122:0.1VARGU ar bus įmanoma iki galo paaiškinti tą didelį skaičių priežasčių, dėl kurių Palestina buvo pasirinkta Mykolo savęs padovanojimo vieta, ir ypač, kodėl būtent Juozapo ir Marijos šeima turėjo būti parinkta kaip betarpiška aplinka šito Dievo Sūnaus pasirodymui Urantijoje.

122:0.2Išnagrinėjęs Melkizedekų parengtą specialų pranešimą apie izoliuotų pasaulių statusą, pasitaręs su Gabrieliu, Mykolas pagaliau pasirinko Urantiją ta planeta, kurioje jis turėtų atlikti savo paskutinįjį savęs padovanojimą. Po šito sprendimo Gabrielis pats asmeniškai aplankė Urantiją, ir, išstudijavęs žmogiškąsias grupes ir apžvelgęs šio pasaulio ir jo tautų dvasinius, intelektualius, rasinius, ir geografinius aspektus, jis nusprendė, jog hebrajai turėjo tuos santykinius pranašumus, kurie garantavo jų pasirinkimą ta rase, kurioje vyktų savęs padovanojimas. Kada šitam sprendimui pritarė Mykolas, tada Gabrielis paskyrė ir pasiuntė į Urantiją Šeimos Komisiją iš Dvylikos Narių—atrinktų iš visatos asmenybių aukščiausiųjų kategorijų—kuriai buvo patikėta užduotis ištyrinėti žydų šeimyninį gyvenimą. Kada šitoji komisija savo darbus užbaigė, tada Gabrielis buvo Urantijoje ir gavo pranešimą, nurodantį tris perspektyvias sąjungas, kurios, komisijos nuomone, buvo vienodai tinkamos kaip savęs padovanojimo šeimos numatomam Mykolo įsikūnijimui.

122:0.3Iš šitų įvardintų trijų porų, Gabrielis asmeniškai atsirinko Juozapą ir Mariją, vėliau pats asmeniškai apsireiškė Marijai, ir šio apsireiškimo metu jis pranešė jai džiugią žinią, kad ji yra parinkta tam, jog taptų žemiškąja motina įsikūnijančiam vaikeliui.

122:1.1Juozapas, žmogiškasis Jėzaus (Jošua, Juozapo sūnaus) tėvas, buvo hebrajų hebrajus, nors jis turėjo daug nežydiškų rasinių protėvių, kuriuos laikas nuo laiko prie jo protėvių medžio pridėdavo jo tiesioginių protėvių moteriškosios atšakos. Jėzaus tėvo protėviai siekė Abraomo laikus ir per šitą giliai gerbiamą patriarchą vedė tolyn į paveldėjimo dar senesnes atšakas, nusidriekiančias iki šumerų ir noditų, o per senovinio mėlynojo žmogaus pietines gentis, iki Andono ir Fontos. Dovydas ir Saliamonas nebuvo tiesioginiai Juozapo protėviai, Juozapo linija taip pat tiesiogiai nėjo ir link Adomo. Juozapo tiesioginiai protėviai buvo meistrai—statybininkai, dailidės, mūrininkai, ir kalviai. Pats Juozapas buvo dailidė, o vėliau dirbo rangovu. Jo šeima priklausė senai ir žinomai paprastų žmonių giminei, kurioje kartas nuo karto atsirasdavo nepaprastų individų, kurie pasižymėdavo sąsajoje su religijos evoliucija Urantijoje.

122:1.2Marija, žemiškoji Jėzaus motina, buvo kilusi iš unikalių protėvių ilgos atšakos, kurioje buvo daug pačių nuostabiausių moterų Urantijos rasinėje istorijoje. Nors Marija buvo savojo laikmečio ir savosios kartos vidutinė moteris, buvo visiškai normalaus temperamento, bet tarp jos protėvių buvo tokios gerai žinomos moterys, kaip Anona, Tamara, Rūta, Batšeba, Ansė, Kloja, Ieva, Enta, ir Rata. Nė viena to meto žydų moteris neturėjo įžymesnės bendrų protėvių atšakos ar tokios linijos, kuri nusidriektų iki labiau žadančių sėkmę ištakų. Marijos protėviams, kaip ir Juozapo protėviams, buvo būdingas stiprių, bet vidutinių individų dominavimas, tarp kurių kartas nuo karto pasirodydavo daug nuostabių asmenybių, prisidėjusių prie civilizacijos žengimo į priekį ir religijos progresuojančios evoliucijos. Rasiniu požiūriu, vargu ar tiktų Mariją laikyti žydaite. Kultūra ir tikėjimu ji buvo žydė, bet paveldėjimo apdovanojimu ji daugiau buvo siriečių, hetitų, finikiečių, graikų, ir egiptiečių palikuonių derinys, jos rasinis paveldėjimas buvo platesnis už Juozapo rasinį paveldėjimą.

122:1.3Iš visų porų, gyvenusių Palestinoje maždaug tuo metu, kada buvo numatytas Mykolo savęs padovanojimas, Juozapas ir Marija turėjo plačiai nusidriekusių rasinių ryšių ir asmenybės gabumų labiau išvystyto vidurkio patį idealiausią derinį. Mykolas būtent ir buvo numatęs žemėje pasirodyti vidutiniu žmogumi tam, kad paprasti žmonės galėtų jį suprasti ir priimti jį; dėl to Gabrielis parinko kaip tik tokius asmenis, kaip Juozapą ir Mariją tam, kad taptų šio savęs padovanojimo tėvais.

122:2.1Jėzaus gyvenimo darbą Urantijoje iš tikrųjų pradėjo Jonas Krikštytojas. Zakarijas, Jono tėvas, priklausė žydų dvasininkijai, tuo tarpu jo motina, Elžbieta, buvo tos pačios didžiulės šeimos grupės, kuriai taip pat priklausė ir Marija, Jėzaus motina, labiau klestinčios atšakos narė. Zakarijas ir Elžbieta, nors ir buvo vedę daugelį metų, bet vaikų neturėjo.

122:2.2Baigiantis birželio mėnesiui, 8 m. pr. Kr., maždaug trims mėnesiams parėjus po Juozapo ir Marijos vedybų, vienos dienos pusiaudienį Gabrielis apsireiškė Elžbietai, lygiai taip, kaip jis vėliau pasirodė Marijai. Tarė Gabrielis:

122:2.3"Tuo metu, kai tavo vyras, Zakarijas, stovi prieš altorių Jeruzalėje, ir tuo metu, kai susirinkę žmonės meldžia, kad ateitų išlaisvintojas, aš, Gabrielis, atėjau pranešti, kad tu netrukus pagimdysi sūnų, kuris bus šito dieviškojo mokytojo pranašas, ir tu savo sūnui tikrai duosi Jono vardą. Jis užaugs būdamas atsidavęs Viešpačiui tavo Dievui, o kada jis bus visiškai suaugęs, tada tavo širdžiai suteiks džiaugsmo, nes daug sielų atgręš į Dievą, ir jis taip pat skelbs tavosios tautos sielos gydytojo ir visos žmonijos dvasios išlaisvintojo atėjimą. Tavoji giminaitė Marija bus šito pažadėtojo vaikelio motina, ir jai aš taip pat apsireikšiu."

122:2.4Šitas regėjimas Elžbietą labai smarkiai išgąsdino. Gabrieliui pasišalinus, ji mintimis sugrįžo prie to, ką buvo patyrusi, ilgai apmąstydama šio didingo svečio žodžius, bet apie šį apreiškimą niekam kitam, išskyrus savo vyrą, nepasakojo iki pat savo vėlesniojo apsilankymo pas Mariją kitų metų vasario pradžioje.

122:2.5Tačiau, penkis mėnesius apie savąją paslaptį Elžbieta nieko nepasakė net ir savo vyrui. Atskleidus Gabrielio apsilankymo istoriją, Zakarijas sureagavo labai skeptiškai ir savaičių savaitėmis abejojo visu šituo patyrimu, tiktai nenoromis sutikęs patikėti Gabrielio apsilankymu pas jo žmoną tada, kada daugiau nebegalėjo abejoti, kad ji laukėsi kūdikio. Zakariją labai suglumino Elžbietos būsimoji motinystė, bet jis neabejojo savo žmona dora, nežiūrint savo paties solidaus amžiaus. Tiktai tada, kada iki Jono gimimo buvo likusios šešios savaitės, Zakarijas, susapnavęs įspūdingą sapną, visiškai įsitikino, jog Elžbieta turi tapti likimo sūnaus, to, kuris turi paruošti kelią ateinančiam Mesijui, motina.

122:2.6Gabrielis Marijai apsireiškė maždaug apie lapkričio vidurį, 8 m. pr. Kr., tuo metu, kada ji dirbo savo namuose Nazarete. Vėliau, kada Marija nebeabejojo, kad ji turi tapti motina, ji įtikino Juozapą, kad jai leistų nukeliauti į Judaho miestą, kuris buvo už keturių mylių į vakarus nuo Jeruzalės, kalnuose, aplankyti Elžbietos. Gabrielis, apsireikšdamas kiekvienai iš šių abiejų būsimųjų motinų buvo sakęs, kad jis apsireikš ir kitai. Natūralu, kad jos nekantravo susitikti, palyginti savo patyrimus, ir pasišnekėti apie savųjų sūnų galimą ateitį. Marija pas savo tolimą puseserę viešėjo tris savaites. Elžbieta daug padarė, kad Marijos įtikėjimą į Gabrielio viziją sustiprintų, todėl namo ji sugrįžo daug daugiau atsidavusi tam šauksmui, kad taptų motina likimo sūnui, kurį taip greitai ji turi padovanoti pasauliui kaip bejėgį kūdikį, vidutinį ir normalų sferos kūdikį.

122:2.7Jonas gimė Judaho mieste kovo 25 d., 7 m. pr. Kr. Zakarijas ir Elžbieta nepaprastai džiūgavo suvokdami, kad jiems gimė sūnus, kaip ir buvo žadėjęs Gabrielis, ir kada aštuntąją dieną jie vaiką atnešė, kad apipjaustytų, tada oficialiai jį pakrikštijo Jonu, kaip jiems buvo nurodyta anksčiau. Zakarijo sūnėnas jau buvo išvykęs į Nazaretą, Marijai nunešdamas nuo Elžbietos žinią, kad jai gimė sūnelis ir kad jo vardas turi būti Jonas.

122:2.8Nuo ankstyviausios kūdikystės Jonui išmintingai buvo tvirtai perteikiama mintis, kad jis turi užaugti, jog taptų dvasiniu vadovu ir religiniu mokytoju. Ir Jono širdies dirva visą laiką reaguodavo į tokių verčiančių mąstyti sėklų sėją. Net kada jis dar buvo vaikas, jį dažnai surasdavo šventykloje, kada būdavo jo tėvo tarnystės metas, ir jam darė nepaprastą įspūdį reikšmingumas viso to, ką jis matė.

122:3.1Vieną vakarą apie saulėlydį, dar Juozapui negrįžus namo, Gabrielis apsireiškė Marijai ties žemu akmens stalu ir, kada ji atgavo amą, tarė: "Aš atėjau nurodymu to, kuris yra mano Valdovas ir kurį tu tikrai mylėsi ir auginsi. Tau, Marija, aš atnešu gerąją naujieną, kada skelbiu, jog apvaisinimas, esantis tavyje, yra nulemtas dangaus ir, kad deramu laiku tu tapsi sūnaus motina; tu tikrai jam duosi Jošua vardą, ir jis iš tiesų paskelbs dangaus karalystės žemėje ir tarp žmonių pradžią. Nepasakok apie šį dalyką niekam, išskyrus Juozapą ir Elžbietą, tavo giminaitę, kuriai aš taip pat apsireiškiau, ir, kuri taip pat tikrai netrukus pagimdys sūnų, kurio vardas tikrai bus Jonas, ir kuris parengs kelią išlaisvinimo žiniai, kurią tavo sūnus tikrai skelbs žmonėms su didele galia ir giliu įsitikinimu. Ir neabejok mano žodžiais, Marija, nes šitie namai buvo parinkti kaip likimo vaikelio mirtingoji gyvenamoji vieta. Mano palaiminimas lydės tave, Pačių Aukštųjų galia sustiprins tave, ir visos žemės Viešpats tikrai bus virš tavęs."

122:3.2Slapčiomis savo širdyje Marija mąstė apie šį apsilankymą daugelį savaičių tol, kol buvo visiškai tikra, kad laukiasi vaiko, prieš tai, kada išdrįso apie šiuos neįprastus įvykius papasakoti savo vyrui. Kada Juozapas visa tai išgirdo, nors jis ir labai pasitikėjo Marija, jis labai sunerimo ir daugelį naktų negalėjo užmigti. Iš pradžių Juozapas turėjo abejonių dėl Gabrielio apsilankymo. Vėliau, kada beveik buvo įtikintas, jog Marija dieviškojo žinianešio balsą iš tikrųjų girdėjo ir matė jo formą, tada jį ėmė draskyti abejonės jam mąstant, kaip gi tokie dalykai gali atsitikti. Kaip gi gali žmogiškųjų būtybių palikuonis būti dieviškojo likimo vaikas? Juozapas niekaip negalėjo suderinti šitų prieštaringų minčių tol, kol, po kelių apmąstymo savaičių, tiek jis, tiek Marija priėjo išvados, kad jie buvo parinkti tam, jog taptų Mesijo tėvais, nors vargu ar tai galėjo atitikti žydų sampratą, kad laukiamas išlaisvintojas turi būti dieviškosios prigimties. Padariusi šitokią svarbią išvadą, Marija pasiskubino išvykti į viešnagę pas Elžbietą.

122:3.3Sugrįžusi, Marija išvyko aplankyti savo tėvų Joakimo ir Hanos. Jos du broliai ir dvi seserys, o taip pat ir tėvai, į Jėzaus dieviškąją misiją visą laiką žiūrėjo skeptiškai, nors, aišku, šituo metu jie nieko nežinojo apie Gabrielio apsilankymą. Bet Marija su savo seserimi Salomėja iš tikrųjų pasidalino mintimis apie tai, kad ji mano, jog jos sūnus turi lemtį tapti didžiu mokytoju.

122:3.4Gabrielio pranešimas Marijai buvo pateiktas kitą dieną po Jėzaus pradėjimo ir buvo vienintelis viršgamtinio pasireiškimo įvykis, susijęs su jos visa patirtimi išnešiojant ir pagimdant pažadėtąjį vaikelį.

122:4.1Juozapas nesusitaikė su ta mintimi, kad Marija turi tapti nepaprasto vaiko motina iki to laiko, kol susapnavo labai įspūdingą sapną. Šitame sapne jam apsireiškė spindintis dangiškasis žinianešys ir, tarp kitų dalykų, pasakė: "Juozapai, aš apsireiškiu, įsakius Tam, kuris dabar valdo danguje, ir man yra nurodyta tau pranešti apie tą sūnų, kurį tikrai pagimdys Marija ir kuris pasaulyje tikrai taps didinga šviesa. Jame bus gyvenimas, ir jo gyvenimas tikrai taps žmonijos šviesa. Jis tikrai iš pradžių ateis pas savuosius žmones, bet vargu ar jie priims jį; bet visiems tiems, kurie jį priims, jis apreikš, kad jie yra Dievo vaikai." Po šito patyrimo Juozapas niekada daugiau visiškai nebeabejojo Marijos pasakojimu apie Gabrielio apsilankymą ir jo pažadą, jog tas negimęs vaikas turi tapti dieviškuoju žinianešiu pasauliui.

122:4.2Per visus šituos apsilankymus nieko nebuvo pasakyta apie Dovydo namus. Niekada nieko nebuvo užsiminta apie Jėzaus tapimą "žydų išvaduotoju," neužsiminta net ir apie tai, kad jis turi būti tas ilgai laukiamas Mesijas. Jėzus nebuvo toks Mesijas, kokio nekantriai laukė žydai, bet jis buvo pasaulio išlaisvintojas. Jo misija buvo visoms rasėms ir tautoms, o ne kuriai nors vienai grupei.

122:4.3Juozapas nepriklausė karaliaus Dovydo palikuonių linijai. Dovydiškųjų protėvių daugiau turėjo Marija negu Juozapas. Tas tiesa, Juozapas iš tikrųjų vyko į Dovydo miestą, Betliejų, kad būtų užregistruotas romėnų gyventojų surašymui, bet tai buvo dėl to, kad, prieš šešias kartas, Juozapo tos kartos protėvį iš tėvo pusės, kuris buvo našlaitis, įsisūnijo kažkoks Zadokas, kuris buvo Dovydo tiesioginis palikuonis; dėl to ir Juozapą priskyrė "Dovydo namams."

122:4.4Senojo Testamento didžioji dauguma vadinamųjų mesijiškų pranašysčių buvo sukurtos tam, kad būtų pritaikytos Jėzui, praėjus daug laiko po jo gyvenimo žemėje. Per amžių amžius žydų pranašai buvo skelbę apie išlaisvintojo atėjimą, ir šituos pažadus viena po kitos einančios kartos aiškino kaip nurodančius į naują žydų valdovą, kuris užims Dovydo sostą ir, menamai stebuklingais Mozės metodais, padarys žydus Palestinoje galinga nacija, laisva nuo bet kokio svetimo viešpatavimo. Be to, daug metaforinių fragmentų, sutinkamų hebrajų raštuose, vėliau klaidingai buvo pritaikyta Jėzaus gyvenimo misijai. Daug Senojo Testamento teiginių buvo taip iškraipyti tam, jog atrodytų, kad atitinka Mokytojo žemiškojo gyvenimo kokius nors epizodus. Pats Jėzus vieną kartą viešai paneigė bet kokį ryšį su karališkaisiais Dovydo namais. Net ir teiginys, "mergina pagimdys sūnų," buvo paverstas tokiu, jog būtų skaitomas "nekalta mergina pagimdys sūnų." Taip pat tą patį galima pasakyti tiek apie Juozapo, tiek apie Marijos tą didelį skaičių genealogijų, kurios buvo sudarytos, pasibaigus Mykolo karjerai žemėje. Daug iš šitų giminystės linijų turėjo didelę dalį Mokytojo protėvių, bet iš esmės jos nėra tikros ir nereikėtų jomis pasikliauti kaip realiomis. Ankstyvieji Jėzaus pasekėjai perdaug dažnai pasiduodavo tai pagundai, kad visus senovės pranašiškus pasakymus padarytų tokius, jog atrodytų, kad jie buvo įgyvendinti jų Viešpaties ir Mokytojo gyvenime.

122:5.1Juozapas buvo švelnaus būdo vyras, nepaprastai doras, ir visais atžvilgiais labai ištikimas savosios tautos religiniams papročiams ir tradicijoms. Jis šnekėjo nedaug, bet mąstė daug. Apgailėtina žydų tautos padėtis Juozapui kėlė daug liūdesio. Jaunystėje, tarp savo aštuonių brolių ir seserų, jis buvo linksmesnis, bet pirmaisiais vedybinio gyvenimo metais (Jėzaus vaikystės laikotarpiu) jis ėmė patirti nedidelio dvasinio nusivylimo periodus. Šitie temperamento pasireiškimai labai pasitaisė prieš pat jo priešlaikinę mirtį ir po to, kada jo šeimos ekonominės sąlygos pagerėjo, kai iš dailidės pareigų jis pakilo į klestinčio rangovo padėtį.

122:5.2Marijos temperamentas buvo visiškai priešingas jos vyro temperamentui. Ji paprastai būdavo linksma, labai retai kada būdavo nusiminusi, ir visą laiką būdavo giedrios nuotaikos. Marija savo emocinius jausmus reikšdavo laisvai ir dažnai ir niekada jos nematė nuliūdusios tol, kol Juozapą ištiko netikėta mirtis. Ir dar nespėjo ji atsigauti po šito sukrėtimo, kada ją užgriuvo tas nerimas ir abejonės, kurias sukėlė jos vyriausiojo sūnaus nepaprasta karjera, kuri taip sparčiai skleidėsi prieš jos apstulbusį žvilgsnį. Bet viso šito neįprasto patyrimo metu Marija buvo rami, drąsi, ir pakankamai išmintinga santykiuose su savo nepaprastu ir mažai suprastu pirmagimiu sūnumi ir po jo išlikusiais gyvais broliais ir seserimis.

122:5.3Jėzus savo nepaprasto švelnumo ir nuostabaus užjaučiančio žmogiškosios prigimties supratimo didelę dalį gavo iš savo tėvo; didžiojo mokytojo talentą ir savo milžinišką sugebėjimą teisingam pasipiktinimui jis paveldėjo iš motinos. Savo emocinėmis reakcijomis į suaugusiųjų gyvenimo aplinką, Jėzus kartais būdavo panašus į savo tėvą, susimąstęs ir garbinantis, kartais jis būdavo akivaizdžiai nuliūdęs; bet dažniau į priekį jis ėjo panašiai, kaip ir jo motina, nusiteikęs optimistiškai ir ryžtingai. Iš esmės, Marijos temperamentas dieviškojo sūnaus karjeroje turėjo polinkį viešpatauti tuo metu, kada jis augo ir kada gręžėsi į svarbius žingsnius savo suaugusiojo gyvenime. Kai kuriomis savybėmis Jėzus buvo savo tėvų bruožų mišinys; kitais atžvilgiais jis demonstruodavo vieno iš jų bruožus, kaip kontrastą kito bruožams.

122:5.4Iš Juozapo Jėzus gavo griežtą auklėjimą pagal žydų apeiginius papročius ir nepaprastą susipažinimą su hebrajų raštais; iš Marijos jis gavo platesnį požiūrį į religinį gyvenimą ir liberalesnę sampratą apie asmeninę dvasinę laisvę.

122:5.5Tiek Juozapo, tiek Marijos šeimos pagal savo laikmetį buvo gerai išsilavinusios. Juozapas ir Marija buvo daug geriau išsilavinę už to meto vidutinį ir savosios visuomeninės padėties lygį. Jis buvo mąstytojas; ji buvo strategė, puikiai mokanti prisitaikyti ir praktiška veikdama nedelsiant. Juozapas buvo juodaakis brunetas; Marija buvo rudaakė beveik blondinė.

122:5.6Jeigu Juozapas būtų gyvenęs, tai be jokios abejonės jis būtų tapęs tvirtai tikinčiu į savo vyriausiojo sūnaus dieviškąją misiją. Marija svyravo tarp tikėjimo ir abejojimo, ją labai smarkiai veikė ta nuomonė, kurios laikėsi jos kiti vaikai ir jos draugai ir giminės, bet jos galutinį požiūrį visada sustiprindavo prisiminimai apie Gabrielio apsireiškimą jai tuoj pat po to, kai tik buvo pradėtas vaikelis.

122:5.7Marija buvo puiki audėja ir turėjo didesnių negu vidutinių sugebėjimų to laikmečio didžiajai daliai namų ūkio darbų; ji buvo gera šeimininkė ir puiki šeimos puoselėtoja. Tiek Juozapas, tiek Marija buvo geri mokytojai, ir jie pasirūpino, kad jų vaikai gautų gerą to laikmečio išsilavinimą.

122:5.8Kai Juozapas buvo jaunuolis, Marijos tėvas jį priėmė į darbą, kad prie jo namo pastatytų priestatą, ir būtent tąsyk, kada Marija atnešė Juozapui puodelį vandens, vidurdienio valgio metu, realiai ir prasidėjo šios poros, kuri turėjo lemtį tapti Jėzaus tėvais, draugystė.

122:5.9Juozapas ir Marija susituokė, sutinkamai su žydų papročiu, Marijos namuose Nazareto apylinkėse, kada Juozapui buvo dvidešimt vieneri metai. Šitos vedybos užbaigė normalią draugystę, trukusią beveik dvejus metus. Netrukus po vedybų jie persikraustė į savo naująjį namą, kurį Nazarete buvo pastatęs Juozapas, padedamas dviejų savo brolių. Namas buvo šalia netoli esančios aukštymės papėdės, o nuo aukštymės atsivėrė nuostabios kaimiškos apylinkės. Šitame specialiai paruoštame name, šitie jauni ir laukiantys kūdikio tėvai galvojo pasveikinti pažadėtąjį vaikelį, nieko nesuvokdami, jog šitas svarbus visatos įvykis turės atsitikti tuo metu, kada jie bus išvykę iš namų į Judėjos Betliejų.

122:5.10Juozapo šeimos didesnioji dalis tapo tikinčiaisiais į Jėzaus mokymus, bet labai mažai kas iš Marijos giminių tikėjo į jį tol, kol jis neišvyko iš šito pasaulio. Juozapas daugiau linko į laukiamo Mesijo dvasinę sampratą, bet Marija ir jos šeima, ypač jos tėvas, laikėsi idėjos apie tokį Mesiją, kuris turi būti žemiškasis išvaduotojas ir politinis valdovas. Marijos protėviai žymiu mastu dalyvavo Makabėjų veikloje, kuri nuo tų laikų buvo netolimoje praeityje.

122:5.11Juozapas tvirtai laikėsi Rytų, arba Babilono, žydų religijos požiūrių; Marija stipriai linko į liberalesnį ir platesnį Vakarų, arba graikiškąjį, įstatymo ir pranašų interpretavimą.

122:6.1Jėzaus namas stovėjo netoli aukštos kalvos Nazareto šiaurinėje dalyje, kažkiek nutolę nuo kaimo šaltinio, kuris buvo rytinėje miesto dalyje. Jėzaus šeima gyveno miesto pakraštyje, ir tai vėliau jam dar labiau palengvino mėgautis pasivaikščiojimais po apylinkes ir užlipti į šitos netoli esančios aukštymės pačią viršūnę, aukščiausią iš visų pietinės Galilėjos kalnų, išskyrus Taboro kalno grandinę rytuose ir Naino kalną, kuris buvo maždaug tokio paties aukščio. Jų namas buvo pastatytas šiek tiek piečiau ir labiau į rytus nuo šitos kalvos pietinio iškyšulio ir maždaug per vidurį tarp šitos aukštymės pagrindo ir kelio, vedančio iš Nazareto į Kaną. Be kopimo į šį kalną, Jėzui labai patiko pasivaikščiojimai siauru taku, pasisukančiu ties kalvos pagrindu šiaurės rytų kryptimi į tą vietą, kur jis susijungė su keliu į Sepforį.

122:6.2Juozapo ir Marijos namas buvo vieno kambario akmeninis statinys su plokščiu stogu ir priestatu, kuriame buvo laikomi gyvuliai. Baldus sudarė žemas akmeninis stalas, lėkštės ir puodai iš molio ir akmens, audimo staklės, lempelės stovas, kelios mažos taburetės, ir kilimėliai miegoti ant akmeninių grindų. Galiniame kieme, šalia priestato gyvuliams, buvo pastogė, kuri dengė krosnį ir malūną grūdams malti. Šitokios rūšies malūnui tam, kad jis veiktų, reikėjo dviejų žmonių, vienas maldavo, kitas pildavo grūdus. Dar tuomet, kai buvo mažas berniukas, Jėzus dažnai pildavo grūdus į šitą malūną, tuo tarpu jo motina sukdavo viršutinę girnapusę.

122:6.3Vėlesniaisiais metais, šeimai pagausėjus, jie visi susėsdavo aplink padidintą akmeninį stalą valgyti: maistą imdavo iš bendro dubenio ar puodo. Žiemą, per vakarienę stalą apšviesdavo mažytė plokščia molinė lempelė, į kurią būdavo pripilama alyvų aliejaus. Gimus Mortai, Juozapas prie šito namo pristatė priestatą, didžiulį kambarį, kuris buvo dailidės dirbtuvės dieną ir miegamasis naktį.

122:7.1Kovo mėnesį, 8 m. pr. Kr. (tą mėnesį, kada susituokė Juozapas ir Marija), Cezaris Augustas nurodė, jog turi būti suskaičiuoti visi Romos imperijos gyventojai, jog turi vykti gyventojų surašymas, kurį bus galima panaudoti geresniam mokesčių surinkimui. Žydai visada buvo labai prietaringai nusiteikę prieš bet kokį mėginimą "suskaičiuoti tautą," ir tai, drauge su rimtais Erodo, Judėjos karaliaus, vidaus sunkumais, buvo toji priežastis, dėl kurios gyventojų surašymas žydų karalystėje buvo atidėtas vieneriems metams. Visoje Romos imperijoje šitas gyventojų surašymas vyko 8 m. pr. Kr., išskyrus Erodo Palestinos karalystę, kur jis vyko 7 m. pr. Kr., vieneriais metais vėliau.

122:7.2Marijai nebuvo būtina vykti į Betliejų užsiregistruoti—Juozapas turėjo teisę užregistruoti visą savo šeimą—bet Marija, turėdama polinkį rizikuoti ir būdama aktyvus asmuo, išsireikalavo, kad galėtų jį lydėti. Pasilikti viena ji bijojo, nes vaikelis galėjo gimti tuo metu, kada Juozapas bus išvykęs, ir, be to, kadangi Betliejus buvo netoli nuo Judaho miesto, tai Marija buvo numačiusi galimą malonų apsilankymą pas savo giminaitę Elžbietą.

122:7.3Iš esmės Juozapas uždraudė Marijai lydėti jį, bet tai nedavė jokios naudos; kada buvo pakuojamas maistas trijų ar keturių dienų kelionei, tada ji paruošė dvigubą kiekį ir pasirengė kelionei. Prieš jiems iš tikrųjų išvykstant, Juozapas susitaikė su ta mintimi, jog Marija vyks kartu, ir, būdami geros nuotaikos, jie iš Nazareto išvyko dienai vos brėkštant.

122:7.4Juozapas ir Marija buvo neturtingi, ir kadangi jie turėjo tiktai vieną gyvulį nešuliams, tai Marija, apsunkusi nuo joje eančio kūdikio, jojo ant gyvulio su atsargų nešuliais, tuo tarpu Juozapas ėjo pėsčias, vesdamas gyvulį. Namo statyba ir įrengimas Juozapą smarkiai išsunkė, kadangi jis taip pat turėjo prisidėti ir prie savo tėvų paramos, nes jo tėvas neseniai buvo tapęs nedarbingas. Ir taip šitoji žydų pora iš savo kuklių namų išvyko kelionėn į Betliejų ankstų rytą rugpjūčio 18 d., 7 m. pr. Kr.

122:7.5Pirmoji jų kelionės diena juos atvedė prie Gilbojos kalno šlaitų, kur nakčiai jie apsistojo prie Jordano upės ir pasinėrė į daugybę apmąstymų, kokio gi tipo sūnus jiems gims, Juozapas laikėsi požiūrio, kad jis bus dvasinis mokytojas, o Marija puoselėjo mintį apie žydų Mesiją, hebrajų nacijos išvaduotoją.

122:7.6Giedrą ir ankstyvą rugpjūčio 19-osios rytą, Juozapas ir Marija jau vėl buvo kelyje. Jie papietavo Sartabo kalno, iškilusio virš Jordano upės slėnio, papėdėje, ir patraukė tolyn, iki nakties pasiekė Jerichą, kur apsistojo užeigoje prie kelio, miesto pakraštyje. Po vakarienės ir ilgų diskusijų apie romėnų valdžios priespaudą, apie Erodą, apie užsiregistravimą gyventojų surašymui, ir apie Jeruzalės ir Aleksandrijos kaip žydų mokymosi ir kultūros centrų santykinę įtaką, keliauninkai iš Nazareto nuėjo nakties poilsio. Ankstyvą rugpjūčio 20-osios rytmetį jie kelionę atnaujino, prieš pusiaudienį pasiekė Jeruzalę, apsilankę šventykloje, keliavo toliau į savo galutinį tikslą, Betliejuje buvo apie antros dienos pusės vidurį.

122:7.7Užeigos namai buvo perpildyti, todėl Juozapas stengėsi susirasti vietą, kur galėtų apsistoti pas tolimus giminaičius, bet Betliejuje visi kambariai buvo tiesiog užkimšti. Kada jis buvo sugrįžęs į užeigos kiemą, jam pasakė, kad iš karavano arklidžių, ištašytų iš uolos šlaito ir esančių tiesiog po užeiga, buvo išvesti gyvuliai ir kad jos buvo išvalytos tam, jog priimtų atvykstančiuosius. Palikęs asilą kieme, Juozapas ant pečių užsimetė savo krepšius su drabužiais ir maistu ir drauge su Marija nulipo akmeniniais laiptais į savo nakvynės vietą apačioje. Juos patalpino ten, kur buvo grūdų laikymo vieta prieš gardus ir ėdžias. Atskiriančios užuolaidos jau kabojo, ir jie manė, kad jiems pasisekė, jog turėjo tokį patogų kampą.

122:7.8Juozapas buvo sugalvojęs iš karto eiti ir užsiregistruoti, bet Marija buvo pavargusi; ji labai kentėjo ir įkalbėjo jį pasilikti su ja, ką jis ir padarė.

122:8.1Visą tą naktį Marija blaškėsi, todėl ir vienas, ir kitas nedaug temiegojo. Prieš aušrą gimdymo sąrėmiai buvo visiškai akivaizdūs, ir rugpjūčio 21-osios vidurdienį, 7 m. pr. Kr., padedant ir nuoširdžiai dirbant bičiulėms moterims keliauninkėms, Marija pagimdė vyriškosios lyties vaikelį. Pasaulį išydo Jėzus iš Nazareto, buvo suvystytas į vystyklus, kuriuos Marija buvo pasiėmusi tokiam galimam atvejui, ir paguldytas į buvusias greta ėdžias.

122:8.2Lygiai tokiu pačiu būdu, kokiu pasaulį išvysdavo visi kiti kūdikiai iki tos dienos ir po tos dienos, gimė šis pažadėtasis vaikelis; ir aštuntąją dieną, pagal žydų paprotį, buvo apipjaustytas ir oficialiai gavo Jošua (Jėzaus) vardą.

122:8.3Kitą dieną po Jėzaus gimimo, Juozapas užsiregistravo. Jis sutiko vyrą, su kuriuo prieš dvi naktis buvo šnekėjęs Jeriche, tai tas Juozapą nusivedė pas savo pasiturintį draugą, kuris turėjo kambarį užeigoje ir kuris pasakė, kad mielai pasikeis vietomis su pora iš Nazareto. Tą pačią popietę jie persikėlė viršun į užeigą, kur jie gyveno beveik tris savaites, kol susirado vietą, kur apsistoti Juozapo tolimo giminaičio namuose.

122:8.4Antrąją dieną po Jėzaus gimimo, Marija pasiuntė žinią Elžbietai, kad jos vaikelis gimė, ir sulaukė atsakymo, kviečiančio Juozapą į Jeruzalę visus reikalus aptarti su Zakariju. Kitą savaitę Juozapas išvyko į Jeruzalę pasitarti su Zakariju. Tiek Zakarijas, tiek Elžbieta buvo nuoširdžiai įsitikinę, kad Jėzus iš tikrųjų turi tapti žydų išvaduotoju, Mesiju, ir kad jų sūnus Jonas turi būti jo padėjėjų vadovas, jo dešinioji ranka, likimo žmogus. Ir kadangi Marija puoselėjo tokias pačias mintis, tai nebuvo sunku įtikinti Juozapą pasilikti Betliejuje, Dovydo mieste, tam, kad Jėzus galėtų užaugti, jog taptų Dovydo perėmėju viso Izraelio soste. Dėl to, jie pasiliko Betliejuje daugiau negu vieneriems metams, tuo tarpu Juozapas šiek tiek užsiėmė savuoju dailidės amatu.

122:8.5Tuomet vidurdienį, kai gimė Jėzus, Urantijos serafimai, savo vadovų sukviesti, iš tikrųjų giedojo šlovės himnus virš Betliejaus ėdžių, bet šitų pagiriamųjų garsų žmogaus ausys negirdėjo. Nei kokie nors piemenys, nei kokie nors kiti mirtingieji tvariniai neatėjo pareikšti pagarbos Betliejaus kūdikiui iki tos dienos, kada iš Uro atvyko tam tikri šventikai, kuriuos iš Jeruzalės atsiuntė Zakarijas.

122:8.6Šitiems šventikams iš Mesopotamijos jų šalies keistas religijos mokytojas prieš kurį laiką buvo sakęs, kad jis regėjo sapną, kuriame jam buvo pranešta, jog "gyvenimo šviesa" netrukus pasirodys žemėje kūdikio pavidalu ir tarp žydų. Ir išėjo į tą pusę šitie trys mokytojai ieškoti šitos "gyvenimo šviesos." Po daugelio savaičių bergždžių paieškų Jeruzalėje, jie buvo begrįžtą į Urą, kai juos sutiko Zakarijas ir atskleidė savo įsitikinimą, kad jų ieškojimų objektas yra Jėzus, ir pasiuntė juos į Betliejų, kur jie surado tą kūdikį ir savo dovanas paliko Marijai, jo žemiškajai motinai. Jų apsilankymo metu kūdikiui buvo beveik trys savaitės.

122:8.7Šitie išmintingi vyrai nematė jokios žvaigždės, kuri būtų atvedusi juos į Betliejų. Toji graži legenda apie Betliejaus žvaigždę atsirado šitokiu būdu: Jėzus gimė rugpjūčio 21-osios vidurdienį, 7 m. pr. Kr. Gegužės 29 dieną, 7 m. pr. Kr., Žuvų žvaigždyne įvyko nepaprasta Jupiterio ir Saturno konjunkcija. Ir nuostabus astronominis faktas yra tai, jog panašios konjunkcijos įvyko tų pačių metų rugsėjo 29 dieną ir gruodžio 5 dieną. Remiantis šitais nepaprastais, bet visiškai natūraliais įvykiais, gero norintys vėlesniųjų kartų uolieji šalininkai sukūrė patrauklią legendą apie Betliejaus žvaigždę ir iš Rytų šalies šlovinančius išminčius, kuriuos ji atvedė prie ėdžių, kur jie pamatė ir šlovino naujagimį kūdikį. Rytietiški ir rytietiškiems artimi protai mėgaujasi pasakiškomis istorijomis, ir tokius gražius mitus apie savo religinių vadovų ir politinių herojų gyvenimą jie kuria nuolat. Kada spausdinto žodžio nebuvo, kada didžiausia žmogiškųjų žinių dalis iš kartos į kartą būdavo perduodama žodžiu, tai mitai labai lengvai tapdavo pasakojimais, o pasakojimai galiausiai pavirsdavo tokiais, kuriais būdavo tikima kaip faktais.

122:9.1Mozė žydus mokė, jog kiekvienas pirmagimis sūnus priklauso Viešpačiui, ir kad, vietoje to, kad jis būtų paaukojamas, kaip toks paprotys vyravo pagoniškose tautose, toks sūnus galėjo gyventi, su sąlyga, jeigu jo tėvai jį išpirktų sumokėdami penkis šekelius bet kuriam įgaliojimus turinčiam šventikui. Taip pat buvo ir toks Mozės įsakymas, kuris liepė, jog motina, praėjus tam tikram laiko periodui, turi ateiti pati (arba turėti ką nors, kas tinkamai galėtų paaukoti jos vardu) į šventyklą apsivalymui. Buvo įprasta šitas abi apeigas atlikti tuo pačiu metu. Taigi, Juozapas ir Marija į šventyklą Jeruzalėje atėjo patys, kad pateiktų Jėzų šventikams ir jį išpirktų, o taip pat, kad atiduotų tinkamą auką tam, jog užtikrintų Marijos ritualinį apvalymą nuo vaiko gimdymo tariamo suteršimo.

122:9.2Nuolat šventyklos kiemuose laiką leido du nuostabūs personažai—dainius Simeonas ir poetė Ana. Simeonas buvo iš Judėjos, o Ana buvo iš Galilėjos. Šita pora dažnai būdavo drauge, ir abu buvo artimi su šventiku Zakariju, kuris jiems buvo patikėjęs paslaptį apie Joną ir Jėzų. Tiek Simeonas, tiek Ana labai laukė Mesijo atėjimo, o dėl to, jog jie pasitikėjo Zakariju, tai patikėjo ir tuo, kad Jėzus yra tas lauktasis žydų tautos išvaduotojas.

122:9.3Zakarijas žinojo, kurią dieną reikia tikėtis Juozapo ir Marijos pasirodymo šventykloje su Jėzumi, ir jis buvo iš anksto susitaręs su Simeonu ir Ana, jog parodys, iškeldamas savo ranką pasveikinimo ženklan, kuris iš pirmagimių visoje vaikų eilėje yra Jėzus.

122:9.4Šitai progai Ana buvo parašiusi poemą, kurią sugiedojo Simeonas, didele dalimi nustebindamas Juozapą, Mariją, ir visus tuos, kurie buvo susirinkę į šventyklą. Ir toks buvo jų himnas pirmagimio sūnaus išpirkimui:

122:9.6Grįžtant atgal į Betliejų, Juozapas ir Marija tylėjo—suglumę ir perdėm apimti baimingos pagarbos. Marija buvo labai sunerimusi dėl Anos, pagyvenusios poetės, atsisveikinančio pasveikinimo, ir Juozapui buvo neramu dėl šitų pirmalaikių pastangų parodyti Jėzų žydų tautos lauktuoju Mesiju.

122:10.1Bet Erodo stebėtojai nebuvo pasyvūs. Kada jie pranešė jam apie Uro šventikų apsilankymą Betliejuje, tada Erodas šitiems kaldėjiečiams liepė atvykti pas jį. Jis šitų išmintingų vyrų uoliai klausinėjo apie naująjį "žydų karalių," bet šie jam suteikė mažai pasitenkinimo, paaiškinę, jog kūdikis yra gimęs iš moters, kuri yra atvykusi į Betliejų drauge su savo vyru tam, jog užsiregistruotų gyventojų surašyme. Erodas, nepasitenkinęs šitokiu atsakymu, išsiuntė juos su pinigais ir nurodė, kad jie surastų vaiką tam, kad ir jis galėtų nuvykti ir pagarbinti jį, kadangi jie buvo pareiškę, kad jo karalystė turės būti dvasinė, o ne žemiškoji. Bet išminčiams nebesugrįžus, Erodas tapo įtarus. Jam bemąstant apie šituos reikalus, sugrįžo jo informatoriai ir pateikė visą ataskaitą apie nesenus įvykius šventykloje, atnešė jam Simeono himno, kuris buvo sugiedotas Jėzaus išpirkimo ceremonijos metu, dalių kopiją. Bet jiems nepasisekė pasekti Juozapo ir Marijos, ir Erodas labai užsirūstino ant jų, kai jie negalėjo pasakyti, kur ši pora nunešė kūdikį. Tuomet jis pasiuntė ieškovus, kad surastų Juozapą ir Mariją. Žinodami, kad Erodas persekioja Nazareto porą, Zakarijas ir Elžbieta nesirodė Betliejuje. Kūdikis berniukas buvo paslėptas pas Juozapo gimines.

122:10.2Juozapas ieškotis darbo bijojo, ir menkos jų santaupos greitai nyko. Net ir apvalymo ceremonijų metu Juozapas manė, kad yra toks neturtingas, jog už Mariją negali paaukoti dviejų jaunų karvelių, kaip Mozė buvo nurodęs apvalyti motinas varguoliams.

122:10.3Kada, po daugiau negu metus trukusių paieškų, Erodo šnipai Jėzaus nebuvo suradę, ir dėl įtarimo, jog kūdikis vis dar yra slepiamas Betliejuje, jis paruošė įsakymą, nurodantį, kad Betliejuje būtų nuodugniai apieškotas kiekvienas namas ir kad visi kūdikiai berniukai iki dvejų metų amžiaus būtų nužudyti. Šitokiu būdu Erodas tikėjosi įsitikinti, jog šitas vaikiukas, kuris turi tapti "žydų karaliumi," bus sunaikintas. Ir šitaip per vieną dieną Judėjos Betliejuje žuvo šešiolika kūdikių berniukų. Bet Erodo dvare intrigos ir žmogžudystės, net ir jo paties betarpiškoje šeimoje, buvo įprastas dalykas.

122:10.4Šitų kūdikių žudynės įvyko apie spalio vidurį, 6 m. pr. Kr., kada Jėzui buvo šiek tiek daugiau negu vieneri metai. Bet tikinčiųjų į Mesijo atėjimą buvo net ir tarp Erodo dvaro artimųjų, o vienas iš jų, sužinojęs apie įsakymą išskersti Betliejaus kūdikius berniukus, susisiekė su Zakariju, kuris savo ruožtu šią žinią perdavė Juozapui; ir naktį prieš tas žudynes Juozapas ir Marija su kūdikiu išvyko iš Betliejaus į Aleksandriją Egipte. Kad išvengtų pašalinių dėmesio, į Egiptą jie keliavo su Jėzumi vieni. Jie vyko į Aleksandriją, pasinaudodami Zakarijo pinigais, ir ten Juozapas užsiėmė savuoju amatu, tuo tarpu Marija ir Jėzus glaudėsi pas Juozapo šeimos pasiturinčius giminaičius. Aleksandrijoje jie praleido ištisus dvejus metus, į Betliejų sugrįžo tiktai po Erodo mirties.