115:0.1SU Dievu Tėvu, sūnystė yra tas didis ryšys. Su Dievu Aukščiausiuoju, pasiekimas yra ta būtina sąlyga statuso atžvilgiu—kiekvienas turi padaryti kažką, o taip pat būti kažkas.

115:1.1Daliniai, neužbaigti, ir besivystantys intelektai pagrindinėje visatoje būtų bejėgiai, nesugebėtų suformuluoti nė vieno racionalios minties modelio, jeigu nebūtų kokio nors proto, aukšto ar žemo, įgimto sugebėjimo formuluoti tokius visatos rėmus, kuriuose ir būtų mąstoma. Jeigu protas negali suvokti išvadų, jeigu jis negali įsiskverbti į pirmines kilmės priežastis, tuomet toks protas neabejotinai išvadas postuluos ir pirmines kilmės priežastis išsigalvos dėl to, kad galėtų turėti loginio mąstymo priemonę šitų proto sukurtų postulatų rėmuose. Ir nors tvarinio mąstymas negali apsieiti be tokių visatos rėmų dėl to, kad vyktų racionalios intelektualios operacijos, bet jos, be išimties, didesniu ar mažesniu laipsniu yra klaidingos.

115:1.2Koncepciniai visatos rėmai yra tiktai santykinai teisingi; jie yra naudingi pastoliai, kurie galiausiai bus nebereikalingi tada, kada pasklis vis labiau išplėstas kosminis suvokimas. Tiesos, grožio, ir gėrio, moralės, etikos, pareigos, meilės, dieviškumo, kilmės, egzistencijos, tikslo, likimo, laiko, erdvės, net Dievybės supratimas yra tiktai santykinai teisingas. Dievas yra daug daug daugiau negu Tėvas, bet Tėvas yra žmogaus aukščiausioji Dievo samprata; nežiūrint šito, Tėvo-Sūnaus pavaizdavimą kaip Kūrėjo-tvarinio ryšį išplės tos viršmirtingųjų sampratos apie Dievybę, kurios bus pasiektos Orvontone, Havonoje, ir Rojuje. Žmogus turi mąstyti mirtingojo visatos rėmuose, bet tai nereiškia, kad jis negali įsivaizduoti kitų ir aukštesnių ribų, tarp kurių gali būti mąstoma.

115:1.3Tam, jog mirtingiesiems visatų visatą būtų galima suvokti lengviau, skirtingi kosminės tikrovės lygiai buvo pavadinti ribiniu, absonitiniu, ir absoliučiu. Iš šitų lygių tiktai absoliutus lygis yra be apribojimų amžinas, tikrai egzistencialus. Absonitai ir ribiniai yra begalybės originalios ir pirminės absoliučios tikrovės vediniai, modifikavimai, apribojimai, ir sumažinimai.

115:1.4Ribinio valdos egzistuoja Dievo amžinojo tikslo dėka. Ribiniai tvariniai, aukšti ir žemi, gali pasiūlyti, ir yra pasiūlę, svarstymui teorijų apie ribinio būtinybę kosminėje sistemoje, bet iš esmės jis egzistuoja dėl to, nes tokia yra Dievo valia. Visatos negalima paaiškinti, taip pat ir ribinis tvarinys negali racionaliai paaiškinti savo individualios egzistencijos nesiremdamas protėvinių būtybių, Kūrėjų ar tėvų, ankstesniaisiais veiksmais ir anksčiau išreikšta valia.

115:2.1Egzistencialumo požiūriu, negali atsitikti nieko naujo per visas galaktikas, nes begalybės užbaigtumas, neatskiriamas nuo šio AŠ ESU, amžinai yra septyniuose Absoliutuose, funkciškai yra sujungtas trivienybėse, ir yra perduodamai sujungtas trisąjungose. Bet dėl to, jog begalybė šitokiu būdu egzistencialiai yra šituose absoliučiuose susivienijimuose, jokiu būdu nereiškia, kad būtų neįmanoma įgyvendinti naujų kosminių patirtinių dalykų. Ribinio tvarinio požiūriu, begalybėje yra daug to, kas yra potencialus, daug to, kas priklauso ateities galimybių kategorijai, o ne dabarties aktualybei.

115:2.2Vertybė yra unikalus visatos tikrovės elementas. Mes nesuvokiame, kaip vertybė bet ko begalinio ir dieviško gali būti padidinta. Bet mes pastebime, jog prasmės gali būti modifikuojamos, jeigu ne didinamos, net ir begalinės Dievybės ryšiuose. Patirtinėms visatoms net ir dieviškąsias vertybes kaip aktualybes padidina išplėstas tikrovės prasmių suvokimas.

115:2.3Visas visuotinio kūrimo ir evoliucijos planas visuose patiriamuose lygiuose akivaizdžiai yra potencialų pavertimas aktualais; ir šitoji transmutacija yra vienodai susijusi su erdvės potencijos, proto potencijos, ir dvasinės potencijos sferomis.

115:2.4Šis akivaizdus metodas, kurio dėka kosmoso galimybės yra paverčiamos aktualia egzistencija, skiriasi iš lygio į lygį, būdamas patirtinė evoliucija ribiniame, ir patirtinis atsiradimas absonite. Egzistenciali begalybė iš tikrųjų yra beribė savo visaaprėpiamumu, ir šitas pats visaaprėpiamumas turi, neišvengiamai, apimti net ir galimybę evoliuciniam ribinio patyrimui. Ir galimybė tokiam patirtiniam augimui tampa visatos aktualybe dėka trisąjungių ryšių, kurie pasiekia Aukščiausiąją Būtybę ir kurie yra Aukščiausiojoje Būtybėje.

115:3.1Absoliutus kosmosas konceptualiai yra beribis; apibrėžti šitos pirminės tikrovės dydį ir pobūdį reiškia suteikti apribojimus begalybei ir sumažinti gryną amžinybės sampratą. Supratimas apie tai, kas yra begalinis-amžinas, amžinas-begalinis, yra beribis laipsniu ir absoliutus faktu. Urantijos praeityje, dabartyje, ar ateityje nėra nė vienos kalbos tam, jog būtų įmanoma adekvačiai išreikšti begalybės tikrovę ar tikrovės begalybę. Žmogus, ribinis tvarinys begaliniame kosmose, turi pasitenkinti tos beribės, bekraštės, niekada neprasidedančios, niekada nesibaigiančios egzistencijos, kurios suvokimas iš tikrųjų pranoksta jo sugebėjimą, iškreiptais atspindžiais ir sumažintomis sampratomis.

115:3.2Žmogus niekada negali turėti ir vilties, jog kada nors suvoks Absoliuto sqvoką, nemėgindamas iš pradžių sulaužyti tokios tikrovės vienybės. Protas vienija visas skirtybes, bet kai tokių skirtybių kaip tik nėra, tada protas nebeturi jokio pagrindo, kuriuo remdamasis mėgintų formuluoti suprantamas sąvokas.

115:3.3Pirmapradžiam begalybės sąstingiui reikalinga segmentacija prieš tai, kada žmogus mėgins ją suvokti. Begalybėje yra tokia vienybė, kuri šituose dokumentuose buvo išreikšta kaip šis AŠ ESU—pirmaeilis tvarinio proto postulatas. Bet tvarinys niekada negali suvokti, kaip gi yra taip, jog šitoji vienybė tampa dualybe, trivienybe, ir įvairove, ir vis tiek tebelikdama beribe vienybe. Žmogus susiduria su panašia problema, kada jis ima mąstyti apie nedalomą Trejybės Dievybę kartu su daugiskaitiniu Dievo įasmeninimu.

115:3.4Būtent tiktai žmogaus nutolimas nuo begalybės ir yra priežastis to, jog šita sąvoka turi būti išreikšta vienu žodžiu. Nors begalybė iš vienos pusės yra VIENYBĖ, bet iš kitos pusės ji yra ĮVAIROVĖ be galo ar ribų. Begalybė, kaip ją stebi ribiniai protingi tvariniai, yra tvarinio filosofijos ir ribinės metafizikos maksimalus paradoksas. Nors žmogaus dvasinė prigimtis garbinimo patyrime veržiasi aukštyn pas Tėvą, kuris yra begalinis, bet žmogaus intelektualaus suvokimo potencialą maksimaliai išeikvoja maksimali samprata apie Aukščiausiąją Būtybę. Už Aukščiausiojo ribų, sampratos vis didesne dalimi yra vardai; vis mažesniu laipsniu jos yra tikrieji realybės įvardijimai; vis daugiau ir daugiau jos iš tikrųjų tampa tvarinio ribinio supratimo projekcija į tai, kas yra viršribinis.

115:3.5Absoliutaus lygio viena pagrindinė koncepcija apima trijų aspektų postulatą:

115:3.61. Pirminį. Pirmojo Šaltinio ir Centro, šio AŠ ESU kaip šaltinio pasireiškimo, iš kurio ir kyla visa tikrovė, beribę koncepciją.

115:3.72. Aktualą. Aktualybės trijų Absoliutų sąjungą, Antrąjį, Trečiąjį, ir Rojaus Šaltinius ir Centrus. Šita Amžinojo Sūnaus, Begalinės Dvasios, ir Rojaus Salos trisąjunga sudaro Pirmojo Šaltinio ir Centro pirmumo aktualų atskleidimą.

115:3.83. Potencialą. Trijų potencialumo Absoliutų—Dievybės, Beribio, ir Visuotinio Absoliutų—sąjungą. Šita egzistencialaus potencialumo trisąjunga sudaro Pirmojo Šaltinio ir Centro pirmumo potencialų atskleidimą.

115:3.9Pirminio, Aktualo, ir Potencialo tarpusavio susivienijimas begalybėje sukelia įsitempimus, dėl ko atsiranda galimybė bet kokiam augimui visatoje, o augimas yra Septinkarčio, Aukščiausiojo, ir Galutiniojo prigimtis.

115:3.10Dievybės, Visuotinio, ir Beribio Absoliutų susivienijime, potencialumas yra absoliutus, tuo tarpu aktualybė yra atsirandanti; Antrojo, Trečiojo, ir Rojaus Šaltinių ir Centrų susivienijime, aktualybė yra absoliuti, tuo tarpu potencialumas yra atsirandantis; Pirmojo Šaltinio ir Centro pirmumo požiūriu, mes negalime pasakyti, jog aktualybė ar potencialumas yra arba egzistuojantis, arba atsirandantis—Tėvas yra.

115:3.11Laiko požiūriu, Aktualas yra tai, kas buvo ir yra; Potencialas yra tai, kas atsiranda ir bus; Pirminis yra tai, kas yra. Amžinybės požiūriu, skirtumai tarp Pirminio, Aktualo, ir Potencialo nėra tokie akivaizdūs. Šitos trivienybės savybės nėra taip išskiriamos Rojaus-amžinybės lygiuose. Amžinybėje viskas yra—tiktai dar ne viskas buvo atskleista laike ir erdvėje.

115:3.12Tvarinio požiūriu, aktualybė yra substancija, potencialumas yra sugebėjimas. Aktualybė egzistuoja pačiame centre ir iš jo plinta į periferinę begalybę; potencialumas ateina į vidų iš begalybės periferijos ir susilieja visų daiktų centre. Pirmumas yra tai, kas iš pradžių sukelia, o tada subalansuoja tikrovės kitimo iš potencialų į aktualus ir egzistuojančių aktualų tapimo potencialais ciklo dualistinius judėjimus.

115:3.13Trys potencialumo Absoliutai veikia grynai amžinajame kosmoso lygyje, dėl to jie niekada nefunkcionuoja kaip tokie ikiabsoliučiuose lygiuose. Tikrovės nusileidžiančiuose lygiuose potencialumo trisąjungiškumas pasireiškia Galutiniajame ir atsispindi Aukščiausiajame. Potencialas gali nesiaktualizuoti laike vienos dalies atžvilgiu kokiame nors ikiabsoliučiame lygyje, bet visumos atžvilgiu to negali būti niekada. Dievo valia iš tikrųjų galiausiai dominuoja, nevisada dominuoja individo atžvilgiu, bet būtinai dominuoja visumos atžvilgiu.

115:3.14Būtent aktualybės trisąjungoje savo centrą turi visa tai, kas egzistuoja kosmose; ar tai būtų dvasia, protas, ar energija, viskas koncentruojasi šitame Sūnaus, Dvasios, ir Rojaus susivienijime. Dvasinio Sūnaus asmenybė yra pagrindinis modelis visoms asmenybėms per visas visatas. Rojaus Salos substancija yra pagrindinis modelis, kurio tobulas atskleidimas yra Havona, o tobulėjantis atskleidimas yra supervisatos. Bendrai Veikiantysis vienu ir tuo pačiu metu yra protinis kosminės energijos sužadinimas, dvasinio tikslo konceptualizavimas, ir materialių lygių matematinių priežasčių ir pasekmių integravimas su dvasinio lygio valiniais tikslais ir motyvais. Ribinėje visatoje ir ribinei visatai Sūnus, Dvasia, ir Rojus funkcionuoja Galutiniajame ir veikia Galutinįjį tiek, kiek jis yra sąlygojamas ir ribojamas Aukščiausiajame.

115:3.15(Dievybės) aktualybė yra tai, ko žmogus ieško kildamas į Rojų. (Žmogiškojo dieviškumo) potencialumas yra tai, kuo žmogus išsivysto to ieškojimo metu. Pirminis yra tai, kas padaro įmanomu, jog būtų žmogaus aktualo, žmogaus potencialo, ir žmogaus amžinojo sambūvis ir integracija.

115:3.16Galutinė kosmoso dinamika yra susijusi su nuolatiniu tikrovės pervedimu iš potencialumo į aktualumą. Teoriškai, tokiai matamorfozei gali būti pabaiga, bet tikrovėje to atsitikti negali, nes tiek Potencialą, tiek ir Aktualą aprėpia Pirminis (AŠ ESU), ir šitas susitapatinimas amžiams padaro neįmanomu tai, jog visatos evoliucinis vystymasis būtų apribotas. Kas tik susitapatina su šiuo AŠ ESU, tas niekada negali patirti vystymosi pabaigos, kadangi šio AŠ ESU potencialų aktualybė yra absoliuti, ir šio AŠ ESU aktualų potencialumas taip pat yra absoliutus. Visada aktualai atvers iki tol neįmanomų potencialų realizavimo naujas magistrales—kiekvienas žmogiškasis sprendimas ne tiktai aktualizuoja naują tikrovę žmogiškajame patyrime, bet taip pat atskleidžia ir naują sugebėjimą žmogiškajam augimui. Suaugęs žmogus gyvena kiekviename vaike, o morontinis progresuotojas gyvena subrendusiame Dievą pažįstančiame žmoguje.

115:3.17Augime statika niekada negali atsirasti visuminiame kosmose, kadangi augimui—absoliutiems aktualams—pagrindas yra beribis, ir kadangi augimo galimybės—absoliutūs potencialai—yra neribotos. Praktiniu požiūriu visatos filosofai priėjo išvados, jog nėra tokio dalyko, kaip pabaiga.

115:3.18Apibrėžtu požiūriu, iš tikrųjų, yra daug pabaigų, daug veiklos užbaigimų, bet platesniu požiūriu aukščiausiajame visatos lygyje, pasibaigimų nėra, yra tiktai perėjimai iš vienos vystymosi fazės į kitą. Pagrindinės visatos esminis chronologiškumas yra susijęs su keliais visatos amžiais, Havonos, supervisatos, ir išorinių visatų amžiais. Bet net ir šitie pagrindiniai vienas po kito einančių ryšių periodai negali būti kas nors daugiau kaip tik santykiniai ženklai nesibaigiančiame amžinybės kelyje.

115:3.19Tiktai Aukščiausiosios Būtybės tiesos, grožio, ir gėrio baigiamasis įsiskverbimas į priekį žengiančiam tvariniui galėtų atskleisti galutiniojo dieviškumo tas absonitines savybes, kurios glūdi už tiesos, grožio, ir gėrio sampratos lygių.

115:4.1Bet koks pamąstymas apie Dievo Aukščiausiojo kilmę turi prasidėti nuo Rojaus Trejybės, kadangi Trejybė yra pirminė Dievybė, tuo tarpu Aukščiausiasis yra išvestinė Dievybė. Bet koks pamąstymas apie Aukščiausiojo augimą turi apimti pamąstymus apie egzistencialias trisąjungas, kadangi jos aprėpia visą absoliučią aktualybę ir visą begalinį potencialumą (drauge su Pirmuoju Šaltiniu ir Centru). Ir evoliucinis Aukščiausiasis yra kulminacinė ir asmeniškai valią sukoncentruojanti transmutacija—transformacija—kada potencialai tampa aktualais egzistencijos ribiniame lygyje ir šituo lygiu. Tos dvi trisąjungos, aktuali ir potenciali, apima augimo tarpusavio ryšių visumą visatose.

115:4.2Aukščiausiojo šaltinis yra Rojaus Trejybėje—amžinojoje, aktualiojoje, ir nedalomojoje Dievybėje. Aukščiausiasis yra pirmiausia dvasinis asmuo, ir šitas dvasinis asmuo atsiranda iš Trejybės. Bet, antra vertus, Aukščiausiasis yra augimo Dievybė—evoliucinio augimo—ir šitas augimas atsiranda iš tų dviejų trisąjungų, aktualiosios ir potencialiosios.

115:4.3Jeigu sunku suvokti tai, jog šios begalinės trisąjungos gali veikti ribiniame lygyje, tuomet pamąstykite apie tai, jog būtent pati jų begalybė turi turėti potencialumą to, kas yra ribinis; begalybė aprėpia visus dalykus, pradedant pačia žemiausia ir labiausiai apribota ribine egzistencija ir baigiant aukščiausiomis ir besąlygiškai absoliučiomis realybėmis.

115:4.4Suvokti, jog begalinis iš tikrųjų savyje talpina tai, kas yra ribinis, nėra tiek sunku, kiek sunku suprasti tiesiog, kaip gi šitas begalinis faktiškai pasireiškia tam, kuris yra ribinis. Bet Minties Derintojai, gyvenantys mirtingojo žmogaus viduje, yra vienas iš amžinųjų įrodymų, jog net ir absoliutus Dievas (kaip absoliutas) gali užmegzti ir tikrai užmezga tiesioginį ryšį net ir su žemiausiais ir mažiausiais iš visų valią turinčių visatos tvarinių.

115:4.5Trisąjungos, kurios kolektyviai aprėpia aktualą ir potencialą, ribiniame lygyje pasireiškia kartu su Aukščiausiąja Būtybe. Tokio pasireiškimo metodas yra tiek tiesioginis, tiek ir netiesioginis: tiesioginis jis yra tiek, kiek trisąjungos ryšiai tiesiogiai atsispindi Aukščiausiojoje Būtybėje, ir netiesioginis jis yra tiek, kiek šie ryšiai kyla atsiradusio absonito lygio dėka.

115:4.6Aukščiausioji tikrovė, kuri yra visuminė ribinė tikrovė, dinamiškai auga tarp išorinės erdvės beribių potencialų ir beribių aktualų visų daiktų centre. Tokiu būdu ribinė sfera realizuojasi Rojaus absonitinių agentūrų ir laiko Aukščiausiųjų Kuriančiųjų Asmenybių bendradarbiavimo dėka. Trijų didžiųjų potencialių Absoliutų apribotų galimybių subrandinimo veiksmas yra Pagrindinės Visatos Architektų ir jų transcendentinių partnerių absonitinis veikimas. Ir kada šitie atsiradimai yra pasiekę tam tikrą subrendimo lygį, tada iš Rojaus pasirodo Aukščiausiosios Kuriančiosios Asmenybės tam, jog įsitrauktų į amžius trunkančią užduotį, kad besiformuojančias visatas paverstų realiai egzistuojančiomis.

115:4.7Aukštybės augimas kyla iš trisąjungų; Aukščiausiojo dvasinis asmuo kyla iš Trejybės; bet Visagalio jėgos išskirtinės teisės yra grindžiamos Dievo Septinkarčio dieviškumo sėkme, tuo tarpu Visagalio Aukščiausiojo jėgos išskirtinių teisių bendras sujungimas su Dievo Aukščiausiojo dvasiniu asmeniu įvyksta Bendrai Veikiančiojo, kuris Aukščiausiojo protą šitoje evoliucinėje Dievybėje padovanojo kaip jungiamąjį faktorių, tarnavimo dėka.

115:5.1Aukščiausiosios Būtybės asmeninė realybė ir jos dvasinė prigimtis absoliučiai priklauso nuo Rojaus Trejybės egzistavimo ir veikimo. Tuo metu, kai Aukščiausiojo augimą apsprendžia trisąjungos ryšiai, tai Dievo Aukščiausiojo dvasinė asmenybė priklauso nuo Rojaus Trejybės, ir kyla iš Rojaus Trejybės, kuri yra amžinai tobulo ir begalinio stabilumo absoliutus centras-šaltinis, aplink kurį vis didesniu laipsniu atsiskleidžia Aukščiausiojo evoliucinis augimas.

115:5.2Trejybės veikimas yra susietas su Aukščiausiojo veikimu, nes Trejybė veikia visuose (visuminiuose) lygiuose, įskaitant ir Aukštybės veikimo lygį. Bet kaip Havonos amžius užleidžia vietą supervisatų amžiui, lygiai taip ir Trejybės kaip betarpiško kūrėjo matomas veikimas užleidžia vietą Rojaus Dievybių vaikų kūrybiniams veiksmams.

115:6.1Aktualybės trisąjunga toliau tiesiogiai veikia post-Havonos epochose; Rojaus gravitacija pajungia materialiosios egzistencijos bazinius vienetus, Amžinojo Sūnaus dvasinė gravitacija tiesiogiai veikia dvasinės egzistencijos fundamentalias vertybes, o Bendrai Veikiančiojo proto gravitacija neklystamai sukabina intelektualios egzistencijos visas gyvybiškai svarbias prasmes.

115:6.2Bet kiekvienam kūrybinio aktyvumo etapui plintant tolyn į išorę per neištyrinėtą erdvę, jis funkcionuoja ir egzistuoja vis labiau ir labiau nutoldamas nuo centrinės vietos— absoliučios Rojaus Salos ir joje gyvenančių begalinių Dievybių—kuriančiųjų jėgų ir dieviškųjų asmenybių tiesioginio veikimo. Todėl, šitie kosminės egzistencijos vienas po kito einantys lygiai ima vis didesniu laipsniu priklausyti nuo įvykių, vykstančių tarp šių trijų begalybės Absoliutų potencialumų ribų.

115:6.3Aukščiausioji Būtybė aprėpia kosminės tarnystės galimybes, kurios akivaizdžiai nepasireiškia Amžinajame Sūnuje, Begalinėje Dvasioje, arba neasmenėse Rojaus Salos realybėse. Šitas teiginys yra pateikiamas deramai atsižvelgiant į šitų trijų pagrindinių aktualybių absoliutumą, bet Aukščiausiojo augimas remiasi ne tiktai šitomis Dievybės ir Rojaus aktualybėmis, bet taip pat yra įsitraukęs ir į procesus, vykstančius Dievybės, Visuotinio, ir Beribio Absoliutų viduje.

115:6.4Aukščiausiasis ne tiktai auga, kada besivystančių visatų Kūrėjai ir tvariniai siekia panašumo į Dievą, bet šitoji ribinė Dievybė taip pat auga ir dėl to, jog tvarinys ir Kūrėjas įsisavina didžiosios visatos ribines galimybes. Aukščiausiojo judėjimas yra dvigubas: intensyvus link Rojaus ir Dievybės ir ekstensyvus link potencialo Absoliutų beribiškumo.

115:6.5Dabartiniame visatos amžiuje šitą dualų judėjimą atskleidžia didžiosios visatos besileidžiančiosios ir kylančiosios asmenybės. Aukščiausiosios Kuriančiosios Asmenybės ir visi jų dieviškieji pagalbininkai atspindi Aukščiausiojo išorinį, išsisklaidomąjį judėjimą, tuo tarpu kylantieji piligrimai iš septynių supervisatų pažymi einančią į vidų, susiliejančią Aukštybės tendenciją.

115:6.6Ribinė Dievybė visada siekia dualistinės sąsajos, nukreiptos į vidų link Rojaus ir jo Dievybių ir į išorę link begalybės ir tų Absoliutų joje. Rojaus-kuriančiojo dieviškumo galingas išsiveržimas, įasmeninamas Sūnuose Kūrėjuose ir įgaunantis galią energijos kontrolieriuose, rodo milžinišką Aukštybės potvynį, besiveržiantį į išorę į potencialumo sferas, tuo tarpu didžiosios visatos kylančiųjų tvarinių begalinė procesija liudija Aukštybės galingą potvynį į vidų link vienybės su Rojaus Dievybe.

115:6.7Žmogiškosios būtybės sužinojo, kad judėjimas to, kas yra nematomas, kartais gali būti matomas, stebint jo pasekmes, kurias patiria tas, kas yra matomas; ir mes visatose seniai išmokome nustatyti Aukštybės judėjimus ir tendencijas stebėdami tokių evoliucijų pasekmes didžiosios visatos asmenybėse ir modeliuose.

115:6.8Nors mes nesame įsitikinę, bet manome, jog Aukščiausiasis, kaip Rojaus Dievybės ribinis Atspindys, yra įsitraukęs į amžinąjį žengimą į priekį į išorinę erdvę; bet kaip išorinės erdvės trijų Absoliutų potencialų apribojimas, šita Aukščiausioji Būtybė amžinai siekia sąsajos su Rojumi. Ir šitie dualistiniai judėjimai atrodo, jog paaiškina didžiąją dalį pagrindinės veiklos, vykstančios dabartiniu metu organizuotose visatose.

115:7.1Aukščiausiojo Dievybėje Tėvas-AŠ ESU yra pasiekęs santykinai užbaigtą išsilaisvinimą iš tų apribojimų, kurie yra neatskiriami nuo statuso begalybės, būties amžinybės, ir prigimties absoliutumo. Bet Dievas Aukščiausiasis buvo išlaisvintas iš visų egzistencialių apribojimų tiktai paveiktas visuotinio veikimo patirtinių apribojimų. Pasiekęs sugebėjimą patirti, ribinis Dievas taip pat tampa toks, kuriam patyrimas yra būtinas; siekdamas išsivadavimo iš amžinybės, Visagalis susiduria su laiko barjerais; ir Aukščiausiasis galėtų pažinti augimą ir vystymąsi tiktai kaip egzistencijos dališkumo ir prigimties neužbaigtumo pasekmę, būties neabsoliutumą.

115:7.2Visa tai turi vykti sutinkamai su Tėvo planu, kuris yra paremtas tuo, jog ribinis žengimas į priekį priklauso nuo pastangų, tvarinio pasiekimas priklauso nuo atkaklumo, o asmenybės vystymasis priklauso nuo įtikėjimo. Bet šitaip nustatydamas Aukščiausiojo patyrimą-evoliuciją, Tėvas padarė įmanomu tai, jog ribiniai tvariniai egzistuotų visatose ir, patirtinio žengimo į priekį dėka, kada nors pasiektų Aukštybės dieviškumą.

115:7.3Įskaitant Aukščiausiąjį ir net Galutinįjį, visa realybė, išskyrus septynių Absoliutų beribes vertybes, yra santykinė. Aukštybės realybė remiasi Rojaus galia, Sūnaus asmenybe, ir Bendrai Veikiančiojo veikimu, bet Aukščiausiojo augimas yra įtrauktas į Dievybės Absoliutą, Beribį Absoliutą, ir Visuotinį Absoliutą. Ir šita sintezuojanti ir vienijanti Dievybė—Dievas Aukščiausiasis—yra įasmeninimas to ribinio šešėlio, kurį Rojaus Tėvo, Pirmojo Šaltinio ir Centro, neištiriamos prigimties begalinė vienybė meta per visą didžiąją visatą.

115:7.4Tokiu laipsniu, kokiu trisąjungos betarpiškai veikia ribiniame lygyje, tokia dalimi jos susisiekia su Aukščiausiuoju, kuris yra toji Dievybė, kuri sukoncentruoja ir kosmiškai susumuoja Absoliuto Aktualo ir Absoliuto Potencialo prigimties ribinius apribojimus.

115:7.5Manoma, jog Rojaus Trejybė yra absoliuti neišvengiamybė; Septynios Pagrindinės Dvasios yra akivaizdžiai Trejybės neišvengiamybės; Aukščiausiojo galios-proto-dvasios-asmenybės aktualizavimas turi būti evoliucinė neišvengiamybė.

115:7.6Dievas Aukščiausiasis neatrodo, kad buvo neišvengiamas neapribotoje begalinėje begalybėje, bet atrodo, kad jis toks yra visuose santykinumo lygiuose. Jis yra nepakeičiamas evoliucinio patyrimo koncentruotojas, susumuotojas, ir įrėmintojas, veiksmingai suvienijantis šito tikrovės suvokimo būdo pasekmes savo Dievybės prigimtyje. Ir atrodo, jog visa tai jis daro tuo tikslu, kad prisidėtų prie to, jog pasirodytų neišvengiamas atsiradimas, Dievo Galutiniojo viršpatyrimas ir viršribinis pasireiškimas.

115:7.7Aukščiausiosios Būtybės negalima iki galo suvokti neatsižvelgiant į šaltinį, veikimą, ir likimą: į ryšį su pradžią suteikiančia Trejybe, į veiklos visatą, ir į betarpiško likimo Galutiniąją Trejybę.

115:7.8Evoliucinio patyrimo sumavimo proceso dėka Aukščiausiasis sujungia tą, kuris yra ribinis, su absonitu, lygiai taip, kaip Bendrai Veikiantysis asmenio Sūnaus dieviškąjį dvasingumą integruoja su Rojaus modelio nekintamomis energijomis, ir taip, kaip Visuotinio Absoliuto buvimas Dievybės aktyvinimą suvienija su Beribio reaktyvumu. Ir šitoji vienybė turi būti visų daiktų ir visų būtybių Pirmojo Tėvo-Priežasties ir Šaltinio-Modelio pirminės vienybės nenustatyto veikimo atskleidimas.

115:7.9[Parengė Galingasis Žinianešys, laikinai gyvenantis Urantijoje.]