194:0.1MAŽDAUG pirmą valandą, kada tas vienas šimtas dvidešimt tikinčiųjų buvo įsitraukę į maldą, tada jie visi pajuto kažkokį keistą buvimą kambaryje. Tuo pačiu metu šitie visi tikintieji ėmė sąmoningai suvokti naują ir giluminį dvasinio džiaugsmo, saugumo, ir tikėjimo jausmą. Po šito dvasinės stiprybės naujos sąmonės pajutimo tuoj pat kilo stiprus akstinas išeiti į pasaulį ir viešai skelbti karalystės evangeliją ir gerąją žinią, kad Jėzus iš mirusiųjų prisikėlė.

194:0.2Petras atsistojo ir pareiškė, jog tai turėtų būti Tiesos Dvasios atėjimas, kurį jiems buvo pažadėjęs Mokytojas, ir pasiūlė, kad jie eitų į šventyklą ir pradėtų skelbti gerąsias naujienas, patikėtas į jų rankas. Ir jie padarė kaip tik tą, ką jiems patarė Petras.

194:0.3Šitie vyrai buvo mokomi ir instruktuojami, jog toji evangelija, kurią jie turėtų skelbti, yra Dievo tėvystė ir žmogaus sūnystė, bet kaip tik šitą dvasinės ekstazės ir asmeninio triumfo akimirką, geriausios naujienos, didžiausios žinios, apie kurias šitie vyrai galėjo galvoti, buvo tas prisikėlusio Mokytojo faktas. Ir šitokiu būdu jie ėjo pirmyn, apdovanoti galia iš dangaus, skelbdami gerąsias naujienas žmonėms—net ir išgelbėjimą per Jėzų—bet nesąmoningai jie suklupo, padarę klaidą, kada pačios evangelijos žinią pakeitė kai kuriais faktais, susijusiais su evangelija. Petras nesąmoningai pirmasis padarė šitą klaidą, o kiti ją pakartojo iki pat Pauliaus, kuris sukūrė naują religiją iš gerųjų naujienų naujosios versijos.

194:0.4Karalystės evangelija yra tokia: Dievo tėvystės faktas, drauge su dėl to atsirandančia žmonių sūnystės-brolystės tiesa. Krikščionybė, kaip ji išsivystė nuo to laiko, yra tokia: Dievo kaip Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvo faktas, susietas su tikinčiojo-bičiulystės su prisikėlusiu ir pašlovintu Kristumi patyrimu.

194:0.5Nėra nieko keisto, jog šitiems žmonėms, į kurių vidų įėjo dvasia, reikėjo pasinaudoti šita proga, kad išreikštų savo pergalės jausmus prieš tas jėgas, kurios stengėsi sunaikinti jų Mokytoją ir padaryti galą jo mokymų įtakai. Tokią akimirką, kokia buvo dabar, jie galėjo lengviau prisiminti savo asmeninį bendravimą su Jėzumi ir pajusti jaudulį dėl to tikrumo, kad Mokytojas vis tik yra gyvas, kad jų draugystė nepasibaigė, ir kad toji dvasia iš tiesų atėjo pas juos net ir taip, kaip jis ir buvo pažadėjęs.

194:0.6Šitie tikintieji patys pajuto, jog netikėtai buvo pervesti į kitą pasaulį, naują džiaugsmo, galios, ir šlovės egzistenciją. Mokytojas jiems buvo pasakojęs, jog toji karalystė ateis su galia, ir kai kurie iš jų manė, kad jie pradeda suprasti, ką jis turėjo omenyje.

194:0.7Ir kada į visa tai atsižvelgiama, tada nesunku suprasti, kaip šitie vyrai ėmė skelbti naująją evangeliją apie Jėzų vietoje jų ankstesniosios žinios apie Dievo tėvystę ir žmonių brolystę.

194:1.1Apaštalai slapstėsi keturiasdešimt dienų. Šitoji diena sutapo su žydų Pentakosto švente, ir Jeruzalėje buvo tūkstančiai atvykėlių iš visų pasaulio kraštų. Didelė dalis atvyko į šitą šventę, bet dauguma laukė mieste nuo Perėjimo šventės. Dabar šitie išsigandę apaštalai pasirodė po savo atsiskyrimo savaičių, kad drąsiai ateitų į šventyklą, kur jie pradėjo skelbti naująją žinią apie prisikėlusį Mesiją. Ir visi mokiniai lygiai taip pat sąmoningai pajuto, jog yra gavę kažkokią naują dvasinę įžvalgos ir galios dovaną.

194:1.2Buvo maždaug antra valanda, kada Petras atsistojo į tą pačią vietą, kur jo Mokytojas šitoje šventykloje mokė paskutinįjį kartą, ir pateikė tą ugningą kreipimąsi, kurio dėka buvo laimėta daugiau kaip du tūkstančiai sielų. Mokytojo nebebuvo, bet jie netikėtai pamatė, kad šitas pasakojimas apie jį žmonėms daro didžiulę įtaką. Nieko nuostabaus, kad jie ėmė toliau skelbti tai, kas pateisino jų ankstesnį atsidavimą Jėzui ir tuo pačiu metu šitaip vertė žmones tikėti į jį. Šitame susibūrime dalyvavo šeši apaštalai: Petras, Andriejus, Jokūbas, Jonas, Pilypas, ir Motiejus. Jie kalbėjo daugiau kaip pusantros valandos ir pateikė žinią graikų, hebrajų, ir aramėjų kalbomis, o taip pat keletą žodžių pasakė net ir kitomis kalbomis, su kuriomis jie buvo susipažinę tiek, kad galėjo šnekėti.

194:1.3Apaštalų drąsumas žydų lyderius pritrenkė, bet jie bijojo jiems trukdyti dėl didelio skaičiaus tikinčiųjų, kurie jų pasakojimu tikėjo.

194:1.4Iki pusės penkių daugiau negu du tūkstančiai naujų tikinčiųjų ėjo paskui apaštalus iki Siloamo tvenkinio, kur Petras, Andriejus, Jokūbas, ir Jonas pakrikštijo juos Mokytojo vardu. Buvo jau sutemę, kada šitą minią jie baigė krikštyti.

194:1.5Pentakostas buvo didžiulė krikštijimo šventė, toks metas, kada į draugiją priimdavo vartų prozelytus, tuos pagonis, kurie troško tarnauti Jahvei. Dėl to, šitą dieną didžiuliam skaičiui tiek žydų, tiek tikinčiųjų pagonių pasikrikštyti buvo lengviau. Šitaip pasielgę, jie jokiu būdu neatsiribojo nuo žydų tikėjimo. Net ir kurį laiką po šito tikintieji į Jėzų buvo sekta judaizmo viduje. Visi jie, įskaitant ir apaštalus, vis dar ištikimai laikėsi žydų ritualinės sistemos pagrindinių reikalavimų.

194:2.1Jėzus gyveno žemėje ir mokė tokios evangelijos, kuri atperka žmogų iš to prietaro, kad jis yra velnio vaikas ir išaukština jį iki turinčio įtikėjimą Dievo sūnaus orumo. Jėzaus žinia, kaip savo laiku jis skelbė ją ir kaip jis gyveno ja, buvo žmogaus dvasinių sunkumų veiksmingas tirpiklis jos skelbimo laikotarpiu. Ir dabar, kada asmeniškai iš šito pasaulio jis yra išvykęs, vietoje savęs atsiunčia Tiesos Dvasią, kuri yra sumanyta tam, kad gyventų žmoguje ir, kiekvienai naujai kartai, kad iš naujo perteiktų Jėzaus žinią taip, jog kiekviena nauja mirtingųjų grupė, kuri pasirodo ant žemės paviršiaus, tikrai turėtų naują ir šiuolaikinę evangelijos versiją, tiesiog tokį asmeninį apšvietimą ir grupinį vedimą, kuris pasirodys, jog yra veiksmingas visą laiką naujų ir skirtingų žmogaus dvasinių sunkumų tirpiklis.

194:2.2Aišku, šitos dvasios pirmoji misija yra puoselėti ir įasmeninti tiesą, nes būtent tiesos suvokimas ir sudaro aukščiausiąją žmogiškosios laisvės formą. Antra, būtent šitos dvasios tikslas yra sunaikinti tikinčiojo tokį jausmą, kad jis yra našlaitis. Jėzui pabuvus tarp žmonių, visi tikintieji patirtų vienišumo jausmą, jeigu Tiesos Dvasia nebūtų atėjusi gyventi žmonių širdyse.

194:2.3Šio Sūnaus dvasios padovanojimas veiksmingai parengė visų normalių žmonių protą tam, kad vėliau visai žmonijai būtų visuotinai padovanota Tėvo dvasia (Derintojas). Tam tikra prasme šitoji Tiesos Dvasia yra tiek Visuotinio Tėvo, tiek šio Sūnaus Kūrėjo dvasia.

194:2.4Nepadarykite klaidos tikėdamiesi šią išlietą Tiesos Dvasią sąmoningai stipriai pajusti intelektualiai. Ši dvasia niekada nesukuria tokio jausmo, kad pajustumėte ją sąmoningai, ji sukuria tiktai tokį jausmą, kad sąmoningai pajustumėte Mykolą, šį Sūnų. Iš pat pradžių Jėzus mokė, jog ši dvasia nekalbės savo vardu. Dėl to jūsų bičiulystės su Tiesos Dvasia įrodymas nebus tai, kad šią dvasią jūs imtumėte suvokti sąmoningai, bet vietoje šito toks įrodymas bus tai, kad jūs imsite patirti padidintą bičiulystę su Mykolu.

194:2.5Ši dvasia taip pat atėjo ir dėl to, kad padėtų žmonėms prisiminti ir suprasti Mokytojo žodžius, o taip pat, kad apšviestų ir iš naujo paaiškintų jo gyvenimą žemėje.

194:2.6Be to, Tiesos Dvasia atėjo ir tam, kad padėtų tikinčiajam paliudyti Jėzaus mokymų ir jo gyvenimo, kokį jis gyveno materialiame kūne, ir kokį jis iš naujo ir naujai dabar vėl gyvena Dievo dvasia-pripildytų sūnų kiekvienos praeinančios kartos individualiame tikinčiajame, realybes.

194:2.7Šitokiu būdu pasirodo, jog Tiesos Dvasia ateina, kad iš tikrųjų visus tikinčiuosius vestų į visą tiesą, į besiplečiantį žinojimą apie tą patyrimą, kurį sudaro amžinos ir kylančios sūnystės su Dievu dvasinės tikrovės gyvenimas ir auganti sąmonė.

194:2.8Jėzus gyveno tokį gyvenimą, kuris yra atsidavusio Tėvo valiai žmogaus atskleidimas, o ne pavyzdys, kad juo tiesiogine prasme mėgintų sekti bet koks žmogus. Šitas gyvenimas materialiame kūne, kartu su jo mirtimi ant kryžiaus ir vėlesniu prisikėlimu, netrukus tapo naująja evangelija apie išpirką. kuri šitokiu būdu buvo sumokėta dėl to, kad žmogus būtų išpirktas iš to nelabojo gniaužtų—nuo įsižeidusio Dievo pasmerkimo. Nežiūrint šito, nors evangelija iš tikrųjų ir buvo labai iškraipyta, bet tebelieka ir toks faktas, kad šita naujoji žinia apie Jėzų taip pat turėjo ir daug fundamentalių tiesų ir mokymų iš jo ankstesniosios karalystės evangelijos. Ir, anksčiau ar vėliau, šitos paslėptos tiesos apie Dievo tėvystę ir žmonių brolystę iškils, kad veiksmingai transformuotų visos žmonijos civilizaciją.

194:2.9Bet šitos intelekto klaidos jokiu būdu nesutrukdė tikinčiojo dideliam žengimui į priekį jam augant dvasioje. Mažiau kaip per mėnesį po Tiesos Dvasios padovanojimo, apaštalai padarė didesnę individualią dvasinę pažangą negu per savo asmeninio ir kupino meilės bendravimo su Mokytoju beveik ketverių metų laikotarpį. Taip pat ir tai, kad sūnystės su Dievu gelbstinčios evengelijos tiesa buvo pakeista Jėzaus prisikėlimo faktu, jokiu būdu nesutrukdė tam, kad jų mokymai sparčiai plistų; priešingai, tai, kad šitą Jėzaus žinią nustelbė nauji mokymai apie jo asmenį ir prisikėlimą, atrodė, jog labai padeda skelbti gerąsias naujienas.

194:2.10Terminas "dvasios krikštas," kuris buvo pradėtas taip plačiai vartoti maždaug tuo metu, tiesiog reiškė tai, jog šitoji Tiesos Dvasios dovana yra sąmoningai priimama ir šitoji nauja dvasinė galia yra asmeniškai pripažįstama kaip tokia, kuri Dievą-pažįstančių sielų visus anksčiau patirtus dvasinius poveikius padidina.

194:2.11Nuo to momento, kada buvo padovanota Tiesos Dvasia, žmogų veikia trigubos dvasinės dovanos mokymas ir vadovavimas: Tėvo dvasia, Minties Derintojas; Sūnaus dvasia, Tiesos Dvasia; Dvasios dvasia, Šventoji Dvasia.

194:2.12Tam tikra prasme, žmoniją veikia visatos dvasinių poveikų septinkarčio kreipimosi dviguba įtaka. Ankstyvąsias evoliucines mirtingųjų rases veikia vietinės visatos Motinos Dvasios septynių pagalbinių proto dvasių progresinis ryšys. Žmogui vystantis aukštyn protingumo ir dvasinio suvokimo skalėje, galiausiai pradeda virš jo sklandyti ir gyventi jo viduje septynios aukščiausiosios dvasinės įtakos. Ir šitos septynios besivystančių pasaulių dvasios yra tokios:

194:2.131. Padovanotoji Visuotinio Tėvo dvasia—Minties Derintojai.

194:2.142. Amžinojo Sūnaus dvasinis buvimas—visatų visatos dvasinė gravitacija ir bet kokio dvasinio bendravimo patikimas kanalas.

194:2.153. Begalinės Dvasios dvasinis buvimas—visos kūrinijos visuotinė dvasia-protas, visų progresuojančių protingų būtybių intelektualaus giminingumo dvasinis šaltinis.

194:2.164. Visuotinio Tėvo ir Sūnaus Kūrėjo dvasia—Tiesos Dvasia, apskritai laikoma Visatos Sūnaus dvasia.

194:2.175. Begalinės Dvasios ir Visatos Motinos Dvasios dvasia—Šventoji Dvasia, apskritai laikoma Visatos Dvasios dvasia.

194:2.186. Visatos Motinos Dvasios protas-dvasia—vietinės visatos pagalbinės proto dvasios.

194:2.197. Tėvo, Sūnų, ir Dvasių dvasia—šių sferų kylančiųjų mirtingųjų naujo vardo dvasia po to, kada mirtingojo, gimusio iš dvasios, siela susilieja su Rojaus Minties Derintoju ir po to, kada vėliau pasiekia Užbaigtumo Rojaus Korpuso statuso dieviškumą ir pašlovinimą.

194:2.20Ir šitaip iš tiesų Tiesos Dvasios padovanojimas pasauliui ir jo tautoms atneša paskutiniąją iš dvasinių dovanų, sumanytų tam, kad būtų suteikiama pagalba, kada kylant ieškoma Dievo.

194:3.1Daug abejotinų ir keistų mokymų buvo susieta su ankstyvaisiais pasakojimais apie Pentakosto dieną. Vėlesniaisiais laikais šitos dienos, kada Tiesos Dvasia, šis naujasis mokytojas, atėjo, kad gyventų su žmonija, įvykiai buvo supainioti su kvailokais nesuvaldomo jausmingumo protrūkiais. Šitos išlietos Tėvo ir šio Sūnaus dvasios pagrindinė misija yra mokyti žmones tiesų apie Tėvo meilę ir šio Sūnaus gailestingumą. Šitos yra dieviškumo tiesos, kurias žmonės gali suvokti geriau negu visus kitus dieviškuosius charakterio bruožus. Tiesos Dvasia pirmiausia rūpinasi tuo, kad būtų atskleista Tėvo dvasios prigimtis ir šio Sūnaus moralinis charakteris. Šis Sūnus Kūrėjas, būdamas materialiame kūne, žmonėms atskleidė Dievą; Tiesos Dvasia, širdyje, žmonėms atskleidžia šį Sūnų Kūrėją. Kada savo gyvenime žmogus duoda "dvasios vaisių," tada jis tiesiog demonstruoja tuos bruožus, kuriuos Mokytojas demonstravo savo paties žemiškajame gyvenime. Kada Jėzus buvo žemėje, tada jis savo gyvenimą gyveno kaip viena asmenybė—Jėzus iš Nazareto. Kaip ši viduje gyvenanti "naujojo mokytojo" dvasia, Mokytojas, nuo Pentakosto, gali iš naujo gyventi savo gyvenimą kiekvieno tiesa-mokomo tikinčiojo patyrime.

194:3.2Daugelį dalykų, kurie atsitinka žmogiškojo gyvenimo metu, sunku suprasti, jie sunkiai derinasi su ta mintimi, jog yra tokia visata, kurioje vyrauja tiesa ir kurioje triumfuoja teisumas. Taip dažnai atrodo, jog vyrauja šmeižtas, melas, nesąžiningumas, ir neteisumas—nuodėmė. Galų gale, ar įtikėjimas nugali blogį, nuodėmę, ir piktybinį blogį? Taip, nugali. Ir Jėzaus gyvenimas ir mirtis yra amžinas įrodymas, jog gėrio tiesa ir dvasios vadovaujamo tvarinio įtikėjimas visada bus pateisinami. Jie tyčiojosi iš Jėzaus ant kryžiaus, sakydami, "Pažiūrėkime, ar Dievas tikrai ateis ir išvaduos jį." Tą nukryžiavimo dieną aplinkui vyravo tamsybė, bet prisikėlimo rytą buvo šlovingai šviesu; dar šviesiau ir džiugiau buvo Pentakosto dieną. Pesimistinės nevilties religijos stengiasi pasiekti išsivadavimą nuo gyvenimo naštos; jos geidžia išnykimo pasineriant į begalinį miegą ir poilsį. Šitos religijos remiasi primityvia baime ir siaubu. Jėzaus religija yra naujoji įtikėjimo evangelija, kuri turi būti skelbiama kovojančiai žmonijai. Šita naujoji religija yra grindžiama įtikėjimu, viltimi, ir meile.

194:3.3Jėzui, mirtingojo gyvenimas sudavė sunkiausius, žiauriausius, ir karčiausius savo smūgius; ir šitas žmogus šiuos nevilties pasireiškimus sutiko su įtikėjimu, drąsa, ir nepalaužiamu pasiryžimu vykdyti savojo Tėvo valią. Jėzus pasitiko gyvenimą su jo visa žiauria tikrove ir jį nugalėjo—net ir mirtyje. Jis nesinaudojo religija kaip išsilaisvinimu iš gyvenimo. Jėzaus religija nesiekia pabėgti iš šito gyvenimo tam, kad būtų patiriama kitos egzistencijos laukimo palaima. Jėzaus religija suteikia kitos ir dvasinės egzistencijos džiaugsmą ir ramybę tam, kad padidintų ir sukilnintų tą gyvenimą, kurį žmonės dabar gyvena materialiame kūne.

194:3.4Jeigu religija yra opiumas liaudžiai, tai ji nėra Jėzaus religija. Ant kryžiaus jis atsisakė gerti nuskausminančius narkotikus, ir jo dvasia, išlieta visiems materialiems kūnams, yra galingas pasaulinis poveikis, kuris veda žmogų į viršų ir ragina jį žengti pirmyn. Dvasinis raginimas žengti pirmyn yra pati galingiausia varomoji jėga, esanti šitame pasaulyje; tiesą sužinantis tikintysis yra toji siela, kuri žemėje žengia į priekį ir yra aktyvi.

194:3.5Pentakosto dieną Jėzaus religija sutraukė visus nacionalinius suvaržymus ir rasines grandines. Amžiams tai yra tiesa, "Ten, kur yra Viešpaties dvasia, ten yra laisvė." Šitą dieną Tiesos Dvasia tapo asmenine dovana nuo Mokytojo kiekvienam mirtingajam. Šita dvasia buvo padovanota turint tikslą tikinčiuosius veiksmingiau parengti tam, kad jie skelbtų karalystės evangeliją, bet priimdami tą patyrimą šią išlietą dvasią jie klaidingai palaikė naujosios evangelijos, kurią jie nesąmoningai ėmė formuluoti, dalimi.

194:3.6Neišleiskite iš akiračio ir to fakto, kad Tiesos Dvasia buvo padovanota visiems nuoširdiems tikintiesiems; šitoji dovana neatėjo vien tik pas apaštalus. Tie vienas šimtas dvidešimt vyrų ir moterų, susirinkusių viršutiniame kambaryje, visi gavo naująjį mokytoją, kaip ir visi nuoširdžiai sąžiningi žmonės visame pasaulyje. Šitas naujasis mokytojas buvo padovanotas žmonijai, ir kiekviena siela jį gavo sutinkamai su meile tiesai ir sugebėjimu suprasti ir suvokti dvasines realybes. Pagaliau, tikroji religija yra išlaisvinta iš šventikų ir visų šventųjų klasių globos ir realiai pasireiškia individualiose žmonių sielose.

194:3.7Jėzaus religija skatina aukščiausios rūšies žmogiškąją civilizaciją tuo, kad ji sukuria aukščiausią dvasinės asmenybės tipą ir skelbia to asmens šventumą.

194:3.8Tiesos Dvasios atėjimas Pentakosto dieną atvėrė kelią tokiai religija, kuri nėra nei radikali, nei konservatyvi; ji nėra nei nauja, nei sena; joje neviešpatauja nei seni, nei jauni. Jėzaus žemiškojo gyvenimo faktas suteikia fiksuotą tašką sustabdant laiką, tuo tarpu Tiesos Dvasios padovanojimas užtikrina tos religijos, kuria jis gyveno, ir tos evangelijos, kurią jis skelbė, visą laiką trunkantį plėtimąsi ir begalinį augimą. Ši dvasia veda į visą tiesą; ji yra begalinės pažangos ir dieviškojo vystymosi besiplečiančios ir visada augančios religijos mokytojas. Šitas naujasis mokytojas tiesos siekiančiam tikinčiajam amžinai vis daugiau atskleis to, kas buvo taip dieviškai sudėta į Žmogaus Sūnaus asmenį ir prigimtį.

194:3.9Tie pasireiškimai, susiję su "naujojo mokytojo" padovanojimu, ir tai, kad įvairių rasių ir nacijų žmonės, susirinkę draugėn Jeruzalėje, priėmė apaštalų pamokslavimą, rodo Jėzaus religijos universalumą. Karalystės evangelija neturėjo būti sutapatinama nė su viena konkrečia rase, kultūra, ar kalba. Šita Pentakosto diena paliudijo šios dvasios didžiules pastangas Jėzaus religiją išlaisvinti iš jos paveldėtų žydų pančių. Net ir po šito dvasios išliejimo visiems materialiems kūnams pademonstravimo apaštalai savo atsivertėliams iš pradžių stengėsi primesti judaizmo reikalavimus. Net ir Paulius turėjo vargo bendraudamas su savo sielos broliais Jeruzalėje, kadangi jis atsisakė primesti pagonims žydų papročius. Jokia apreikštoji religija negali pasklisti po pasaulį, kada ji padaro rimtą klaidą prisigerdama kurios nors nacionalinės kultūros ar save susiedama su nusistovėjusiais rasiniais, visuomeniniais, ar ekonominiais papročiais.

194:3.10Tiesos Dvasios padovanojimas buvo nepriklausomas nuo kokių nors formų, ritualų, šventų vietų, ir ypatingo elgesio tų, kurie priėmė jos apsireiškimo pilnatvę. Kada šitoji dvasia atėjo pas tuos, kurie buvo susirinkę viršutiniame kambaryje, tada jie tiesiog sėdėjo ten, ką tik pradėję tyliai melstis. Ši dvasia buvo padovanota tiek kaime, tiek ir mieste. Apaštalai nebūtinai turėjo eiti atsiskyrę į nuošalią vietą, kad vienatvėje metų metais medituotų tam, kad gautų šią dvasią. Visiems laikams, Pentakostas dvasinio patyrimo idėją atskyrė nuo sampratos apie ypatingai palankią aplinką.

194:3.11Pentakostas, su savo dvasine dovana, buvo sumanytas tam, kad visiems laikams Mokytojo religiją išlaisvintų iš bet kokios priklausomybės nuo fizinės jėgos; šitos naujos religijos mokytojai dabar yra aprūpinti dvasiniais ginklais. Jie turi eiti užkariauti pasaulio su nepaliaujamu atleidimu, neprilygstama gera valia, ir nesibaigiančia meile. Jie yra aprūpinti tuo, kad blogį nugalėtų gėriu, neapykantą įveiktų meile, baimę sunaikintų drąsiu ir gyvu įtikėjimu į tiesą. Jėzus savo pasekėjus jau buvo mokęs, kad jo religija niekada nebūna pasyvi; jo mokiniai iš tiesų visada turėjo būti aktyvūs ir pozityvūs patys gailestingai tarnaudami ir reikšdami savo meilę. Iš tikrųjų šitie tikintieji daugiau nebežiūrėjo į Jahvę kaip į "Gausybių Viešpatį." Jie dabar amžinąja Dievybe laikė "Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievą ir Tėvą." Jie padarė, bent jau, tą pažangą, net jeigu tam tikru laipsniu ir nesuvokė iki galo tos tiesos, kad Dievas taip pat yra ir kiekvieno individo dvasinis Tėvas.

194:3.12Pentakostas mirtingąjį žmogų apdovanojo galia atleisti už asmenines nuoskaudas, toliau būti geram net ir esant didžiausiam neteisingumui, išlikti ramiam siubingo pavojaus akivaizdoje, ir mesti iššūkį neapykantos ir pykčio blogiui meilės ir ištvermės bebaimiais veiksmais. Savo istorijoje Urantija patyrė didelių ir griaunančių karų nuniokojimų. Šitose siaubingose kovose pralaimėjo visi dalyviai. Nugalėtojas buvo vienintelis; po šitų nuožmių mūšių liko vienintelis toks, kurio reputacija buvo išaukštinta—tai buvo Jėzus iš Nazareto ir jo evangelija, nugalinti blogį gėriu. Geresnės civilizacijos paslaptis glūdi Mokytojo mokymuose apie žmogaus brolystę, meilės gerą valią, ir abipusį pasitikėjimą.

194:3.13Iki Pentakosto, religija buvo atskleidusi tiktai žmogų, ieškantį Dievo; po Pentakosto, žmogus vis vien ieško Dievo, bet pasauliui spinduliuoja Dievo, taip pat ieškančio žmogaus ir pasiunčiančio savo dvasią, kad apsigyventų žmogaus viduje, kada šis yra jį suradęs, vaizdas.

194:3.14Iki Jėzaus mokymų, kurie kulminaciją pasiekė Pentakostu, senųjų religijų dogmos moterims skyrė labai menką dvasinį svorį arba iš viso neskyrė jokio. Po Pentakosto, karalystės brolijoje moterys Dievo akivaizdoje atsistojo į vienodą padėtį su vyrais. Tarp to vieno šimto dvidešimties dalyvių, kurie gavo šitą ypatingą dvasios apsireiškimą, buvo daug mokinių moterų, ir jos buvo palaimintos vienodai su tais tikinčiaisiais vyrais. Vyras daugiau nebegali drįsti toliau monopolizuoti religinės tarnystės darbą. Fariziejus galėjo ir toliau dėkoti Dievui, kad jis "negimė moterimi, raupsuotuoju, ar pagonimi," bet tarp Jėzaus pasekėjų moteris buvo amžiams išlaisvinta iš bet kokio religinio diskriminavimo lyties pagrindu. Pentakostas ištrynė bet kokį religinį diskriminavimą, paremtą rasiniu išskirtinumu, kultūros skirtumais, visuomenine kasta, ar prietarais lyties pagindu. Nieko nuostabaus, kad šitie tikintieji į naująją religiją sušukdavo, "Ten, kur yra Viešpaties dvasia, ten yra laisvė."

194:3.15Jėzaus tiek motina, tiek brolis buvo tarp tų vieno šimto dvidešimties tikinčiųjų, ir kaip šitos bendros tinkinčiųjų mokinių grupės nariai, jie taip pat gavo šią išlietą dvasią. Jie negavo šitos gerosios dovanos daugiau už savo bičiulius. Jėzaus žemiškajai šeimai nebuvo padovanota jokios ypatingos dovanos. Pentakostas pažymėjo pabaigą šventikų išskirtinumui ir bet kokiam tikėjimui į šventąsias šeimas.

194:3.16Iki Pentakosto apaštalai buvo daug ko atsisakę dėl Jėzaus. Jie buvo paaukoję savo namus, šeimas, draugus, pasaulietiškas gėrybes, ir padėtį. Pentakosto metu jie Dievui atidavė save, o Tėvas ir šis Sūnus atsakė atiduodami save žmogui—pasiųsdami savo dvasias, kad gyventų žmonių viduje. Šitas patyrimas prarandant savąjį aš ir surandant šią dvasią nebuvo emocinis patyrimas; tai buvo savojo aš išmintingo atsisakymo ir begalinio pasišventimo veiksmas.

194:3.17Pentakostas buvo raginimas į dvasinę vienybę tarp evangelijos tikinčiųjų. Kada ši dvasia nusileido ant šių mokinių Jeruzalėje, tas pats atsitiko Filadelfijoje, Aleksandrijoje, ir visose kitose vietose, kur gyveno tikri tikintieji. Tiesiogine prasme tai buvo teisinga, kad "tikinčiųjų gausybės turėjo vieną širdį ir sielą." Jėzaus religija yra pats galingiausias vienijantis veiksnys, kurį kada nors pažino šis pasaulis.

194:3.18Pentakostas buvo sumanytas tam, kad sumažintų individų, grupių, nacijų, ir rasių perdėtą pasitikėjimą savimi. Būtent šitoji perdėto pasitikėjimo savimi dvasia tiek padidina įtampą, jog periodiškai ji ištrūksta į laisvę naikinančiais karais. Žmoniją gali suvienyti tiktai dvasinis požiūris, o Tiesos Dvasia ir yra toks pasaulinis veiksnys, kuris yra visuotinis.

194:3.19Tiesos Dvasios atėjimas žmogaus širdį apvalo ir tą, kuris ją priėmė, veda į tai, kad jis suformuluotų gyvenimo tikslą, kuris būtų paskirtas vien tiktai Dievo valios vykdymui ir žmonių gerovei. Materialią savanaudiškumo dvasią pasiglemžia šita naujoji dvasinė nesavanaudiškumo dovana. Pentakostas tada reiškė, ir dabar reiškia, kad tas istorinis Jėzus tapo dieviškuoju gyvojo patyrimo Sūnumi. Šitos išlietos dvasios sukeliamas džiaugsmas, kada žmogiškajame gyvenime ji yra sąmoningai patiriama, tonizuoja sveikatą, stimuliuoja protą, ir suteikia sielai neišsemiamos energijos.

194:3.20Pentakosto dieną šios dvasios neatnešė malda, bet ji iš tiesų buvo didele dalimi susijusi su tuo, kad nulėmė imlumo sugebėjimą, kuris buvo būdingas atskiriems tikintiesiems. Malda dieviškosios širdies nesujaudino, kad ši imtų dosniai dalyti dovanas, bet ji iš tikrųjų taip dažnai iškasa platesnius ir gilesnius kanalus, kuriais gali tekėti dieviškosios dovanos į širdis ir sielas tų, kurie šitokiu būdu prisimena palaikyti nenutrūkstamą komuniją su savo Sutvėrėju per nuoširdžią maldą ir tikrąjį garbinimą.

194:4.1Kada Jėzų taip netikėtai sučiupo jo priešai ir taip greitai nukryžiavo tarp dviejų vagių, tada jo apaštalai ir mokiniai buvo visiškai demoralizuoti. Mintis apie Mokytoją, suimtą, surištą, nuplaktą, ir nukryžiuotą, buvo perdaug skausminga net ir apaštalams. Jie užmiršo jo mokymus ir jo perspėjimus. Jis iš tikrųjų galėjo būti "pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visų žmonių akyse," bet vargu ar jis galėjo būti tas Mesijas, kuris, kaip jie tikėjosi, atstatys Izraelio karalystę.

194:4.2Tada įvyksta prisikėlimas, kuris juos išlaisvina iš nevilties ir sugrąžina jų įtikėjimą į Mokytojo dieviškumą. Vėl ir vėl jie mato jį ir kalba su juo, ir jis juos išsiveda ant Alyvų Kalno, kur su jais atsisveikina ir jiems praneša, kad išvyksta atgal pas Tėvą. Jis pasakė jiems laukti Jeruzalėje tol, kol jie bus apdovanoti galia—kol tikrai ateis Tiesos Dvasia. Ir Pentakosto dieną šitas naujasis mokytojas ateina, ir jie iš karto išeina skelbti savo evangelijos su nauja galia. Jie yra gyvojo Viešpaties, o ne mirusio ir nugalėto lyderio, drąsūs ir bebaimiai pasekėjai. Mokytojas gyvena šitų evengelininkų širdyse; Dievas nėra kokia nors doktrina jų protuose; jis yra tapęs gyvuoju buvimu jų sielose.

194:4.3"Diena iš dienos jie toliau atkakliai ir vieningai mokė šventykloje ir laužė duoną namuose. Savo maistą jie valgė su džiaugsmu ir nuoširdžiu vieningumu, girdami Dievą ir jausdami palankumą visiems žmonėms. Jie visi buvo pripildyti šios dvasios, ir žodį apie Dievą jie sakė drąsiai. Ir minios tų, kurie tikėjo, buvo vieningos širdyje ir sieloje; ir nė vienas iš jų nesakė, kad bet kokie daiktai, kuriuos jis turi, yra jo, ir jie visais daiktais naudojosi bendrai."

194:4.4Kas atsitiko šitiems vyrams, kuriems Jėzus buvo įsakęs eiti skelbti karalystės evangeliją, Dievo tėvystę ir žmogaus brolystę? Jie turi naują evangeliją; jie dega nauju patyrimu; juos yra užliejusi nauja dvasinė energija. Jų žinia netikėtai pasisuko į tai, kad būtų skelbiamas prisikėlęs Kristus: "Jėzus iš Nazareto, toks žmogus, kurį Dievas patvirtino galingais darbais ir stebuklais; jį, atsiųstą remiantis Dievo lemiamu patarimu ir išankstiniu numatymu, jūs iš tikrųjų nukryžiavote ir nužudėte. Tie dalykai, kuriuos Dievas iš anksto perdavė visų pranašų lūpomis, buvo šitaip įgyvendinti. Šitą Jėzų Dievas iš tikrųjų prikėlė. Dievas jį padarė tiek Viešpačiu, tiek Kristumi. Dievo dešinėje, išaukštintas ir gavęs iš Tėvo dvasios pažadą, jis išliejo tai, ką jūs galite matyti ir girdėti. Atgailaukite, kad jūsų nuodėmės būtų sunaikintos; kad Tėvas galėtų atsiųsti Kristų, kuris buvo jums paskirtas, net ir Jėzų, kuris danguje turi likti iki visų daiktų atstatymo laikų."

194:4.5Karalystės evangelija, Jėzaus žinia, netikėtai buvo pakeista į evangeliją apie Viešpatį Jėzų Kristų. Jie dabar skelbė faktus apie jo gyvenimą, mirtį, ir prisikėlimą ir pamokslavo viltį apie jo greitą sugrįžimą į šitą pasaulį, kad užbaigtų savo pradėtus darbus. Šitokiu būdu ankstyvųjų tikinčiųjų žinia buvo susijusi su tuo, kad buvo skelbiami faktai apie jo pirmąjį atėjimą, ir su tuo, kad buvo mokoma turėti vilties dėl jo antrojo atėjimo, dėl tokio įvykio, kuris, jie manė, turi atsitikti netrukus.

194:4.6Greitai Kristus turėjo tapti sparčiai besiformuojančios bažnyčios tikėjimu. Jėzus gyvena; jis mirė dėl žmonių; jis davė šią dvasią; jis ateina vėl. Jėzus buvo visose jų mintyse ir nulėmė jų visą naują sampratą apie Dievą ir apie viską kitą. Juos per daug užliejo entuziazmas, susijęs su naująja doktrina, jog "Dievas yra Viešpaties Jėzaus Tėvas," kad jie atkreiptų dėmesį į senąją žinią, jog "Dievas yra mylintis visų žmonių Tėvas," net ir kiekvieno atskiro individo. Tas tiesa, broliškos meilės ir precedento neturinčios geros valios nuostabūs pasireiškimai iš tiesų atsirado šitose ankstyvosiose tikinčiųjų bendruomenėse. Bet tai buvo tikinčiųjų į Jėzų bičiulystė, o ne brolių bičiulystė Tėvo danguje šeimos karalystėje. Jų gera valia kilo iš meilės, kurią pagimdė samprata apie Jėzaus savęs padovanojimą, o ne mirtingojo žmogaus brolystės suvokimas. Nežiūrint šito, jie buvo kupini džiaugsmo, ir jie gyveno tokį naują ir unikalų gyvenimą, kad visus žmones patraukė jų mokymai apie Jėzų. Jie padarė didžiulę klaidą dėl to, kad pasinaudojo karalystės evangelijos gyvuoju ir iliustratyviu komentaru vietoje tos evangelijos, bet net ir tai išreiškė didžiausią religiją, kokią tik žmonija kada nors buvo pažinusi.

194:4.7Be jokios abejonės, pasaulyje ėmė atsirasti nauja brolija. "Tos minios, kurios tikėjo, toliau atkakliai laikėsi apaštalų mokymo ir brolijos, duonos laužymo, ir maldų." Šie žmonės vienas kitą vadino broliu ir sese; jie vienas kitą sveikindavo šventu bučiniu; jie patarnaudavo vargšams. Tai buvo gyvenimo brolija, o taip pat ir garbinimo brolija. Jų bendruomeniškumas rėmėsi ne dekretu, bet troškimu pasidalinti savo materialiomis gėrybėmis su savo bičiuliais tikinčiaisiais. Jie buvo įsitikinę, kad Jėzus sugrįš tam, jog užbaigtų Tėvo karalystės sukūrimą jų kartos gyvenimo laikotarpiu. Šitas spontaniškas dalinimasis žemiškuoju turtu nebuvo tiesioginis Jėzaus mokymo bruožas; jis atsirado dėl to, kad šitie vyrai ir moterys taip nuoširdžiai ir taip pasitikinčiai tikėjo, kad jis turi sugrįžti bet kurią dieną, jog savo darbą padarytų iki galo ir karalystę užbaigtų. Bet šito geranoriško eksperimento su beatodairiška broliška meile galutinės pasekmės buvo katastrofiškos ir atnešė sielvartą. Tūkstančiai nuoširdžių tikinčiųjų savo nuosavybę pardavė ir atsikratė visos savo nekilnojamosios nuosavybės ir bet kokio kito duodančio pajamas turto. Einant laikui, nykstantys krikščioniškojo "lygaus pasidalinimo" resursai atėjo prie pabaigos—bet pasaulis ne. Neužilgo tikintieji Antioke ėmė rinkti pinigus, kad savo bičiulius tikinčiuosius Jeruzalėje apsaugotų nuo bado.

194:4.8Šitomis dienomis jie švęsdavo Viešpaties Vakarienę tokiu pačiu būdu, kaip ji ir vyko pirmą kartą; tai yra, jie susirinkdavo tam, kad valgytų bendrai geroje brolijoje ir valgymo pabaigoje duodavo priesaiką.

194:4.9Iš pradžių jie krikštijo Jėzaus vardu; tik praėjus beveik dvidešimčiai metų, jie ėmė krikštyti "Tėvo, Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu." Priėmimui į tikinčiųjų broliją buvo reikalaujama tiktai krikšto. Dar jie neturėjo jokios organizacijos; tai buvo tiesiog Jėzaus brolija.

194:4.10Šita išpažįstanti Jėzų sekta sparčiai augo, ir vėl sedukėjai atkreipė į juos dėmesį. Fariziejai mažai jaudinosi dėl šios padėties, matydami, kad nė vienas iš šių mokymų netrukdo laikytis žydų įstatymų. Bet sedukėjai šios Jėzų išpažįstančios sektos lyderius ėmė sodinti į kalėjimą, ir tą darė tol, kol juos įtikino pasinaudoti vieno iš vadovaujančių rabinų, Gamalilio, patarimu: "Nuo šitų žmonių laikykitės atokiau ir palikite juos ramybėje, nes jeigu šis planas arba šitas darbas yra nuo žmonių, tai jis sužlugs; bet jeigu jis yra nuo Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sužlugdyti, kad ir jūsų pačių nepalaikytų net ir tokiais, kurie kovoja prieš Dievą." Jie nusprendė Gamalilio patarimu pasinaudoti, ir Jeruzalėje įsivyravo taikos ir ramybės laikotarpis, per kurį naujoji evangelija apie Jėzų sparčiai plito.

194:4.11Ir šitokiu būdu Jeruzalėje reikalai kostėsi gerai iki to meto, kada iš Aleksandrijos atvyko gausus kiekis graikų. Į Jeruzalę atvyko du iš Rodano mokinių ir atvertė didžiulį skaičių heleniečių. Tarp jų ankstyvųjų atsivertėlių buvo Steponas ir Barnabas. Šitie gabūs graikai didele dalimi turėjo ne žydišką požiūrį, ir jie žydiškų garbinimo ir kitų ritualinių papročių laikėsi ne taip skrupulingai. Ir būtent šitų graikų tikinčiųjų veiksmai ir nutraukė taikius ryšius tarp Jėzaus brolijos ir fariziejų ir sedukėjų. Steponas ir jo graikas bičiulis ėmė pamokslauti didesniu laipsniu taip, kaip mokė Jėzus, ir dėl to nedelsiant kilo konfliktas su žydų valdovais. Steponui sakant vieną iš viešų pamokslų, kada jis priėjo prie nepageidaujamos pasisakymo dalies, tada jie be jokių teismo formalumų čia pat negyvai jį užmėtė akmenimis.

194:4.12Steponas, tikinčiųjų į Jėzų graikų kolonijos vadovas Jeruzalėje, šitokiu būdu tapo pirmuoju kankiniu už naująjį tikėjimą ir ypatinga priežastimi tam, kad būtų formaliai organizuota ankstyvoji krikščioniška bažnyčia. Šita nauja krizė atvedė į tai, jog buvo pripažinta, kad tikintieji toliau nebegali veikti kaip sekta žydų tikėjimo viduje. Jie visi sutiko, kad nuo netikinčiųjų turi atsiskirti; ir per vieną mėnesį nuo Stepono mirties Jeruzalėje vadovaujant Petrui buvo organizuota bažnyčia, o Jėzaus brolis Jokūbas buvo paskirtas jos oficialiu vadovu.

194:4.13Ir tada žydai pradėjo naujus ir negailestingus persekiojimus, tokiu būdu naujosios religijos apie Jėzų, kuri vėliau Antioke buvo pavadinta krikščionybe, aktyvūs mokytojai išėjo į pačius atokiausius imperijos pakraščius skelbdami Jėzų. Nešant šitą žinią, iki Pauliaus pasirodymo vadovavimas buvo graikų rankose; ir šitie pirmieji misionieriai, kaip ir vėlesnieji, ėjo tuo keliu, kuriuo ankstesniaisiais laikais žygiavo Aleksandras, ėjo Gazos ir Tyro keliu iki Antioko, o tada per Mažąją Aziją į Makedoniją, tada tolyn į Romą ir iki pačių tolimiausiųjų imperijos kampelių.