizuojami jų kaimynai.

89:5.5Dalis kanibalizmo kilo dėl kažkada buvusių aukštesnio lygio palikuonių degeneravimo, bet jis daugiausia vyravo tarp evoliucinių rasių. Žmonių valgymas atsirasdavo tada, kada žmonės jausdavo didžiulę ir aršią neapykantą savo priešams. Žmogaus mėsos valgymas tapo iškilmingos keršto ceremonijos dalimi; buvo tikima, kad šitokiu būdu galima sunaikinti priešo vėlę arba ją sulieti su valgančiojo vėle. Kažkada buvo plačiai paplitęs tikėjimas, jog burtininkai savo galias pasiekia valgydami žmogaus mėsą.

89:5.6Kai kurios žmonių valgytojų grupės valgydavo tik savo genties narius, pseudodvasinis vidinis susimaišymas, kuris turėjo pabrėžti gentinį solidarumą. Bet iš keršto jie taip pat valgydavo ir priešus, manydami, kad iš jų pasisavins stiprybę. Buvo manoma, jog draugo ar gentainio sielai yra garbė, jeigu jo kūnas būtų suvalgytas, nors priešui būti šitokiu būdu suvalgytam buvo ne daugiau kaip bausmė. Laukinio protas nepretendavo į tai, kad išliktų nuoseklus.

89:5.7Kai kuriose gentyse pasenę tėvai stengdavosi, kad juos suvalgytų vaikai; kitose gentyse buvo įprasta susilaikyti nuo artimų giminių valgymo; jų kūnus parduodavo arba pakeisdavo į svetimų kūnus. Buvo didžiulė prekyba moterimis ir vaikais, kurie būdavo nupenimi nužudymui. Kada ligos ar karas nesugebėdavo kontroliuoti gyventojų skaičiaus, tada perteklių be jokių ceremonijų suvalgydavo.

89:5.8Kanibalizmas ėmė palaipsniui nykti dėl tokių poveikių:

89:5.91. Kartais jis tapdavo bendruomenės ritualu, kolektyvinės atsakomybės prisiėmimu dėl mirties bausmės paskyrimo savo gentainiui. Kraujo kaltė daugiau nebėra nusikaltimas, kada joje dalyvauja visi, visuomenė. Azijoje paskutinieji kanibalizmo atvejai buvo tokie, kada buvo suvalgyti nusikaltėliai, kuriems buvo įvykdyta mirties bausmė.

89:5.102. Labai anksti jis tapo religiniu ritualu, bet auganti vėlių baimė nevisada veikė taip, kad žmonių valgymą mažintų.

89:5.113. Galiausiai tai išsivystė iki tokio lygio, kada buvo valgomos tiktai tam tikros kūno dalys arba organai, tos dalys, kurių viduje tariamai buvo siela arba dvasios dalelės. Kraujo gėrimas tapo įprastu, ir buvo įprasta sumaišyti "valgomas" kūno dalis su vaistais.

89:5.124. Tą galėjo daryti tik vyrai; moterims valgyti žmogieną buvo uždrausta.

89:5.135. Vėliau tą daryti galėjo tiktai vadai, žyniai, ir šamanai.

89:5.146. Tada tai tapo tabu labiau išsivysčiusiose gentyse. Tabu žmonių valgymui atsirado Dalamatijoje ir palaipsniui pasklido po visą pasaulį. Noditai skatino kremavimą kaip kovos prieš kanibalizmą priemonę, kadangi kažkada buvo įprastas paprotys iškasti palaidotus kūnus ir juos suvalgyti.

89:5.157. Žmogaus aukojimas paskelbė galą kanibalizmui. Žmogaus kūnas, tapęs aukštųjų žmonių, vadų, maistu, galiausiai buvo paliktas dar aukštesnėms dvasioms; ir tokiu būdu žmogiškosios aukos aukojimas efektyviai užkirto kelią kanibalizmui, išskyrus labiausiai atsilikusias gentis. Kada žmonių aukojimas buvo įtvirtintas iki galo, tada žmonių valgymas tapo tabu; žmogaus kūnas tapo maistu tiktai dievams; žmogus galėjo suvalgyti tik mažytį ritualinį gabaliuką, sakramentą.

89:5.16Galiausiai aukojimų tikslais apskritai buvo imta naudoti gyvūnų pakaitalus, ir net labiau atsilikusiose gentyse šunų valgymas smarkiai sumažino žmonių valgymą. Šuo buvo pirmasis prijaukintas gyvūnas, ir jis buvo labai vertinamas tiek kaip gyvūnas, tiek kaip maistas.

89:6.1Žmonių aukojimas buvo netiesioginė kanibalizmo pasekmė, o taip pat ir išsivadavimas iš jo. Parūpinimas dvasių palydos į dvasių pasaulį taip pat vedė į tai, jog sumažėjo žmonių valgymas, nes niekada nebuvo papročio šitas paaukotas aukas suvalgyti. Nė viena rasė nebuvo visiškai laisva nuo žmonių aukojimo kokia nors forma ir kokiu nors metu, nors Andonitai, noditai, ir Adomitai kanibalizmu buvo užsikrėtę mažiausia.

89:6.2Žmonių aukojimas iš tikrųjų buvo visuotinis; jis išsilaikė kiniečių, indusų, egiptiečių, hebrajų, mesopotamijiečių, graikų, romėnų, ir daugelio kitų tautų religiniuose papročiuose, net iki pastarųjų laikų jis išliko atsilikusiose Afrikos ir Australijos gentyse. Vėlesnieji Amerikos indėnai turėjo civilizaciją, atsiradusią iš kanibalizmo, ir, dėl to, buvo pasinėrę į žmonių aukojimą, ypač Centrinėje ir Pietų Amerikoje. Kaldeniečiai buvo tarp pirmųjų, kurie atsisakė žmonių aukojimo paprastomis progomis, šitas aukas pakeisdami gyvūnais. Maždaug prieš du tūkstančius metų minkštaširdis japonų imperatorius įvedė molinius atvaizdus tam, kad jie užimtų aukojamų žmonių vietą, bet tiktai mažiau negu prieš tūkstantį metų šitie aukojimai baigėsi šiaurinėje Europoje. Kai kuriose atsilikusiose gentyse, vis dar tebevyksta savanorių žmonių aukojimas, tam tikros rūšies religinė arba ritualinė savižudybė. Kartą šamanas įsakė paaukoti vienos genties labai gerbiamą seną vyrą. Žmonės sukilo; jie atsisakė paklusti. Tuo tarpu senasis žmogus turėjo savo sūnų, kuris jį greitai nužudė; senovės žmonės iš tikrųjų tikėjo šitokiu papročiu.

89:6.3Nėra tragiškesnio ir labiau jaudinančio patyrimo užrašyto dokumentuose, kurie pasakoja apie širdį draskančius susidūrimus tarp senovinių ir laiko išgarbintų religinių papročių ir besivystančios civilizacijos priešingų reikalavimų, koks yra hebrajų pasakojimas apie Džeftą ir jo vienintelę dukterį. Kaip buvo apskritai įprasta, šitas gero norintis žmogus davė kvailą priesaiką, sudarė sandėrį su "kovos dievu," sutikdamas sumokėti tam tikrą kainą už pergalę prieš savo priešus. Ir šitoji kaina buvo paaukoti tą, kuris pirmasis išeis iš jo namų, kad pasitiktų jį, sugrįžtantį namo. Džeftas manė, kad vienas iš jo patikimų vergų šitaip bus šalia jo, kad pasveikintų jį, bet atsitiko taip, kad jo duktė, jo vienintelis vaikas, išėjo į lauką jo pasveikinti jam pargrįžus namo. Ir tokiu būdu, net ir tokiais nesenais laikais ir tariamai civilizuotoje tautoje, šitą gražią mergina, po dviejų mėnesių, skirtų apraudoti jos likimą, jos tėvas, ir, pritarus jo gentainiams bičiuliams, iš tikrųjų paaukojo kaip žmogiškąją auką. Ir visa tai buvo padaryta nepaisant Mozės griežtų nurodymų, pasisakančių prieš žmogaus aukojimą. Bet vyrai ir moterys yra įpratę duoti kvailas ir nereikalingas priesaikas, o senovės žmonės tokius pasižadėjimus laikė labai šventais.

89:6.4Senovėje, kada buvo pradedamas statyti naujas bent kiek reikšmingesnis pastatas, buvo įprasta nužudyti žmogų kaip "pamatų auką." Taip būdavo pasirūpinama vėlės dvasia tam, kad statinį stebėtų ir saugotų. Kada kiniečiai rengdavosi išlieti varpą, tada pagal paprotį reikėdavo paaukoti bent jau vieną merginą tuo tikslu, jog būtų pagerintas varpo skambesys; parinktoji mergina būdavo gyva įmetama į išlydytą metalą.

89:6.5Ilgą laiką daugelis grupių laikėsi papročio gyvus vergus įmūryti į svarbias sienas. Vėlesniaisiais laikais šiaurinės Europos gentys gyvų asmenų palaidojimą naujų pastatų sienose pakeitė praeivio šešėlio palaidojimu sienoje. Kiniečiai sienoje laidojo tuos darbininkus, kurie mirdavo tuo metu, kada ją statė.

89:6.6Apgailėtinas karalius Palestinoje, statydamas Jericho sienas, "jos pamatuose paguldė Abiramą, savo pirmagimį, o vartus joje pastatė ant savo jauniausiojo sūnaus, Segubo." Tokiais nesenais laikais, ne tik, kad šitas tėvas iš tiesų du savo sūnus gyvus įmūrijo į miesto vartų pamatų duobes, bet ir jo veiksmas yra užfiksuotas kaip "atitinkantis Viešpaties žodį." Mozė šituos aukojimus į pamatus buvo uždraudęs, bet izraelitai prie jų sugrįžo netrukus po jo mirties. Dvidešimtojo amžiaus ritualas įdėti niekučių ir atminimo ženklų į naujo pastato kertinį akmenį primena primityviuosius aukojimus į pamatus.

89:6.7Ilgą laiką daugelis tautų laikėsi papročio pirmuosius vaisius paskirti dvasioms. Ir šitokio papročio laikymasis, dabar daugiau ar mažiau simbolinis, yra liekanos tų ankstyvųjų ritualų, kurių metu būdavo aukojami žmonės. Pirmagimio paaukojimo idėja buvo plačiai paplitusi tarp senovės žmonių, ypač tarp finikiečių, kurie šito atsisakė paskutinieji. Aukojimo metu būdavo sakoma: "gyvybė už gyvybę." Dabar jūs sakote mirties atveju, "dulkė buvai, į dulkę ir pavirtai."

89:6.8Nors Abraomo, priversto paaukoti savo sūnų Izaoką, reginys ir šokiruoja civilizuotus jausmus, tačiau tų laikų žmonėms jis nebuvo nauja ar keista idėja. Ilgą laiką vyravo paprotys, kada tėvai, didžiulio emocinio streso metu, paaukodavo savo pirmagimius sūnus. Daugelis tautų turi pasakojimą, analogišką šitai istorijai, nes kažkada egzistavo po visą pasaulį paplitęs ir gilus tikėjimas, jog būtina pasiūlyti žmogaus auką, kada atsitikdavo kažkas nepaprasto arba ypatingo.

89:7.1Mozė mėgino nutraukti žmonių aukojimą, pakaitalu įvesdamas išpirką. Jis sudarė sistemingą planą, kurio dėka jo tauta išvengė blogiausių pasekmių dėl savo skubotų ir kvailų priesaikų. Žemę, nuosavybę, ir vaikus buvo galima išpirkti pagal nustatytus mokesčius, kuriuos reikėjo sumokėti žyniams. Tos grupės, kurios nustojo aukoti savo pirmagimius, greitu laiku įgavo didžiulį pranašumą prieš mažiau išsivysčiusius kaimynus, kurie šituos žiaurius veiksmus tęsė toliau. Daugelis šitokių atsilikusių genčių ne tik buvo smarkiai susilpnintos, šitaip prarasdamos savo sūnus, bet dažnai net nutrūkdavo ir vadovavimo genčiai perėmimas.

89:7.2Išnykstančio vaiko aukojimo pasekmė buvo paprotys krauju ištepti namo durų staktos šulą tam, kad būtų apsaugotas pirmagimis. Dažnai tai būdavo daroma per metų vieną iš šventųjų švenčių, ir šitas ritualas vienu metu buvo apėmęs didžiąją pasaulio dalį nuo Meksikos iki Egipto.

89:7.3Net ir po to, kada didžioji dauguma grupių ritualinio vaikų žudymo atsisakė, buvo paprotys kūdikį palikti vieną, toli negyvenamoje vietoje ar nedideliame laivelyje ant vandens. Jeigu tas vaikas išgyvendavo, tada buvo manoma, jog dievai įsikišo tam, kad jį išsaugotų, kaip tai buvo pasakojimuose apie Sargoną, Mozę, Sairą, ir Romulą. Vėliau atsirado paprotys paskirti pirmagimius sūnus kaip šventus arba aukotinus, jiems leisdavo užaugti, o tada vietoje mirties juos ištremdavo; tokia buvo kolonizavimo kilmė. Romėnai šito papročio laikėsi savo kolonizavimo plane.

89:7.4Didelė dalis keistų lytinio palaidumo sąsajų su primityviu garbinimu atsirado dėl žmonių aukojimo. Senaisiais laikais, jeigu moteris sutikdavo galvų medžiotojus, tai ji galėdavo savo gyvybę išsipirkti, sutikdama lytiškai santykiauti. Vėliau, pašvęsta dievams mergina kaip auka galėdavo pasirinkti, jog savo gyvybę išsipirktų, visam gyvenimui savo kūną paskirdama šventai lytinei tarnystei šventykloje; šitokiu būdu ji galėdavo užsidirbti pinigų išpirkai. Senovės žmonės manė, jog tai yra labai išaukštinantis dalykas turėti lytinių santykių su moterimi, kuri šitokiu būdu išperka savo gyvybę. Bendrauti su šitomis šventomis merginomis buvo religinis ritualas, ir priedo, visas šitas ritualas suteikdavo priimtiną pasiteisinimą dėl įprasto lytinio pasitenkinimo. Tai buvo subtili saviapgaulės rūšis, kuria su malonumu naudojosi tiek merginos, tiek jų partneriai. Evoliucinio civilizacijos vystymosi metu papročiai visada slenka iš paskos, šitokiu būdu suteikdami leidimą besivystančių rasių ankstyvesnei ir panašesnei į laukinių lytinei praktikai.

89:7.5Galiausiai šventovių paleistuvystė išplito po visą pietinę Europą ir Aziją. Visos tautos tuos pinigus, kuriuos uždirbdavo šventyklų prostitutės, laikė šventais—didžiule dovana, kurią reikia padovanoti dievams. Aukščiausio tipo moterys plūdo į šventyklų lytinį turgų ir savo uždarbius paskirdavo įvairios rūšies šventoms tarnyboms ir visuomeninės gerovės darbams. Daugelis moterų iš geresniųjų klasių susikraudavo sau kraitį iš laikinų lytinių paslaugų šventyklose, ir didžioji dalis vyrų bevelijo tokias moteris turėti savo žmonomis.

89:8.1Išperkančios aukos ir šventyklų prostitucija tikrovėje buvo žmonių aukojimo pakeitimai. Po šito atėjo netikras dukterų paaukojimas. Šitą ritualą sudarė kraujo nuleidimas, su pasišventimu viso gyvenimo skaistybei, ir tai buvo moralinė reakcija į senesniąją šventyklos paleistuvystę. Ne tokiais senais laikais nekaltos mergaitės pasišvęsdavo tam, kad šventykloje saugotų šventą ugnį.

89:8.2Galiausiai žmonės suvokė tokią mintį, jog kurios nors kūno dalies paaukojimas galėtų būti vietoje senesniojo ir viso žmogaus paaukojimo. Fizinis suluošinimas taip pat buvo manoma, jog yra priimtinas pakaitalas. Buvo aukojami plaukai, nagai, kraujas, ir net kojų ir rankų pirštai. Senoviniai vėlesnieji ir beveik visuotiniai apipjaustymo ritualai buvo tokio kulto pasekmė, kada buvo aukojamos dalys; jie buvo grynai aukojamojo pobūdžio, jokios minties apie higieną jiems nebuvo suteikiama. Vyrai būdavo apipjaustomi; moterims perdurdavo ausis.

89:8.3Vėliau tapo papročiu pirštus surišti drauge, o ne nupjauti. Galvos nuskutimas ir plaukų nukirpimas lygiai taip pat buvo religinio pasišventimo formos. Pavertimas eunuchais iš pradžių buvo žmonių aukojimo idėjos modifikavimas. Nosies ir lūpos pervėrimas vis dar tebėra praktikuojamas Afrikoje, o tatuiruotė yra ankstesniojo primityvaus kūno pjaustymo tam, kad liktų randai, meninė evoliucija.

89:8.4Galiausiai aukojimo paprotys, dėl besivystančių mokymų, buvo susietas su susitarimo idėja. Pagaliau, dievus imta suvokti tokius, kurie sudaro tikrus susitarimus su žmogumi; ir tai buvo svarbus žingsnis stabilizuojant religiją. Įstatymas, susitarimas, užima atsitiktinumo, baimės, ir prietarų vietą.

89:8.5Žmogus niekada negalėjo net ir svajoti, kad sudarytų sutartį su Dievybe tol, kol jo supratimas apie Dievą nepasiekė tokio lygio, kada visatos kontrolierius imta įsivaizduoti kaip patikimus. Ir žmogaus ankstyvoji idėja apie Dievą buvo tokia antropomorfinė, kad jis nesugebėjo suvokti Dievybės kaip patikimos tol, kol jis pats netapo santykinai patikimu, moraliu, ir etišku.

89:8.6Bet idėja apie susitarimą su dievais pagaliau iš tiesų atsirado. Evoliucinis žmogus galiausiai įgijo tokį moralinį orumą, kad su savo dievais jis išdrįso derėtis. Ir šitaip aukų siūlymo reikalas palaipsniui išsivystė į žmogaus filosofinio derėjimosi su Dievu žaidimą. Ir visa tai reiškė naują priemonę, kaip apsidrausti nuo nesėkmės arba, greičiau, pagerintą metodą, kaip apčiuopiamiau nusipirkti klestėjimą. Nepuoselėkite klaidingos minties, jog šitos ankstyvosios aukos buvo nemokamos dovanos dievams, spontaniškas dėkingumo arba atsidėkojimo pasiūlymas; jos nebuvo tikrojo garbinimo išraiška.

89:8.7Maldų primityviosios formos buvo nei daugiau, nei mažiau kaip derėjimasis su dvasiomis, ginčas su dievais. Tai buvo tam tikros rūšies barteris, kuriame maldavimas ir įtikinėjimas buvo keičiami į kažką apčiuopiamesnį ir brangesnį. Besivystanti rasių prekyba sukūrė komercijos dvasią ir išvystė derėjimosi gudrumą; ir dabar šitie aspektai ėmė atsirasti žmogaus garbinimo metoduose. O kadangi vieni žmonės derėdavosi geriau už kitus, todėl buvo manoma, jog kai kurie žmonės meldžiasi geriau už kitus. Teisingo žmogaus malda buvo laikoma didžiulėje pagarboje. Teisingas žmogus buvo tas, kuris buvo visiškai atsiskaitęs su dvasiomis, kuris kiekvieną ritualinį įsipareigojimą dievams buvo įvykdęs iki galo.

89:8.8Ankstyvosios maldos vargu ar buvo garbinimas; tai buvo derėjimasis prašant sveikatos, turto, ir gyvybės. Ir einant amžiams daugeliu atžvilgių maldos nedaug kuo tepasikeitė. Jos vis dar tebėra skaitomos iš maldaknygių, sukalbamos formaliai, ir surašomos tam, kad būtų pritvirtinamos ant ratų ir pakabinamos ant medžių, kur vėjų pūtimas išlaisvins žmogų nuo to, kad jam nereiktų vargti kvėpuojant pačiam.

89:9.1Žmonių aukojimas, per visą Urantijos ritualų evoliuciją, vystėsi nuo kraugeriškojo žmonių valgymo reikalo į aukštesnius ir simboliškesnius lygius. Ankstyvieji aukojimo ritualai pagimdė vėlesnes sakramento ceremonijas. Artimesniaisiais laikais vien tiktai žynys suvalgydavo kanibalinės aukos gabalėlį arba išgerdavo lašelį žmogaus kraujo, o tada visi valgydavo gyvūną pakaitalą. Šitos ankstyvosios išpirkos, atpirkimo, ir susitarimų idėjos išsivystė į vėlesniųjų dienų sakramentines apeigas. Ir visa šita apeigų evoliucija turėjo milžinišką visuomeninantį poveikį.

89:9.2Ryšium su Dievo Motinos kultu, Meksikoje ir kitur, paplotėliai ir vyno sakramentas galiausiai buvo vartojami vietoje ankstesniųjų žmonių aukų mėsos ir kraujo. Hebrajai ilgą laiką laikėsi šito ritualo kaip savo Perėjimo šventės ceremonijų dalies, ir būtent iš šitų apeigų kilo vėlesnė krikščioniškoji sakramento versija.

89:9.3Senovinės visuomeninės brolijos rėmėsi kraujo gėrimo ritualu; ankstyvoji žydų brolystė būdavo sutvirtinama aukojamu krauju. Paulius rengėsi sukurti naują krikščioniškąjį kultą remiantis "amžinojo susitarimo krauju." Ir nors mokymais apie kraują ir aukojimą jis krikščionybę be reikalo apsunkino, bet kartą ir visiems laikams jis tikrai padarė galą tokioms atpirkimo doktrinoms, kada buvo aukojami žmonės ar gyvūnai. Jo teologiniai kompromisai rodo, kad net ir apreiškimas turi nusileisti palaipsnei evoliucijos kontrolei. Pagal Paulių, Kristus tapo paskutiniąja auka, kurios visiems turi užtekti; dabar dieviškasis Teisėjas yra iki galo ir amžiams patenkintas.

89:9.4Ir šitaip, po ilgų amžių aukojimo kultas išsivystė į sakramento kultą. Tokiu būdu šiuolaikinių religijų sakramentai yra tų sukrečiančių ankstyvųjų žmonių aukojimo ceremonijų ir dar senesnių kanibalinių ritualų teisėti paveldėtojai. Vis dar daugelis tebesiremia krauju, kad būtų pasiektas išgelbėjimas, bet jis bent jau įgavo perkeltinę, simbolinę, ir mistinę prasmę.

89:10.1Kad Dievas yra palankus, tokią sąmonę žmogus pasiekė tiktai per aukojimą. Šiuolaikinis žmogus turi sukurti naujus metodus, kaip pasiekti išgelbėjimo savimonę. Mirtingojo prote išsilaiko nuodėmės sąmonė, bet minties modeliai apie išgelbėjimą joje yra susidėvėję ir pasenę. Dvasinio poreikio tikrovė išlieka, bet intelektuali pažanga sunaikino senuosius kelius, kuriais būtų galima užtikrinti ramybę ir paguodą protui ir sielai.

89:10.2Nuodėmę būtina iš naujo apibrėžti kaip sąmoningą neištikimybę Dievybei. Yra neištikimybės laipsniai: dalinė neryžtingumo ištikimybė; suskaidyta konfliktiškumo ištikimybė; mirštanti abejingumo ištikimybė; ir ištikimybės mirtis, kurią rodo pasišventimas bedieviams idealams.

89:10.3Kaltės pojūtis ar jausmas yra papročių laužymo sąmonė; nebūtinai tai yra nuodėmė. Nėra tikros nuodėmės, kada nėra sąmoningos neištikimybės Dievybei.

89:10.4Galimybė kaltės jausmą suvokti yra transcendentinio savitumo ženklas žmonijai. Jis žmogaus nepažymi, kad yra blogas, bet vietoje šito jį išskiria kaip tokį tvarinį, kuris turi potencialų didingumą ir amžinai augančią šlovę. Toks nevertumo jausmas yra pirminis akstinas, kuris turėtų greitai ir užtikrintai nuvesti į tuos įtikėjimo užkariavimus, kurie mirtingojo protą perveda į moralaus kilnumo, kosminės įžvalgos, ir dvasinio gyvenimo nuostabius lygius; tokiu būdu visos žmogiškosios egzistencijos prasmės tikrai yra pakeičiamos iš laikinųjų į amžinąsias, ir visos vertybės yra pakeliamos iš žmogiškųjų į dieviškąsias.

89:10.5Nuodėmės išpažinimas yra ryžtingas neištikimybės išsižadėjimas, bet jokiu būdu jis nesušvelnina tokios neištikimybės laiko-erdvės pasekmių. Bet išpažinimas—nuoširdus nuodėmės prigimties suvokimas—yra būtinas religiniam augimui ir dvasiniam žengimui į priekį.

89:10.6Nuodėmės atleidimas, kurį suteikia Dievybė, yra ištikimybės ryšių atnaujinimas, kuris ateina po to periodo, kada žmogus sąmoningai suvokia apie tokių ryšių nutrūkimą dėl sąmoningo maišto. Atleidimo nereikia ieškoti, jį tereikia priimti kaip ištikimybės ryšių tarp tvarinio ir Kūrėjo atstatymo sąmoningą suvokimą. Ir visi ištikimi Dievo sūnūs yra laimingi, mylintys tarnystę, ir kildami į Rojų visą laiką žengia į priekį.

89:10.7[Pateikta Nebadono Spindinčiosios Vakaro Žvaigždės.]