153:0.1PENKTADIENIO vakarą, tą pačią dieną, kada jie atvyko į Betsaidą, ir Sabato rytą, apaštalai pastebėjo, kad Jėzus buvo labai rimtai susirūpinęs dėl kažkokios svarbios problemos; jie suvokė, kad Mokytojas nepaprastai giliai mąsto apie kažkokį svarbų reikalą. Pusryčių jis nevalgė ir tiktai truputėlį užkando per pusiaudienį. Visą Sabato rytą ir prieš tai buvusį vakarą šie dvylika ir jų padėjėjai būriavosi mažomis grupelėmis prie namų, sode, ir pakrantėje. Juos visus buvo apėmusi netikrumo įtampa ir bloga nuojauta. Nuo to laiko, kada jie išvyko iš Jeruzalės, Jėzus su jais šnekėjosi mažai.

153:0.2Per mėnesių mėnesius jie nebuvo matę Mokytojo tokio susirūpinusio ir tokio nešnekaus. Net ir Simonas Petras buvo prislėgtas, jeigu nesugniuždytas. Andriejus buvo pasimetęs, kad nežino, ką padaryti savo prislėgtiems partneriams. Natanielius sakė, kad jie yra "užliūliuoti prieš audrą." Tomas išeiškė nuomonę, jog "netrukus turi įvykti kažkas nepaprasta." Pilypas patarė Dovydui Zabediejui "užmiršti apie planus pamaitinti ir apgyvendinti minias tol, kol mes sužinosime tai, apie ką mąsto Mokytojas." Motiejus su nauja energija stengėsi papildyti iždą. Jokūbas ir Jonas kalbėjosi apie artėjantį pamokslą sinagogoje ir daug svarstė apie galimą jo pobūdį ir užmojį. Simonas Uolusis išreiškė įsitikinimą, iš tikrųjų tokią viltį, kad "netrukus Tėvas danguje gali kokiu nors netikėtu būdu įsikišti, kad apgintų ir paremtų savąjį Sūnų," tuo tarpu Judas Iskarijotas išdrįso pareikšti tokią mintį, jog galbūt Jėzų slėgė apgailestavimas, kad "jam neužteko drąsos ir narsumo leisti tiems penkiems tūkstančiams jį vainikuoti žydų karaliumi."

153:0.3Būtent iš tokios prislėgtų ir nelaimingų pasekėjų grupės Jėzus šitą gražią Sabato popietę išėjo į Kapernaumo sinagogą sakyti savo epochinio pamokslo. Vienintelis iš visų jo tiesioginių pasekėjų džiugiai pasveikino arba palinkėjo sėkmės vienas iš nieko neįtariančių Alfiejaus dvynių, kuris, tuo metu, kada Jėzus iš namų ėjo į sinagogą, pasveikino jį linksmai ir tarė: "Mes meldžiamės, kad Tėvas tau padėtų ir kad mes turėtume didesnes minias negu turėjome kada nors anksčiau."

153:1.1Šitą nuostabią Sabato popietę naujojoje Kapernaumo sinagogoje iškilūs parapijiečiai Jėzų pasveikino trečią valandą. Jairas pirmininkavo ir įteikė Jėzui Raštus, kad iš jų paskaitytų. Išvakarėse, penkiasdešimt trys fariziejai ir sedukiečiai atvyko iš Jeruzalės; taip pat dalyvavo ir daugiau negu trisdešimt aplinkinių sinagogų lyderių ir valdytojų. Šitie žydų religiniai lyderiai veikė tiesiogiai paklūsdami Jeruzalės Sanhedrino įsakymams, ir jie sudarė ortodoksų avangardą, kuris susirinko tam, kad paskelbtų atvirą karą Jėzui ir jo mokiniams. Greta šitų žydų lyderių, sinagogos garbės vietose, sėdėjo Erodo Antipo oficialieji stebėtojai, kuriems Erodas buvo nurodęs patikrinti nerimą keliančius pranešimus apie tai, kad, jo brolio Pilypo valdose, liaudis mėgino Jėzų paskelbti žydų karaliumi.

153:1.2Jėzus suvokė, kad jis atsidūrė tokioje padėtyje, kada vis gausėjantys jo priešai tuoj pat jam paskelbs viešą ir atvirą karą, ir jis drąsiai nusprendė imtis puolimo. Pamaitindamas tuos penkis tūkstančius jis metė iššūkį jų idėjoms apie materialų Mesiją; dabar jis vėl nusprendė atvirai pulti jų sampratą apie žydų išvaduotoją. Šitoji krizė, prasidėjusi šių penkių tūkstančių pamaitinimu, ir pasibaigusi šio Sabato popietės pamokslu, buvo išorinis liaudies šlovės ir pripažinimo bangos pasisukimas. Nuo šiol, karalystės darbas vis daugiau buvo susijęs su svarbesne užduotimi laimėti tvirtus dvasinius atsivertėlius tikrajai religinei žmonijos brolijai. Šitas pamokslas pažymi tą krizę, kada buvo pereinama iš diskusijų, prieštaravimų, ir sprendimų laikotarpio į atviro karo ir galutinio priėmimo arba visiško atmetimo laikotarpį.

153:1.3Mokytojas gerai žinojo, jog didžioji dauguma jo pasekėjų palaipsniui, bet tvirtai ruošė savo protą tam, kad galutinai jį atstumtų. Lygiai taip pat jis žinojo, kad didelė dalis jo mokinių palaipsniui, bet tvirtai žengė per tą proto parengimą ir per tą sielos drausminimą, kurie juos įgalins nugalėti dvejones ir drąsiai pareikšti savo teises į subrendusį įtikėjimą į karalystės evangeliją. Jėzus puikiai suprato, kaip žmonės priimti sprendimus kokios nors krizės atveju ir įvykdyti netikėtus drąsaus apsisprendimo veiksmus ruošiasi palaipsnio proceso metu, kada nuolat priima sprendimus pasikartojančiose gėrio ir blogio situacijose. Jis savo pasirinktus pasiuntinius rengė taip, kad jie ne kartą turėjo susidurti su nusivylimu, ir jiems jis suteikdavo dažnų ir išmėginančių galimybių, kada tam, kad išlaikytų dvasinius išbandymus, jie turėjo rinktis tarp gėrio ir blogio. Jis žinojo, kad savo pasekėjais galės pasikliauti, kada jiems teks susidurti su galutiniu išmėginimu, kad jie gyvybiškai svarbius sprendimus priims remdamiesi savo ankstesniais ir įprastais intelektualiais požiūriais ir dvasinėmis reakcijomis.

153:1.4Šitoji Jėzaus žemiškojo gyvenimo krizė prasidėjo šių penkių tūkstančių pamaitinimu ir baigėsi šituo pamokslu sinagogoje; apaštalų gyvenime krizė prasidėjo šituo pamokslu sinagogoje ir tęsėsi ištisus metus, pasibaigdama tiktai Mokytojo teismu ir nukryžiavimu.

153:1.5Kada tą popietę susirinkusieji sėdėjo sinagogoje, prieš Jėzui pradedant kalbėti, tada visų mintyse tebuvo vienintelė didžioji paslaptis, tiesiog vienas didžiausias klausimas. Tiek jo draugus, tiek jo priešus buvo apėmusi vienintelė mintis: "Kodėl jis pats taip sąmoningai ir veiksmingai atstūmė liaudies susižavėjimo bangą?" Ir būtent prieš pat šitą pamokslą ir tuoj pat po jo susierzinusių jo šalininkų abejonės ir nusivylimas peraugo į nesąmoningą pasipriešinimą ir galiausiai pavirto tikra neapykanta. Būtent po šito pamokslo sinagogoje Judui Iskarijotui ir kilo pirmą kartą sąmoninga mintis pabėgti. Bet, kol kas, visus tokius polinkius jis meistriškai įveikdavo.

153:1.6Visi buvo suglumę. Jėzus juos paliko praradusius amą ir pritrenktus. Neseniai jis milžinišku laipsniu buvo pademonstravęs viršgamtinę galią, kuri apibūdino jo visą karjerą. Šių penkių tūkstančių pamaitinimas buvo tas vienintelis įvykis per jo žemiškąjį gyvenimą, kuris didžiausiu laipsniu atitiko žydų sampratą apie laukiamą Mesiją. Bet šitą nepaprastą pranašumą tuoj pat ir nepaaiškinus atsvėrė jo greitas ir tvirtas atsisakymas būti vainikuotam karaliumi.

153:1.7Penktadienio vakarą, ir dar kartą Sabato rytą, Jeruzalės lyderiai ilgai ir atkakliai įkalbinėjo Jairą, kad šis neleistų Jėzui kalbėti sinagogoje, bet tai buvo bergždžia. Jairo vienintelis atsakymas į visus šituos įtikinėjimus buvo: "Aš patenkinau šitą prašymą, ir savojo žodžio tikrai nelaužysiu."

153:2.1Jėzaus įvadas į šitą pamokslą buvo jo skaitymas iš įstatymo, kaip jis yra užrašytas Antrajame Įstatyme: "Bet tikrai taip atsitiks, jeigu šitoji tauta iš tiesų nekreips dėmesio į Dievo balsą, kad juos iš tikrųjų pasieks prakeikimas už jų padarytas nuodėmes. Viešpats padarys taip, kad jus sunaikins jūsų priešai; jūs tikrai būsite išsklaidyti po visas žemės karalystes. Ir Viešpats jus ir tą karalių, kurį iškėlėte, kad valdytų jus, tikrai atiduos į svetimos nacijos rankas. Jūs tikrai tapsite nuostaba, aforizmu, ir panieka visose nacijose. Jūsų sūnūs ir jūsų dukros tikrai pateks į nelaisvę. Svetimieji tarp jūsų tikrai iškils aukštai valdžioje, tuo tarpu jūs būsite nustumti toli į apačią. Ir šitie dalykai tikrai teks jums ir jūsų sėklai per amžius, nes jūs neklausėte Viešpaties žodžio. Dėl to jūs tikrai tarnausite savo priešams, kurie iš tiesų kovos prieš jus. Jūs tikrai kęsite alkį ir troškulį ir vilksite šitą geležinį svetimųjų jungą. Viešpats prieš jus nuteiks naciją iš toli, iš žemės pakraščio, tokią naciją, kurios kalbos jūs tikrai nesuprasite, tokią naciją, kurios veido išraiška bus žiauri, tokią naciją, kuri negailės jūsų. Ir iš tikrųjų jie laikys jus visus apgulę visuose jūsų miestuose tol, kol aukštos sutvirtintos sienos, tarp kurių jūs būsite suradę prieglobstį, sugrius; ir iš tiesų visas kraštas pateks į jų rankas. Ir bus taip, kad jūs būsite priversti valgyti savo pačių kūno vaisių, savo pačių sūnų ir dukrų kūnus, per šitą apgulties laikotarpį, dėl sunkios padėties, kuri kils spaudžiant jūsų priešams."

153:2.2Ir kada Jėzus užbaigė šitą skaitymą, tada perėjo prie Pranašų ir paskaitė iš Jeremijo: "'Jeigu jūs tikrai nekreipsite dėmesio į mano tarnų, tų pranašų, kuriuos aš jums atsiunčiau, žodžius, tuomet aš iš tiesų padarysiu su šitais namais taip, kaip su Šiloma, ir aš tikrai šitą miestą paversiu prakeiksmu visoms žemės nacijoms.' Ir šventikai ir mokytojai klausėsi, kaip Jeremijas šituos žodžius taria Viešpaties namuose. Ir atsitiko taip, jog kada Jeremijas pasakė viską, ką Viešpats liepė pasakyti visiems žmonėms, tada šventikai ir mokytojai sučiupo jį, tardami: 'Tu tikrai mirsi.' Ir visi žmonės susibūrė aplink Jeremiją Viešpaties namuose. Ir kada Judaho princai išgirdo apie šituos dalykus, tada Jeremijui jie surengė teismą. Tada šventikai ir mokytojai kalbėjo princams ir visiems tiems žmonėms, sakydami: 'Šitas žmogus yra vertas to, jog mirtų, nes jis pranašavo prieš mūsų miestą, ir jūs patys tą girdėjote savo ausimis.' Tada kalbėjo Jeremijas visiems princams ir visiems žmonėms: 'Viešpats mane pasiuntė pranašauti prieš šituos namus ir prieš šitą miestą visus tuos žodžius, kuriuos jūs girdėjote. Dabar, dėl to, pataisykite savo būdą ir pakeiskite savo elgesį ir pakluskite savo Viešpaties jūsų Dievo balsui tam, kad galėtumėte išvengti to blogio, kuris buvo išsakytas prieš jus. Kai dėl manęs, tai, žiūrėkite, aš esu jūsų rankose. Darykite su manimi, kas jūsų akimis žiūrint yra gera ir teisinga. Bet tikrai žinokite, jeigu mane nužudysite, tai iš tiesų ant jūsų ir ant šitos tautos kris nekaltas kraujas, nes mane pasiuntė Viešpats pasakyti tokią tiesą, kad išgirstumėte visus šituos žodžius.'

153:2.3"Tų laikų šventikai ir mokytojai stengėsi Jeremiją nužudyti, bet teisėjai su tuo nenorėjo sutikti, nors, už jo perspėjimo žodžius, jie iš tikrųjų jį su virvėmis nuleido į pamazgų duobę, kol jis nugrimzdo joje iki pažastų. Štai ką padarė šitoji tauta Pranašui Jeremijui, kada jis pakluso Viešpaties paliepimui perspėti savo sielos brolius dėl jiems gresiančio politinio žlugimo. Šiandien, aš noriu jūsų paklausti: Ką šitos tautos vyriausieji šventikai ir religiniai vadovai padarys tam žmogui, kuris išdrįs juos įspėti dėl jų dvasinės lemties dienos? Ar jūs taip pat stengsitės nužudyti tą mokytoją, kuris drįsta skelbti Viešpaties žodį, ir kuris nebijo nurodyti to, kad jūs atsisakote žengti šviesos keliu, kuris veda link įėjimo į dangaus karalystę?

153:2.4"Kokių gi manosios misijos žemėje įrodymų jūs ieškote? Mes netrikdėme jūsų padėties, kuri teikia jums įtaką ir valdžią, tuo metu, kada gerąsias naujienas skelbėme vargšams ir atstumtiesiems. Mes neužsipuolėme nedraugiškai to, ką jūs laikote pagarboje, bet vietoje šito mes skelbėme naująją laisvę baimės persmelktai žmogaus sielai. Į šitą pasaulį aš atėjau tam, jog apreikščiau savąjį Tėvą ir įkurčiau žemėje Dievo sūnų dvasinę brolystę, dangaus karalystę. Ir nežiūrint to, kad aš tiek daug kartų esu jums priminęs, jog manoji karalystė nėra iš šito pasaulio, bet vis tiek manasis Tėvas iš tikrųjų jums leido pamatyti daug materialių stebuklų papildomai prie akivaizdesnių dvasinių transformacijų ir atgimimų.

153:2.5"Kokio gi naujo ženklo jūs stengiatės sulaukti iš manųjų rankų? Aš pareiškiu, kad jūs jau turite pakankamai įrodymų tam, jog priimtumėte savo sprendimą. Tikrai, tikrai aš sakau daugeliui tų, kurie šitą dieną sėdi prieš mane, jums iškilo būtinybė pasirinkti, kokiu keliu jūs eisite; ir aš jums sakau, kaip Jošua sakė jūsų protėviams, 'pasirinkite šitą dieną, kam jūs tarnausite.' Šiandien, daugelis iš jūsų stovite kryžkelėje.

153:2.6"Kai kurie iš jūsų, kada nebegalėjote manęs surasti po minios pamaitinimo aname krante, nusamdėte Tiberijaus žvejybinę flotilę, kuri prieš savaitę buvo netoli pasislėpusi per audrą, kad vytumėtės mane, ir kokiu gi tikslu? Ne dėl tiesos ir teisumo arba ne dėl to, kad galėtumėte daugiau sužinoti, kaip tarnauti ir dirbti savo bičiuliams žmonėms! Ne, bet vietoje šito dėl to, kad galėtumėte turėti daugiau duonos, kurios neužsidirbote sunkiu darbu. Tai nebuvo dėl to, kad jūsų sielos būtų pripildytos gyvenimo žodžiu, bet vien tiktai dėl to, kad jūs galėtumėte į pilvą prisikimšti neuždirbtos duonos. Ir ilgą laiką jūs iš tiesų buvote mokomi, kad Mesijas, kada ateis, tada darys tuos stebuklus, kurie pavers gyvenimą maloniu ir lengvu visai išrinktajai tautai. Tada, nėra nieko keisto, kad jūs tie, kurie taip ilgai buvote šitaip mokomi, taip ilgitės tų kepalėlių ir žuvų. Bet aš pareiškiu jums, kad Žmogaus Sūnaus misija nėra tokia. Aš atėjau tam, jog skelbčiau dvasinę laisvę, mokyčiau amžinosios tiesos, ir puoselėčiau gyvąjį įtikėjimą.

153:2.7"Mano sielos broliai, negeiskite tokio maisto, kuris genda, bet vietoje šito ieškokite dvasinio maisto, kuris pamaitina net ir tiek, kad yra pasiekiamas amžinasis gyvenimas; ir būtent tokią gyvenimo duoną Sūnus duoda visiems, kurie ją ims ir valgys, nes Tėvas Sūnui suteikė šitą gyvenimą be apribojimo. Ir kada jūs manęs klausėte, 'Ką mes turime daryti, kad atliktume Dievo darbus?' Aš aiškiai jums pasakiau: 'Dievo darbas yra tai, kad jūs tikėtumėte tuo, kurį jis pasiuntė.'"

153:2.8Ir tada Jėzus sakė, rodydamas į manos puodą, kuris puošė šitos naujosios sinagogos durų sąramą, ir kuris buvo išgražintas vynuogių kekėmis: "Jūs manėte, kad jūsų protėviai dykumoje valgė maną—dangiškąją duoną—bet aš jums sakau, jog tai buvo žemės duona. Nors Mozė jūsų tėvams ir nedavė duonos iš dangaus, bet manasis Tėvas dabar yra pasirengęs duoti jums tikrosios gyvenimo duonos. Dangaus duona yra tai, kas kyla iš Dievo ir šio pasaulio žmonėms suteikia amžinąjį gyvenimą. Ir kada jūs man sakysite, Duok mums šitos gyvosios duonos, tada aš tikrai atsakysiu: Aš esu šitoji gyvenimo duona. Tas, kuris ateina pas mane, tikrai nebus alkanas, tuo tarpu tas, kuris tiki manimi, tikrai nebus ištroškęs. Jūs stebėjote mane, gyvenote su manimi, ir matėte manuosius darbus, bet vis tiek jūs netikite, kad aš atėjau nuo Tėvo. Bet tie, kurie tikrai tikite—nebijokite. Visi tie, kuriuos veda Tėvas, tikrai ateis pas mane, o tas, kuris ateina pas mane, tikrai jokiu būdu nebus išvarytas.

153:2.9"O dabar leiskite man jums pareikšti, kartą ir visiems laikams, jog į žemę aš nusileidau ne tam, kad vykdyčiau savo paties valią, bet valią To, kuris mane atsiuntė. Ir To, kuris mane atsiuntė, galutinė valia yra tokia, jog iš visų tų, kuriuos jis man patikėjo, aš neprarasčiau nė vieno. O Tėvo valia yra tokia: Kad kiekvienas matantis šį Sūnų ir tikintis juo tikrai turės amžinąjį gyvenimą. Tiktai vakar aš iš tiesų pamaitinau duona jūsų kūnus; šiandien aš jums siūlau gyvenimo duoną išalkusioms jūsų sieloms. Ar dabar jūs paimsite dvasinę duoną su tokiu noru, su kokiu tada valgėte šito pasaulio duoną?"

153:2.10Kada Jėzus akimirkai nutilo, kad apžvelgtų parapijiečius, tada vienas iš mokytojų iš Jeruzalės (Sanhedrino narys) atsistojo ir paklausė: "Ar aš gerai tave suprantu, kad tu sakai, jog esi ta dangiškoji duona, ir, kad ta mana, kurią Mozė davė mūsų tėvams dykumoje, nebuvo dangiškoji duona?" Ir Jėzus šitam fariziejui atsakė: "Tu supranti teisingai." Tada šitas fariziejus tarė: "Bet argi tu nesi Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus, tas dailidė? Argi tavo tėvo ir motinos, o taip pat tavo brolių ir seserų, gerai nepažįsta daugelis iš mūsų? Kaip tuomet yra taip, jog tu pasirodai čia Dievo namuose ir pareiški, kad esi nusileidęs iš dangaus?"

153:2.11Iki šito laiko sinagogoje buvo kilęs didelis šurmulys, o tai grėsė peraugti į netvarką, dėl to Jėzus atsistojo ir tarė: "Būkime kantrūs; tiesa niekada nenukenčia dėl to, kad yra nuoširdžiai tikrinama. Aš esu visa tai, apie ką tu kalbi, ir dar daugiau negu tai. Tėvas ir aš esame vienas; šis Sūnus daro tiktai tą, ko jį moko Tėvas, tuo tarpu visus tuos, kuriuos šiam Sūnui atidavė Tėvas, šis Sūnus priims pas save. Jūs skaitėtė Pranašuose, kur yra parašyta, 'Jus visus tikrai mokys Dievas,' ir kad 'Tie, kuriuos moko Tėvas, taip pat išgirs ir jo Sūnų.' Kiekvienas, kuris atsiduoda viduje gyvenančios Tėvo dvasios mokymui, galiausiai ateis pas mane. Nė vienas žmogus Tėvo nėra matęs, bet Tėvo dvasia tikrai gyvena žmogaus viduje. O šis Sūnus, kuris nusileido iš dangaus, Tėvą tikrai matė. Ir tie, kurie tikrai tiki šituo Sūnumi, jau turi amžinąjį gyvenimą.

153:2.12"Aš esu šitoji gyvenimo duona. Jūsų tėvai valgė maną dykumoje ir yra mirę. Bet šitoji duona, kuri kyla iš Dievo, jeigu žmogus ją valgo, tai jis niekada nemirs dvasioje. Aš kartoju, aš esu šitoji gyvoji duona, ir kiekviena siela, kuri suvoks šitą suvienytą Dievo ir žmogaus prigimtį, tikrai gyvens amžinai. Iš šitoji gyvenimo duona, kurią aš duodu visiems, kas ją paims, yra mano paties gyvenimas ir sujungta prigimtis. Tėvas Sūnuje ir Sūnus vienovėje su Tėvu—toks yra manasis gyvenimą suteikiantis apreiškimas visam pasauliui ir manoji išgelbstinti dovana visoms nacijoms."

153:2.13Kada Jėzus baigė kalbėti, tada sinagogos valdytojas parapijiečius paleido, bet jie nenorėjo skirstytis. Žmonės susibūrė aplink Jėzų, kad paklaustų daugiau klausimų, tuo tarpu kiti pusbalsiu šnekėjosi ir diskutavo tarpusavyje. Ir šitokia padėtis tęsėsi daugiau negu tris valandas. Buvo gerokai po septynių valandų vakaro, kada žmonės pagaliau išsiskirstė.

153:3.1Jėzui buvo užduota daug klausimų per šitą susirinkimą po visko. Kai kuriuos klausimus pateikė pasimetę jo mokiniai, bet daugiau klausė priekabių ieškantys netikintieji, kurie stengėsi tiktai jį sugluminti ir pagauti į spąstus.

153:3.2Vienas iš atvykusių fariziejų, užlipęs ant šviestuvo stovo, šaukdamas klausė: "Tu mums sakai, jog esi toji gyvenimo duona. Kaip gi tu mums gali duoti savo materialų kūną, kad jį valgytume, arba savo kraują, kad jį gertume? Kokia gi nauda iš tavojo mokymo, jeigu jo negalima įgyvendinti?" Ir Jėzus atsakė į šitą klausimą, pasakydamas: "Aš gi nemokiau jūsų, kad šitoji gyvenimo duona yra mano materialus kūnas, o taip pat, kad šitas gyvenimo vanduo yra mano kraujas. Bet aš tikrai sakiau, jog manasis gyvenimas materialaus kūno pavidalu yra dangiškosios duonos padovanojimas. Dievo Žodžio faktas, padovanotas materialaus kūno pavidalu, ir Žmogaus Sūnaus, pavaldaus Dievo valiai, reiškinys sudaro patyrimo tokią tikrovę, kuri prilygsta dieviškajam maistui. Jūs negalite valgyti mano materialaus kūno, taip pat jūs negalite gerti ir mano kraujo, bet dvasioje jūs galite su manimi tapti vienove, net ir taip, kaip dvasioje aš esu vienovė su Tėvu. Jūs galite būti maitinami amžinuoju Dievo žodžiu, kuris iš tiesų ir yra toji gyvenimo duona, ir kuri buvo padovanota mirtingojo materialaus kūno pavidalu; ir jūs galite būti sieloje pagirdyti dieviškąja dvasia, kuri iš tiesų ir yra tas gyvenimo vanduo. Į šį pasaulį Tėvas mane atsiuntė tam, jog parodytų, kaip jis nori apsigyventi visų žmonių viduje ir vadovauti jiems; ir aš šitą gyvenimą materialaus kūno pavidalu gyvenau taip, jog įkvėpčiau visus žmones, kad ir jie lygiai taip visą laiką stengtųsi pažinti ir vykdyti jų viduje gyvenančio dangiškojo Tėvo valią.

153:3.3Tada vienas iš Jeruzalės šnipų, kuris stebėjo Jėzų ir jo apaštalus, tarė: "Mes pastebime, kad nei tu, nei tavo apaštalai tinkamai nenusiplaunate rankų prieš valgydami duoną. Tau turi būti gerai žinoma, jog tokia praktika, kada valgoma suterštomis arba neplautomis rankomis, yra senolių įstatymo pažeidimas. Taip pat jūs deramai neišsiplaunate ir savo puodukų, iš kurių geriate, ir indų, iš kurių valgote. Kodėl gi jūs rodote tokią nepagarbą tėvų tradicijoms ir mūsų senolių įstatymams?" Ir kada Jėzus jį išklausė, tada atsakė: "Kodėl gi jūs savo tradicijos įstatymais pažeidžiate Dievo įsakymus? Įsakymas sako, 'Gerbk savo tėvą ir motiną,' ir liepia, kad jūs, jeigu reikia, savo turtu pasidalintumėte su jais; bet jūs įvedate tokį tradicijos įstatymą, kuris leidžia nepareigingiems vaikams sakyti, jog tie pinigai, kuriais buvo galima paremti tėvus, buvo 'atiduoti Dievui.' Šitokiu būdu senolių įstatymas išlaisvina tokius nenuoširdžius vaikus nuo atsakomybės, nežiūrint to, kad tie vaikai visus tuos pinigus vėliau panaudoja savo pačių malonumui. Kodėl gi yra šitaip, kad jūs savo pačių tradicijos pagalba šį įsakymą padarote tuščią? Iš tikrųjų Isajas gerai išpranašavo jūsų apgavystes, sakydamas: 'Šitoji tauta mane gerbia savo lūpomis, bet jos širdis yra toli nuo manęs. Tuščiai jie garbina mane, mokindami žmonių priesakų kaip savųjų doktrinų.'

153:3.4Jūs galite matyti, kaip gi čia yra taip, kad jūs apleidžiate įsakymą, nors imate labai greitai laikytis žmonių tradicijos. Jūs iš tikrųjų norite iš viso atstumti Dievo žodį, tuo tarpu savo tradicijas jūs palaikote. Ir daugeliu kitokių būdų jūs iš tiesų išdrįstate savo pačių mokymus iškelti virš įstatymo ir pranašų."

153:3.5Tada Jėzus savo pastabas nukreipė visiems susirinkusiems. Jis sakė: "Bet gi išgirskite mane jūs visi. Žmogų dvasiškai suteršia būtent ne tai, kas į burną patenka, bet vietoje šito tai, kas iš burnos ir iš širdies pasklinda." Bet net ir apaštalai jo žodžių prasmės iki galo nesuvokė, nes Simonas Petras jo taip pat paklausė: "Kad be reikalo kai kurie tavo klausytojai nebūtų įžeisti, ar nepaaiškintum mums šitų žodžių prasmės?" Ir tada Jėzus tarė Petrui: "Argi tau taip pat sunku suprasti? Argi tu nežinai, jog kiekvienas augalas, kurio nepasodino manasis Tėvas, tikrai bus išrautas su šaknimis. Dabar atkreipkite dėmesį į tuos, kurie norėtų žinoti tiesą. Jūs negalite priversti žmonių mylėti tiesą. Didelė dalis šitų mokytojų yra akli vedliai. Ir jūs žinote, jeigu aklą ves aklas, tai tikrai į duobę įkris abu. Bet gi išgirskite, kai aš jums sakau tiesą apie tuos dalykus, kurie žmones suteršia moraliai ir supurvina dvasiškai. Aš pareiškiu, jog žmogų suteršia būtent ne tai, kas į kūną patenka per burną ar protą pasiekia per akis ir ausis. Žmogų suteršia tiktai tas blogis, kuris gali kilti širdies viduje, ir kurį išreiškia tokių nešventų asmenų žodžiai ir darbai. Argi jūs nežinote, kad blogos mintys, žmogžudystės, vagystės, ir svetimavimo nuodėmingos užmačios, drauge su pavydu, pasididžiavimu, pykčiu, kerštu, keiksmais, ir melagingu liudijimu kyla būtent širdyje? Ir žmogų suteršia būtent kaip tik tokie dalykai, o ne tai, kad duoną jie valgo ritualo požiūriu nešvariomis rankomis."

153:3.6Jeruzalės Sanhedrino atsiųsti fariziejai dabar buvo beveik įsitikinę, kad Jėzus turi būti suimtas, pateikiant jam kaltinimą šventvagyste arba žydų šventojo įstatymo išniekinimu; todėl jie stengėsi įtraukti jį į diskusijas apie kai kurias senolių tradicijas, arba vadinamuosius nacijos žodinius įstatymus, ir į galimą jų užsipuolimą. Nesvarbu, kad ir kiek mažai būtų vandens, šitie tradicijai vergaujantys žydai, niekada nesielgdavo taip, kad prieš kiekvieną valgį nenusiplautų rankų, kaip to reikalavo ritualas. Jie laikėsi tikėjimo, jog "geriau jau mirti negu senolių įsakymus pažeisti." Šnipai paklausė šitą klausimą, nes buvo pranešta, kad Jėzus buvo sakęs, "Išgelbėjimas yra švarių širdžių, o ne švarių rankų reikalas." Bet tokių įsitikinimų labai sunku atsikratyti, kada jie tampa žmogaus religijos dalimi. Net daug metų praėjus nuo šitos dienos Apaštalą Petrą vis dar tebekaustė baimė daugeliui šitų tradicijų apie švarius ir nešvarius dalykus, iš šito jis galutinai išsivadavo tiktai susapnavęs nepaprastą ir ryškų sapną. Visa tai galima suprasti geriau, prisiminus, jog šitie žydai į valgymą neplautomis rankomis žiūrėjo taip, kaip į bendravimą su prostitute, ir tiek už vieną, tiek už kitą turi būti vienodai baudžiama ekskomunikacija.

153:3.7Tokiu būdu Mokytojas iš tikrųjų nusprendė aptarti ir demaskuoti visos taisyklių ir reguliavimų rabinų sistemos, kurią išreiškė žodinis įstatymas—senolių tradicijos, kurios visos buvo laikomos šventesnėmis ir labiau suvaržančiomis žydus net ir už Raštų mokymus—kvailystę. Ir Jėzus kalbėjo mažiau save varžydamas, nes jis žinojo, kad toji valanda atėjo, kada jis daugiau nebegali padaryti nieko dėl to, jog užkirstų kelią atviram ryšių su šitais religiniais lyderiais nutraukimui.

153:4.1Šito baigiamojo susirinkimo diskusijų įkarštyje, vienas iš Jeruzalės fariziejų prie Jėzaus atvedė sutrikusio proto jaunuolį, kurį buvo apsėdusi nesuvaldoma ir maištinga dvasia. Atvedęs šitą išprotėjusį vaikiną prie Jėzaus, jis tarė: "Ką gi tu gali padaryti dėl tokio negalavimo, kaip šitas? Ar tu gali išvaryti velnius?" Ir kada Mokytojas pažvelgė į jaunuolį, tada jį užliejo užuojauta ir, parodęs ženklu vaikinui prieiti prie jo, paėmė jį už rankos ir pasakė: "Tu gi žinai, kas aš esu; išeik iš jo; ir aš įpareigoju vieną iš tavo ištikimų bičiulių žiūrėti, kad tu nebesugrįžtum." Ir nedelsiant vaikinas tapo normalus ir jam sugrįžo sveikas protas. Ir tai yra pirmasis atvejis, kur Jėzus tikrai išvarė "blogą dvasią" iš žmogiškosios būtybės. Visais ankstesniais atvejais buvo tiktai tariamas velnio apsėdimas; bet šitas demono apsėdimas buvo tikras atvejis, net ir toks, kaip kartais atsitikdavo ir tomis dienomis, ir iki pat Pentakosto dienos, kada Mokytojo dvasia buvo išlieta visiems materialiems kūnams, ir dėl to visiems laikams tapo nebeįmanoma, kad šitas nedidelis skaičius dangiškųjų maištininkų šitaip pasinaudotų kai kuriais nestabiliais žmogiškųjų būtybių tipais.

153:4.2Žmonėms stebintis, vienas iš fariziejų atsistojo ir apkaltino Jėzų, sakydamas, jog šiuos dalykus jis gali padaryti dėl to, kad yra susidėjęs su velniais; kad jis tą pripažino ir savo žodžiais, kuriuos tarė išvarydamas šitą velnią, kad jie vienas kitą pažįsta; ir jis toliau pareiškė, kad religiniai mokytojai ir lyderiai Jeruzalėje nusprendė, jog savo vadinamuosius stebuklus Jėzus padarė velnių princo Belzebubo suteikta galia. Fariziejus sakė: "Neturėkite nieko brendro su šiuo žmogumi; jis eina išvien su Šėtonu."

153:4.3Tada tarė Jėzus: "Kaip gi gali Šėtonas išvaryti Šėtoną? Susiskaldžiusi karalystė išsilaikyti negali, jeigu šeima yra susiskaldžiusi, tai netrukus ji suirs. Argi miestas gali atlaikyti apgultį, jeigu yra nevieningas? Jeigu Šėtonas išvaro Šėtoną, tai jis pats veikia prieš save; kaip gi tada iš tiesų išsilaikys jo karalystė? Bet gi jūs turėtumėte žinoti, jog niekas negali įeiti į stipraus vyro namus ir pagrobti jo turtą kaip nors kitaip, bet tik iš pradžių nugalėjęs ir surišęs šitą stiprų vyrą. Ir tokiu būdu, jeigu aš velnius išvariau Belzebubo suteikta galia, tai kieno gi suteikta galia juos išvaro jūsų sūnūs? Todėl jie iš tikrųjų bus jūsų teisėjai. Bet jeigu aš, Dievo dvasios suteikta galia, išvarau velnius, tuomet iš tikrųjų Dievo karalystė yra atėjusi pas jus. Jeigu jūs nebūtumėte apakinti prietarų ir suklaidinti baimės ir pasididžiavimo, tai lengvai suvoktumėte, jog tas, kuris už velnius yra didingesnis, stovi tarp jūsų. Jūs verčiate mane pareikšti, jog tas, kuris nėra su manimi, yra prieš mane, tuo tarpu tas, kuris nerenka su manimi, tas išbarsto toli. Leiskite man rimtai įspėti tuos iš jūsų, kurie norėtų išdrįsti, žiūrėdami atmerktomis akimis ir turėdami iš anksto apmąstytą piktą valią, Dievo darbus sąmoningai priskirti velnių poelgiams! Tikrai, tikrai aš jums sakau, iš tiesų jums bus atleista už jūsų visas nuodėmes, net ir už visas šventvagystes, tačiau, kas tik šventvagiaus prieš Dievą tyčia ir turėdamas piktą užmačią, tas išgelbėjimo negaus niekada. Kadangi tokie užkietėję piktybinio blogio darbininkai niekada neieškos ir negaus atleidimo, tai jie yra kalti dėl tos nuodėmės, jog dieviškąjį atleidimą atstūmė amžinai.

153:4.4"Šiandien daugelis iš jūsų iš tiesų esate priėję prie kelių sankirtos; jūs esate priėję prie tokios pradžios, kad neišvengiamai turite rinktis tarp Tėvo valios ir savojo aš pasirinktų tamsybės kelių. Ir kaip dabar pasirinksite, galiausiai iš tikrųjų tokie ir būsite. Jūs turite arba medį išauginti tokį, kad jis būtų geras ir kad vaisius būtų geras, arba šis medis taps sugedęs ir vaisius bus sugedęs. Aš pareiškiu, jog manojo Tėvo amžinojoje karalystėje medis yra pažįstamas iš jo vaisių. Tačiau kai kurie iš jūsų esate kaip angys, kaip gi galite jūs, jau pasirinkę blogį, duoti gerus vaisius? Galų gale, kai tiek daug blogio yra jūsų širdyse, tai tą kalba ir jūsų lūpos.

153:4.5Tada atsistojo kitas fariziejus, kuris tarė: "Mokytojau, mes norėtume, jog tu parodytum iš anksto nulemtą ženklą, kuris būtų mums suprantamas, jog rodo tavo valdžią ir suteikia tau teisę mokyti. Ar tu sutiktum su tokia sąlyga?" Ir kada Jėzus tai išgirdo, tada jis pasakė: "Šitoji įtikėjimo neturinti ir ženklų ieškanti karta stengiasi pamatyti ženklą, bet jums tikrai nebus duota jokio kito ženklo be to, kurį jūs jau turite, ir kurį jūs tikrai pamatysite, kada Žmogaus Sūnus paliks jus."

153:4.6Ir kada jis baigė kalbėti, tada jo apaštalai jį apsupo ir išvedė iš sinagogos. Tylėdami jie parėjo su juo į namus į Betsaidą. Jie visi buvo nustebinti ir kažkiek išsigandę dėl to, kad netikėtai pasikeitė Mokytojo mokymo taktika. Jie buvo visiškai neįpratę matyti jį veikiantį tokiu karingu būdu.

153:5.1Ne kartą Jėzus buvo sudaužęs savo apaštalų viltis, daug kartų jis buvo sužlugdęs jų nuostabiausius lūkesčius, bet niekada jų nusivylimo laikas arba skausmo laikotarpis neprilygo šitam nusivylimui arba skausmui, kuris juos apėmė dabar. Ir, taip pat, dabar prie jų depresijos prisidėjo ir tikra baimė dėl savojo saugumo. Juos visus stebinančiai pritrenkė tai, kad taip staiga ir visiškai nuo jų nusigręžė paprasti žmonės. Juos taip pat kažkiek išgąsdino ir sukėlė nerimo ir tas netikėtas drąsumas ir pernelyg atkaklus ryžtas, kurį rodė fariziejai, atvykę čia iš Jeruzalės. Bet labiausiai juos suglumino netikėtas Jėzaus taktikos pasikeitimas. Įprastomis aplinkybėmis šito karingesnio požiūrio atsiradimą jie būtų sveikinę, bet tai, kaip jis kilo, drauge su didele dalimi kitų netikėtų dalykų, juos pritrenkė.

153:5.2Ir dabar, priedo prie visų savo pergyvenimų, kada jie pasiekė namus, Jėzus atsisakė valgyti. Valandų valandas jis buvo atsiskyręs viename iš viršutinių kambarių. Buvo beveik vidurnaktis, kada Joabas, evangelininkų vadovas, sugrįžo ir pranešė, jog maždaug vienas trečdalis jo partnerių šį reikalą apleido. Per visą vakarą ištikimi mokiniai ateidavo ir vėl išeidavo, pranešinėdami, jog visur Kapernaume vyko staigus jausmų pasikeitimas Mokytojo atžvilgiu. Lyderiai iš Jeruzalės nedelsdami ėmė kurstyti šitą nepasitenkinimo jausmą ir visais įmanomais būdais stengėsi skatinti tai, kad žmonės atsitrauktų nuo Jėzaus ir jo mokymų. Per šitas išbandymų valandas šios dvylika moterų tarėsi Petro namuose. Jos buvo nepaprastai nusiminusios, bet nė viena iš jų nepabėgo.

153:5.3Buvo šiek tiek po pusiaunakčio, kada Jėzus nusileido iš viršutinio kambario ir prisijungė prie šių dvylikos ir jų padėjėjų, iš viso jų buvo apie trisdešimt. Jis tarė: "Aš suprantu, jog šitas karalystės išsijojimas jus liūdina, bet tai yra neišvengiama. Vis tik, po viso to mokymo, kurį esate gavę, ar yra kokia nors rimta priežastis, kuri verstų jus suglumti dėl manųjų žodžių? Kodėl gi yra taip, kad jūs esate apimti baimės ir siaubo, kada matote, jog šitoji karalystė yra apvaloma nuo šitų abejingų minių ir šitų nesuinteresuotų mokinių? Kodėl gi jūs sielvartaujate, kada aušta nauja diena, kad toliau šviestų dangaus karalytės dvasinių mokymų naujoje šlovėje? Jeigu jums sunku ištverti šitą išbandymą, tai ką, tada, darysite, kai Žmogaus Sūnus turės sugrįžti pas savo Tėvą? Kada gi ir kaip gi jūs pasirengsite tam laikui, kai aš pakilsiu į tą vietą, iš kurios atėjau į šitą pasaulį?

153:5.4"Mano mylimieji, jūs turite prisiminti, jog atgimsta būtent dvasia; materialus kūnas ir visa tai, kas su juo yra susiję, turi mažai naudos. Tie žodžiai, kuriuos aš jums pasakiau, yra dvasia ir gyvenimas. Būkite geros nuotaikos! Aš jūsų neapleidau. Didelė dalis tikrai įsižeis dėl aiškių žodžių, pasakytų šitomis dienomis. Jūs jau girdėjote, kad daug mano mokinių nusigręžė; su manimi jie daugiau nebeina. Iš pat pradžių aš žinojau, kad šitie abejingi tikintieji pakeliui atkris. Argi aš jūsų dvylikos vyrų nepasirinkau ir neišskyriau kaip karalystės ambasadorių? Ir dabar tokiu laikmečiu, kaip šitas, argi jūs irgi dezertyruotumėte? Tegu kiekvienas iš jūsų rūpinasi savo įtikėjimu, nes vienam iš jūsų gresia rimtas pavojus." Ir kada Jėzus baigė kalbėti, tada Simonas Petras tarė: "Taip, Viešpatie, mes esame nusiminę ir pasimetę, bet mes tikrai tavęs neapleisime niekada. Tu mus mokei amžinojo gyvenimo žodžių. Mes tikėjome tavimi ir ėjome kartu su tavimi visą šitą laiką. Mes tikrai nenusisuksime, nes žinome, jog tave atsiuntė Dievas." Ir kai tik Petras nustojo šnekėti, tai jie visi vieningai linkelėjo pritardami jo ištikimybės pasižadėjimui.

153:5.5Tada Jėzus pasakė "Eikite poilsio, nes mums ateina sunkūs laikai; mūsų laukia įtemptos dienos."