127:0.1KAI JĖZUS įžengė į paauglystės metus, tada jis atsidūrė didelės šeimynos galvos ir pagrindinio ramsčio vaidmenyje. Per kelerius metus po tėvo mirties jie neteko visos savosios nuosavybės. Laikui einant, jis ėmė vis sąmoningiau suvokti savąją ikiegzistenciją; tuo pačiu metu jis ėmė vis geriau suprasti, jog žemėje ir materialiame kūne jis yra tam, kad savąjį Rojaus Tėvą apreikštų žmonių vaikams.

127:0.2Nė vienas bręstantis jaunuolis, kuris buvo gyvenęs iki tol arba kuris kada nors gyvens šitame pasaulyje arba bet kuriame kitame pasaulyje, niekada neturėjo arba niekada neturės spręsti sunkesnių problemų arba išpainioti painesnių sunkumų. Nė vienas Urantijos jaunuolis niekada nebus pašauktas patirti sudėtingesnių prieštaravimų arba sunkesnių situacijų, ką ištvėrė pats Jėzus per tą įtemptą laikotarpį nuo penkiolikos iki dvidešimties metų..

127:0.3Šitokiu būdu paragavęs realaus patyrimo, gyvendamas šituos paauglystės metus tokiame pasaulyje, kuris yra apimtas blogio ir pamišęs dėl nuodėmės, Žmogaus Sūnus įgavo visas žinias apie Nebadono visų sferų jaunuolišką gyvenimo patyrimą, ir šitaip jis visam laikui tapo supratingu prieglobsčiu prislėgtiems ir susipainiojusiems visų amžių paaugliams ir visuose pasauliuose per visą vietinę visatą.

127:0.4Lėtai, bet tvirtai ir realiu patyrimu, šitas dieviškasis sūnus užsitarnauja teisę tapti savosios visatos nepriklausomu valdovu, visų sukurtų protingų būtybių visuose vietinės visatos pasauliuose neabejotinu ir aukščiausiuoju valdytoju, supratingu prieglobsčiu visų amžių būtybėms, turinčioms bet kokio laipsnio asmeninį talentą ir patyrimą.

127:1.1Įsikūnijusio sūnaus patirta kūdikystė ir vaikystė nebuvo kupinos įvykių. Po šito jis perėjo per tą sunkų ir išmėginantį pereinamąjį etapą tarp vaikystės ir paauglystės—jis tapo paaugliu Jėzumi.

127:1.2Šitais metais jis pasiekė savo visišką fizinį išsivystymą. Jis buvo vyriškas ir patrauklus jaunuolis. Palaipsniui jis tapo vis nuosaikesnis ir rimtesnis, bet jis buvo nuoširdus ir užjaučiantis. Jo žvilgsnis buvo nuoširdus, bet tiriantis; jo šypsena visada buvo patraukianti ir nuraminanti. Jo balsas buvo melodingas, bet valdingas; jo pasisveikinimas buvo širdingas, bet natūralus. Visuomet, net ir pačiuose buitiškiausiuose santykiuose, atrodė, jog matėsi dvigubos prigimties, žmogiškosios ir dieviškosios, potepiai. Jame visą laiką matėsi užjaučiančio draugo ir autoritetingo mokytojo derinys. Ir šitie asmenybės bruožai ėmė pasireikšti anksti, net ir šitais paauglystės metais.

127:1.3Šitas fiziškai stiprus ir sveikas jaunuolis taip pat pasiekė savo žmogiškojo intelekto visišką išsivystymą, ne žmogiškojo mąstymo visą patyrimą, bet sugebėjimo tokiam intelektualiam vystymuisi pilnatvę. Jis turėjo sveiką ir gerai sudėtą kūną, aštrų ir analitinį protą, nuoširdų ir užjaučiantį požiūrį, kažkiek besikeičiantį, bet energingą temperamentą, visa tai buvo jungiama į stiprią, nepaprastą, ir patrauklią asmenybę.

127:1.4Laikui einant, jo motina, jo broliai ir seserys jį vis sunkiau suprasdavo; jie nesuprasdavo jo pasakymų ir klaidingai aiškindavo jo poelgius. Visi jie buvo nepajėgūs suvokti savo vyriausiojo brolio gyvenimo, nes jų motina buvo jiems davusi suprasti, kad jo lemtis yra tapti žydų tautos išvaduotoju. Kada jie iš Marijos buvo gavę tokius asmeninius paaiškinimus kaip šeimos paslaptis, įsivaizduokite jų suglumimą, kada Jėzus visas tokias mintis ir ketinimus atvirai paneigdavo.

127:1.5Šitais metais mokyklą pradėjo lankyti Simonas, ir jie buvo priversti parduoti kitą namą. Dabar Jokūbas ėmėsi užduoties mokyti savo tris sesutes, iš kurių dvi buvo užtektinai didelės, jog pradėtų rimtus mokslus. Kai tik paaugo Rūta, ją globoti ėmėsi Miriama ir Morta. Paprastai žydų šeimose mergaitės gaudavo nedidelį išsilavinimą, bet Jėzus manė (ir jo motina sutiko), kad mergaitės turėtų lankyti mokyklą lygiai taip, kaip ir berniukai, ir kadangi sinagogos mokykla jų nepriėmė, tai neliko nieko kito, kaip tik organizuoti namų mokyklėlę specialiai joms.

127:1.6Per visus šituos metus Jėzus visiškai nesitraukė nuo savo varstoto. Laimei, jis turėjo daug darbo; jo darbas buvo tokios aukštos kokybės, kad jam niekada neteko būti be darbo, kad ir kiek mažai darbo galėjo būti tame regione. Kartais jis turėdavo padaryti tiek daug, kad jam padėdavo ir Jokūbas.

127:1.7Iki šitų metų pabaigos jis buvo beveik nusprendęs, jog, užauginęs savo šeimą ir matydamas juos vedusius, pradės dirbti viešai kaip tiesos mokytojas, dangiškojo Tėvo apreiškėjas pasauliui. Jis žinojo, kad jis neturi tapti lauktuoju žydų Mesiju, ir jis priėjo išvados, jog tai buvo beveik beviltiška šituos reikalus svarstyti su savo motina; jis nusprendė leisti jai puoselėti bet kokias mintis, kokios tik jai patinka, nes visa, ką jis buvo sakęs praeityje, padarė jai nedidelį poveikį arba iš viso nepadarė jokio, ir jis prisiminė, kad jo tėvas negalėdavo pasakyti nieko, kas jos nuomonę pakeistų. Nuo šitų metų jis vis mažiau ir mažiau apie šitas problemas kalbėdavosi su savo motina, ar su kuo nors kitu. Jo misija buvo tokia ypatinga, jog nė vienas iš tų, kas gyveno žemėje, negalėjo jam patarti, kaip ją įvykdyti.

127:1.8Savo šeimai jis buvo tikras, nors ir jaunas tėvas; kiekvieną laisvą valandą jis praleisdavo su jaunėliais, ir jie tikrai jį mylėjo. Jo motina sielojosi, matydama, kaip jis dirba taip įtemptai; ji liūdėjo, kad jis diena iš dienos sunkiai dirba prie dailidės varstoto, uždirbdamas duoną šeimynai, vietoje to, kad Jeruzalėje mokytųsi su rabinais, kaip jie buvo taip nepagrįstai suplanavę. Nors jos sūnus ir turėjo daug to, ko Marija negalėjo suprasti, bet ji tikrai jį mylėjo, ir ji buvo kuo nuoširdžiausiai dėkinga jam už tą norą, su kuriuo jis prisiėmė atsakomybę už savo šeimą.

127:2.1Maždaug šituo laiku vyko didelė agitacija, ypatingai Jeruzalėje ir Judėjoje, už maištą prieš mokesčių mokėjimą Romai. Ėmė kurtis stipri nacionalistinė partija, kuri netrukus turėjo būti pavadinta Uoliaisiais. Uolieji, ne taip, kaip fariziejai, nenorėjo laukti Mesijo atėjimo. Jie siūlė reikalus spręsti politinio maišto keliu.

127:2.2Viena organiztorių grupė iš Jeruzlės atvyko į Galilėją ir jiems gerai sekėsi tol, kol pasiekė Nazaretą. Kada jie atėjo susitikti su Jėzumi, tada jis atidžiai juos išklausė ir pateikė daug klausimų, bet stoti į partiją atsisakė. Jis visiškai atsisakė atskleisti priežastis, kodėl nestoja, o jo atsisakymo paveikti Nazarete taip pat nestojo ir daug jo jaunųjų bičiulių.

127:2.3Marija iš visų jėgų stengėsi jį įtikinti, kad jis į partiją įstotų, bet ji negalėjo priversti jo atsisakyti savosios nuomonės. Ji nuėjo net tiek toli, jog pareiškė, kad jo atsisakymas paremti nacionalistinį reikalą jai prašant yra nepaklusnumas, sulaužymas savojo pažado, kurį buvo davęs jiems sugrįžus iš Jeruzalės, kad jis paklus savo tėvams; bet atsakydamas į šitą insinuaciją, jis tiktai švelniai uždėjo savo ranką ant jos peties, ir žiūrėdamas jai į akis, tarė: "Mano motina, kaip tu galėjai?" Ir Marija savąjį prašymą atsiėmė.

127:2.4Vienas iš Jėzaus dėdžių (Marijos brolis Simonas) prie šitos grupės jau buvo prisijungęs, vėliau tapo vienu iš Galilėjos skyriaus pareigūnų. Ir keletą metų tarp Jėzaus ir jo dėdės buvo tarsi kažkoks susvetimėjimas.

127:2.5Bet Nazerete ėmė kauptis nemalonumai. Dėl Jėzaus požiūrio į šituos reikalus žydų jaunimas mieste suskilo. Maždaug pusė jaunimo įstojo į nacionalistinę organizaciją, o kita pusė ėmė formuoti oponuojančią grupę iš nuosaikesnių patriotų, tikėdamiesi, kad jiems vadovauti imsis Jėzus. Jie buvo nustebinti, kada jam pasiūlytos garbės jis atsisakė, teisindamasis savo sunkiomis šeimyninėmis pareigomis, kurias jie visi pripažino. Bet padėtį dar labiau sukomplikavo, kada, netrukus, vienas turtingas žydas, Izaokas, palūkininkas, skolinantis pinigus pagonims, pasisiūlė Jėzaus šeimyną paremti, jeigu šis instrumentus atidės į šalį ir imsis vadovauti šitiems Nazareto patriotams.

127:2.6Jėzus, tuo metu vos sulaukęs septyniolikos metų, susidūrė su viena iš subtiliausių ir sunkiausių situacijų per savo jaunystės laikotarpį. Dvasiniams vedliams visada sunku save susieti su patriotinėmis problemomis, ypač kada jas sukomplikuoja mokesčius renkantys svetimtaučiai pavergėjai, o šiuo atveju buvo dvigubai sunkiau, nes į visą šitą agitaciją prieš Romą buvo įtraukta ir žydų religija.

127:2.7Jėzaus padėtis buvo dar sunkesnė, nes jo motina ir dėdė, ir net jo jaunesnysis brolis Jokūbas, visi jį ragino prisijungti prie šio nacionalistinio reikalo. Visi geresnieji Nazareto žydai buvo įstoję, o tie jauni vyrai, kurie prie šio judėjimo nebuvo prisijungę, į jį visi įsitrauks tą patį akimirksnį, kai tiktai Jėzus savąją nuomonę pakeis. Visame Nazarete jis turėjo tiktai vieną vienintelį išmintingą patarėją, savo senąjį mokytoją, chazaną, kuris patarė jam, kaip atsakyti Nazareto piliečių komitetui, kada jie atėjo išklausyti jo atsakymo į viešą kreipimąsi, kuris buvo pateiktas anksčiau. Per visą Jėzaus jauną gyvenimą tai buvo pirmas kartas, kada jis sąmoningai pasinaudojo vieša strategija. Iki tol, jis visada pasikliaudavo tuo, jog atvirai pareikšdavo tiesą tam, kad paaiškintų padėtį, bet dabar visos tiesos jis negalėjo pasakyti. Jis negalėjo paaiškinti, kad jis yra daugiau negu žmogus; jis negalėjo atskleisti savosios idėjos apie misiją, kuri jo laukia, kada jis pasieks brandesnį vyriškumą. Nepaisant šitų apribojimų, buvo mestas tiesioginis iššūkis jo religinei ištikimybei ir nacionaliniam lojalumui. Jo šeima buvo pasimetusi, jauni jo draugai suskilo, o visa žydų bendruomenė mieste šurmuliavo. Ir tik pagalvokit, kad dėl viso šito kaltino jį! Jis ir minties neturėjo pridaryti kokių nors nemalonumų, tuo labiau sukelti tokio pobūdžio neramumus.

127:2.8Reikėjo kažką daryti. Jis privalo pareikšti savąjį požiūrį, ir šitą jis iš tiesų padarė drąsiai ir diplomatiškai daugelio pasitenkinimui, bet nevisų. Jis laikėsi savo pirmojo pasiteisinimo nuostatų, pareikšdamas, kad pirmoji jo pareiga yra skirta šeimai, kad našle tapusiai motinai ir aštuoniems broliams ir seserims reikia kažko daugiau negu vien tik to, ką galima nupirkti už pinigus—pirmojo būtinumo dalykų—kad jie turi teisę į tėvo globą ir vadovavimą, ir kad jis negali ramia sąžine išlaisvinti savęs nuo to įsipareigojimo, kurį ant jo pečių uždėjo žiaurus nelaimingas atsitikimas. Jis pagyrė savo motiną ir vyriausiąjį brolį už norą atleisti jį nuo įsipareigojimo, bet pakartojo, jog ištikimybė mirusiam tėvui draudė jam palikti savo šeimą, nesvarbu, kiek pinigų gali būti siūloma jų materialiai paramai, pasakydamas teiginį, kuris niekada nebus užmirštas "pinigai negali mylėti." Šito kreipimosi metu Jėzus kelis kartus užmaskuotai užsiminė apie savo "gyvenimo misiją," bet paaiškino, jog nepriklausomai nuo to, ar tai yra suderinama ar nesuderinama su karine idėja, jis jos atsisakė, drauge su visa kuo kitu savo gyvenime, kad galėtų ištikimai atlikti savąją pareigą šeimai. Nazarete visi puikiai žinojo, kad savo šeimai jis yra geras tėvas, o šitas dalykas buvo toks artimas kiekvieno kilnaus žydo širdžiai, kad Jėzaus pasiteisinimas sulaukė pritariančio atsakymo daugelio klausytojų širdyse; o kai kuriuos iš tų, kurie šitaip nemanė, nuginklavo Jokūbo pasakyta kalba, kuri, nors ir nebuvo planuota, bet buvo pasakyta šituo metu. Tą pačią dieną chazanas su Jokūbu buvo surepetavę jo pasisakymą, bet tai buvo jų paslaptis.

127:2.9Jokūbas pareiškė, kad jis yra įsitikinęs, kad Jėzus padėtų išlaisvinti savo tautą, jeigu tiktai jis (Jokūbas) būtų pakankamai suaugęs, kad galėtų prisiimti atsakomybę už šeimą, ir kad, jeigu tiktai jie sutiktų leisti Jėzui pasilikti "su mumis, kad būtų mūsų tėvas ir mokytojas, tuomet iš Juozapo šeimos jūs turėsite ne tik vieną vadą, bet netrukus jūs turėsite penkis ištikimus nacionalistus, nes, argi nėra tarp mūsų penkių berniukų, kurie išaugs ir eis pirmyn vadovaujami savo brolio-tėvo, kad tarnautų savo nacijai?" Ir šitokiu būdu šis vaikinukas iš tikrųjų visiškai laimingai užbaigė labai įtemptą ir grėsmingą situaciją.

127:2.10Krizė tam kartui pasibaigė, bet šito incidento niekada neužmiršo Nazarete. Susijaudinimas išsilaikė; niekada daugiau Jėzus nebeturėjo visuotinio palankumo, nuomonių susiskaidymas niekada iki galo nebebuvo įveiktas. Ir visa tai, pridėjus kitus ir vėlesnius įvykius, buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl vėlesniaisiais metais jis persikėlė į Kapernaumą. Nuo to laiko Nazaretas išsaugojo nuomonių susiskaidymą Žmogaus Sūnaus atžvilgiu.

127:2.11Šitais metais Jokūbas užbaigė mokyklą ir pradėjo visą dieną dirbti namuose dailidės dirbtuvėse. Jis turėjo geras rankas ir dabar perėmė jungų ir arklų darymą, tuo tarpu Jėzus ėmėsi daugiau namų apdailos ir sudėtingų baldžiaus darbų.

127:2.12Šitais metais Jėzus padarė didžiulę pažangą organizuodamas savo protą. Palaipsniui jis suvedė savo dieviškąsias ir žmogiškąsias savybes į vienovę, ir visą šitą intelekto organizvimą jis įgyvendino savo paties sprendimų jėga, ir padedant tiktai jo viduje gyvenančiam Pagalbininkui, tiesiog tokiam Pagalbininkui, kokį savo proto viduje turi visi normalūs mirtingieji visuose pasauliuose, kuriuose yra gyvenęs save padovanojantis Sūnus. Kol kas, šito jauno vyro karjeroje nebuvo atsitikę nieko nepaprasto, išskyrus tai, kad jį aplankė žinianešys, pasiųstas jo vyresniojo brolio Emanuelio, kuris vieną kartą naktį jam pasirodė Jeruzalėje.

127:3.1Per šituos metus visa šeimos nuosavybė, išskyrus namą ir sodą, buvo prarasta. Kapernaumo nuosavybės paskutinioji dalis (išskyrus jų dalį kitoje nuosavybėje), jau užstatyta, buvo parduota. Už gautas pajamas buvo sumokėti mokesčiai, Jokūbui buvo nupirkta kažkiek naujų instrumentų, ir užmokėta dalis už senąsias šeimynines aptarnavimo ir remonto dirbtuves netoli vilkstinių sustojimo vietos, kurias Jėzus dabar pasiūlė atpirkti, nes Jokūbas buvo pakankamai suaugęs, kad dirbtų namų dirbtuvėje ir padėtų Marijai tvarkytis namuose. Šitaip finansiniam spaudimui kažkuriam laikui atslūgus, Jėzus nusprendė pasiimti Jokūbą į Perėjimo šventę. Į Jeruzalę jie išėjo viena diena anksčiau tam, jog pabūtų vieni du, keliavo per Samariją. Jie ėjo, ir Jėzus pakeliui pasakojo Jokūbui apie istorines vietas taip, kaip jo tėvas jį mokė prieš penkerius metus tokios pačios kelionės metu.

127:3.2Eidami per Samariją jie matė daug keistų vaizdų. Šitos kelionės metu jie aptarė daug problemų, asmeninių, šeimos, ir nacionalinių. Jokūbas buvo labai religingas jaunuolis, ir nors jis ne iki galo pritarė savo motinai dėl to, ką jis nedidele dalimi žinojo apie planus, susijusius su Jėzaus gyvenimo darbu, bet jis iš tikrųjų nekantriai laukė to laiko, kada galės prisiimti atsakomybę dėl šeimos, kad Jėzus galėtų pradėti savąją misiją. Jis buvo labai dėkingas Jėzui už tai, kad jį pasiėmė į Perėjimo šventę, ir apie ateitį jie šnekėjosi išsamiau negu kada nors anksčiau.

127:3.3Jėzus daug mqstė, kada jie keliavo per Samariją, ypač Betelyje ir kada gėrė iš Jokūbo šulinio. Jis ir jo brolis aptarė pasakojimus apie Abraomą, Izaoką, ir Jokūbą. Jis daug padarė dėl to, jog parengtų Jokūbą tam, ką jis netrukus turi pamatyti Jeruzalėje, šitaip stengdamasis sumažinti tą šoką, kokį jis pats buvo patyręs pirmojo apsilankymo šventykloje metu. Bet Jokūbas nebuvo toks jautrus kai kuriems iš tų vaizdų. Jis pareiškė kritinių pastabų dėl tos abejingos ir beširdės manieros, kokia kai kurie šventikai vykdė savo pareigas, bet apskritai viešnagė Jeruzalėje jam labai patiko.

127:3.4Jėzus nusivedė Jokūbą į Betanę Perėjimo šventės vakarienei. Simonas buvo palaidotas šalia savo protėvių, ir Jėzus vadovavo šitiems namiškiams kaip Perėjimo šventės šeimos galva, iš šventyklos atsinešęs šventinį ėriuką.

127:3.5Po Perėjimo šventės vakarienės Marija prisėdo pasišnekėti su Jokūbu, tuo tarpu Morta, Lozorius, ir Jėzus kartu šnekėjosi iki gilios nakties. Kitą dieną jie dalyvavo pamaldose šventykloje, ir Jokūbas buvo priimtas į Izraelio bendriją. Tq rytą, kai jie stabtelėjo ant Alyvų Kalno viršūnės tam, kad pasižiūrėtų į šventyklą, tuomet, kai Jokūbas sušuko iš nuostabos, Jėzus į Jeruzalę žvelgė tylėdamas. Jokūbas savo brolio elgesio negalėjo suprasti. Tą naktį jie vėl sugrįžo į Betanę ir kitą dieną būtų iškeliavę namo, bet Jokūbas išsireikalavo, kad jie dar kartą sugrįžtų į šventyklą, paaiškindamas, kad jis nori pasiklausyti mokytojų. Ir nors tai buvo tiesa, bet slapta savo širdyje jis norėjo pasiklausyti diskusijose dalyvaujančio Jėzaus, apie ką jis buvo girdėjęs savo motiną šnekant. Todėl, jie nuėjo į šventyklą ir klausėsi diskusijų, bet Jėzus nieko neklausė. Visa tai atrodė taip naivu ir nereikšminga šitam bundančiam žmogaus ir Dievo protui—jis galėjo tik užjausti juos. Jokūbas buvo nusivylęs dėl to, kad Jėzus nieko nepasakė. Į jo klausinėjimus Jėzus tiktai teatsakė: "Manoji valanda dar neatėjo."

127:3.6Kitą dieną jie keliavo namo per Jerichą ir Jordano slėnį, ir pakeliui Jėzus pasakojo apie daugelį dalykų, taip pat ir apie savo ankstesnę kelionę šituo keliu, kada jam buvo trylika metų.

127:3.7Sugrįžęs į Nazaretą, Jėzus pradėjo dirbti senojoje šeimos remonto dirbtuvėje ir labai džiaugėsi dėl to, jog kiekvieną dieną gali sutikti tiek daug žmonių iš visų šalies vietų ir aplinkinių regionų. Jėzus tikrai mylėjo žmones—pačius paprasčiausius žmones. Kiekvieną mėnesį jis mokėdavo už dirbtuvę ir, su Jokūbo pagalba, toliau aprūpindavo šeimą.

127:3.8Keletą kartų per metus, kai nebūdavo svečių, kad šitą padarytų jie, Jėzus toliau skaitė Sabato raštus sinagogoje ir dažnai pats pakomentuodavo perskaitytas vietas, bet paprastai jis ištraukas parinkdavo taip, jog komentaras būdavo ir nebereikalingas. Jis taip sumaniai parinkdavo įvairių ištraukų skaitymo tvarką, jog viena ištrauka paaiškindavo kitą. Jis niekada nepraleisdavo progos, jeigu oras tam būdavo palankus, per Sabato popietes brolius ir seseris pasiimti į iškylas į gamtą.

127:3.9Maždaug šituo metu chazanas organizavo filosofinių diskusijų jaunuolių klubą, kuris rinkdavosi savo narių namuose, o dažnai ir jo paties namuose, ir Jėzus tapo ryškiu šitos grupės nariu. Šitų priemonių dėka vietinių žmonių akyse jis galėjo kažkiek atgauti savo prestižą, kurį buvo praradęs per neseniai vykusius nacionalinius ginčus.

127:3.10Jo visuomeninis gyvenimas, nors ir buvo apribotas, bet iki galo ignoruojamas nebuvo. Jis turėjo daug artimų draugų ir ištikimų gerbėjų tarp Nazareto tiek jaunuolių, tiek ir merginų.

127:3.11Rugsėjo mėnesį, Elžbieta ir Jonas atvyko aplankyti šitos Nazareto šeimos. Jonas, netekęs tėvo, ketino sugrįžti į Judėjos kalnus, kad užsiimtų žemdirbyste ir avių auginimu, nebent Jėzus jam patartų pasilikti Nazarete tam, jog imtųsi dailidės amato ar kitokio pobūdžio darbų. Jie nežinojo, kad Nazareto šeima iš esmės skurdo. Kuo daugiau Marija ir Elžbieta šnekėjosi apie savo sūnus, tuo labiau jos ėmė įsitikinti, kad abiems jaunuoliams būtų gerai dirbti kartu ir daugiau matyti vienam kitą.

127:3.12Jėzus ir Jonas šnekėjosi daug kartų; ir jie aptarė kai kuriuos labai slaptus ir asmeninius reikalus. Baigiantis šitai viešnagei, jie nusprendė vienas su kitu daugiau nebesimatyti iki to laiko, kada jie turės susitikti savo viešosios tarnystės metu po to, kai "dangiškasis Tėvas pašauks" juos į jų darbą. Joną nepaprastai paveikė tai, ką jis pamatė Nazarete, taip, kad jam reikėjo sugrįžti namo ir dirbti tam, jog aprūpintų savo motiną. Jis įsitikino dėl to, kad turi būti Jėzaus gyvenimo misijos dalis, bet pamatė, kad Jėzui tam, jog užaugintų savo šeimą, prireiks daug metų; todėl jam buvo daug lengviau sugrįžti į savo namus ir užsiimti savo nedidelio ūkio priežiūra ir dirbti tam, jog būtų patenkinti jo motinos poreikiai. Ir niekada daugiau Jonas ir Jėzus vienas kito nebematė iki tos dienos prie Jordano upės, kada Žmogaus Sūnus pasirodė tam, jog būtų pakrikštytas.

127:3.13Šitų metų šeštadienio popietę, gruodžio 3-ąją, antrą kartą šitai Nazareto šeimai sudavė smūgį mirtis. Mažylis Amosas, jų kūdikėlis broliukas, mirė po savaitę trukusios ligos, kuri pasireiškė ir aukšta temperatūra. Perėjusi per šitą skausmo laikotarpį turėdama vienintelę atramą savo pirmagimį sūnų, Marija pagaliau ir šio žodžio tikrąja prasme Jėzų pripažino tikrąja šeimos galva; ir jis iš tikrųjų buvo gerbtina galva.

127:3.14Ketverius metus jų pragyvenimo lygis nuolat smuko; jie metai iš metų juto vis stipresnius skurdo gniaužtus. Baigiantis šitiems metams, jie susidūrė su vienu iš sunkiausių patyrimų savo varginančioje kovoje. Jokūbo uždarbis dar nebuvo didelis, o laidotuvių išlaidos papildomai prie viso kito juos dar labiau prispaudė. Bet Jėzus savo sunerimusiai ir sielvartaujančiai motinai tepasakydavo: "Motina-Marija, liūdesys mums nepadės; mes visi stengiamės, kiek tik galime, ir motinos šypsena, galbūt, galėtų net ir įkvėpti mus stengtis dar daugiau. Diena iš dienos šitoms užduotims mus stiprina viltis, jog ateityje bus geresnių dienų." Jo tvirtas ir praktinis optimizmas buvo tikrai užkrečiantis; visi vaikai gyveno geresnių laikų ir geresnių dalykų laukimo atmosferoje. Ir šita viltinga drąsa milžinišku laipsniu prisidėjo prie stiprių ir kilnių charakterių vystymo, nežiūrint to, kad juos spaudė skurdas.

127:3.15Jėzus turėjo sugebėjimą efektyviai sutelkti visas savo proto, sielos, ir kūno galias ties ta užduotimi, kurią reikėjo spręsti nedelsiant. Jis galėjo sukoncentruoti savo giliai mąstantį protą ties ta vienintele problema, kurią jis norėjo išspręsti, ir šitai, kartu su jo neišsenkančia kantrybe, įgalino jį ramiai ištverti sunkios mirtingojo egzistencijos išbandymus—gyventi taip, tarsi jis "matytų Tą, kuris yra nematomas."

127:4.1Iki šito laiko Jėzus ir Marija ėmė sutarti daug geriau. Ji ėmė mažiau žiūrėti į jį kaip į sūnų; jis jai daugiau buvo tapęs tėvu jos vaikams. Kiekvienos dienos gyvenime buvo pilna praktinių ir tiesioginių sunkumų. Jie ėmė rečiau šnekėtis apie jo gyvenimo darbą, nes, laikui einant, jų abiejų visos mintys buvo skirtos keturių berniukų ir trijų mergaičių šeimos aprūpinimui ir auklėjimui.

127:4.2Iki šitų metų pradžios Jėzus buvo visiškai pasiekęs tai, kad motina ėmė pritarti jo metodikai, kaip mokyti vaiką—teigiamu nurodymu daryti gera vietoje senesniojo žydų metodo, draudusio daryti bloga. Savo namuose ir per visą viešojo mokymo karjerą Jėzus būtinai taikydavo pamokymo teigiamą formą. Visada ir visur jis tikrai sakydavo "Darykite šitap—jums reikia daryti taip." Jis niekada nenaudojo negatyvaus mokymo metodo, kilusio iš senovinių tabu. Jis susilaikydavo nuo to, jog pabrėžtų blogį, jį drausdamas, tuo tarpu gėrį jis aukštino, liepdamas jį daryti. Maldos laikas šituose namuose buvo toji proga, kada buvo galima apsvarstyti bet ką ir viską, kas susiję su šeimos gerove.

127:4.3Jėzus savo brolius ir seseris išmintingai ėmė drausminti tokiame ankstyvame amžiuje, jog užtekdavo nedidelės bausmės arbo jos iš viso niekada neprireikdavo tam, kad jie garantuotai paklustų iš karto ir nuoširdžiai. Vienintelė išimtis buvo Judas, kurį įvairiomis progomis Jėzui prireikdavo nubausti už tai, kad jis pažeisdavo šeimos taisykles. Tris kartus, kada buvo prieita nuomonės, jog išmintinga Judą nubausti už sąmoningus ir tyčinius šeimos elgesio taisyklių pažeidimus, jam bausmę paskyrė vyresnieji vaikai vieningu sprendimu ir pačiam Judui sutikus prieš tai, kada ji buvo pritaikyta.

127:4.4Nors Jėzus viską, ką bedarė, darė labai metodiškai ir sistemingai, bet jo administraciniai nurodymai taip pat turėjo paaiškinimo gaivinantį lankstumą ir pritaikymo individualumą, kas visiems vaikams įteigė labai didžiulę teisingumo dvasią, kuri motyvavo ir jų tėvą-brolį. Jis niekada savo brolių ir seserų nedrausmindavo savavališkai, ir dėl tokio vienodo sąžiningumo ir asmeninio rūpestingumo Jėzų labai mylėjo visi šeimos nariai.

127:4.5Jokūbas ir Simonas išaugo stengdamiesi vadovautis Jėzaus planu ir savo žaidimų draugus, mėgstančius pasimušti ir kartais įnirštančius, mėgindami nuraminti įtikinėjimais ir nesipriešinimu, ir jiems tą padaryti pavykdavo visiškai gerai; bet Juozapas ir Judas, nors ir sutikdavo su tokiais mokymais namuose, bet vis tiek tuoj pat imdavo gintis, kai tik juos užpuldavo jų draugai; ypač tokių mokymų dvasią pažeidinėdavo Judas. Bet nesipriešinimas nebuvo šeimos taisyklė. Už asmeninių mokymų pažeidimą nebuvo skiriama jokios bausmės.

127:4.6Apskritai, visi vaikai, ypač mergaitės, tardavosi su Jėzumi dėl savo vaikiškų problemų ir pasitikėdavo juo lygiai taip, kaip pasitikėtų mylinčiu tėvu.

127:4.7Jokūbas išaugo toks, jog buvo neprarandantis pusiausvyros ir santūrus jaunuolis, bet jis neturėjo tokių dvasinių polinkių, kokius turėjo Jėzus. Jis buvo daug geresnis studentas už Juozapą, kuris, nors ir buvo patikimas darbininkas, bet turėjo dar mažiau dvasingą mąstymą. Juozapas buvo darbo pelė ir neprilygo kitų vaikų intelektualiam lygiui. Simonas buvo gero norintis berniukas, bet per didelis svajotojas. Jis ilgai negalėjo rasti savo vietos gyvenime ir buvo didžiulio nerimo priežastis Jėzui ir Marijai. Bet jis visada buvo geras ir gerus ketinimus puoselėjantis vaikinas. Judas buvo kurstytojas. Jis turėjo aukščiausius idealus, bet jo temperamentas buvo nepastovus. Iš savo motinos jis gavo ir net pranoko jos ryžtingumą ir agresyvumą, bet jam didele dalimi trūko jos saiko pojūčio ir apdairumo.

127:4.8Miriama buvo neprarandanti savitvardos ir rami dukra, puikiai suvokdama dvasingus ir kilnius dalykus. Morta buvo lėtai mąstantis ir veikiantis, bet labai patikimas ir sumanus vaikas. Kūdikėlė Rūta buvo saulės spindulėlis šeimoje; nors ji ir šnekėjo daug negalvodama, bet buvo pati nuoširdžiausia. Ji tiesiog beveik dievino savo vyriausiąjį brolį ir tėvą. Bet jie nelepino jos. Ji buvo gražus vaikas, bet nevisai tokia graži, kaip Miriama, kuri buvo šeimos, jeigu ne miesto, gražuolė.

127:4.9Laikui einant, Jėzus daug padarė dėl to, jog išlaisvintų ir pakeistų šeimos mokymus ir papročius, susijusius su Sabato apeigomis ir su didele dalimi kitų religinių aspektų, ir visiems šitiems pakeitimams Marija nuoširdžiai pritarė. Iki šito laiko Jėzus buvo tapęs neabejotina namų galva.

127:4.10Šitais metais mokyklą pradėjo lankyti Judas, ir Jėzui reikėjo parduoti savo arfą tam, jog galėtų padengti šitas išlaidas. Tokiu būdu išnyko ir paskutinis iš jo laisvalaikio malonumų. Jam labai patikdavo groti arfa, kai būdavo pavargęs jo protas ir išsekęs kūnas, bet jis guodėsi ta mintimi, jog bent jau arfa yra saugi, kad jos nepaims mokesčių rinkėjas.

127:5.1Nors Jėzus buvo neturtingas, bet tai jokiu būdu nesumažino jo visuomeninės padėties Nazarete. Jis buvo vienas iš svarbiausių miesto jaunuolių ir labai aukštai vertinamas didžiosios dalies moterų. Kadangi Jėzus buvo toks nuostabus tvirto ir intelektualaus vyro pavyzdys, ir atsižvelgiant į jo kaip dvasinio vadovo reputaciją, nebuvo keista, kad Rebeka, Ezro, turtingo pirklio ir prekybininko iš Nazareto, vyriausioji duktė pamatė, jog šitą Juozapo sūnų ima palaipsniui įsimylėti. Iš pradžių apie savo meilę ji pasipasakojo Miriamai, Jėzaus seseriai, o Miriama savo ruožtu visa tai apšnekėjo su savo motina. Marija labai smarkiai susirūpino. Ar ji greitai praras savo sūnų, dabar tapusį nepakeičiama šeimos galva? Ar vargai niekada nesibaigs? Kas gali nutikti po šito? Ir tuomet ji susimąstė apie tai, kokį poveikį vedybos turėtų Jėzaus ateities karjerai; nedažnai, bet bent jau retkarčiais ji iš tiesų prisimindavo tą faktą, kad Jėzus yra "pažadėtasis kūdikėlis." Po to, kada ji ir Miriama šitą reikalą buvo aptarusios, tada jos nusprendė pasistengti šitam užbegti už akių, kol to nesužinojo Jėzus, nueidamos tiesiai pas Rebeką, pateikdamos visą istoriją, ir sąžiningai papasakodamos jai apie savo tikėjimą, kad Jėzus yra likimo sūnus; kad jis turi tapti didžiu religiniu vadovu, galbūt Mesiju.

127:5.2Rebeka klausėsi įdėmiai; pasakojimas ją labai sujaudino; ir ji dar labiau pasiryžo savo gyvenimą susieti su šituo savo pasirinktuoju vyru ir dalintis jo kaip vadovo gyvenimu. Ji įrodinėjo (pati sau), jog tokiam vyrui tuo labiau reikės ištikimos ir sumanios žmonos. Marijos pastangas ją nuo šito atkalbėti ji sau išsiaiškino kaip natūralią reakciją bijant prarasti savo šeimos galvą ir vienintelį maitintoją; bet žinodama, kad jos tėvas pritaria jos potraukiui dailidės sūnui, ji teisingai samprotavo, kad jis su džiaugsmu aprūpins tą šeimą pakankamomis pajamomis, jog visiškai kompensuotų Jėzaus uždarbio praradimą. Kada jos tėvas pritarė tokiam planui, tada Rebeka toliau tarėsi su Marija ir Miriama, ir kada jai nepasisekė pasiekti jų paramos, tada ji išdrįso kreiptis tiesiai į Jėzų. Šitą ji padarė padedama savo tėvo, kuris pasikvietė Jėzų į savo namus atšvęsti Rebekos septynioliktojo gimtadienio.

127:5.3Jėzus įdėmiai ir pritariamai klausėsi pasakojimo apie šituos dalykus, iš pradžių tėvo, o tada pačios Rebekos. Jis nuoširdžiai atsakė, kad jokia pinigų suma negali atstoti jo įsipareigojimo asmeniškai užauginti savo tėvo šeimyną, "įvykdyti iš visų žmogiškųjų pareigų pačią švenčiausią—likti ištikimu savo paties kūnui ir kraujui." Rebekos tėvą giliai sujaudino Jėzaus žodžiai apie atsidavimą šeimai, ir jis pokalbyje daugiau nebedalyvavo. Jo vienintelė pastaba Marijai, savo žmonai, buvo tokia: "Jis negali mums būti sūnus; mums jis yra perdaug kilnus."

127:5.4Tada jis pradėjo tą įsimintiną pokalbį su Rebeka. Iki tol savo gyvenime, Jėzus darė mažą skirtumą, bendraudamas su berniukais ir mergaitėmis, su jaunuoliais ir merginomis. Jo protas buvo iš viso per daug užimtas praktinėmis žemiškųjų reikalų aktualiomis problemomis ir susidomėjimą keliančiu apmąstymu apie savo galiausia būsiančią karjerą "tarnaujant savo Tėvo reikalui," kad jis kada nors būtų rimtai svarstęs asmeninę meilę užbaigti žmogiškosiomis vedybomis. Bet dabar jis betarpiškai susidūrė su dar viena iš tų problemų, su kuria susiduria ir kurią turi spręsti kiekviena eilinė žmogiškoji būtybė. Iš tikrųjų jis buvo "patikrintas visais atžvilgiais, kaip ir jūs esate tikrinami."

127:5.5Įdėmiai išklausęs, jis padėkojo Rebekai už jos pareikštą susižavėjimą, pridurdamas, "tai man suteiks džiaugsmo ir paguodos per visą likusį mano gyvenimą." Jis paaiškino, jog nėra laisvas su moterimi sueiti į kokius nors kitokius santykius, išskyrus tiesiog broliškos pagarbos ir grynos draugystės ryšius. Jis paaiškino, kad jo pirmoji ir svarbiausioji pareiga yra užauginti savo tėvo šeimą, kad jis negali galvoti apie vedybas, kol šita pareiga nėra įvykdyta; po to jis pridūrė: "Jeigu aš esu likimo sūnus, tai aš negaliu prisiimti įsipareigojimų, truksiančių visą gyvenimą, iki to meto, kada mano likimas taps visiškai aiškus."

127:5.6Rebeka labai sielvartavo. Ji nesileido būti paguodžiama ir atkakliai prašė, kad tėvas išvyktų iš Nazareto, kol galiausiai jis sutiko persikraustyti į Sepforį. Vėlesniaisiais metais, tiems daugeliui vyrų, kurie siekė jos rankos, Rebeka turėjo vienintelį atsakymą. Ji gyveno, turėdama tiktai vieną vienintelį tikslą—sulaukti tos valandos, kada šitas, jai, didingiausias vyras iš visų kada nors gyvenusiųjų, pradės savo karjerą kaip gyvosios tiesos mokytojas. Ir ji atsidavusiai sekė paskui jį per visus jo viešojo darbo kupinus įvykių metus, ji buvo (nepastebėta Jėzaus) ir tą dieną, kada jis įjojo triumfuodamas į Jeruzalę; ir ji stovėjo "tarp kitų moterų" šalia Marijos tą lemtingą ir tragišką popietę, kada Žmogaus Sūnus kabėjo ant kryžiaus, jai, o taip pat ir nesuskaičiuojamiems pasauliams danguje "tas vienintelis mylimiausias ir didingiausias tarp dešimties tūkstančių."

127:6.1Rebekos meilės istorija paslapčiomis išplito po Nazaretą, o vėliau ir po Kapernaumą, taip kad, nors vėlesniaisiais metais Jėzų mylėjo daug moterų, net ir taip, kaip jį mylėjo ir vyrai, bet jam daugiau tikrai nebereikėjo atstumti asmeninio atsidavimo, siūlomo kokios nors kitos geros moters. Nuo šiol Jėzui rodoma žmogiškoji meilė daugiau turėjo garbinančio ir dievinančio dėmesio pobūdį. Tiek vyrai, tiek moterys mylėjo jį atsidavusiai ir už tai, kas jis buvo, neturintis jokio pasitenkinimo savimi atspalvio ar troškimo valdyti prieraišumo dėka. Bet daugelį metų, kada tik būdavo pasakojama Jėzaus žmogiškosios asmenybės istorija, tada taip pat būdavo prisimenamas ir Rebekos atsidavimas.

127:6.2Miriama, iki galo žinodama apie Rebekos meilę ir žinodama, kaip jos brolis atsisakė gražios merginos net meilės (nesuvokdama jo būsimos likimo karjeros aspekto), ėmė Jėzų idealizuoti ir gilia meile jį mylėti kaip tėvą ir taip pat kaip brolį.

127:6.3Nors vargu ar jie galėjo sau tą leisti, bet Jėzus turėjo keistą didžiulį norą vykti į Jeruzalę į Perėjimo šventę. Jo motina, žinodama apie jo neseną patyrimą su Rebeka, išmintingai ragino jį vykti į šitą kelionę. Jis iki galo sąmoningai to nesuvokė, bet tai, ko jis troško daugiausia, tai galimybės pasišnekėti su Lozoriumi ir pabendrauti su Morta ir Marija. Po savo paties šeimos šituos tris jis mylėjo iš visų labiausiai.

127:6.4Šįkart į Jeruzalę jis keliavo per Megidą, Antipatrį, ir Lydą, iš dalies ėjo tuo pačiu maršrutu, kuriuo jis buvo gabenamas atgal į Nazaretą, kada grįžo iš Egipto. Eidamas į Perėjimo šventę, jis užtruko keturias dienas, ir jis daug mąstė apie praeities įvykius, kurie rutuliojosi Megide ir aplink jį, Palestinos tarptautinį mūšio lauką.

127:6.5Jėzus perėjo per Jeruzalę, stabtelėjo tiktai tam, jog pasižiūrėtų į šventyklą ir į besirenkančias atvykėlių minias. Šitai Erodo pastatytai šventyklai su savo dvasininkija, kuri buvo skiriama remiantis politiniais interesais, jis jautė keistą ir vis stiprėjančią antipatiją. Labiausiai jis norėjo pamatyti Lozorių, Mortą, ir Mariją. Lozorius buvo Jėzaus bendraamžis, o dabar ir šeimos galva; iki šito apsilankymo Lozoriaus motina taip pat jau buvo palaidota. Morta buvo šiek tiek daugiau negu vieneriais metais vyresnė už Jėzų, tuo tarpu Marija buvo dviem metais jaunesnė. Ir Jėzus buvo jų visų trijų dievinamas idealas.

127:6.6Šito apsilankymo metu įvyko vienas iš tų periodinių maištavimo prieš tradiciją protrūkių—buvo reiškiamas pasipiktinimas dėl tokių ritualinių papročių, kurie, Jėzaus nuomone, jo Tėvą danguje apibūdina klaidingai. Nežinodamas, jog atvyksta Jėzus, Lozorius buvo susitaręs Perėjimo šventę atšvęsti su draugais gretimame kaime prie Jericho kelio. Jėzus dabar pasiūlė, kad jie švęstų ten, kur jie yra, Lozoriaus namuose. "Bet," sakė Lozorius, "mes neturime šventinio ėriuko." Ir tada Jėzus pradėjo ilgą ir įtikinančią kalbą, aiškindamas, jog Tėvas danguje tikrai nesidomi tokiais vaikiškais ir beprasmiais ritualais. Po iškilmingos ir karštos maldos jie pakilo, ir Jėzus tarė:"Tegu vaikiški ir tamsūs mano tautos protai tarnauja savo Dievui taip, kaip nurodė Mozė; geriau būtų, kad jie šitaip darytų, bet tie iš mūsų, kurie pamatė gyvenimo šviesą, tegu daugiau nebesiartina prie mūsų Tėvo mirties tamsos dėka. Būkime laisvi žinodami tiesą apie mūsų Tėvo amžinąją meilę."

127:6.7Tą vakarą, kada ėmė temti, šie keturi sėdo prie stalo ir valgė vakarienę, kuri tapo pirmąja Perėjimo švente, kurią kada nors šventė religingi žydai be ėriuko. Šitai Perėjimo šventei be mielių iškepta duona ir vynas buvo paruošti iš anksto, ir šituos simbolius, kuriuos Jėzus pavadino "gyvenimo duona" ir "gyvenimo vandeniu," jis patarnavo savo bičiuliams, ir jie valgė rimtai laikydamiesi ką tik perteiktų mokymų. Tai tapo jo papročiu šito sakramentinio ritualo laikytis visada, kada tik jis vėliau beaplankydavo Betanę. Kada jis sugrįžo namo, tada jis viską papasakojo savo motinai. Iš pradžių ji buvo pritrenkta, bet palaipsniui ji ėmė suprasti jo požiūrį; vis tik, jai labai palengvėjo, kada Jėzus nuramino ją, kad jis neketina įdiegti šitos naujos Perėjimo šventės idėjos jų šeimoje. Namuose su vaikais jis ir toliau, metai iš metų, valgė Perėjimo vakarienę "pagal Mozės įstatymą."

127:6.8Būtent šitais metais įvyko ilgas Marijos pokalbis su Jėzumi apie vedybas. Ji atvirai jo paklausė, ar jis vestų, jeigu būtų laisvas nuo įsipareigojimų savo šeimai. Jėzus jai paaiškino, jog, kadangi tiesioginė pareiga jam vedybas draudė, tai šita tema jis mažai temąstė. Jis kalbėjo, kad abejoja, jog kada nors vesiąs; jis aiškino, jog visi tokie reikalai turi palaukti tol, kol bus "manoji valanda," tas metas, kada "turės prasidėti mano Tėvo darbas." Mintyse apsisprendęs dėl to, kad jis neturi tapti materialaus kūno vaikų tėvu, jis labai mažai temąstė žmogiškųjų vedybų tema.

127:6.9Šitais metais jis iš naujo ėmėsi užduoties savo mirtingąją ir dieviškąją prigimtis toliau austi į paprastą ir veiksmingą žmogiškąją individualybę. Ir jo moralinis statusas ir dvasinis supratimas vystėsi toliau.

127:6.10Nors jie ir neteko savo visos nuosavybės Nazarete (išskyrus savo namus), bet šitais metais jie gavo nedidelę finansinę paramą, pardavę savąją dalį, kurią turėjo kitoje nuosavybėje Kapernaume. Tai buvo Juozapo viso turto paskutinioji dalis. Šitas nekilnojamosios nuosavybės sandėris Kapernaume buvo sudarytas su valčių meistru, kurio vardas buvo Zabediejus.

127:6.11Šitais metais sinagogos mokyklą užbaigė Juozapas ir rengėsi imtis darbo prie mažojo varstoto namų dailidės dirbtuvėse. Nors jų tėvo turtas buvo išeikvotas, bet buvo vilties, kad skurdą jie sėkmingai įveiks, kadangi dabar trys iš jų dirbo nuolat.

127:6.12Jėzus sparčiai tampa vyru, ne tiesiog jaunuoliu, bet suaugusiuoju. Jis gerai išmoko vykdyti pareigą. Jis žinojo, kaip laikytis nusivylimo akivaizdoje. Jis elgiasi narsiai, kada jo planams trukdoma ir kada jo tikslai laikinai būna žlugdomi. Jis išmoko, kaip būti sąžiningam ir teisingam net ir neteisingumo akivaizdoje. Jis mokosi, kaip savo dvasinio gyvenimo idealus suderinti su žemiškosios egzistencijos praktiniais reikalavimais. Jis mokosi, kaip planuoti, kad būtų pasiektas aukštesnis ir tolimas idealizmo tikslas, tuo metu, kada jis atkakliai sunkiai dirba tam, jog būtų pasiektas artimesnis ir betarpiškas būtinybės tikslas. Jis užtikrintai įgauna tą meistriškumą, kaip savo troškimus suderinti su žmogiškojo poreikio kasdieniais reikalavimais. Jis beveik jau įvaldė dvasinio postūmio energijos panaudojimo metodą tam, kad būtų įjungiamas materialaus pasiekimo mechanizmas. Jis palaipsniui mokosi gyventi dangiškąjį gyvenimą tuo metu, kada jis toliau tęsia savo žemiškąją egzistenciją. Vis daugiau ir daugiau jis priklauso nuo savo dangiškojo Tėvo galutinio vadovavimo, tuo tarpu jis prisiima tėviškąjį vaidmenį vesti ir nukreipti savo žemiškosios šeimos vaikus. Jis įgauna patyrimo, kaip sumaniai išplėšti pergalę iš pačių pralaimėjimo nasrų; jis mokosi, kaip laiko sunkumus paversti amžinybės triumfu.

127:6.13Ir tokiu būdu, einant metams, šitas jaunuolis iš Nazareto toliau patiria gyvenimą, kaip jis yra gyvenamas mirtingame materialiame kūne laiko ir erdvės pasauliuose. Jis gyvena pilnakraujį, tipišką, ir įvairiapusį gyvenimą Urantijoje. Šitą pasaulį jis paliko sukaupęs visą patyrimą, kokį jo tvariniai sukaupia per savo pirmojo gyvenimo, gyvenimo materialiame kūne, trumpų ir įtemptų metų laikotarpį. Ir visas šitas žmogiškasis patyrimas yra Visatos Valdovo amžinoji nuosavybė. Jis yra mūsų supratingas brolis, užjaučiantis draugas, patyręs valdovas, ir gailestingas tėvas.

127:6.14Vaikystėje jis sukaupė milžinišką kiekį informacijos; kada buvo jaunuolis, tada šitą informaciją surūšiavo, suklasifikavo, ir tarpusavyje susiejo; o dabar kaip šios sferos vyras šituos intelektualius turtus pradeda organizuoti, rengdamasis juos panaudoti savo vėlesniuose mokymuose, dirbdamas, ir tarnaudamas savo bičiulių mirtingųjų labui šitame pasaulyje ir visose kitose gyvenimo sferose per visą Nebadono visatą.

127:6.15Pasaulyje gimęs šios sferos kūdikiu, jis gyveno savo vaikystės gyvenimą ir perėjo per viena po kitos einančias jaunystės ir jauno vyro pakopas; dabar jis stovi ant visiško vyriškumo slenksčio, turtingas žmogiškojo gyvenimo patyrimu, puikiai suprantantis žmogiškąją prigimtį, ir kupinas užuojautos žmogiškosios prigimties silpnybių atžvilgiu. Jis tampa dieviškojo meno meistru, kaip apreikšti savo Rojaus Tėvą mirtingųjų tvarinių visiems amžiams ir visoms pakopoms.

127:6.16Ir dabar, kaip visiškai suaugęs vyras—šios sferos suaugęs žmogus—jis ruošiasi tęsti savo aukščiausiąją misiją, kad apreikštų Dievą žmonėms ir vestų žmones pas Dievą.