160:0.1SEKMADIENIO rytą, rugsėjo 18-ąją, Andriejus paskelbė, kad ateinančiai savaitei nebus planuojama jokio darbo. Visi apaštalai, išskyrus Natanielių ir Tomą, išvyko namo aplankyti savo šeimų ar paviešėti pas draugus. Šitą savaitę Jėzus galėjo skirti beveik vien tiktai poilsiui, bet Natanielius ir Tomas buvo labai užsiėmę diskutuodami su kažkokiu graikų filosofu iš Aleksandrijos, kurio vardas buvo Rodanas. Šitas graikas neseniai buvo tapęs Jėzaus mokiniu dėka vieno iš Abnerio bičiulių, kuris mokymo misiją atliko Aleksandrijoje. Dabar Rodanas buvo nuoširdžiai įsitraukęs į tokią užduotį, kaip savojo gyvenimo filosofiją suderinti su naujaisiais religiniais Jėzaus mokymais, ir jis atvyko į Magadaną tikėdamasis, jog Mokytojas šitas problemas su juo aptars. Jis taip pat troško gauti pirminį ir autoritetingą evangelijos variantą arba iš Jėzaus, arba iš vieno iš jo apaštalų. Nors Mokytojas įsitraukti į tokią diskusiją su Rodanu atsisakė, bet jis iš tikrųjų jį mielai priėmė ir nedelsiant nurodė, kad Natanielius ir Tomas turėtų išklausyti viską, ką jis turi išsakyti, ir savo ruožtu turėtų papasakoti jam apie evangeliją.

160:1.1Ankstyvą pirmadienio rytą, Rodanas pradėjo ciklą iš dešimties kreipimųsi į Natanielių, Tomą, ir į maždaug dvidešimties tikinčiųjų, kurie atsitiktinai buvo Magadane, grupę. Šitie pokalbiai, sutraukti, sujungti, ir persakyti šiuolaikine frazeologija, apmąstymui pateikia tokias mintis:

160:1.2Žmogiškąjį gyvenimą sudaro trys didžiosios varomosios jėgos—akstinai, troškimai, ir pagundos. Stiprų charakterį, valdingą asmenybę, galima pasiekti tiktai tada, kada natūralus gyvenimo akstinas yra paverčiamas visuomeniniu gyvenimo menu, kada dabartiniai troškimai yra transformuojami į tuos aukštesniuosius siekius, kurie gali vesti į tvirtus laimėjimus, tuo tarpu kasdienė egzistencijos pagunda turi būti perkelta iš žmogaus įprastinių ir nusistovėjusių idėjų į neištirtų idėjų ir neatrastų idealų aukštesnes sferas.

160:1.3Kuo civilizacija tampa sudėtingesnė, tuo gyvenimo menas taps sunkesnis. Kuo sparčiau keisis visuomeniniai papročiai, tuo charakterio vystymo užduotis taps sudėtingesnė. Kas dešimt generacijų žmonija gyenimo meno turi mokytis iš naujo, jeigu norima, kad tęstųsi pažanga. Ir jeigu žmogus taps toks išradingas, kad jis dar labiau prisidės prie visuomenės sudėtingumo, tuomet gyvenimo meno reikės iš naujo išmokti per trumpesnį laiką, galbūt per kiekvienos atskiros kartos laikotarpį. Jeigu gyvenimo meno evoliucija nežengs koja kojon su egzistencijos metodu, tai žmonija greitai nusiris atgal prie paprasto gyvenimo akstino—prie tokio pasiekimo, kada yra patenkinamos dabartinės aistros. Šitaip iš tikrųjų žmonija liks nesubrendusi; visuomenei nepavyks suaugti iki savo visiško subrendimo.

160:1.4Visuomeninis subrendimas yra tolygus tokiam laipsniui, kokiu žmogus nori vien tik laikinų ir dabartinių troškimų patenkinimą pakeisti į puoselėjimą tų aukštesniųjų lūkesčių, kurių pasiekimui reikalingos pastangos suteikia didesnį pasitenkinimą dėl to, kad yra vis didesnis vystymasis link nuolatinių tikslų. Bet visuomeninės brandos tikrasis požymis yra tokios tautos noras atsisakyti teisės ramiai ir patenkintai gyventi, kai vadovaujamasi lengvumą propaguojančiomis nusistovėjusių tikėjimų ir įprastinių idėjų normomis, vardan neramios ir energijos reikalaujančios vilionės siekti neištyrinėtų galimybių, kad būtų įgyvendinti idealistinių dvasinių realybių neatrasti tikslai.

160:1.5Gyvūnai puikiai reaguoja į gyvenimo akstinus, bet tiktai žmogus gali pasiekti gyvenimo meną, nors didžioji žmonijos dalis patiria tiktai gyvulinį akstiną gyventi. Gyvūnams yra žinomas tiktai šitas aklas ir instinktyvus akstinas; žmogus šitą natūralios funkcijos akstiną sugeba pranokti. Žmogus gali nuspręsti gyventi aukštame išmintingo meno lygyje, net ir dangiškojo džiaugsmo ir dvasinės ekstazės lygyje. Gyvūnai nesidomi gyvenimo tikslais; dėl to jie niekada ir nesijaudina, taip pat jie ir nesižudo. Savižudybė tarp žmonių liudija, jog tokios būtybės išsivystė aukščiau už vien tiktai grynai gyvulinę egzistencijos pakopą, ir taip pat rodo, jog tokių žmogiškųjų būtybių tiriančioms pastangoms nepavyko pasiekti mirtingojo patyrimo meninių lygių. Gyvūnai nežino gyvenimo prasmės; žmogus ne tiktai turi sugebėjimą atpažinti vertybes ir suvokti prasmes, bet jis taip pat sąmoningai suvokia ir prasmių prasmę—jis pats sąmoningai suvokia įžvalgą.

160:1.6Kada žmonės natūralių troškimų gyvenimo išdrįsta atsisakyti vardan meno ir netvirtos logikos rizikingo gyvenimo, tada jie turi tikėtis, kad jiems teks kentėti dėl to kylančius emocinių praradimų pavojus—konfliktus, nelaimingumą, ir neužtikrintumą—bent jau iki to laiko, kada jie pasieks tam tikrą intelektualios ir emocinės brandos laipsnį. Nedrąsumas, nerimas, ir tinginystė yra konkretus moralinio nesubrendimo įrodymas. Žmogiškoji visuomenė susiduria su dviemis problemomis: su individo subrendimo pasiekimu ir su rasės subrendimo pasiekimu. Subrendusi žmogiškoji būtybė greitai pradeda žvelgti į visus kitus mirtinguosius su švelnumo jausmais ir su pakantumo emocijomis. Subrendę žmonės į nesubrendusius žmones žiūri su meile ir supratimu kaip tėvai augindami savuosius vaikus.

160:1.7Sėkmingas gyvenimas yra nei daugiau, nei mažiau kaip patikimų metodų sprendžiant įprastas problemas įvaldymo menas. Pirmasis žingsnis sprendžiant bet kokią problemą yra šitą sunkumą nustatyti, izoliuoti problemą, ir atvirai suvokti jos pobūdį ir sudėtingumą. Didžiulė klaida yra tai, jog, kada gyvenimo problemos sužadina mūsų gilumines baimes, mes atsisakome jas suvokti. Lygiai taip, kada mūsų sunkumų pripažinimas sukelia mūsų ilgai puoselėto išdidumo sumažinimą, prisipažinimą dėl pavydo, arba giliai įsišaknijusių prietarų atsisakymą, tada eilinis žmogus yra labiau linkęs kabintis už senų tvirtumo iliuzijų ir ilgai puoselėtų apgaulingų saugumo jausmų. Tiktai drąsus žmogus nori sąžiningai pripažinti, ir be baimės žvelgti į tai, ką atranda nuoširdus ir logiškas protas.

160:1.8Bet kokios problemos išmintingas ir veiksmingas sprendimas reikalauja, jog protas tikrai būtų išsivadavęs iš šališkumo, aistros, ir kitų grynai asmeninių prietarų, kurie galėtų trukdyti realių faktų, kurie ir sudaro tą spręstiną problemą, nešališkam apžvelgimui. Gyvenimo problemų sprendimas reikalauja drąsos ir nuoširdumo. Tiktai sąžiningi ir drąsūs individai sugeba be baimės eiti gluminančiu ir painiojančiu gyvenimo labirintu į ten, kur gali vesti bebaimio proto logika. Ir šitas proto ir sielos išvadavimas niekada negali būti įgyvendintas be išmintingo entuziazmo, besiribojančio su religiniu uolumu, varomosios galios. Jam reikalinga didingo idealo vilionė tam, kad toliau žmogų trauktų siekti tokio tikslo, į kurį kelią pastoja sunkios materialios problemos ir daugybė intelektualių pavojų.

160:1.9Nors tu ir esi gerai pasirengęs sunkioms gyvenimo situacijoms, bet vargu ar galėsi tikėtis sėkmės, jeigu neturi tos proto išminties ir asmenybės žavesio, kurie tave įgalina laimėti savo bičiulių širdingą paramą ir bendradarbiavimą. Tu negali tikėtis didelės sėkmės nei pilietiniame, nei religiniame gyvenime, jeigu negali išmokti, kaip įtikinti savo bičiulius, kaip palenkti juos į savo pusę. Tu tiesiog turi būti taktiškas ir pakantus.

160:1.10Bet iš visų metodų, kaip spręsti problemas, didingiausią aš sužinojau iš Jėzaus, jūsų Mokytojo. Aš turiu mintyje tą metodą, kuriuo jis taip nuosekliai naudojasi ir pats, ir kurio jis taip tiksliai išmokė jus, garbinimo meditacijos vienatvėje. Šitame Jėzaus įprotyje taip dažnai išeiti vienam, kad artimai bendrautų su Tėvu danguje, yra tas metodas, kurio dėka yra ne tik sukaupiama stiprybė ir išmintis spręsti paprastus gyvenimo konfliktus, bet taip pat ir pasisemiama energijos aukštesnių moralinės ir dvasinės prigimties problemų sprendimui. Bet net ir teisingi problemų sprendimo būdai nekompensuos įgimtų asmenybės defektų arba neatpirks to, kad nėra alkio ir troškulio tikrajam teisumui.

160:1.11Mane giliai paveikė tas Jėzaus įprotis išeiti vienam atskirai tam, kad įsitrauktų į šituos gyvenimo problemų analizavimo vienatvės laikotarpius; kad pasipildytų naujomis išminties ir energijos atsargomis tam, jog patenkintų visuomeninės tarnystės daugialypius poreikius; kad paspartintų ir pagilintų aukščiausiąjį gyvenimo tikslą visą asmenybę realiai pajungdamas tokiai sąmonei, kada yra palaikomas ryšys su dieviškumu; kad įgautų naujų ir geresnių metodų, kaip prisiderinti prie visą laiką besikeičiančių gyvenimo egzistencijos situacijų; kad įgyvendintų tuos gyvybiškai reikšmingus žmogaus asmeninių nuostatų pertvarkymus ir priderinimus, kurie yra tokie svarbūs padidintai įžvalgai į viską, kas yra vertinga ir realu; ir kad visa tai būtų daroma žvelgiant vien tiktai į Dievo šlovę—nuoširdžiai gyvenant jūsų Mokytojo mėgstamiausia malda, "Tebūnie ne manoji, bet tavoji valia."

160:1.12Jūsų Mokytojo šita garbinimo praktika suteikia tą atsipalaidavimą, kuris praskaidrina protą; tą apšvietimą, kuris įkvepia sielą; tą drąsą, kuri įgalina žmogų narsiai žvelgti į savo problemas; tą savęs supratimą, kuris užtemdo protą atimančią baimę; ir tą sąjungos su dieviškumu sąmonę, kuri aprūpina žmogų tuo užtikrintumu, kuris įgalina jį išdrįsti būti panašiam į Dievą. Garbinimo suteikiamas atsipalaidavimas, arba dvasinis bendravimas, kokį naudoja Mokytojas, atpalaiduoja įtampą, pašalina konfliktus, ir smarkiai padidina visus asmenybės resursus. Ir visa šita filosofija, plius karalystės evangelija, sudaro kaip aš suprantu naująją religiją.

160:1.13Prietarai sielą apakina neleisdami jai suvokti tiesos, o prietarus galima pašalinti tiktai tuomet, kada siela nuoširdžiai atsiduoda tokio reikalo, kuris aprėpia ir apjungia visus bičiulius žmones, garbinimui. Prietarai yra neatskiriamai susieti su savanaudiškumu. Prietarus galima pašalinti tiktai atsisakius savanaudiško siekio, ir jį pakeitus ieškojimu, kaip pasitenkinti tarnaujant tokiam reikalui, kuris yra didingesnis ne tik už savąjį aš, bet kuris yra didingesnis net ir už visą žmoniją—Dievo ieškojimu, dieviškumo pasiekimu. Asmenybės brandos įrodymą sudaro žmogiškojo troškimo tokia transformacija, kada ji nuolat siekia suvokti tas vertybes, kurios yra aukščiausios ir kuo dieviškiausiai realios.

160:1.14Nuolat kintančiame pasaulyje, besivystančioje visuomeninėje tvarkoje, neįmanoma palaikyti likimo nusistovėjusių ir nustatytų tikslų. Asmenybės stabilumą gali patirti tiktai tie, kurie atrado ir apkabino gyvąjį Dievą kaip begalinio pasiekimo amžinąjį tikslą. Ir šitokiu būdu tam, kad žmogaus tikslas būtų perkeltas iš laiko į amžinybę, iš žemės į Rojų, iš to, kas yra žmogiška, į tai, kas yra dieviška, būtina, kad žmogus iš tiesų atsinaujintų, atsiverstų, atgimtų vėl; kad jis tikrai taptų tuo iš naujo sukurtu dieviškosios dvasios vaiku; kad jis tikrai laimėtų patekimą į dangaus karalystės broliją. Visos filosofijos ir religijos, kurios tokių idealų neturi, yra nesubrendusios. Ta filosofija, kurios mokau aš, sujungta su ta evangelija, kurią skelbiate jūs, išreiškia naują brandos religiją, visų ateities kartų idealą. Ir tai yra tiesa, nes mūsų idealas yra galutinis, neklystantis, amžinas, visuotinis, absoliutus, ir begalinis.

160:1.15Manoji filosofija man suteikė akstiną ieškoti tikrojo laimėjimo realybių, brandos tikslo. Bet manasis akstinas buvo bejėgis; manasis ieškojimas neturėjo varomosios jėgos; manasis ieškojimas kentėjo dėl to, kad nebuvo nukreipimo tvirtumo. Ir šituos trūkumus visiškai pašalino šita naujoji Jėzaus evangelija, turinti padidiną įžvalgą, idealų išaukštinimą, ir tikslų įtvirtinimą. Be dvejonių ir nepasitikėjimo aš dabar galiu pradėti šitą amžinąjį sumanymą.

160:2.1Yra tiktai du gyvenimo keliai, kurių dėka mirtingieji gali gyventi drauge: materialus arba gyvulinis kelias ir dvasinis arba žmogiškasis kelias. Panaudodami signalus ir garsus gyvūnai gali ribotai bendrauti vieni su kitais. Bet tokios bendravimo formos neperteikia prasmių, vertybių, arba idėjų. Vienintelis skirtumas tarp žmogaus ir gyvūno yra tas, jog žmogus su savo bičiuliais gali bendrauti simboliais, kurie kuo tikriausiai pažymi ir nurodo prasmes, vertybes, ir net idealus.

160:2.2Kadangi gyvūnai negali vienas kitam perteikti idėjų, tai jie negali ir išsivystyti iki asmenybės. Žmogus išsivysto iki asmenybės, nes jis gali su savo bičiuliais šitaip bendrauti perteikdamas tiek idėjas, tiek ir idealus.

160:2.3Būtent šitas sugebėjimas perteikti prasmes ir jomis bendrai dalintis sudaro žmogiškąją kultūrą ir leidžia žmogui, visuomeninių susivienijimų dėka, kurti civilizacijas. Žinios ir išmintis yra sukaupiamos dėl žmogaus sugebėjimo šituos turtus perteikti vėlesniosioms kartoms. Ir dėl šito atsiranda rasės kultūrinės veiklos sritys: menas, mokslas, religija, ir filosofija.

160:2.4Simboliais besiremiantis bendravimas tarp žmogiškųjų būtybių iš anksto nulemia tai, jog atsiras visuomeninės grupės. Iš visų visuomeninių grupių pati veiksmingiausia yra šeima, konkrečiau tie du tėvai. Asmeninis prisirišimas yra tas dvasinis ryšys, kuris šiuos materialius susivienijimus išlaiko draugėje. Toks veiksmingas ryšys taip pat yra įmanomas ir tarp dviejų tos pačios lyties asmenų, kaip tą išsamiai iliustruoja tikros draugystės atsidavimas.

160:2.5Šitie draugystės ir abipusio prisirišimo susivienijimai visuomenina ir taurina, nes jie skatina ir palengvina tokius esminius gyvenimo meno aukščiausiųjų lygių faktorius:

160:2.61. Abipusę saviraišką ir tarpusavio supratimą. Daug kilnių žmogiškųjų impulsų užgęsta dėl to, kad niekas jų neišklauso. Iš tikrųjų, negerai žmogui būti vienam. Žmogiškojo charakterio vystymuisi yra svarbus tam tikras pripažinimo laipsnis ir tam tikra dalis supratimo. Be šeimos tikros meilės, nė vienas vaikas negali pasiekti normalaus charakterio visiško išsivystymo. Charakteris yra kažkas daugiau negu vien tiktai protas ir moralė. Iš visų visuomeninių ryšių, kurie yra numatyti charakterio ugdymui, pats efektyviausias ir idealiausias yra vyro ir moters prieraiši ir supratinga draugystė išmintingos santuokos abipusiame glėbyje. Santuoka, su savo daugiapusiais ryšiais, geriausiai numatyta tam, jog būtų toliau vystomi tie brangūs impulsai ir tie aukštesni motyvai, be kurių neįmanoma apsieiti ugdant stiprų charakterį. Be jokių dvejonių aš šitokiu būdu šlovinu šeimyninį gyvenimą, nes jūsų Mokytojas tėvo-vaiko ryšį išmintingai pasirinko karalystės šitos naujosios evangelijos pačiu tuo kertiniu akmeniu. Ir tokia neprilygstama artimų ryšių bendrija, vyras ir moteris, švelniai apkabinusi aukščiausius laiko idealus, yra toks vertingas ir teikiantis pasitenkinimą patyrimas, kad už jį verta mokėti bet kokią kainą, bet kokią auką, kuri yra reikalinga tam, kad jį turėtum.

160:2.72. Sielų sąjungą—išminties mobilizavimą. Kiekviena žmogiškoji būtybė anksčiau ar vėliau įgauna tam tikrą sampratą apie šitą pasaulį ir tam tikrą viziją apie būsimąjį pasaulį. Dabar įmanoma, per asmenybės suvienijimą, šiuos požiūrius apie žemiškąją egzistenciją ir amžinąsias perspektyvas sujungti. Šitaip vieno žmogaus protas iš tikrųjų padidina savo dvasines vertybes įgydamas didelę dalį kito žmogaus įžvalgos. Šitokiu būdu žmonės praturtina sielą kaupdami savo atitinkamus dvasinius turtus. Lygiai taip, tuo pačiu būdu, žmogus yra įgalinamas išvengti to nuolat esančio polinkio tapti iškreipto įsivaizdavimo, prietaringo požiūrio, ir siauro mąstymo auka. Baimei, pavydui, išpuikimui kelią gali užkirsti tiktai artimas ryšys su kitais protais. Aš jūsų dėmesį atkreipiu į tą faktą, jog Mokytojas niekada jūsų neišsiunčia, kad karalystės išplėtimo labui dirbtumėte po vieną; jis visada jus išsiunčia po du. Ir kadangi išmintis yra viršžinios, tai iš to seka, jog išminties sąjungoje visuomeninė grupė, maža ar didelė, bendrai turi visas žinias.

160:2.83. Entuziazmą gyventi. Izoliacija turi polinkį energetinę sielos įkrovą išeikvoti. Bendravimas su bičiuliais yra esminis tam, jog būtų atstatytas domėjimasis gyvenimu ir jis yra nepakeičiamas, kad būtų palaikoma drąsa kovoti tuose mūšiuose, kurie vyksta dėl to, kad pakylama į aukštesnius žmogiškojo gyvenimo lygius. Draugystė padidina džiaugsmus ir šlovina gyvenimo pergales. Kupini meilės ir artimi žmogiškieji susivienijimai turi polinkį į tai, kad ištrintų kančios skausmą ir didelę dalį negandų kartėlio. Draugo buvimas sustiprina bet kokį grožį ir išaukština bet kokį gėrį. Išmintingų simbolių dėka žmogus sugeba paspartinti ir išplėsti savo draugų sugebėjimus suvokti. Viena iš aukščiausiųjų žmogiškosios draugystės viršūnių yra šitoji galia ir galimybė abipusiškai skatinti vaizduotę. Didžiulė dvasinė galia yra neatskiriama nuo tokios sąmonės, kada iš visos širdies yra pasišvenčiama bendram reikalui, tarpusavio ištikimybei kosminei Dievybei.

160:2.94. Padidintą apsigynimą nuo bet kokio blogio. Asmenybių susivienijimas ir tarpusavio meilė yra patikima garantija nuo blogio. Sunkumai, sielvartas, nusivylimas, ir pralaimėjimas yra skausmingesni ir labiau nuliūdina, kada patiriami vienatvėje. Bendravimas nepaverčia blogio teisumu, bet jis tikrai dideliu laipsniu padeda tą maudulį sumažinti. Jūsų Mokytojas pasakė, "Laimingi yra tie, kurie gedi"—jeigu šalia yra draugas, kad paguostų. Tikrai suteikia jėgų žinojimas, kad tu gyveni kitų gerovei, ir kad lygiai taip ir kiti gyvena tavo gerovei ir vystymuisi. Žmogus izoliacijoje suglemba. Žmogiškosios būtybės tikrai praranda drąsą, kada jos mato vien tiktai trumpalaikes laiko transakcijas. Dabartis, kada yra atskiriama nuo praeities ir ateities, tampa nepakenčiamai nereikšminga. Tiktai žvilgsnis į amžinybės apskritimą gali žmogų įkvėpti tam, kad jis atsiduotų iš visų jėgų ir kad galėtų mesti iššūkį tam, kas jame yra geriausia, jog visa tai ir pasireikštų pačia geriausia išraiška. Ir kada šitokiu būdu žmoguje pasireiškia visa tai, kas yra geriausia, tada jis nesavanaudiškai gyvena kitų labui, savo bičiulių, gyvenančių laike ir amžinybėje, labui.

160:2.10Aš kartoju, toks įkvepiantis ir taurinantis bendravimas savo idealias galimybes atranda žmogiškosios santuokos ryšyje. Tas tiesa, daug pasiekiama ir už santuokos ribų, ir daug, daug santuokų visiškai nesugeba duoti šitų moralinių ir dvasinių vaisių. Perdaug dažnai santuokas sudaro tie, kurie siekia kitokių vertybių, kurios yra žemesnės už šiuos aukštesniojo lygio žmogiškosios brandos palydovus. Ideali santuoka turi remtis kažkuo stabilesniu, o ne jausmų bangavimais ir paprasčiausio lytinio potraukio nepastovumu; ji turi būti grindžiama nuoširdžiu ir abipusiu asmeniniu atsidavimu. Ir šitokiu būdu, jeigu jūs galėsite sukurti tokius patikimus ir veiksmingus žmogiškojo susivienijimo mažus junginius, tai kada jie bus surinkti į visumą, tada pasaulis išvys didingą ir pašlovintą visuomeninę struktūrą, mirtingojo brandos civilizaciją. Tokia rasė galėtų pradėti ką nors įgyvendinti iš jūsų Mokytojo idealo "ramybė žemėje ir gera valia tarp žmonių." Nors tokia visuomenė nebūtų tobula arba iki galo išsivadavusi iš blogio, bet ji bent jau priartėtų prie brandos stabilizavimo.

160:3.1Pastangos, vedančios į brandą, yra neįmanomos be darbo, o darbui reikalinga energija. Iš kur visam tam paimti jėgų? Fizinius daiktus galima suvokti tiesiogine prasme, bet Mokytojas yra gerai pasakęs: "Žmogus yra gyvas ne vien tik duona." Turėdami padovanotą normalų kūną ir pakankamai gerą sveikatą, toliau mes turime ieškoti tų vilionių, kurios bus tas akstinas, kuris žmogaus snaudžiančias dvasines jėgas pažadins. Jėzus mus mokė, jog Dievas gyvena žmogaus viduje; tuomet, kaip mes galime priversti žmogų šitas su siela susietas dieviškumo ir begalybės galias išsilaisvinti? Kaip mes priversime žmones išleisti Dievą iš vidaus, kad jis išeidamas į išorę galėtų pasirodyti mūsų pačių sielų atgaivai, o tada, kad galėtų šviesinti, sustiprinti, ir laiminti nesuskaičiuojamą kiekį kitų sielų? Kaip aš geriausiai galėčiau amžiams pažadinti šitas galias, kurios slypi jūsų sielose? Dėl vieno dalyko aš esu tikras: Emocinis susijaudinimas nėra tas idealus dvasinis akstinas. Susijaudinimas nepadidina energijos; priešingai, jis išeikvoja tiek proto, tiek kūno galias. Tuomet iš kur gi atsiranda ši energija tam, kad būtų atlikti šitie didingi dalykai? Pažiūrėkite į savo Mokytoją. Net ir dabar jis yra išėjęs į kalnus tam, kad pasisemtų galios, tuo tarpu mes esame čia ir energiją eikvojame. Visos šitos problemos paslaptis yra įvilkta į dvasinę komuniją, į garbinimą. Žmogiškuoju požiūriu tai yra toks klausimas, kada yra derinamas meditavimas ir atsipalaidavimas. Meditavimas užmezga proto ryšį su dvasia; atsipalaidavimas apsprendžia sugebėjimą dvasiniam imlumui. Ir tarpusavyje šitoks pakeitimas silpnumo stiprybe, baimės drąsa, ir savojo aš proto Dievo valia sudaro garbinimą. Bent jau tokiu būdu šitą mato filosofas.

160:3.2Kada šitie patyrimai dažnai kartojasi, tada jie kristalizuojasi į įpročius, į stiprybę suteikiančius ir garbintinus įpročius, ir galiausiai tokie įpročiai patys susiformuoja į dvasinį charakterį, ir tokį charakterį kiti žmonės galų gale suvokia kaip subrendusią asmenybę. Iš pradžių tokios pratybos yra sunkios ir atima daug laiko, bet kada prie jų įprantama, tada iš karto jos tampa gaivinančios ir laiką taupančios. Kuo visuomenė tampa sudėtingesnė, ir kuo labiau gausėja civilizacijos pagundų, tuo labiau iškyla būtinybė Dievą pažįstantiems individams suformuoti tokius apsauginius nuolatinius įpročius, kurie yra sumanyti tam, kad jų dvasinė energija būtų išsaugota ir padidinta.

160:3.3Kitas reikalavimas tam, kad būtų pasiekta branda, yra bendradarbiaujantis visuomeninių grupių prisiderinimas prie visą laiką besikeičiančios aplinkos. Nesubrendęs bičiulis savo atžvilgiu sukelia savo bičiulių priešišką nusistatymą; subrendęs žmogus laimi savo draugų nuoširdų bendradarbiavimą, šituo daug kartų padidindamas savo gyvenimo pastangų vaisius.

160:3.4Manoji filosofija man sako, jog būna akimirkų, kada aš turiu kovoti, jeigu iškyla būtinybė, gindamas savąją teisumo sampratą, bet aš neabejoju, jog Mokytojas, būdamas labiau subrendusio tipo asmenybė, lengvai ir subtiliai pasiektų tokią pačią pergalę savo takto ir pakantumo aukštesnio lygio ir pergalingo metodo dėka. Perdaug dažnai, kai mes kovojame už tai, kas yra teisinga, paaiškėja, kad tiek nugalėtojas, tiek ir nagalėtasis patyrė pralaimėjimą. Aš tik vakar girdėjau, kaip Mokytojas sakė, jog "išmintingas žmogus, stengdamasis įeiti per užrakintas duris nenorės durų laužyti, bet greičiau norės surasti raktą, su kuriuo galėtų jas atrakinti." Perdaug dažnai mes imame kovoti vien tiktai dėl to, kad patys save įtikintume, jog nebijome.

160:3.5Šita naujoji karalystės evangelija gyvenimo menui suteikia didžiulę pagalbą tuo, kad parūpina naują ir turtingesnį paskatinimą pakylėtam gyvenimui. Ji pateikia naują ir išaukštintą likimo tikslą, aukščiausiąją gyvenimo prasmę. Ir šitos naujos sampratos apie amžinąjį ir dieviškąjį egzistencijos tikslą pačios savaime yra transcendentiniai akstinai, sukeliantys reakciją viso to, kas žmogaus aukščiausioje prigimtyje yra geriausia. Kiekvienoje intelektualios minties kalno viršūnėje turi būti surandamas poilsis protui, stiprybė sielai, ir komunija dvasiai. Iš tokių patogių aukšto gyvenimo pozicijų, žmogus sugeba pranokti žemesniųjų mąstymo lygių materialius suerzinimus—nerimą, pavydą, pavyduliavimą, kerštą, ir nesubrendusios asmenybės išdidumą. Šitos aukštai įkopusios sielos išsivaduoja iš gausybės prieštaraujančių paplitusiai nuomonei konfiktų, kuriuos sukelia gyvenimo smulkmenos, ir šitokiu būdu tampa laisvos, kad pasiektų dvasinės sampratos ir dangiškojo bendravimo aukštesniųjų srovių sąmonę. Bet šį gyvenimo tikslą būtina su pavydu saugoti nuo pagundų ieškoti lengvų ir praeinančių laimėjimų; lygiai taip jį taip pat būtina puoselėti, kad jis taptų atsparus fanatizmo pragaištingiems pavojams.

160:4.1Nors savo žvilgsnį jūs kreipiate vien tiktai į amžinųjų realybių pasiekimą, bet taip pat jūs turite pasirūpinti ir žemiškojo gyvenimo būtiniausiomis reikmėmis. Nors dvasia ir yra mūsų tikslas, bet materialus kūnas yra faktas. Retkarčiais gyvenimui būtiniausi dalykai į mūsų rankas gali patekti visiškai atsitiktinai, bet apskritai, mes turime išmintingai dirbti, kad juos turėtume. Gyvenimo dvi pagrindinės problemos yra tokios: pasirūpinti žemiškuoju gyvenimu ir pasiekti amžinąjį išlikimą. Ir net šiai problemai, kaip pasirūpinti žemiškuoju gyvenimu, reikalinga religija tam, kad ją būtų galima išspręsti idealiai. Jos abi yra dideliu laipsniu asmeninės problemos. Tikroji religija, iš tikrųjų, neveikia be individo.

160:4.3Net ir fizinės kūno sveikatos ir sumanumo problemos geriausiai yra sprendžiamos tada, kada į jas žvelgiama mūsų Mokytojo mokymo religiniu požiūriu: Kad žmogaus kūnas ir protas yra Dievų dovanos gyvenamoji vieta, kur Dievo dvasia tampa žmogaus dvasia. Šitokiu būdu žmogaus protas tampa tarpininku tarp materialių dalykų ir dvasinių realybių.

160:4.4Žmogui intelektas reikalingas tam, kad užsitikrintų gyvenimo trokštamų dalykų savąją dalį. Visiškai klaidinga manyti taip, kad savo kasdienio darbo nuoširdus atlikimas garantuos atlygį turtu. Išskyrus retą ir atsitiktinį turto įgijimą, žemiškojo gyvenimo materialūs atlygiai teka tam tikrais gerai organizuotais kanalais, ir tiktai tie, kurie prieina prie šitų kanalų, gali tikėtis, kad jiems bus gerai atlyginta už jų žemiškąsias pastangas. Skurdo dalią visada turi patirti visi tie žmonės, kurie ieško turto izoliuotuose ir individualiuose kanaluose. Dėl to, kad pasaulis suklestėtų, tuo vieninteliu esminiu dalyku tampa išmintingas planavimas. Sėkmė reikalauja, kad žmogus ne tiktai atsiduotų savo darbui, bet taip pat ir to, kad jis veiktų kaip kuri nors viena iš materialios gerovės kanalų dalis. Jeigu jūs esate neišmintigi, tai atsidavusį gyvenimą galite padovanoti savajai kartai be materialaus atlygio; jeigu jūs atsitiktinai patekote į tokią srovę, kuria plaukia gėrybės, tai jūs galite skęsti prabangoje, nors savo bičiuliams žmonėms ir nesate padarę nieko vertingo.

160:4.5Sugebėjimai yra tai, ką jūs paveldite, tuo tarpu įgūdžiai yra tai, ką jūs įgyjate. Gyvenimas nėra realus tam, kuris negali atlikti kokio nors vieno dalyko gerai, meistriškai. Įgūdžiai yra vienas iš realių gyvenimo pasitenkinimo šaltinių. Gabumai rodo toliaregiškumo dovaną; įžvalgią viziją. Neapsigaukite dėl nesąžiningo laimėjimo gundančių atlygių; norėkite įtemptai dirbti dėl vėlesniojo atlygio, kuris yra neatskiriamas nuo sąžiningų pastangų. Išminčius sugeba atskirti priemonę nuo tikslo; šiaip jau, kartais per didelis planavimas į ateitį sužlugdo ir patį tą aukštą tikslą dėl kurio yra planuojama. Kaip ieškantis malonumo tu visada turėtumei stengtis būti gamintojas, o taip pat ir vartotojas.

160:4.6Lavinkite savo atmintį, kad su šventu tikėjimu išlaikytumėte suteikiančius stiprybę ir vertingus gyvenimo epizodus, kuriuos panorėję galėtumėte prisiminti savo malonumui ir savęs tobulinimui. Tokiu būdu kurkite sau ir savyje grožio, gėrio, ir meninio didingumo saugyklas. Bet iš visų prisiminimų patys kilniausi yra brangūs prisiminimai apie nuostabios draugystės didingas akimirkas. Ir visi šitie atminties lobiai spinduliuoja savo brangiausius ir aukštinančius poveikius esant išlaisvinančiam dvasinio garbinimo prisilietimui.

160:4.7Bet gyvenimas taps egzistencijos našta, jeigu jūs neišmoksite pralaimėti kilniai. Egzistuoja pralaimėjimo menas, kurį visada įgauna kilnios sielos; jūs turite mokėti pralaimėti nenusimindami; jūs neturite bijoti nusivylimo. Visada be dvejonių pripažinkite pralaimėjimą. Nesistenkite pralaimėjimo slėpti apgaulinga šypsena ir spinduliuojančiu optimizmu. Skamba patraukliai visada tvirtinti, jog laimėjote, bet galutiniai rezultatai yra siaubingi. Toks metodas veda tiesiai į netikroviško pasaulio sukūrimą ir į neišvengiamą galutinio išsivadavimo iš iliuzijos žlugimą.

160:4.8Sėkmė gali pagimdyti drąsą ir skatinti pasitikėjimą, bet išmintis kyla tiktai iš tokio patyrimo, kada yra prisiderinima prie savojo pralaimėjimo pasekmių. Tokie žmonės, kurie pirmenybę teikia optimistinėms iliuzijoms, o ne tikrovei, niekada negali tapti išmintingi. Tiktai tie, kurie atvirai žvelgia į faktus ir derina juos su idealais, gali pasiekti išminties. Išmintį sudaro tiek tas faktas, tiek ir tas idealas, ir dėl to jai atsidavusiuosius ji apsaugo nuo tų abiejų tuščių filosofijos kraštutinumų—tokio žmogaus, kurio idealizmas ignoruoja faktus, ir tokio materialisto, kuris neturi dvasinio požiūrio. Tos nedrąsios sielos, kurios gyvenimo kovą gali tęsti tiktai nuolatinių apgaulingų sėkmės iliuzijų pagalba, yra pasmerktos nesėkmei ir pralaimėjimo patyrimui, kada jos galiausiai atsibus iš savo pačių vaizduotės sapnų pasaulio.

160:4.9Ir būtent šitoje susidūrimo su nesėkme ir prisiderinimo prie pralaimėjimo sferoje toli siekianti religijos vizija demonstruoja savo aukščiausią poveikį. Pralaimėjimas yra tiesiog lavinantis epizodas—kultūrinis eksperimentas įgaunant išminties—Dievo ieškančio žmogaus, pradėjusio visatos tyrinėjimo amžiną jaudinantį žygį, patyrime. Tokiems žmonėms pralaimėjimas yra tiesiog vien tiktai nauja priemonė pasiekti aukštesnius visatos realybės lygius.

160:4.10Dievo ieškančio žmogaus karjera gali pasirodyti labai sėkminga amžinybės šviesoje, nors viso žemiškojo gyvenimo patyrimas gali atrodyti visiška nesėkme, su sąlyga, jog kiekviena gyvenimo nesėkmė suteikė išminties ir dvasinio laimėjimo kultūros. Nepadarykite klaidos supainiodami žinias, kultūrą, ir išmintį. Gyvenime jos yra tarpusavyje susietos, bet jos išreiškia visiškai skirtingas dvasines vertybes; išmintis visada valdo žinias ir visada šlovina kultūrą.

160:5.1Jūs man sakėte, kad jūsų Mokytojo nuomone, tikroji žmogiškoji religija yra individo patyrimas su dvasinėmis realybėmis. Aš religiją laikiau tokiu žmogaus patyrimu, kai jis reaguoja į kažką tokio, ką jis laiko vertu, kad šiam gilią pagarbą ir atsidavimą rodytų visa žmonija. Šita prasme, religija simbolizuoja mūsų aukščiausią atsidavimą tam, kas išreiškia mūsų aukščiausią sampratą apie tikrovės idealus ir mūsų protų tolimiausią siekį link amžinųjų dvasinio pasiekimo galimybių.

160:5.2Kada žmonės reaguoja į religiją gentine, nacionaline, ar rasine prasme, tai yra dėl to, kad į tuos, kurie nepriklauso jų grupei, jie žvelgia kaip į nepilnaverčius žmones. Mes visada žvelgiame į savąjį religinės ištikimybės objektą kaip į tokį, kuris yra vertas visų žmonių gilios pagarbos. Religija niekada negali būti vien tik intelektualaus tikėjimo ar filosofinio protavimo dalykas; religija visada ir amžinai yra reagavimo į gyvenimo situacijas metodas; ji yra tam tikra elgesio rūšis. Religiją sudaro mąstymas, jausmas, ir veikimas reiškiant didžiulę pagarbą tam tikrai realybei, kuri, mūsų nuomone, yra verta visuotinio garbinimo.

160:5.3Jeigu jūsų patyrime kažkas tapo religija, tai savaime yra akivaizdu, kad jūs jau tapote aktyviu tos religijos evangelininku, kadangi jūs manote, kad jūsų religijos aukščiausioji samprata yra verta to, kad ją garbintų visa žmonija, visatos visos intelektualios būtybės. Jeigu jūs nesate savosios religijos aktyvus ir misionieriškas evangelininkas, tai save apgaudinėjate tuo, jog tai, ką jūs vadinate religija, tėra tiktai tradicinis tikėjimas arba tiesiog intelektualios filosofijos sistema. Jeigu jūsų religija yra dvasinis patyrimas, tai jūsų garbinimo objektu turi būti visuotinė dvasinė tikrovė ir visų jūsų sudvasintų sampratų idealas. Visas religijas, besiremiančias baime, jausmu, tradicija, ir filosofija, aš vadinu intelektualiomis religijomis, tuo tarpu religijas, besiremiančias tikruoju dvasiniu patyrimu, aš pavadinčiau tikrosiomis religijomis. Religinio atsidavimo objektas gali būti materialus arba dvasinis, tikras arba netikras, realus arba nerealus, žmogiškas arba dieviškas. Dėl to religijos gali būti arba geros arba blogos.

160:5.4Moralė ir religija nebūtinai yra tas pats. Moralės sistema, suvokusi garbinimo objektą, gali tapti religija. Religija, praradusi savo visuotinį apeliavimą į ištikimybę ir aukščiausiąjį atsidavimą, gali virsti filosofine sistema arba moraliniu kodeksu. Šitas dalykas, būtis, būvis, ar egzistencijos kategorija, arba pasiekimo galimybė, kas sudaro religinės ištikimybės aukščiausią idealą ir kas priima tų, kurie garbina, religinį atsidavimą, yra Dievas. Nepriklausomai nuo to, koks šitam dvasinės tikrovės idealui yra taikomas vardas, jis yra Dievas.

160:5.5Tikrosios religijos visuomeninį apibūdinimą sudaro tas faktas, kad ji būtinai siekia atversti individą ir pakeisti pasaulį. Religija rodo tai, jog egzistuoja neatrasti idealai, kurie toli pranoksta žinomas etikos ir moralės normas, kurias įkūnija civilizacijos labiausiai subrendusių institucijų net ir patys aukščiausi visuomeniniai papročiai. Religija siekia neatrastų idealų, neištyrinėtų realybių, viršžmogiškųjų vertybių, dieviškosios išminties, ir tikro dvasinio pasiekimo. Tikroji religija visa tai daro; visi kiti tikėjimai nėra verti šio vardo. Jūs negalite turėti tikros dvasinės religijos be amžinojo Dievo aukščiausiojo ir dieviškojo idealo. Religija be šito Dievo yra žmogaus išsigalvojimas, žmogiškoji institucija, kurioje yra negyvi intelektualūs tikėjimai ir beprasmiai emociniai ritualai. Religija gali tvirtinti, kad jos atsidavimo objektas yra didingas idealas. Bet tokių nerealybės idealų negalima pasiekti; tokia samprata yra iliuzinė. Vieninteliai idealai, kuriuos gali pasiekti žmogus, yra begalinių vertybių, egzistuojančių amžinojo Dievo dvasiniame fakte, dieviškosios realybės.

160:5.6Žodis Dievas, Dievo idėja, priešingai negu Dievo idealas, gali tapti bet kokios religijos dalimi, nesvarbu, kokia naivi arba apgaulinga galėtų būti toji religija. Ir šita Dievo idėja gali tapti bet kuo, kuo ją gali nuspręsti paversti tie, kurie jos laikosi. Žemesniojo lygio religijos savo idėjas apie Dievą formuoja taip, kad atitiktų natūralią žmogiškosios širdies būseną; aukštesniojo lygio religijos reikalauja, kad žmogiškoji širdis tikrai pasikeistų tiek, kad atitiktų tikrosios religijos idealų reikalavimus.

160:5.7Jėzaus religija pranoksta mūsų visas ankstesnes garbinimo idėjos sampratas tuo, kad jis ne tik pavaizduoja savo Tėvą kaip begalinės tikrovės idealą, bet ryžtingai pareiškia, jog šitą vertybių šaltinį ir amžinąjį visatos centrą tikrai ir asmeniškai gali pasiekti kiekvienas mirtingasis, kuris nusprendžia įeiti į dangaus karalystę žemėje, šituo pripažindamas, kad jis priima sūnystę su Dievu ir brolystę su žmogumi. Tai, aš pripažįstu, yra aukščiausia religijos samprata, kurią kada nors pasaulis pažinojo, ir aš pareiškiu, jog niekada negali būti aukštesnės sampratos, kadangi šitoji evangelija apima realybių begalybę, vertybių dieviškumą, ir visuotinių pasiekimų amžinybę. Tokia samprata sudaro to, kas yra aukščiausia ir galutiniausia, idealizmo patyrimo pasiekimą.

160:5.8Mane ne tik domina jūsų Mokytojo šitos religijos tobuli idealai, bet aš esu tiek galingai sujaudintas, kad išpažinčiau savąjį tikėjimą į jo skelbimą, jog šitie dvasinių realybių idealai yra pasiekiami; kad jūs ir aš galime pradėti šitą ilgą ir amžiną jaudinantį patyrimą turėdami jo užtikrinimą, jog galiausiai mes tikrai atvyksime prie Rojaus vartų. Mano sielos broliai, aš esu tikintis, aš įžengiau į šitą kelią; šitoje amžinojoje kelionėje aš žengiu drauge su jumis. Mokytojas sako, kad jis atėjo nuo Tėvo, ir kad jis mums parodys šį kelią. Aš esu visiškai tikras, kad jis sako tiesą. Aš esu galų gale įsitikinęs, jog be amžinojo ir Visuotinio Tėvo nėra jokių pasiekiamų realybės idealų ar tobulumo vertybių.

160:5.9Aš, tada, pradedu garbinti ne paprasčiausią egzistencijų Dievą, bet visų ateities egzistencijų galimybės Dievą. Todėl jūsų atsidavimas aukščiausiajam idealui, jeigu tas idealas yra realus, tikrai turi būti atsidavimas šitam daiktų ir būtybių praeities, dabarties, ir ateities visatų Dievui. Ir nėra jokio kito Dievo, kadangi kokio nors kito Dievo būti negali. Visi kiti dievai yra vaizduotės vaisius, mirtingojo proto iliuzijos, melagingos logikos iškraipymai, ir tokie stabai, kurie apgauna juos sukūrusiuosius. Taip, jūs galite turėti religiją be šito Dievo, bet ji neturi jokios prasmės. Ir jeigu jūs stengiatės Dievo žodžiu pakeisti gyvojo Dievo šito idealo tikrovę, tai jūs tiktai save apgavote panaudodami idėją vietoje idealo, vietoje dieviškosios tikrovės. Tokie tikėjimai yra tiesiog tokios religijos, kokių nori fantazija.

160:5.10Jėzaus mokymuose aš matau, kaip religija gali pasireikšti pačia geriausia prasme. Šita evangelija įgalina mus ieškoti tikrojo Dievo ir jį surasti. Bet ar mes norime mokėti šią kainą už įėjimą į dangaus karalystę? Ar mes norime gimti vėl? būti iš naujo sutverti? Ar mes norime, jog mus paveiktų šitas siaubingas ir išbandantis savojo aš sunaikinimo ir sielos pertvarkymo procesas? Argi Mokytojas nėra sakęs: "Kad ir kas šitaip išsaugotų savąją gyvybę, tas ją turės prarasti. Nemanykite, jog aš atėjau tam, kad atneščiau ramybę, o ne tam, jog atneščiau.sielos kovą"? Tas tiesa, kada sumokėsime atsidavimo Tėvo valiai kainą, tada mes tikrai patirsime didingą ramybę, su sąlyga, kad mes ir toliau eisime šitais dvasiniais sušventinto gyvenimo keliais.

160:5.11Dabar mes iš tikrųjų atsisakome žinomos egzistencijos tvarkos pagundų, tuo tarpu savo ieškojimą besąlygiškai pašvenčiame kupino įvykių ateities gyvenimo egzistencijos nežinomos ir neištyrinėtos tvarkos pagundoms dieviškosios tikrovės aukščiausiojo idealizmo dvasiniuose pasauliuose. Ir mes ieškome tų prasmės simbolių, kurių dėka galėtume savo bičiuliams žmonėms perteikti šitas Jėzaus religijos idealizmo tikrovės sampratas, ir mes tikrai nenustosime meldę, kad ateitų toji diena, kada visą žmoniją iš tiesų sujaudins šitos aukščiausiosios tiesos bendruomeninė vizija. Tiesiog dabar, mūsų koncentruota Tėvo samprata, kokią mes laikome savo širdyje, yra tokia, jog Dievas yra dvasia; kaip yra perteikta mūsų bičiuliams, jog Dievas yra meilė.

160:5.12Jėzaus religija reikalauja gyvo ir dvasinio patyrimo. Kitas religijas gali sudaryti tradiciniai tikėjimai, emocingi jausmai, filosofinė sąmonė, ir visa tai apskritai paėmus, bet Mokytojo mokymas reikalauja, kad būtų pasiekiami realaus dvasinio vystymosi aktualūs lygiai.

160:5.13Impulso būti panašiam į Dievą sąmonė nėra tikroji religija. Jaudinantys jausmai garbinti Dievą nėra tikroji religija. Įsitikinimo atsižadėti savojo aš ir tarnauti Dievui suvokimas nėra tikroji religija. Samprotavimo išmintis, kad šitoji religija yra geriausia iš visų, nėra religija kaip asmeninis ir dvasinis patyrimas. Tikroji religija yra susijusi su pasiekimo likimu ir tikrove, o taip pat ir su tikrove ir idealizmu to, kas iš visos širdies yra priimama įtikėjimo dėka. Ir visa tai turi būti mums paversta asmeniniu Tiesos Dvasios apreiškimu.

160:5.14Ir šitaip savo samprotavimus užbaigė graikas filosofas, vienas iš didžiausių savosios rasės filosofų, kuris tapo tikinčiuoju į Jėzaus evangeliją.